- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-09
- Bylos Nr.
- 2S-833-622/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00280-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Audrius Saulėnas
- Kreditorius
- UAB „Swedbak lizingas“
- Skolininkas
- A. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Janina Zemeckienė
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo išieškotojo UAB „Swedbak lizingas“ atskirąjį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-27 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo išieškotojo UAB „Swedbank lizingas“ prašymą dėl skolininko A. Z. turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, suinteresuotas asmuo Janina Zemeckienė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl skolininko A. Z. turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.
Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-02-27 nutartimi įpareigojo pareiškėją pašalinti prašymo trūkumus – pateikti skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos projektą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-27 nutartį ir perduoti prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad dalintino turto naudojimosi tvarkos nepateikimas yra prašymo trūkumas. Skolininkas pirmiausia turi būti suinteresuotas įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir atsidalyti savo dalį arba nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką, o ne išieškotojas ir antstolis. Kreditorius yra suinteresuotas tik skolininko turto dalies, į kurią būtų galima nukreipti išieškojimą, nustatymu. Be to, skolininkui yra paprasčiau nurodyti kokia naudojimosi tvarka turi būti nustatyta, tik skolininkas turi naudojimosi tvarkos projekto parengimui būtinus dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Todėl atskirojo skundo nagrinėjimas reiškia tik pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą, atsižvelgiant į sprendimo priėmimo metu byloje buvusius duomenis ir nustatytas aplinkybes (CPK 320, 338 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju išieškotojas kreipėsi į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su jo sutuoktine nuosavybe, nustatymo ir naudojimosi šių nekilnojamųjų daiktų dalimi tvarkos nustatymu. Pirmosios instancijos teismas prašymo priėmimo stadijoje nustatė prašymo trūkumus ir įpareigojo pareiškėją pateikti skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos projektą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo nustatytais prašymo trūkumais.
Teisę kreiptis į teismą užtikrina LR Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, garantuojantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą. CPK 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą, todėl tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančio asmens pareiga. Prašymas dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo yra vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų (CPK 110 straipsnis), todėl jo formai ir turiniui keliami tie patys bendrieji reikalavimai, kurie įstatyme nustatyti visiems dalyvaujančių byloje asmenų procesiniams dokumentams. Pagal CPK 110 straipsnio 2 dalies 5 punktą prašyme turi būti nurodomi įrodymai, patvirtinantys jame išdėstytas aplinkybes, bei pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais proceso šalis grindžia savo reikalavimus ir kurie turi reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymai, kurių šalis negali pateikti teismui, kartu nurodant aplinkybes, trukdančias tai padaryti. Taigi, įstatyme nustatyta aiški ir nedviprasmė dalyvaujančio byloje asmens pareiga prie prašymo pridėti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Visi teisiškai reikšmingi įrodymai turi būti pateikti su prašymu, ir tų įrodymų pateikimas negali būti sąmoningai paliekamas vėlesnėms proceso stadijoms. Teismas nustatęs, kad procesinis dokumentas neatitinka formalių reikalavimų, susijusių su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, vadovaudamasis CPK 115 straipsniu, priima nutartį, kuria skiria terminą procesinio dokumento trūkumams šalinti.
Vykdymo proceso normų nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnis numato, jog jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai nustatoma skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kainą, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise, kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine ir nustatyti šių nekilnojamųjų daiktų dalies, priklausančios skolininkui, naudojimosi tvarką, tačiau teismui nepateikė skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos projekto. Nesant tinkamai parengto skolininkui priklausančio turto dalies naudojimosi projekto, teismas negalėtų teisingai išspręsti bylos, nes nustatęs skolininko turto dalį, privalo nustatyti ir jos naudojimosi tvarką taip, kad būtų galima įvykdyti realų išieškojimą, remiantis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad tik skolininkas turi būti suinteresuotas padalinti turtą ir nustatyti naudojimusi turtu tvarką, nes būtent išieškotojui įstatymas suteikė teisę kreiptis į teismą dėl skolininkui priklausančio turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo į kurią būtų galima antstoliui nukreipti išieškojimą ir kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Taigi būtent išieškotojas turi būti pirmiausia suinteresuotas ir imtis aktyvių priemonių siekiant nustatyti tokią skolininko turto dalį ir jos naudojimosi tvarką, į kurią būtų galima realiai nukreipti išieškojimą ir įvykdyti teismo sprendimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 straipsnio 3 dalis), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kad jis negali parengti skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto dalies projekto.
Bendrasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja teismą siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą; proceso dalyviams taip pat numatoma pareiga rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis). Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą bei remiantis CPK 7 straipsniu, 111 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kaip išieškotojas, kreipdamasi į teismą dėl skolininko dalies bendrame su kitu asmeniu nekilnojamame turte nustatymo, turėjo pateikti duomenis, susijusius su jo pareiškimo reikalavimu ir būtinus tinkamam bylos išnagrinėjimui, šiuo atveju pateikti parengtą skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos projektą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis ekonomiškumo ir proceso koncentracijos principais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktas prašymas neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, bei pagrįstai nustatė terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl to skundžiama Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-27 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti, kuris pasibaigė, apskundus šią nutartį, todėl pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti naują terminą šiam teismo įpareigojimui įvykdyti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-27 nutartį palikti nepakeistą.