Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams.

Priteista iš V. P.: E. P. 8124,52 Lt turtinei, 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti, už nukentėjusiajam suteiktą valstybinę teisinę pagalbą 400 Lt.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 15 d. apie 1 val., šalikelėje prie D. J. namo, esančio Rokiškio r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, pykčio išdavoje, tyčia smogdamas peiliu E. P. vieną smūgį į pilvą ir vieną smūgį peiliu į krūtinės ląstos dešinę pusę, padarydamas durtinę pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su skersinės gaubtinės žarnos ir jos pasaito bei dvylikapirštės žarnos sužalojimu ir durtinę pjautinę aklą žaizdą krūtinės ląstos dešinėje pusėje, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. P. sveikatą.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai kritiškai nevertino nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo A. S. parodymų, kurių nepatvirtina liudytojo J. K. parodymai. Liudytojo J. K. parodymais nustatyta, M. P. sugriebė už nukentėjusiojo drabužių besigindamas, jis nesistumdė, nes jį tuo pat pradėjo mušti šalia buvę asmenys, tarp kurių buvo pats J. K., liudytojas A. S., nukentėjusysis E. P.. Liudytojas savo parodymus patvirtino teisminio nagrinėjimo metu suvestas akistaton su liudytoju A. S.. J. K. parodymai patvirtina jo ir M. P. parodymus apie konflikto pradžią.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas savo skunde teigia nukentėjusįjį E. P. sužalojęs, esant būtinajai ginčiai. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinąja gintimi laikoma situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save ar kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad apeliantas nukentėjusįjį sužalojo tuo metu, kai jokio pavojaus jo ar jo brolio sveikatai nebegrėsė, t.y. nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl jo veiksmus kvalifikavo pagal sukeltas pasekmes – sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad pagal liudytojų parodymus konfliktas, kurio metu liudytojai ir nukentėjusysis sumušė apelianto brolį M. P., jau buvo pasibaigęs apie 5 minutes, nebevyko joks pavojingas kėsinimasis į apelianto brolio sveikatą, todėl apeliantui nebuvo reikalo jo ginti, priešingai – apeliantas, garsiai šaukdamas necenzūrinius žodžius, pats išprovokavo konflikto tąsą, užpuolė nukentėjusįjį ir peiliu jį sužalojo. Ši teismo išvada, įvertinus bylos įrodymus, iš esmės yra teisinga.

Įvykyje tiesiogiai dalyvavusių liudytojų A. S., J. K., A. L., M. P., nukentėjusiojo E. P., paties apelianto parodymais nustatyta, kad įvykio vakarą tarp apelianto ir jo brolio, iš vienos pusės, ir nukentėjusiojo ir liudytojų, iš kitos pusės, įvyko konfliktas. Apeliantui kalbantis su nukentėjusiuoju ir prie jų priėjus apelianto broliui M. P., šis sugriebė nukentėjusįjį už rūbų ir jį pastūmė. Į jų tarpusavio konfliktą įsitraukė greta stovėję liudytojai J. K. ir A. S., kurie kartu su nukentėjusiuoju spardė pargriuvusį M. P.. M. P. pavyko atsistoti, jis trenkė nukentėjusiajam į veidą ir kartu su apeliantu leidosi bėgti. M. P. prie D. J. namų pargriuvo, o jį paviję nukentėjusysis, J. K. ir A. S. vėl ėmė spardyti, kol A. L. juos išskyrė. Dėl šių aplinkybių tiek liudytojų, tiek nukentėjusiojo ir apelianto parodymai iš esmė sutampa. Apie vėliau susiklosčiusią situaciją apelianto ir M. P. bei nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra skirtingi. Apeliantas teigė, kad pamatęs, kaip nukentėjusysis ir liudytojai A. S. ir J. K. vėl spardo brolį, puolė jį ginti. Nukentėjusysis apeliantą puolė ir smogė į veidą, o jis gindamasis nukentėjusiajam smogė peiliu. Liudytojas M. P. parodė, kad nukentėjusiajam ir liudytojams J. K. ir A. S. jį antrą kartą pradėjus mušti prie D. J. namo, jis išgirdo kažkieno riksmą, kad jį perdūrė, tada jį mušę asmenys liovėsi. Taigi, pagal apelianto ir M. P. parodymus, tuo metu, kai apeliantas peiliu dūrė nukentėjusiajam, M. P. dar buvo mušamas. Tačiau pagal liudytojų A. S., J. K., A. L. ir nukentėjusiojo parodymus, apeliantas nukentėjusįjį sužalojo tuo metu, kai A. L. jau buvo patraukęs nuo M. P. jį mušusius asmenis ir šis buvo nuėjęs prie įvykio vietoje neseniai pasirodžiusio apelianto. Pasak J. K., nuo muštynių pabaigos iki nukentėjusiojo sužalojimo buvo praėję apie 5 minutės, pagal nukentėjusiojo parodymus, šis laiko tarpas buvo 2 minutės. Vertinant apelianto ir M. P. bei kitų liudytojų parodymus, atsižvelgtina į tai, kad apeliantas nebuvo saistomas pareigos duoti teisingus parodymus, o M. P. yra jo brolis, suinteresuotas apeliantui palankia bylos baigtimi. Tuo tarpu liudytojas A. L., kuris smurto prieš M. P. nenaudojo, priešingai, išskyrė besimušančius, viso proceso metu teigė, kad apeliantas pakvietė nukentėjusįjį tuo metu, kai M. P. jau ėjo namo. Šie parodymai iš esmės sutampa su liudytojo J. K. parodymais, jog A. L. išskyrus besimušančius, M. P. nuėjo apie 10 metrų link apelianto, kuris tuo metu kreipėsi į liudytojus necenzūriniais žodžiais, nukentėjusiojo parodymais, kad apeliantas jį pašaukė, einantį keliu, liudytojo A. S. parodymais, kad, apeliantui šaukiant necenzūrinius žodžius, nukentėjusysis nuėjo link V. P., o J. K. – link M. P., o tai reiškia, kad link nukentėjusiojo ir apelianto ėję asmenys tuo pačiu metu M. P. nebemušė. Įvertinusi šiuos parodymus, kolegija laiko teisinga teismo išvadą, jog tuo metu, kai apeliantas necenzūriniais žodžiais kreipėsi į įvykio vietoje buvusius asmenis, konfliktas tarp jo brolio ir liudytojų buvo jau pasibaigęs ir liudytojų veiksmai M. P. tiesioginės grėsmės nebekėlė. Vertinant apelianto veiksmus, atsižvelgtina į tai, kad įvykio situacija jam nebuvo staigi ir netikėta. Jis matė, kaip prieš keletą minučių nukentėjusysis, liudytojai J. K. ir A. S. smurtavo prieš M. P., kuris, sudavęs smūgį nukentėjusiajam, kartu su apeliantu bėgo iš pirmųjų muštynių vietos. Pagal paties apelianto parodymus, bėgdamas link D. J. namų, jis iš kišenės išsitraukė peilį. Ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus apie šią aplinkybę, apeliantas nurodė, kad bėgdamas peilį jis ne tik išsitraukė, bet ir atsilenkė (1 t., 57-58 b. l.). Tokie apelianto veiksmai rodo, kad jis iš anksto tikėjosi muštynių tąsos ir jų metu ruošėsi panaudoti peilį. Iš jau aptartų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pats apeliantas į muštynes nesivėlė – jis palaukė, kol liudytojai baigs smurtinius veiksmus prieš jo brolį ir tik tuomet ėmė demonstruoti žodinę agresiją – necenzūriniais žodžiais kvietė liudytojus artyn. Tokį apelianto elgesį teismas pagrįstai įvertino kaip provokuojantį smurtinius veiksmus. Šiai apelianto provokacijai pasidavė nukentėjusysis, kuris nuėjo link apelianto ir prieš jį užsimojo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šioje situacijoje nukentėjusiojo pusėje nebuvo nei kiekybinės, nei jėgų persvaros, o apeliantas jau buvo pasiruošęs panaudoti prieš beginklį asmenį peilį, tokių nukentėjusiojo veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip pavojingo kėsinimosi į apelianto sveikatą. Tai, kad apeliantas vadovavosi ne gynybiniais, o puolamaisiais interesais, rodo ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis – nuteistasis jam peiliu du kartus smogė į gyvybiškai svarbias kūno vietas – dešiniąją krūtinės ląstos pusę ir pilvą (1 t., 16 b. l.). Tuo tarpu apeliantas konflikto metu nebuvo sužalotas. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. P. ėmus vartoti necenzūrinius žodžius, joks pavojus nei jo broliui, nei jam nebegrėsė. Tačiau jis, sulaukęs tinkamo momento, kad atkeršytų už brolio sumušimą, pasiruošęs peilį, išprovokavo nukentėjusįjį prie jo prisiartinti ir jį sužalojo. Tokių apelianto veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip padarytų esant būtinajai ginčiai, o nesant būtinosios ginties, negalimas ir jos ribų peržengimas. Apeliantas, peiliu du kartus smogdamas nukentėjusiajam į krūtinę ir pilvą, suvokė, kad tokia veika kelia pavojų jo sveikatai, tai suvokdamas, numatė, kad šiais smūgiais gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo tokių pasekmių, tiksliai nekonkretizuodamas galimo sveikatos sutrikdymo masto, t. y. jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs apelianto veiksmus, visiškai neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo vaidmenį. Liudytojų, paties nukentėjusiojo, apelianto parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis viso konflikto metu elgėsi agresyviai: jis buvo vienas iš konflikto, kurio metu kartu su kitais dviem asmenimis spardė apelianto brolį M. P., iniciatorių, šiam pavykus pabėgti, pasivijęs vėl prieš jį smurtavo, o apeliantui ėmus šaukti necenzūrinius žodžius, užsimojęs artinosi link jo. Tokiu savo elgesiu nukentėjusysis ne tik nesistengė nuraminti ar toliau nekurstyti konflikto, tačiau skatino ir provokavo apeliantą, kurio smurtiniai veiksmai prieš E. P. buvo sąlygoti ir paties nukentėjusiojo panaudoto fizinio smurto prieš jo brolį. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl fizinės prievartos, kuri nepašalina baudžiamosios atsakomybės, ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 5 p, 6 p.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, t. y. parinkdamas vienintelės BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo – dydį, iš esmės teisingai taikė BK 54 str. 1-2 d. nuostatas. Kolegija, atsižvelgusi į nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, šiuo sprendimu nustatytas apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir su jomis susijusius jo veikos motyvus – siekimą atkeršyti už brolio sumušimą, rodančius mažesnį tiek apelianto padaryto nusikaltimo, tiek jo asmenybės pavojingumą, sprendžia, jog apeliantui paskirta bausmė turi būti sumažinta. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir tai lėmusio neteisingos bausmės paskyrimo (BPK 328 str. 1p., 2 p.). Pripažinti apelianto skunde nurodomą aplinkybę – veikos padarymą dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai – lengvinančia jo atsakomybę nėra pagrindo. Nustatyti apelianto veiksmai įvykio metu – peilio pasiruošimas, nukentėjusiojo ir liudytojų užgauliojimas necenzūriniais žodžiais, fizinio smurto panaudojimas, praėjus tam tikram laiko tarpui nuo jo brolio užpuolimo, nukentėjusiajam suduotų smūgių kryptingumas, aiškus smurtinių veiksmų priežasties nurodymas savo broliui iš karto po nukentėjusiojo sužalojimo, paties apelianto parodymai, kuriuose jis niekuomet netvirtino buvęs labai susijaudinęs, įvykių raida, kuri apeliantui nebuvo netikėta, rodo, kad jis, sužalodamas nukentėjusįjį, kontroliavo savo veiksmus ir elgėsi apgalvotai, o ne būdamas fiziologinio afekto būsenos.

Apeliantą šiuo sprendimu pripažinus kaltu, tenkinti jo skundo prašymą atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydis įrodytas prie civilinio ieškinio pateiktais kvitais (1 t., 134-141, 172, 175 b. l.), todėl šis dydis nemažintinas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiama į byloje nustatytas naujas apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, rodančias, kad žalos atsiradimą įtakojo ir paties nukentėjusiojo elgesys, todėl neturtinės žalos dydis mažintinas iki 20000 Lt.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį pakeisti.

P. V. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl fizinės prievartos, nepašalinančios baudžiamosios atsakomybės, ir tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

V. P. pagal BK 135 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 metų.

Sumažinti iš V. P. E. P. priteistos neturtinės žalos dydį iki 20000 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.