Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. G. dėl reikalavimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių „Aušros“ muziejus (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo Nr. R1 0708‑0162 ketvirtą, penktą ir šeštą reikalavimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2009 m. kovo 31 d. priėmė reikalavimą, kurio 4, 5, 6 punktais vertina R. G. įteikto įspėjimo turinį, nurodo, kiek išeitinės kompensacijos jie turi mokėti buvusiai darbuotojai, reikalauja atsiskaityti su R. G. už uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. bando išspręsti individualų ginčą, kas pareiškėjo nuomone, nėra priskirta Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus kompetencijai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad R. G. iš darbo buvo atleista 2009 m. vasario 13 d., tačiau iki 2009 m. kovo 13 d., kuomet baigėsi darbo įstatymuose nustatyti terminai kreiptis dėl darbo sąlygų ar dėl neteisėto atleidimo, dėl neišmokėtų pinigų, į apylinkės teismą nesikreipė. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad į individualų teisminį ginčą pagal Darbo kodekso 227 straipsnį turi teisę kištis tik teismas. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjas nurodė, kad gindamas savo interesus iš specialios sąskaitos išleido pinigus, kuriuos privalo susigrąžinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 37 – 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2009 m. kovo 25 d. gavo R. G., buvusios Šiaulių „Aušros“ muziejaus prižiūrėtojos, skundą dėl keturių jos vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos neišmokėjimo. 2009 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėjo Z. G. pavedimu dėl inspektavimo Nr. 325, vyresniajam darbo inspektoriui darbo teisei S. T. buvo pavesta atlikti inspektavimą Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Susipažinus su Šiaulių „Aušros“ muziejaus pateiktais dokumentais nustatyta, kad R. G. pareiškėjo įstaigoje pradėjo dirbti muziejaus prižiūrėtoja 1987 m. kovo 1 d. (direktoriaus 1987 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. 11). 2009 m. vasario 13 d. direktoriaus įsakymu Nr. P-10 „Dėl R. G. atleidimo iš darbo“, vadovaujantis Darbo kodekso 129 straipsniu, ji buvo atleista iš Dionizo Poškos Baublių muziejaus prižiūrėtojos pareigų nuo 2009 m. vasario 13 d., išmokant jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines apmokamas atostogas, viso 2 151,18 Lt. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostatomis, Valstybinė darbo inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Kadangi Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos imperatyviai nurodo, kad išeitinė išmoka, atsižvelgiant į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą, kuris toje darbovietėje yra daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimt mėnesių, yra šešių mėnesių vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio dydžio, 2009 m. kovo 31 d. pareiškėjui buvo surašytas reikalavimas Nr. R1 0708-0162. Paaiškino, kad šio reikalavimo 5 punkte yra nurodyta sumokėti nesumokėtą keturių R. G. vidutinių darbo užmokesčių dydžių išeitinę išmoką. Atsakovas manė, kad pareiškėjo argumentai, jog jie veikė viršydami savo kompetencijos ribas yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjo paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes šiuo atveju nėra nesutarimo tarp darbuotojo ir darbdavio dėl atleidimo pagrindo ir nėra individualaus darbo ginčo. Manė, kad į nustatytus pareiškėjo pažeidimus sureagavo tinkama forma, t. y. surašė reikalavimą pašalinti pažeidimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepimu į skundą (b. l. 44 – 45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

R. G. nurodė, kad Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus 2009 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. P-10 buvo atleista iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, jai buvo išmokėtas dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 1 600,00 Lt išeitinė išmoka ir 766,00 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas. Kadangi jai buvo išmokėtos ne visos priklausančios išmokos, 2009 m. kovo 23 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriui, kuris 2009 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 9686 ją informavo, kad skundas tenkintinas ta dalimi, kuri susijusi su Šiaulių „Aušros“ muziejaus nustatytais darbo įstatymų pažeidimais. Nurodė, kad vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, pagal Darbo kodekso 129 straipsnį atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą darbovietėje, kadangi jos darbo stažas yra didesnis nei 240 mėnesių, jai turėjo būti išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka (Darbo kodekso 140 str. 1 d. 6 p.). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius įpareigojo pareiškėją iki 2009 m. gegužės 4 d. sumokėti jai keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, tačiau išeitinė išmoka nesumokėta iki šiol. Nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnis nustato, kad Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo. Manė, kad pareigūnas, tyręs jos skundą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl jo surašyto ir pareiškėjo skundžiamo 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo Nr. R1 0708-0162 4, 5, 6 punktai yra teisėti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu (b. l. 61 – 65) nusprendė pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejus skundą patenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo Nr. R1 0708-0162 ketvirtą, penktą ir šeštą punktus; pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo patenkinti ir pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus priteisti 1 100 Lt teismo išlaidų; trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkinti.

Teismas nustatė, kad R. G. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriui 2009 m. kovo 25 d. pateikė skundą, prašydama išreikalauti iš darbdavio jai priklausančią keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėjas 2009 m. kovo 26 d. pavedimu Nr. 325 „Dėl inspektavimo“ S. T. pavedė Šiaulių „Aušros“ muziejuje atlikti inspektavimą, pateikti ataskaitą apie užduoties įvykdymą. Vyresnysis darbo inspektorius darbo teisei S. T., patikrinęs darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų laikymąsi bei nustatęs pažeidimus, vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Šiaulių „Aušros“ muziejui 2009 m. kovo 31 d. surašė Reikalavimą pašalinti pažeidimus, nustatė terminus iki kada privaloma įvykdyti reikalavimus, išaiškino kokią atsakomybę užtraukia Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas. Teismas pažymėjo, kad šio ginčo išsprendimui yra aktualus Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos ir atliekamų funkcijų ribų aiškinimas. Jis yra pateiktas aprobuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727-2003, skelbtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 metai. Teismas, atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodoma, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, laikėsi aukščiau paminėtoje nutartyje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių. Pažymėjo, kad Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) kompetenciją, vykdant jai pavestus uždavinius, nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis, kuris nesuteikia šiai institucijai teisės spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus ir priimti dėl jų sprendimus. Tokia teisė pagal Darbo kodekso 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. faktinių aplinkybių nustatymas, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas nėra Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija. Valstybinei darbo inspekcijai priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Atkreipė dėmesį, kad individualaus darbo ginčo sąvoka yra apibrėžiama Darbo kodekso 285 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbuotojos R. G. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, kurį ištirti atsakovo paprašė R. G.. Iš skundžiamų reikalavimo 4, 5 ir 6 punktų matyti, kad atsakovas šį darbo ginčą ir išsprendė, t. y. nustatė faktines bylos aplinkybes, kad atleistai darbuotojai R. G. neįteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva (4 p.), nutraukiant darbo sutartį R. G. išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nors darbuotoja turėjo daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje (5 p.), uždelsta atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja R. G., atleidimo dieną 2009 m. vasario 13 d. nėra visiškai atsiskaityta, nesumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (6 p.) bei pareikalavo pareiškėją šiuos pažeidimus pašalinti. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytą teisės normų aiškinimą, nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius priimdamas skundžiamus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus 4, 5 ir 6 punktus veikė ultra vires (viršydamas įstatymo suteiktų įgalinimų ribas), todėl skundžiami reikalavimo punktai yra neteisėti ir naikintini Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas tirdamas R. G. skundą dviprasmiškai interpretavo teisės normas nustatančias jo kompetencijos ribas, kadangi skundžiamais reikalavimo punktais neteisėtai išsprendė darbo ginčą, tačiau tuo pačiu 2009 m. balandžio 23 d. raštu Nr. SD-9686 „Dėl sutarties nutraukimo ir išeitinės kompensacijos“ atsisakė tenkinti R. G. skundą dalyje, nurodydamas, kad jame keliami klausimai nėra susiję su Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija, t. y. darbo ginčų sprendimu. Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 100 Lt žyminio mokesčio, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo sprendimu yra patenkinamas pareiškėjo skundas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkintinas, nes jam neatsiranda teisė į tokį prašymą.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 70 – 72) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyresnysis darbo inspektorius, nagrinėdamas R. G. skundą, nagrinėjo ne individualų darbo ginčą, kaip jį traktavo teismas, – nenustatinėjo darbuotojos atleidimo teisėtumo klausimo (tarp šalių ginčo nebuvo: tiek R. G., tiek Šiaulių „Aušros“ muziejus sutinka dėl atleidimo pagrindo), nenustatinėjo konkrečių atleidžiamai iš darbo darbuotojai išmokėtinų sumų, o nustatė akivaizdžius Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimus: jame imperatyviai reglamentuotas reikalavimas pagal Darbo kodekso 129 straipsnį atleidžiamam iš darbo darbuotojui išmokėti jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimt mėnesių – šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, o Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalis įpareigoja darbdavį išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Be to, nustatyti pažeidimai, vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimo kodekso 41⁴ straipsnio 1 dalies nuostatomis (Darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimas) sudaro administracinio teisės pažeidimo sudėtį, kurio nagrinėjimas yra priskirtas Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 233 str.).

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl atstovavimo išlaidų, turi pateikti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą bei pagrindimą. Teikdamas dokumentus, pagrindžiančius atstovavimo išlaidas, pareiškėjas nesilaikė minimame straipsnyje nustatytos tvarkos, t. y. nepateikė rašytinio dokumento, kuriame būtų detalizuotas atstovavimo išlaidų apskaičiavimas. Dėl šios priežasties teismas negalėjo tinkamai įvertinti ir priimti sprendimą tenkinti prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

3. Remdamasis atstovavimo sutartimi teismas negalėjo priteisti iš apelianto 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, nes nėra aišku, kiek šios sutarties pagrindu yra užvesta darbo bylų dėl Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimų ir kuriuose administraciniuose teismuose, nes sutartas honoraras, remiantis sutarties 2 punktu, yra mokamas už visas bylas, kurios yra ar bus užvestos šios sutarties pagrindu.

4. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius nėra juridinis asmuo, jis neturi savo sąskaitos ir negali būti įpareigotas sumokėti 1 100 Lt teismo išlaidų.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 79 – 80) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 500 Lt už atsiliepimo surašymą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismo sprendimo esmė – Valstybinė darbo inspekcija negali reguliuoti individualaus darbo ginčo teisinių santykių – yra visiškai teisinga. Nacionaliniai teisės aktai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nustato, kad asmuo, nepatenkintas savo teisių pažeidimu, turi teisę kreiptis į teismą. Tai liečia tiek darbuotoją, tiek darbdavį. Todėl individualaus darbo ginčo reguliavimas administracinėmis priemonėmis, kurio imasi darbo inspekcija, yra grubus ne tik įstatymų ir teismų praktikos, bet ir žmogaus teisių pažeidimas. Teisingumą vykdo tik teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str.) ir tik teisme, esant viešam nagrinėjimui, atviram įrodymų tyrimui, galimybei disputuoti bylos klausimais galimas tiesos nustatymas.

2. Pateiktos Šiaulių „Aušros“ muziejaus išlaidos advokato paslaugoms apmokėti atitinka Teisingumo ministro rekomenduotus dydžius, kuriuos galima priteisti laimėjusiai šaliai už bylos vedimą. Kaip numatyta Advokatūros ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymuose, muziejaus teismui pateiktų dokumentų, t. y. atstovavimo sutarties, išlaidas patvirtinančios sąskaitos-faktūros už suteiktas teisines paslaugas ir banko pavedimo kopijų pakanka atstovavimo išlaidoms pripažinti.

3. Valstybinė darbo inspekcija advokato paslaugoms išleistas lėšas pagal Valstybės tarnybos įstatymą gali išsiieškoti iš žalą padariusio pareigūno – vyresniojo inspektoriaus darbo teisei S. T..

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77) prašo jį tenkinti.

R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas iš esmės kyla dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos ir vykdomų funkcijų ribų bei teismo išlaidų priteisimo.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėdamas trečiojo suinteresuotojo asmens skundą jis nagrinėjo ne individualų darbo ginčą, o nustatė akivaizdžius darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, todėl atsakovo reikalavimas pašalinti darbo įstatymų pažeidimus surašytas teisėtai ir pagrįstai, o pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino byloje taikytinų teisės aktų nuostatas ir jas netinkamai pritaikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas, kiek tai susiję su šia byla, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Šiuo atveju pažymėtina, kad minėto įstatymo 6 straipsnis kompetencijos VDI spręsti individualius darbo ginčus expressis verbis nesuteikia. Be to, Darbo kodekso 286 straipsnyje yra numatyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas arba kiti įstatymai nenustato kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja darbo ginčus nagrinėjantys organai – darbo ginčų komisija ir teismas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad klausimu, kokios institucijos turi teisę spręsti individualius darbo ginčus, yra suformuota teismų praktika. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šis klausimas buvo analizuotas 2003 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003 (skelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2004 m., Nr. 5), kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog VDI įstatymais nėra priskirta individualių darbo ginčų nagrinėjimo funkcija. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija aiškiai apibrėžė atsakovo vykdomų funkcijų ribas ir konstatavo, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2007 m. gegužės 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą byloje Nr. A14–498/2007; 2007 m. birželio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N16-1081/2007; 2009 m. sausio 9 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N575-3295/2009).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino byloje taikytinų teisės normų turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija nagrinėti individualius darbo ginčus.

Dėl apelianto teiginio, kad šiuo atveju individualaus darbo ginčo nebuvo, teisėjų kolegija pažymi, jog individualaus darbo ginčo sąvoką apibrėžia Darbo kodekso 285 straipsnis. Jame individualus darbo ginčas apibrėžiamas kaip „nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka“. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo).

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbuotojos (trečiojo suinteresuoto asmens) kilo ginčas ir dėl faktinių aplinkybių (t. y. dėl to, ar R. G. buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia; ar atleidimo dieną su ja buvo visiškai atsiskaityta) ir dėl teisės normų taikymo (t. y. kokio dydžio kompensacija turi būti išmokėta pagal teisės aktų reikalavimus). Apeliantas teigia, kad šiuo atveju individualus darbo ginčas nekilo, nes ir pareiškėjas, ir R. G. nesiginčija dėl pastarosios atleidimo pagrindo, tačiau ginčo dėl atleidimo pagrindo nebuvimas dar nereiškia, kad nekyla ginčo dėl kitų atleidimo iš darbo aspektų. Akivaizdu, kad R. G., kreipdamasi į VDI su skundu dėl pareiškėjo veiksmų atleidžiant ją iš darbo, nesutiko tam tikrais pareiškėjo veiksmais jos atžvilgiu. Taigi, konstatuotina, kad toks nesutikimas ir yra „nesutarimas“ Darbo kodekso 285 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino taikytinas teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus 4, 5 ir 6 punktus, veikė ultra vires, todėl skųsti reikalavimo punktai buvo neteisėti. Todėl šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo išlaidų priteisimu iš apelianto, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o 44 straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė atstovavimo sutartį (b.l. 8), sąskaitos už teisines paslaugas kopiją (b.l. 9) ir vietinio mokėjimo kopiją (b.l. 10), iš kurių matyti, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 1000 Lt. Be to, pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b.l. 32). Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pateiktuose dokumentuose nebuvo detalizuotas atstovavimo išlaidų apskaičiavimas, taip pat nėra aišku, dėl atstovavimo kokiose bylose pareiškėjas ir advokatas susitarė atstovavimo sutartimi, tokie atsakovo argumentai atmestini. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 2-4), pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo pateikė savo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuriame taip pat aiškiai nurodė, kad byla bus vedama per advokatą, kuriam ir buvo apmokėta už teisines paslaugas. Nors pateiktuose dokumentuose nėra detalizuotas atstovavimo išlaidų apskaičiavimas, teisėjų kolegija pažymi, kad iš sąskaitos už teisines paslaugas turinio matyti, kad ji išrašyta už atstovavimą byloje prieš atsakovą. Nors atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nėra aišku, už kokią konkrečiai bylą yra sumokėta, atsakovas nepateikė įrodymų, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo yra ir kitų bylų teismuose, kuriose pareiškėją atstovautų būtent šis atstovas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nustatytų maksimalių užmokesčių dydžių, todėl atstovavimo išlaidų detalizavimo nebuvimas nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atstovavimo išlaidas.

Atsakovas taip pat nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius nėra juridinis asmuo, todėl negali būti įpareigotas sumokėti teismo išlaidas.

Teisėjų kolegijos manymu toks argumentas nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis įtvirtina viešojo administravimo subjekto sąvoką ir numato, kad „viešojo administravimo subjektas – institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą“. Šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia valstybinio administravimo subjekto sąvoką ir numato, kad tai „viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip valstybinės institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Valstybinio administravimo subjektai skirstomi į centrinius ir teritorinius“. Teritorinio valstybinio administravimo subjekto sąvoka įtvirtinta ABTĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kurioje numatyta, kad tai „valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra nustatyta valstybinės teritorijos dalis“. Taigi, kaip matyti iš pirmiau pateiktų ABTĮ nuostatų, valstybinio administravimo subjektu gali būti ne tik juridinis asmuo. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Atsakovas Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius šioje byloje yra atsakovas, savo procesinės padėties atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo. Kaip minėta, ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius yra proceso šalis, t. y. atsakovas (ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis), ir priimtas sprendimas yra jos nenaudai, iš jos pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį turi būti priteisiamos proceso šalies, kurios naudai buvo priimtas teismo sprendimas, turėtos išlaidos.

Atmestinas ir atsakovo argumentas, kad bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo neturėtų būti priteisiamos dėl to, kad atsakovas yra išlaikomas iš valstybės biudžeto, neturi nuosavų pajamų. Šiuo atveju pažymėtina, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės atsakovo nurodytais pagrindais iš proceso šalies nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl taikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, kuri įtvirtina proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti atlyginti teismo išlaidas iš kitos šalies.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, susijusias su teismo išlaidų priteisimu, todėl šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė priteisti 500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pagrįsdamas šį reikalavimą prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo 2009 m. birželio 29 d. atstovavimo sutarties Nr. 173 kopiją (b.l. 81), 2009 m. liepos 14 d. sąskaitos už teisines paslaugas kopiją (b.l. 82) ir 2009 m. liepos 17 d. sąskaitos išrašo kopiją (b.l. 83), iš kurių matyti, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 500 Lt už atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o 44 straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Kadangi teisėjų kolegija šia nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas turi teisę ir į atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Pareiškėjas pirmiau nurodytais dokumentais pagrindė turėtas teisinio atstovavimo išlaidas, jos neviršija Rekomendacijų 8.9 punkte numatyto maksimalaus užmokesčio dydžio, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 500 lt bylinėjimosi išlaidų tenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo tenkinti ir pareiškėjui iš Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus priteisti 500 Lt (penkis šimtus litų) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.