Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei N. K. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovės N. K. priešieškinį ieškovui dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ nustatyta vidutine rinkos verte, 0,12 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina sudaro 16700 Eur. Atitinkamai, 3/16 dalių vertė būtų 3131,25 Eur (16700*3/16). 42,66 kv.m. ploto sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina sudaro 7800 Eur, o 3/16 dalių vertė – 1462,50 Eur (7800*3/16). Ieškovas mano, kad atsakovei turėtų būti priteista bendra 4593,75 Eur (3131,25+1462,50) kompensacija. Ieškovo nuomone siūlomos piniginės kompensacijos suma yra pagrįsta ir teisinga, visiškai kompensuojanti atsakovei priklausančios nuosavybės dalies vertę.

Dėl nurodytų aplinkybių atsakovė teikia teismui G. M. IĮ „G.M.“ 2019-12-02 parengtą ginčo žemės sklypo naudojimo tvarkos planą, kurio pagrindu atsakovė reiškia reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Pagal pateiktą atsakovės naudojimosi tvarką, tiek atsakovei, tiek ieškovui priskirtų ir suformuotų žemės sklypo dalių plotai yra pakankami naudoti pagal žemės sklypų tikslinę paskirtį - sodininkystę ir kiekviena šalis galėtų pati spręsti, kokia sodininkystės forma užsiimti, kad būtų išlaikomi visi teisės aktų reikalavimai auginant daržoves, sodinant medžius ar krūmus bei statant kitus objektus. Ieškovo išsakyti argumentai, kad atsakovė iki šiol niekada nesinaudojo žemės sklypo jokia dalimi yra nepagrįsti, nes būtent ieškovas nesinaudojo jam priklausančia žemės sklypo dalimi, kadangi ieškovas daug metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir niekada juo nuo išvykimo nesinaudojo. Atsakovė nuolat užsuka į sklypą, tačiau visapusiškam naudojimuisi iki šiol kliudė aplinkybė, kad ieškovui priklauso didesnė nuosavybės dalis sklype, o šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl sklypo dalių naudojimo, todėl atsakovei nebuvo žinoma, kurioje dalyje ji gali vystyti sodininkystę.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas. Priešieškinis atmetamas.

Teismas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašus nustatė, kad ieškovui M. J. ir atsakovei N. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,12 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 42,66 kv.m. ploto sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys(duomenys neskelbtini). Ieškovui 2007-02-23 d. dovanojimo sutarties Nr. JG-480 pagrindu priklauso 13/16 dalių šio turto, o atsakovei, 2002-10-01 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 5476 pagrindu, – 3/16 dalys. Pagal VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės duomenis sodo namas įkainuotas 7800 eurų, o žemės sklypas 16700 eurų. Ieškovo pateiktos nuotraukos rodo, kad sodo namas apleistas, kiauras stogas, išlūžę langai, durys, nėra ginčo, kad statinys griautinas. Nuotraukose užfiksuotas sodo žemės sklypas apleistas, apaugęs piktžolėmis. Šalių procesiniai dokumentai, pateiktas susirašinėjimas rodo, kad šalys konfliktuoja. Atsakovė N. K. sutinka gauti už jai priklausančią sodo namo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini), kuris yra avarinės būklės ir griautinas, piniginę kompensaciją 1462,50 eurų, nes jame gyventi negalima. Tarp šalių kilo ginčas dėl 0,12 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalinimo. Ieškovas nurodo, kad nekilnojamojo turto sodo namo ir sodo žemės sklypo paskirtis yra žmogaus poilsiui, relaksacijai. Ieškovas nurodo, kad atsakovė N. K., kaip žemės sklypo bendradalininkė trukdys remontuoti ar statyti naują namą, keisti žemės sklypo paskirtį, yra užprogramuotas tarp šalių konfliktas, teisminiai ginčai. Nurodo, kad atidalinus nekilnojamąjį turtą, išmokant piniginę kompensaciją už žemės dalį, būtų išspręstas kilęs ginčas, nebūtų ginčų ateityje.

Atsakovės N. K. prašo nustatyti žemės sklypu naudojimosi tvarką, nes įgyvendindama nuosavybės teisę, užsiims sodininkyste, nurodo, kad pagal žemės sklypų pardavimo skelbimus, ieškovo siūloma piniginė kompensacija atsakovui yra maža.

Teismas ieškinį tenkina, priešieškinį atmeta. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje. CK 4.80 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų: šio straipsnio pirmoji dalis bendriausia prasme reglamentuoja pačią subjektinę teisę, antroji dalis – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus, likusios dvi straipsnio dalys skirtos kitiems klausimams reguliuoti. Nuostatų, kurios apibrėžtų atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygas, pirmiau nurodytame straipsnyje nebuvimas, viena vertus, patvirtina, kad bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę (pačiai atidalijimo teisei įgyvendinti bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo (bendraturčiai turi susitarti tik dėl atidalijimo būdo), bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan.). Kita vertus, tai nereiškia, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra absoliuti ir gali būti įgyvendinta vien tik bendraturčio nuožiūra. Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančio atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi, šioje įstatymo nuostatoje reglamentuojama bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. Tai nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo.

Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas M. J. pareiškė ieškininį reikalavimą dėl žemės sklypo ir sodo namo dalies atidalinimo, o atsakovė N. K. pateikė priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo pagal turimas turto dalis. CK 4.80 straipsnyje reglamentuotas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdų, leidžiantis visiškai (kai atidalijamos visos bendrosios dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė išlieka neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar apsunkinimų, kurie kyla ar gali kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Savo tikslais į atidalijimą yra panašus ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 straipsnis). Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai. Nuosavybės teisės forma tokiu atveju nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Pažymėtina, kad bendraturčių ginčai dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo yra specifiniai. Bylos nagrinėjimo metu pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka abiejų ginčo šalių interesus. Taigi tokiose bylose formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Tuo tarpu teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtinausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir ginčo šalys, įgyvendindamos savo teises ir atlikdamos pareigas, taip pat privalo veikti pagal tuos pačius principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva ir neprieštaraujant ginčo šalims gautą atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. ??? ???

Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai. Aptariamų daiktinės teisės institutų skirtumai pasireiškia per, inter alia (be kita ko), sukeliamus teisinius padarinius: atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės suponuoja bendrosios nuosavybės pasibaigimą; naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nelemia bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių pabaigos, kita vertus, kiekvienas bendraturtis turi teisę savo nuožiūra naudotis tik ta konkrečia bendro turto dalimi, kuri jam priskiriama pagal nustatytą naudojimosi tvarką. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nėra subsidiarūs bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, t. y. galimybė taikyti vieną bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą tiesiogiai nepriklauso nuo kito būdo taikymo galimybės. Kiekvienas bendraturtis, įgyvendindamas savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali savo nuožiūra rinktis tarp atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, be to, tam tikrais atvejais (pvz., kai nėra įmanomas visiškas bendro daikto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės) yra galimas mišrus šių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymas. Kita vertus, aptariama bendraturčio nuožiūros teisė nėra absoliuti. Šios teisės įgyvendinimas yra, inter alia, neatskiriamas nuo kito bendraturčio (jų daugeto) teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo. Tiek atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.

Ieškovas ieškinį reikalavimą motyvuoja aplinkybe, kad žemės sklypas ir sodo namelis yra sodininkų bendrijoje, sodo namas netinkamas gyvenimui – reikalingas kapitalinis remontas arba, nugriovus, statyti naują namą. Ieškovas nurodo, kad atsakovo dalinė nuosavybė yra maža – negali naudotis namu, žemės sklypu pagal paskirtį, o teisių apimtis leidžia ginčyti ieškovo, kaip bendraturčio veiksmus, siekiant pakeisti žemės sklypo paskirtį, derinant statinio projektą. Teismas ieškinį tenkina, nes atsakovės turima dalinė nuosavybė yra itin maža, tarp šalių yra konfliktas. Atsakovės siekis nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka, kad būtų galima vykdyti sodininkystę vertinamas kritiškai – 5 metrų pločio sklype medžiai negali būti sodinami dėl atstumo nuo kaimyninio sklypo ribų reikalavimo. LR Aplinkos apsaugos ministro įsakymu normos 2007 m. gruodžio 29 d. Nr. D1-717 yra patvirtintos normos:

„5. Medžiai ir krūmai veisiami: 5.1. medžiai – ne arčiau kaip 10 m atstumu, krūmai, aukštesni kaip 2 m – 2,5 m atstumu, kiti krūmai – 1,5 m atstumu nuo daugiabučių gyvenamųjų pastatų sienų su langais, išskyrus teritorijas tarp pastatų ir gatvių ar kelių; 5.2. medžiai – ne arčiau kaip 5 m atstumu, krūmai – 1,5 m atstumu nuo pastatų (išskyrus nurodytus 5.1 papunktyje) sienų; 5.3. medžiai – 4 m atstumu nuo apšvietimo tinklo ar inžinerinių statinių atramų; 5.4. medžiai – ne arčiau kaip 3 m atstumu, krūmai – 1 m atstumu nuo atraminių sienelių papėdės išorinės pusės; 5.5. šių taisyklių priede nurodytu mažiausiu leistinu atstumu iki kaimyninio sklypo ribos, kai želdiniai veisiami be šio sklypo savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sutikimo raštu; Papunkčio pakeitimai: Nr. D1-228, 2019-04-24, paskelbta TAR 2019-04-24, i. k. 2019-06684“.

Medžiai, vaiskrūmiai, daržovės, gėlės reikalauja nuolatinės priežiūros, laistymo, reikalingos techninės, cheminės priemonės sodiniams prižiūrėti. Atsakovės naudojamo sklypo plotas mažesnis nei 4 arai, todėl jokio statinio pagal statybos technines normas atsakovės žemės sklypo dalyje negali būti, o inžinerinė laistymo infrastruktūra yra brangesnė nei 2,25 arų atsakovės planuojamas naudoti žemės sklypas. Po žemės ūkio darbų reikia persirengti, nusiprausti, reikalingas tualetas. Ieškovo siūloma piniginė kompensacija atsakovei už bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimą atsakovei, siekiančiai užsiimti sodininkyste, leistų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę žymiai didesnio ploto – apie 1-2 hektarus (informacija iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro statistinio tinklalapio). Atsakovės turima nuosavybės sodo sklypo dalis negali būti efektingai naudojama pagal paskirtį, todėl ieškovas yra teisus, teigdamas, kad pagal susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius atsakovės siekis yra apriboti ieškovo, kaip bendraturčio, teises. Bendraturčių turimo sodo žemės sklypo dalių disproporcija, atsakovės teisių į itin maža sklypo dalį gynimas, vertinant LR CK 1.137 str. 3 d. normos turiniu, nėra turimos nuosavybės teisės gynimas, nes prieštarauja subjektinės teisės paskirčiai, LR CK 1.5 str. įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams.

Atsakovė N. K. su siūloma kompensacijos dalimi už turimą nuosavybės dalį į sodo namą sutinka. Atsakovė N. K. nesutinka su siūloma pinigine 3131,25 eurų kompensacija už atidalinamą jai priklausančią žemės sklypo dalį. Teismas atsakovės atsikirtimą į ieškovo reikalavimą dėl žemės sklypo atidalinimo atmeta, nes piniginė kompensacija skaičiuota vadovaujantis VĮ Registrų centro nustatyta vidutine rinkos verte, pagal kurią Lietuvos Respublikoje mokami žemės mokesčiai. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai – išrašai iš internetinių portalų, atmetami, nes tai ne turto vertintojų ar ekspertų atlikti sklypo įkainavimai, skelbimuose nėra informacijos apie parduodamo sklypo ribose esančią infrastruktūrą. Žemės sklypo kainą itin lemia galimybė statyti gyvenamąjį namą, elektros, dujų, vandentiekio tinklų infrastruktūros išplėtojimas, susisiekimo, prekybos objektai, taršos lygis. Pagal Lietuvos Respublikoje taikomus statybos techninius reikalavimus, gyvenamojo namo statybai minimalus sklypo plotas turi būti 4 arai. Ieškovas atsakovei kompensaciją už žemės sklypo dalį skaičiavo pagal žemės sklypo kainą, kuriame galima statyti gyvenamąjį namą. Ieškovo siūloma piniginė kompensacija paskaičiuota sąžiningai: ieškovas atsakovei, kurios turima žemės sklypo dalis pagal norminius aktus yra labai riboto naudojimo, sumoka pinigų sumą kaip už žemės sklypo plotą, kurio panaudojimas yra neapribotas nei statybos normų, nei reikalavimų sodininkystei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016 nurodė: “Turto rinkos vertė nustatytina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Nors kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog individualaus turto vertinimo išvados yra tikslesni turto vertės įrodymai už Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau turto vertės nustatymas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę turto rinkos vertę kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tinkamu ir leistinu turto vertės nustatymo būdu“. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kasacinio teismo, formuojamą praktiką esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį), turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis - Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Atsakovė teismui turimos konkrečios žemės sklypo dalies individualaus įkainavimo nepateikė, todėl ieškovo pateiktu įkainavimu, pagrįstu Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos verte, reikia vadovautis. Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, ieškinį tenkina, priešieškinį atmeta.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 88 str., 93 str. 1 d., 98 str., paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Teismas ieškinį tenkina, todėl iš atsakovės ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos – 1753 eurų žyminis mokestis ir advokato pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti. Priešieškinį atmesti.

Atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: ieškovui M. J., a.k(duomenys neskelbtini) priteisti atsakovei N. K., a.k(duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausančias 3/16 dalis 0,12 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 42,66 kv.m. ploto sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių(duomenys neskelbtini), atsakovei N. K. priteisiant piniginę 4593,75 Eurų piniginę kompensaciją iš ieškovo M. J..

Priteisti iš atsakovės N. K., a.k(duomenys neskelbtini) ieškovo M. J., a.k(duomenys neskelbtini) naudai 1753 eurus bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.