- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-05
- Bylos Nr.
- I-3524-257/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00879-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- Ž. S.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. S. skundą dėl 2018 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyriaus sprendimo Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. S. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, kuriuo prašo panaikinti 2018 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus sprendimą Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas Ž. S. skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyrius priimdamas Sprendimą nepagrįstai formaliai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nevertino teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visumos, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taikymo taisyklių, bendro teisingumo principo, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas priimtas remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92 punkto 3 papunkčiu – leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Pareiškėjas teigia, kad Sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas „kokybiniu“ taikymo požiūriu nėra pakankamas tam, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, todėl šios materialinės teisės normos taikymo prasme Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendime nėra nurodyta jokių akivaizdžių ir informatyvių duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę. Vertinant charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas priimtas remiantis dviem aplinkybėmis: 1) 2018 m. sausio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius; baudžiamoji byla nutraukta; 2) administracinių nusižengimų registro duomenimis, kad trejų metų laikotarpiu padarė keturis administracinius nusižengimus (pažeidimus). Pareiškėjas mano, kad aukščiau nurodytos aplinkybės nei kiekviena atskirai, nei abi kartu neleidžia neabejotinai charakterizuoti pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui, esant neblaiviam, atlikti neteisėti tyčiniai veiksmai pareigūnų atžvilgiu neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę ir yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Su tokiu Sprendime išdėstytu motyvu pareiškėjas nesutinka, nes mano, kad įstatymų leidėjas tai būtų nurodęs Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje, jeigu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnis ir 187 straipsnio 1 dalis būtų pakankamas pagrindas panaikinti leidimą. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose yra aiškiai nurodyta, už kokias veikas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintam padarius nusikaltimą yra taikomas įstatymas. Pareiškėjas nurodo, kad jo padarytos veikos nepatenka į nurodytą sąrašą, todėl be pagrindo nurodoma, kad ši aplinkybė yra pakankama. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnį, pareiškėjas laikomas nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjas nurodo, kad priimtas Spendimas pažeidžia ne tik teisingumo principus, bet ir non bis in idem (negalima bausti du kartus) principo nuostatas. Teismų praktikoje nurodoma, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra prevencinė priemonė, tačiau įvertinus Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje padarytas išvadas, kad yra pagrindas manyti, jog ateityje pareiškėjas nenusikals, šios prevencinės priemonės taikymas pareiškėjo atžvilgiu būtų perteklinis.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Šiaulių AVPK) nurodė, kad su pareiškėjo Ž. S. skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių AVPK atsiliepime (b. l. 11–12) nurodė, kad 2018 m. sausio 25 d. gavo Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Ž. S. pasipriešino Šiaulių AVPK Raseinių r. PK RS vyriausiesiems patruliams M. S. ir D. J., t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,38 promilės), sulaikomas minėtų pareigūnų dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse 484 straipsnyje, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams, savo veiksmais padarydamas pareigūnui M. S. poodinę kraujosruvą kairiame riešo sąnaryje ir tuo sukeldamas minėtam pareigūnui nežymų kūno sužalojimą. Be to, pareiškėjas sugadino svetimą turtą, t. y. sulaikomas, privestas prie tarnybinio automobilio, tyčia spyrė į Šiaulių AVPK tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) kairės pusės galinį sparną, įlenkdamas metalinę konstrukciją, tuo padarydamas Šiaulių AVPK bendrą 192,67 eurų turtinę žalą. Pareiškėjas Ž. S. dėl padaryto nusikaltimo prisipažino visiškai, gailėjosi, nukentėjusiųjų atsiprašė, atlygino žalą Šiaulių AVPK bei ligonių kasai, prašė bylą nutraukti, nurodė, kad ateityje taip nesielgs, laikysis įstatymų. Atsakovas Šiaulių AVPK nurodė, kad Ž. S., esant neblaiviam, atlikti neteisėti tyčiniai veiksmai pareigūnų atžvilgiu neigiamai charakterizuoja Ž. S. asmenybę ir yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, siekiant išvengti galimybės naudoti ginklus kaip didesnio pavojaus šaltinį. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklus išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Atsakovas nurodo, kad patikrinus Administracinių nusižengimų registre esančius duomenis apie Ž. S. nustatyta, kad asmuo trejų metų laikotarpiu padarė keturis administracinius nusižengimus (pažeidimus). Pareiškėjas viršydamas leistiną greitį, vairuodamas automobilį naudojosi mobiliuoju telefonu, tuo rizikuoja ne tik savo, bet ir kitų asmenų sveikata ar net gyvybe, kelia grėsmę nuosavybei, visuomenės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Ž. S. skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl 2018 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus sprendimo Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“.
Ginčo teisinius santykius, susijusius su leidimo laikytis (nešiotis) ginklus panaikinimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės.
Byloje nustatyta, kad atsakovas Šiaulių AVPK 2018 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo panaikino 2015 m. liepos 13 d. Ž. S. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr. L1-0003744, priėmė vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 172 redakcija) „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 papunkčiu, kuris numato, kad leidimas laikyti (nešioti) ginklus panaikinamas atsiradus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalies, išskyrus 8 punktą, nurodytomis sąlygomis bei Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu.
Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Šio įstatymo paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai.
Nagrinėjamu atveju Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nustatė, kad 2015 m. liepos 13 d. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate Ž. S. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0003744 (galioja iki 2020 m. liepos 13 d.). 2018 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas priėmė sprendimą Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, nes gautame 2018 m. sausio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje nustatyta, kad Ž. S. pasipriešino savo pareigas atliekantiems Šiaulių AVPK Raseinių r. PK RS vyriausiesiems patruliams M. S. ir D. J., t. y. 2017 m. birželio 3 d. apie 5.00 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,38 promilės), sulaikomas Šiaulių VPK Raseinių r. PK RS vyriausiųjų patrulių M. S. ir D. J. dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 484 straipsnyje numatyto pažeidimo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams, t. y. stumdė policijos pareigūnus, stangrino rankas, muistėsi, spardėsi kojomis, sugriebęs rankomis patruliui M. S. už kairės rankos riešo spaudė ranką, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairiame riešo sąnaryje ir tuo sukeldamas pareigūnui M. S. nežymų kūno sužalojimą. Šiais savo veiksmais jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje. Be to, jis sugadino svetimą turtą, t. y. 2017 m. birželio 3 d. apie 5.15 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,38 promilės), sulaikomas Šiaulių AVPK Raseinių r. PK RS vyriausiųjų patrulių M. S. ir D. J. dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 484 straipsnyje numatyto nusižengimo, privestas prie tarnybinio automobilio, tyčia spyrė į Šiaulių AVPK tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) kairės pusės galinį sparną, įlenkdamas jo metalinę konstrukciją, tuo padarydamas Šiaulių AVPK bendrą 192,67 eurų turtinę žalą. Šiais savo veiksmais jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto normos aiškinimo, matyti, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014).
Iš nustatytų nagrinėjamos bylos aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas pareiškėjui iš esmės siejamas su ta aplinkybe, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pareiškėjas Ž. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį; pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnis). Baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas Ž. S. trejų metų laikotarpiu padarė keturis administracinius nusižengimus (pažeidimus) (b. l. 17–22).
Atmestinas pareiškėjo Ž. S. skunde nurodytas teiginys, kad Sprendime nurodytas faktinis jo pagrindas taikymo požiūriu nėra pakankamas tam, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo Ž. S. veiksmai: pasipriešinimas policijos pareigūnams, atliekantiems savo tarnybines pareigas, t. y. sulaikomam, esant apsvaigusiam nuo alkoholio, panaudojus fizinį smurtą, padarė patruliui M. S. kairės rankos riešo poodinę kraujosruvą, sukeldamas nežymų kūno sužalojimą, o taip pat tyčia spirdamas į tarnybinį automobilį ir jį apgadindamas bei padarydamas turtinę žalą – yra pavojingi savaime. Tokie agresyvūs, pavojingi ir moralės požiūriu nepriimtini veiksmai akivaizdžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, darytina išvada, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo, jog pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai pareigūnų atžvilgiu neigiamai charakterizuoja Ž. S. asmenybę ir yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, siekiant išvengti galimybės naudoti ginklus kaip didesnio pavojaus šaltinį.
Pareiškėjo Ž. S. teigimu, atsakovas priimdamas Sprendimą pažeidė ne tik teisingumo principą, bet ir non bis in idem (negalima bausti du kartus) principo nuostatas, nes iš Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio yra pakankamas pagrindas manyti, kad ateityje pareiškėjas nenusikals, o leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra perteklinis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, aiškindamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad „Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. <...> Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.“ Be kita ko, 2001 m. gegužės 7 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem: asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą. Minėtas principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, taip pat kad už nusikaltimą jam negali būti taikoma pagrindinė ir papildoma bausmė, o už administracinį teisės pažeidimą – pagrindinė ir papildoma administracinė nuobauda.
Šiaulių AVPK, priimdamas ginčijamą Sprendimą veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Atsakovas, vykdydamas viešąjį administravimą, nesprendė pareiškėjo nubaudimo klausimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas Šiaulių AVPK taikydamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, išsprendė klausimus, susijusius su leidimo laikyti, nešioti ginklus turėjimu, tačiau priimtu individualiu administraciniu aktu nesprendė pareiškėjo nubaudimo klausimo.
Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, kad Ž. S. gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Skundžiamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą.
Atsižvelgdama į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes kolegija konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus 2018 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
Pareiškėjo Ž. S. skundą dėl 2018 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus sprendimo Nr. 18-IL-40-00161-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusius Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.