Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. L. A. valstybei priteista 53 Lt teismo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. A. nuteistas už tai, kad, būdamas juridinio asmens UAB "D.", (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „D.", turtą - pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje bei banke, atstovaudamas UAB „D.", 2004-01-05 sudarė ir pasirašė su UAB „B.", (duomenys neskelbtini), sutartį Nr. 001 (toliau – sutartis), pagal kurią susitarė, kad „UAB „B." įsipareigoja atlikti konsultavimo - paruošimo darbus UAB „D.": nekilnojamojo turto pirkėjo suradimas; užbaigti UAB „D." visų dokumentų nuo privatizavimo pradžios teisinį įregistravimą ir paruošti dokumentus nekilnojamojo turto pardavimui; surasti pirkėją, kuris brangiausiai sumokėtų už UAB „D." nekilnojamąjį turtą; teikti informaciją apie pirkėjų paiešką ir jų pageidavimus; įregistruoti UAB „D." turtą nekilnojamo turto registre; atsiradus pirkėjui, turtą išregistruoti nekilnojamojo turto registre; paruošti dokumentus žemės nuomos sutarčiai tarp pardavėjo arba pirkėjo su Klaipėdos apskrities administracija kuo ilgesniam laikotarpiui.“ UAB „B." neįvykdžius nei vieno sutartyje Nr. 001 numatyto punkto, UAB „D." direktorius A. L. A. pagal dokumentus, neturinčius visų teisės aktų nustatytų privalančių juose būtinų rekvizitų, o būtent: nepasirašytas UAB „B." PVM sąskaitas faktūras 2004-12-20 serija BAR Nr. 40089 ir 2004-12-21 serija BAR Nr. 40087, UAB „B." 2004-12-21 kasos pajamų orderio kvitą serija BAR Nr. 00271, pasirašytą UAB „B." vyr. buhalterės R. M., kasininko Z. K. ir suklastotą UAB „D." kasos išlaidų orderį - 2004-12-21 Nr. 4, pasirašytą UAB „D." direktoriaus A. L. A., kuriame buvo suklastotas Z. K. parašas, be juridinio pagrindo išmokėjo tyrimo metu nenustatytam asmeniui 1 200 000 Lt, o UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo 1 200 000 Lt pinigų išmokėjimą iš kasos bei apmokėjimą UAB „B.“. Tokiu būdu A. L. A., išmokėdamas pinigus už realiai nesuteiktas paslaugas, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „D.“ didelės vertės – 1 200 000 Lt turtą.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad akcininkai pretenzijų neturi, motyvuodamas tuo, jog jie pagal akcinių bendrovių įstatymą nėra akcinės bendrovės savininkai. Toks teismo argumentas prieštarauja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsniui, numatančiam, kad akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų, kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad bendrovės nuosavą kapitalą sudaro apmokėto įstatinio kapitalo dydis, 40 straipsnio 1 dalis numato, kad akcijos yra vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Atsižvelgiant į šias nuostatas matyti, kad aplinkybė, jog įmonės akcininkai, valdantys įmonę akcijų, turimų asmeninės nuosavybės teise, dalimi, neprieštaravo sandoriui, yra esminė. Apeliantas nurodo, kad jis neatliko jokių veiksmų vienašališkai, viskas buvo suderinta su įmonės akcininkais. Įmonė tik pardavė jai priklausantį turtą, kuris buvo vertas nedaug. Pardavus turtą su tarpininko pagalba ir vėliau sutvarkius visus dokumentus, turtas įgijo kitą vertę. Nepaisant to, įmonė nepatyrė nuostolio, nes gavo daugiau lėšų, nei tas turtas buvo vertas iki dokumentų sutvarkymo. Tai tenkino visus akcininkus, nes dėl didelių mokesčių išlaikyti turtą buvo nepelninga. Skunde taip pat nurodoma, kad UAB „D.“ akcininkai, įkūrę įmonę, įnešė savo nuosavas lėšas kaip bendrovės įstatinį kapitalą, vėliau sumanė parduoti už savo pinigus nupirktą turtą, kuris nešė nuostolį. Tai nėra nusikalstama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo A. L. A. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. L. A. kaltė padarius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo A. L. A. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nuosprendyje išdėstė ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, tačiau neatliko jų analizės, nenurodė, kodėl nevertino jo kaltę paneigiančių liudytojų parodymų, taip pat nenurodė, kurie konkretūs įrodymai patvirtina jo kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, ją palyginus su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas. Teismas turi sujungti visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Apeliantas liudytojų R. R., V. K. P., R. Š., O. L. parodymų fragmentus analizuoja atsietai nuo kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų bei nepagrįstai juos vertina kaip paneigiančius teismo išvadas dėl jo kaltės iššvaisčius įmonės turtą. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat analizuoja ir kitus byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus ir pateikia savitą jų vertinimą. Tačiau vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims.

Byloje nustatyta, kad A. L. A., būdamas UAB „D.“ direktoriumi ir materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „D.“ turtą – pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje bei banke, atstovaudamas UAB „D.“ 2004 m. sausio 5 d. sudarė ir pasirašė su UAB „B.“ sutartį Nr. 001, pagal kurią susitarė, kad „UAB „B." įsipareigoja atlikti konsultavimo - paruošimo darbus UAB „D.": nekilnojamojo turto pirkėjo suradimas; užbaigti UAB „D." visų dokumentų nuo privatizavimo pradžios teisinį įregistravimą ir paruošti dokumentus nekilnojamojo turto pardavimui; surasti pirkėją, kuris brangiausiai sumokėtų už UAB „D." nekilnojamąjį turtą; teikti informaciją apie pirkėjų paiešką ir jų pageidavimus; įregistruoti UAB „D." turtą nekilnojamo turto registre; atsiradus pirkėjui, turtą išregistruoti nekilnojamojo turto registre; paruošti dokumentus žemės nuomos sutarčiai tarp pardavėjo arba pirkėjo su Klaipėdos apskrities administracija kuo ilgesniam laikotarpiui“ (toliau – Sutartis). UAB „B.“ neįvykdžius Sutartyje numatytų įsipareigojimų, UAB „D.“ direktorius A. L. A. be juridinio pagrindo išmokėjo tyrimo metu nenustatytam asmeniui 1 200 000 Lt, o UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo 1 200 000 lt išmokėjimą iš kasos bei apmokėjimą UAB „B.“. Tokiu būdu A. L. A., išmokėdamas pinigus už realiai nesuteiktas paslaugas, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „D.“ didelės vertės – 1 200 000 Lt turtą.

Apeliacinio skundo argumentai, kad darbai pagal Sutartį buvo pilnai atlikti, todėl A. L. A. sumokėjo UAB „B.“ Sutartimi sutartą sumą už realiai atliktas paslaugas, atmetami kaip prieštaraujantys byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui. Iš Valstybinės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo pateiktos 2004 m. gegužės 14 d. įgaliojimo Nr. 1 kopijos matyti, kad UAB „D.“ įgaliojo V. K. P. atlikti veiksmus ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su žeme ir nekilnojamuoju turtu, VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale (2 t. 179 b. l.). Įgaliojimas pasirašytas UAB „D.“ direktoriaus L. A.. Statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) – sargo namelis ir automobilių stovėjimo aikštelė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2004 m. gegužės 17 d. UAB „D.“ įgalioto asmens V. K. P. prašymu, pagal jo pateiktus dokumentus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. P. parodė, kad A. L. A. paprašė jo padėti sutvarkyti įmonės UAB „D.“ dokumentus, paaiškino, kad reikia dokumentus nuvežti į Registrų centro Klaipėdos filialą ir juos priduoti (4 t. 122 b. l.). 2004 m. gegužės 17 d. V. K. P., kaip UAB „D.“ įgaliotas asmuo, Registrų centrui pateikė prašymą įregistruoti UAB „D.“ sargo namelį su aikštele bei A. L. A. paruoštus dokumentus. Be to, papildomos apklausos metu liudytojas parodė, kad apie UAB „B.“ 2004 -2006 m. nebuvo girdėjęs, įmonės darbuotojų nepažinojo (4 t. 125 b. l. ). Pirmosios instancijos teisme liudytojas V. K. P. patvirtino, kad A. L. A. prašymu pateikė dokumentus Registrų centui. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Š. parodė, kad 2004 m. pradžioje jos pažįstamas UAB „E.“ direktorius O. L. pasakė, jog nori investuoti į nekilnojamąjį turtą Neringos mieste, ji pažadėjo tuo pasidomėti. 2004 m. kovo arba balandžio mėnesį sužinojo, kad Nidoje parduodama automobilių aikštelė, išsiaiškino kam ji priklauso bei sužinojo A. L. A. telefono numerį. Paskambinusi pastarajam įsitikino, kad aikštelė (duomenys neskelbtini) yra parduodama. 2004 m. balandžio mėnesį telefono numerį perdavė O. L., nuo to laiko jis bendravo su A. L. A. ir derino su juo visus klausimus dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygų. Keletą kartų O. L. važiavo į Kauną susitikti su A. L. A. ir aptarti pirkimo-pardavimo sąlygas. O. L. prašymu į susitikimus važiuodavo ir ji, kartais dalyvavo V. P., kuris 2004 m. gegužės mėnesį atidavė Registrų centro Klaipėdos filialui visus minėto turto registracijai reikalingus dokumentus. Kai turtas buvo užregistruotas registrų centre tarp O. L. ir A. L. A., vyko tolimesnės derybos dėl pirkimo pardavimo sąlygų, galutinai suderinta pirkimo pardavimo kaina buvo 1 300 000 Lt (4 t. 135 b. l.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja R. Š. patvirtino, kad duomenis apie aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), O. L. prašymu surado pati, sužinojo A. L. A. telefono numerį ir jam paskambino. Ikiteisminio tyrimo metu UAB „E.“ direktorius O. L. parodė, kad nuo 2004 m. ieškojo nekilnojamojo turto Nidos mieste, apie tai, kad parduodamas sargo namelis sužinojo 2004 m. iš savo pažįstamos R. Š., kuri jam davė A. L. A. telefono numerį. Būtent su A. L. A. jis derino visas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygas. Tokius savo parodymus liudytojas O. L. iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme. Parodė, kad apie parduodamą nekilnojamąjį turtą sužinojo iš R. Š., o ne per įmonę, kainos klausimus sprendė su A. L. A., įmonė „B.“ jam nežinoma. Be to, liudytojas pateikė teismui 2004 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos raštą, kuriame nurodyta, kad UAB „D.“ pardavus pastatą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Žemės nuomos sutarties sudarymo klausimas su naujuoju savininku bus sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat O. L. pateikė du mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad UAB „E.“ 2004 m. lapkričio 5 d. bendrovei UAB „D.“ pervedė 500 000 Lt ir 2004 m. gruodžio 8 d. – 800 000 Lt. Liudytojas taip pat parodė, kad žodžiu susitarė su A. L. A., kad pastarasis padės sutvarkyti sklypo dokumentus ir nuomos sutartį. Dokumentus dėl detaliojo plano tvarkė R. Š. pagal įgaliojimą (5 t. 98 b. .l.).

Apeliacinio skundo argumentai, kad R. Š. bendradarbiavo su UAB „B.“ ir šios įmonės atstovo pavedimu atliko užduotį, atmetami kaip prieštaraujantys byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtiems įrodymams. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Š. parodė, kad apie UAB „B.“ nėra girdėjusi, tokios įmonės darbuotojų nepažįsta. Pirmosios instancijos teisme R. Š. patvirtino, kad apie UAB „B.“ nieko nežino. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad aukščiau nurodytus veiksmus R. Š. atliko UAB „B.“ pavedimu, ir vertinti juos kaip UAB „B.“ įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad UAB „B.“ veiklos nevykdė, nes tam neturėjo darbuotojų ir resursų. Iš Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akto matyti, kad Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija informavo apie UAB „D.“ turėtus prekybinius sandorius su UAB „B.“. UAB „D.“ pagal 2004 m. sausio 5 d. sutartį Nr. 001 pirko iš UAB „B.“ konsultavimo-paruošimo darbus. Patikrinimo metu pagal surinktą informaciją nustatyta, kad UAB „B.“, neturėdama veiklos vykdymo vietos, veiklai reikalingų išteklių, t. y. tam tikros kvalifikacijos samdomų darbuotojų, transporto priemonių ir panašiai, realiai ekonominės veiklos nevykdė, nes paslaugų įgijusi nebuvo, todėl ir parduoti konsultavimo–paruošimo darbų, nurodytų Sutartyje negalėjo. UAB „B.“ vardu išrašytuose dokumentuose buvo įformintos tikrovėje neįvykusios ūkinės operacijos (3 t. 179-181 b. l.). Byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad UAB „B.“ būtų oficialiai vykdžiusi darbus, nurodytus Sutartyje, ir tam neturėjo UAB „D.“ įgaliojimų. Tai, kad pasitarimuose dėl nekilnojamo turto pirkimo bei tvarkant dokumentus dalyvavo byloje nenustatyti asmenys, nepatvirtina, kad Sutartis buvo vykdoma.

Byloje nustatyta, kad Sutartyje nurodytus darbus atliko ne UAB „B.“, o kiti asmenys: UAB „D.“ nekilnojamojo turto pirkėją surado R. Š., ją UAB „D.“ taip pat įgaliojo tvarkyti žemės nuomos klausimus; V. K. P. A. L. A. prašymu Registrų centrui pateikė dokumentus, reikalingus nekilnojamojo turto registravimui. Statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) įregistruoti 2004 m. gegužės 17 d. UAB „D.“ įgalioto asmens V. K. P. prašymu, pagal jo pateiktus dokumentus. UAB „B." neįvykdžius nei vieno Sutartyje numatyto punkto, UAB „D." direktorius A. L. A. be juridinio pagrindo išmokėjo tyrimo metu nenustatytam asmeniui 1 200 000 Lt, o UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo 1 200 000 Lt pinigų išmokėjimą iš kasos bei apmokėjimą UAB „B.“. Tokie A. L. A. veiksmai BK 184 straipsnio kontekste vertintini kaip neteisėti. Išmokėdamas pinigus už realiai nesuteiktas paslaugas, A. L. A. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „D.“ didelės vertės – 1 200 000 Lt turtą.

BK 184 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis yra turtinės žalos padarymas. Šios nusikalstamos veikos padariniai yra turto ar turtinės teisės praradimas, kuris faktiškai reiškia turtinės žalos padarymą ar turtinės naudos negavimą. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad turinė žala nebuvo padaryta. UAB „D.“ priklausę 1 200 000 Lt buvo perduoti trečiajam asmeniui, pervestų lėšų įmonė neatgavo nei pinigine, nei kita forma. Taigi turtinė žala įmonei buvo padaryta ir šio fakto nepaneigia tai, kad akcininkai pretenzijų neturi. Be to, skunde teigiama, kad UAB „D.“ yra šeimos verslas, 97 procentai įmonės akcijų priklauso A.. Šis argumentas taip pat nepaneigia, teismo išvadų dėl A. L. A. kaltės iššvaisčius svetimą turtą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, ir neteisėtas jo perdavimas tretiesiems asmenims gali būti kvalifikuojamas kaip svetimo turto iššvaistymas.

Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymo atveju, esant tiesioginei tyčiai, kaltininkas supranta, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas jo valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas nors ir nenori pasekmių atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia joms atsirasti. Pažymėtina, kad kaltė apjungia du tarpusavyje glaudžiai susijusius procesus – intelektualinį ir valinį. Intelektualinis tyčios elementas yra bendras tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Jis susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę, supratimu. Valinis tyčios elementas lemia skirtumus tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, siekia pavojingų pasekmių atsiradimo, laikytina kad jis veikia tiesiogine tyčia, jei nenori, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti, laikytina, kad veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju A. L. A. perduodamas nenustatytam asmeniui UAB „D.“ priklausiusius 1 200 000 Lt, gautus pardavus nekilnojamąjį turtą, suvokė, jog veikė priešingai bendrovės interesams, numatė, kad dėl jo veiksmų įmonė neteks turto, ir, be juridinio pagrindo išmokėdamas 1 200 000 Lt, sąmoningai leido padariniams kilti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. L. A. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Tenkinti apeliacinio skundo prašymą išteisinti jį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu A. L. A. taip pat ginčija jam paskirtą bausmę. Nuteistasis teigia, kad yra pagrindas taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atleisti jį nuo bausmės dėl ligos, taip pat prašo vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktu arba BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta baudžiamajame įstatyme už konkrečią nusikalstamą veiką.

BK 184 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi vadovautis straipsnio sankcija ir BK bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 3. 1. 12 punkte akcentuojama, kad motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos jų reikšmę ir nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Pabrėžtina, kad, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokias aplinkybes, kurios įstatyme numatytos kaip nusikalstamos veikos požymis ir lemia tinkamą veikos juridinę kvalifikaciją. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės dydžio klausimą, pirmiausiai atsižvelgė į iššvaistyto turto vertę. Teismas nurodė, kad turto vertė beveik 37 kartus viršija sumą, kuriai esant laikoma, kad turto vertė yra didelė. Didelės vertės svetimo turto iššvaistymas yra BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis, todėl jau savaime įstatymų leidėjas už tokios veikos padarymą nustatė griežtesnę laisvės atėmimo bausmę.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgė ir į A. L. A. asmenybę, jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, vertybines orientacijas, psichologines savybes, kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. Skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti į kitus asmenybę charakterizuojančius požymius, t. y. amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir panašiai. Iš bylos duomenų matyti, kad A. L. A. yra neteistas, bylos duomenų apie kaltininko asmenybę visuma leidžia jį charakterizuoti teigiamai, be to, apeliantas turi sveikatos problemų, apie ką jis išsamiai parodė savo baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teismo posėdyje. 2011 m. gegužės 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu V. A. skirta rūpyba, jos rūpintoju paskirtas A. L. A.. Nors apeliantas nėra vienintelis asmuo, galintis ja pasirūpinti, tačiau, nustatydamas bausmės trukmę, teismas atsižvelgė į tai, kad A. L. A. turi ligotą motiną, kuria privalo rūpintis ir jai padėti. Baudžiamąją atsakomybę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą ir paskyrė teisingą bausmę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvai dėl neteisingai paskirtos bausmės yra nepagrįsti. A. L. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra per griežta, nes ji yra mažesnė už BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, jei nustatomos šioje normoje numatytos atitinkamos sąlygos. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą, kurį apeliantas prašo taikyti, bausmė gali būti švelninama, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Įstatymas reikalauja, kad teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Byloje nuteistojo A. L. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę remiantis BK 62 straipsnio 2 dalimi.

Paskirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t. y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad ne bet kokių teigiamų veiksnių buvimas laikytinas išimtine situacija BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo, jos nenurodytos ir apeliaciniame skunde, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti A. L. A. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra teisinio pagrindo.

Pagal BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas, nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga, kliudančia jam atlikti laisvės atėmimo bausmę, todėl taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atleisti jį nuo bausmės dėl ligos, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. A. apeliacinį skundą atmesti.