Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN drausmės grupėje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus PN direktorius 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 28-730 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui dėl bausmės atlikimo vietoje režimo reikalavimų pažeidimą paskyrė nuobaudą – 12 (dvylikos) mėnesių perkėlimą į drausmės grupę (b. l. 57, 58).

Byloje ginčo dėl pareiškėjo nubaudimo, jį perkeliant dvylikai mėnesių į drausmės grupę, nėra. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, dėl, jo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN drausmės grupėje.

Pareiškėjas teigia, jog jam bausmę atliekant Vilniaus PN drausmės grupėje buvo neužtikrinamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Pareiškėjui nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių. Pareiškėjo judėjimo laisvė nebuvo užtikrinama, dėl to pareiškėjas negalėjo lankyti įvairių renginių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet ir bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą. Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymų nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Teismas šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas, darydamas režimo reikalavimo pažeidimą, už kurį buvo nubaustas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 21 d. nutarimu, pats pasirinko tokį savo elgesio variantą, žinodamas, kad už režimo reikalavimų pažeidimą yra taikomos sankcijos, jam buvo žinoma, jog bausmę atliekant drausmės grupės sąlygomis jo teisės ir laisvės dar labiau apribojamos

Pažymėtina ir tai, kad dalyvavimas įvairiose užimtumo, socialinėse programose remiasi savanoriškumo principu. Skunde pareiškėjas nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam nebuvo sudaryta galimybė. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti. Vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši skundo dalis laikytina nepagrįsta.

Vadovaujantis BVK 103 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis). Pagal 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės) 18 punkte nustatyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30x15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, įrengti visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti (b. l. 47–54). Iš Vilniaus PN pateiktų nuotraukų matyti, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtas apšvietimas, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai apsaugoti stogeliu nuo kritulių, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelio grindys padengtos lygia ir neslidžia danga, jame įrengtas sporto inventorius – skersiniai (b. l. 68, 69). Atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklių 20 punkte nenustatytas imperatyvus reikalavimas įkalinimo įstaigai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti sporto inventorių.

Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų taip pat matyti, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimų kiemelių sienų konstrukcija įrengta iš metalinių profiliuotų skardos lakštų, kiemeliai uždengti metaliniu tinklu. Teismas šiuo apsektu pažymi, kad konkrečių medžiagų, kuriomis turėtų būti dengiamos pasivaikščiojimo kiemų sienos, Taisyklės nereglamentuoja. Taip pat įvertinus tai, jog atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, be kita ko, pasivaikščiojimo kiemelius uždengti metaliniu tinklu, darytina išvada, kad Vilniaus PN, pasivaikščiojimo kiemelius uždengdami metaliniu tinklu, teisės aktų nepažeidė. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra suoliukų, tačiau šį pareiškėjo skundo teiginį paneigia atsakovės atstovo pateikta nuotrauka, iš kurios matyti, kad pasivaikščiojimo kiemelyje suoliukas yra įrengtas. Kita vertus, Taisyklių nuostatose, reglamentuojančiose pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, nėra reikalavimo pataisos įstaigai pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suoliukus.

Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemų įrengimu, nenustatyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus departamentas, Vilniaus PN kameroje Nr. 7 2019 m. liepos 2 d. atlikęs patikrinimą, surašė 2019 m. liepos 10 d. patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8) PA-5252 (toliau – Patikrinimo aktas), iš kurio matyti, jog patikrinimo metu kameroje Nr. 7 išmatuota oro temperatūra siekė 24 °C, santykinė oro drėgmė – 47 proc. Tai atitiko Higienos normos 16 punkto reikalavimą. Sudarytos sąlygos vėdinti kamerą per langą, tačiau kontrolės metu nustatyta, kad oro judėjimo greitis buvo 0,10 m/s ir tai neatitiko Higienos normos 16 punkto reikalavimo (b. l. 65–67). Nepaisant to, Patikrinimo akte nurodoma, kad oro judėjimo greičio reglamentuojamų verčių užtikrinimui reikėtų atlikti Vilniaus PN pastato rekonstrukciją, todėl reikalavimo dėl oro judėjimo greičio užtikrinimo NVSC Vilniaus departamentas negali taikyti (b. l. 66).

Pažymėtina, jog HN 134:2015 3 punkte nustatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Iš Patikrinimo akto matyti, jog tam, kad Vilniaus PN būtų taikomas reikalavimas užtikrinti kamerose Higienos normos 16 punkto reikalavimą dėl oro judėjimo greitį reglamentuojančių verčių, reikėtų atlikti Vilniaus PN pastato rekonstrukciją, o ji nėra atliekama, todėl nagrinėjamu atveju oro judėjimo greičio užtikrinimas pagal Higienos normos 16 punkto reikalavimą Vilniaus PN nėra taikomas ir todėl pareiškėjo pretenzija, kad kameroje oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, atmestina kaip nepagrįsta.

Iš Patikrinimo akto matyti, kad minėtoje kameroje buvo nustatytas Higienos normos 12 punkto reikalavimų pažeidimas, nes kameros sanitariniame mazge esantis šviestuvas buvo techniškai netvarkingas – šviestuvas buvo be apsauginio gaubto (b. l. 65–67).

Higienos normos 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Šiuo atveju pažymėtina tai, jog atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistieji netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę (nuolat gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją ir kt.). Vilniaus PN administracija pagal finansines galimybes bei kaip įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Vilniaus departamentas, nustatęs minėtą Higienos normos 12 punkto pažeidimą, Patikrinimo akte pataisos įstaigai nurodė iki 2019 m. liepos 31 d. šį pažeidimą pašalinti (b. l. 65–67). Vilniaus PN, vykdydami šį Vilniaus departamento nurodymą, 2019 m. liepos 30 d. raštu Nr. 9-8573 Vilniaus departamentą informavo, kad minėti trūkumai iki 2019 m. liepos 30 d. yra pašalinti (b. l. 64). Taigi, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, Vilniaus PN nustatytus pažeidimus pašalina.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodo, kokias neigiamas pasekmes, t. y. kokius išgyvenimus, pareiškėjui sukėlė tai, kad jis buvo laikomas patalpoje, kurios sanitariniame mazge įrengtas šviestuvas neturėjo apsauginio gaubto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl to, jog sanitariniame mazge buvęs šviestuvas neturėjo gaubto, pablogėjo pareiškėjo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala.

Teismo nuomone, nustatytas pažeidimas yra smulkmeniškas, pareiškėjui nesukėlė dvasinių ar kitokių išgyvenimų, nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę (nuo 2018 m. lapkričio 21 d. kalint Vilniaus PN drausmės grupėje iki 2019 m. liepos 30 d. (Vilniaus PN 2019 m. liepos 30 d. raštas, patvirtinantis, kad pažeidimas pašalintas iki 2019 m. liepos 30 d.)), tai, kad nėra duomenų apie šio pažeidimo pareiškėjui sukeltas pasekmes, bei tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti Higienos normos 12 punkto reikalavimą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. liepos 30 d. neužtikrinta teisė būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes kameros Nr. 7 sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Iš pareiškėjo skundo turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Patikrinimo akto turiniu. Pažymėtina, kad Patikrinimo akte nurodyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos kontrolę vykdančių pareigūnų veiksmai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, jį gali ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nagrinėjamoje byloje Patikrinimo akto teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas 3,05 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: C4 formato vokas – 0,25 Eur, du pašto ženklai po 0,49 Eur, 26 A4 formato lapai – 1,82 Eur. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau net ir tokiu atveju patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos, jeigu nėra pateiktas prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nors ir pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodė jų apskaičiavimą, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių rašytinių dokumentų (čekių, kvitų, mokėjimo nurodymų ir pan.). Teismas atkreipia dėmesį, kad pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, yra šalies, patyrusios minėtas išlaidas, pareiga. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. A. skundą tenkinti dalyje.

Pripažinti, kad nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. liepos 30 d. buvo pažeista pareiškėjo K. A. teisė būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes Vilniaus pataisos namų kameroje Nr. 7 sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto.

Pareiškėjo K. A. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.