Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Pontem“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1697-524/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Pontem“ ieškinį atsakovui Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo viešoji įstaiga „Kretingos maistas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Pontem“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Plungės rajono savivaldybei, kuriuo prašo pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovo Plungės rajono savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 21 d. sprendimus dėl ieškovo pasiūlymo atmetimo ir derybų laimėtojo paskelbimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti derybų Nr. 140960 procedūras ir įpareigoti atsakovą nesudaryti pirkimo sutarties, o jei sudaryta – sustabdyti vykdymą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas užkirstų kelią tiekėjui efektyviai ir veiksmingai ginti savo interesus, taip pat užkirstų kelią teismo sprendimo vykdytinumui bei sąžiningai tiekėjų konkurencijai viešuosiuose pirkimuose. Pirkimų procedūrų sustabdymas nepažeistų viešojo intereso dėl mokinių savalaikio maitinimo, nes mokiniai nuo rugsėjo 1 d. iki šiol yra maitinami ankstesnio paslaugų tiekėjo – VšĮ „Kretingos maistas“. Be to, nesustabdžius pirkimo procedūrų, būtų šiurkščiai pažeidžiamas viešasis interesas dėl viešojo pirkimo procedūrų skaidrumo ir racionalaus lėšų naudojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi prašymo netenkino (b.l. 67-68). Teismas nurodė, kad ieškovo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo yra prieštaringi. Ieškovas nurodo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeis viešojo intereso dėl mokinių maitinimo, kadangi nors ir pirkimo sutartis dar nėra sudaryta, mokiniai nuo rugsėjo 1 d. iki šiol yra maitinami ankstesnio paslaugų tiekėjo VšĮ „Kretingos maistas“, kuris pripažintas ir konkurso, kurio metu priimtus sprendimus ginčija ieškovas, laimėtoju. Taigi, ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepakeis faktinės situacijos ir neturi prasmės, nes VšĮ „Kretingos maistas“ ir toliau nepertraukiamai teiks maitinimo paslaugas. Situacijos iš esmės nekeis ir tai, ar nuolatinės, ar laikinos sutarties pagrindu VšĮ „Kretingos maistas“ teiks maitinimo paslaugas. Ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sudaryta pirkimo sutartis galės būti pripažinta negaliojančia, restitucijos taikyti nereiks, t. y. iš esmės pasekmės bus tokios pat, kaip ir tuo atveju, jei sutartis būtų nesudaryta teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo argumentai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jis patirs nuostolių dėl negautų pajamų, taip pat nepagrįsti, nes tokių pat nuostolių jis patirs ir taikius laikinąsias apsaugos priemones – pats ieškovas nurodo, kad maitinimo paslaugas bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir toliau teiks VšĮ „Kretingos maistas“. Teismas sprendė, kad ieškovo prašymas sustabdyti sutarties vykdymą, jei ji jau sudaryta, prieštarauja ieškovo argumentams, jog mokinių maitinimas vyks nepertraukiamai ir todėl viešasis interesas pažeistas nebus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad formalus, faktinės situacijos niekaip nekeičiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribojant atsakovo ir pirkimą laimėjusio tiekėjo teises įforminti faktinius paslaugų teikimo santykius byloje nagrinėjamu atveju yra neefektyvus, neekonomiškas ir neproporcingas, nesusijęs su sprendimo įvykdymo galimybe (CPK 141 str. 1 d., Viešųjų pirkimų įstatymo 93 str. 2 d., CPK 423⁷ str. 2 d. 1, 2 p. p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „Pontem“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės –prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti (b.l. 72-74). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes priimta netinkamai įvertinus byloje pateiktą informaciją, taip pat pažeidžia viešąjį interesą dėl skaidrių viešųjų pirkimų ir racionalaus lėšų naudojimo, todėl turi būti panaikinta. Apelianto teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje yra būtinas ir tam yra visi CPK ir teismų praktikoje nustatyti pagrindai, kurių teismas neįvertino arba įvertino klaidingai, kas lėmė nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje nėra formalus, nes tai yra esminė efektyvios ir realios apelianto interesų gynybos sąlyga. Teismas painioja laikinosios maitinimo paslaugų sutarties, sudarytos tik laikinam paslaugų teikimui, kol bus išspręstas ginčas ir sudaryta nuolatinė paslaugų teikimo sutartis, ir nuolatinės paslaugų teikimo sutarties, sudarytos Pirkimo sąlygose nustatytai apimčiai ir laikotarpiui, sąvokas, kas, apelianto teigimu, lėmė nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą.Atsakovui su trečiuoju asmeniu sudarius pirkimo sutartį, apeliantas patirtų ženklių nuostolių, nes dalis pirkimo objekto jau būtų suteikta. Sutarties pripažinimo niekine atveju šalys turėtų būti grąžinamos į prieš pažeidimą buvusią stadiją, tačiau realiai restitucija paslaugų teikimo atveju yra neįmanoma. Taikius laikinąsias apsaugos priemones, mokinių maitinimas nenukentėtų, nes jų maitinimas nuo rugsėjo 1 d. yra užtikrinamas laikino tiekėjo VšĮ „Kretingos maistas“. Jei pirkimo sutartis dar nesudaryta, mokinių maitinimas ir toliau vyktų pagal dabartinę su VšĮ „Kretingos maistas“ sudarytą paslaugų sutartį. Tuo tarpu jei sutartis jau sudaryta, ją sustabdžius, perkančioji organizacija mokinių maitinimą galėtų užtikrinti naujos laikinos sutarties, sudarytos Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio nustatyta tvarka, pagrindu. Apelianto pasiūlymo kaina pirkime yra mažiausia. Todėl perkančioji organizacija sutarties laikotarpiu sutaupytų ženklą pinigų sumą, kurią galėtų skirti kitoms savo veikloms finansuoti ir taip racionaliai naudoti turimus išteklius.

Atsakovas Palangos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą (b.l. 106-109). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pareikštas ieškinys prima facie yra nepagrįstas. Apeliantas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apsiribojo tik formaliu teiginiu apie neva egzistuojančią grėsmę jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau nepaaiškino, kokia konkreti grėsmė egzistuoja. Nenustačius, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nelieka pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Netgi teismui priėmus palankų ieškovui sprendimą, šis sprendimas be jokių kliūčių galės būti įvykdytas nepaisant to, ar bus taikomos laikinosios apsaugos priemones, ar ne. Nėra jokio skirtumo, kokiu pagrindu VšĮ „Kretingos maistas“ teiks paslaugas atsakovui ginčo nagrinėjimo teisme metu, t.y. laikinosios ar pastovios sutarties pagrindu. Teismui patenkinus apelianto reikalavimus ir pripažinus perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais, ji privalėtų tiekėjų pasiūlymus vertinti iš naujo ir sudaryti naują paslaugų pirkimo sutartį. Apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negali būti efektyvios, nes apskritai nėra grėsmės galimai apelianto palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones faktinė situacija nepasikeičia. Apelianto argumentai dėl racionalaus lėšų naudojimo laikytini nepagrįstais, nes lėšų naudojimo (ne)racionalumo faktorius nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir negali lemti būtinybės jas taikyti.

Trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti (b.l. 100-103). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Preliminariai (prima facie) įvertinus ieškinio pagrindą, apeliantui palankaus sprendimo priėmimo tikimybė yra maža. Ginčijant skundžiamą nutartį, apelianto argumentas, jog jis neva patirtų ženklių nuostolių, yra teisiškai nereikšmingas. Pareikštas ieškinys yra neturtinio pobūdžio, apeliantas jokių nuostolių priteisimo byloje nereikalauja ir jų neįrodinėja. Be to, apelianto prielaida dėl nuostolių patyrimo ateityje (kurie nebūtinai bus) niekaip nepagrindžia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, negalima vadovautis prielaidomis, kad pirkimo laimėtoju turėtų tapti apeliantas. Priešingai, turi būti vadovaujamasi faktu, jog VšĮ „Kretingos maistas“ laikėsi visų galiojančių teisės normų, dėl ko jis ir yra paskelbtas laimėtoju. Apelianto argumentai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų viešojo intereso, niekaip nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisykles (CPK 144 straipsnio 1 dalis) teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys 1) tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalingas abiejų sąlygų viseto nustatymas. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai, pažeistas viešasis interesas (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 7 d., 145 str. 2 d., 149 str. 2 d.). CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuostatos, kuriomis taip pat privalu vadovautis sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo viešųjų pirkimų bylose. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių priima vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais bei viešuoju interesu. Šioje normoje numatyta ir tai, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Taigi, net esant nustatytoms CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, laikinosios apsaugos priemonės viešųjų pirkimų bylose gali būti netaikomos tuo atveju, jei jų pritaikymas sukeltų atsakovui/visuomenei didesnes neigiamas pasekmes nei teikiama jų (taikymo atveju) nauda ieškovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas, o viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes, tačiau bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).

Nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo, dėl kurio sąlygų teisėtumo byloje vyksta ginčas, objektas yra mokinių maitinimas. Iš šalių nurodytų aplinkybių matyti, kad iki kol bus sudaryta nuolatinė paslaugų teikimo sutartis laikinosios sutarties pagrindu mokinių maitinimo paslaugą teikia trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“. Todėl sutiktina su skundžiamos nutarties motyvais, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepakeistų faktinės situacijos dėl mokinių maitinimo užtikrinimo, nes trečiasis asmuo ir toliau nepertraukiamai teiks mokinių maitinimo paslaugas iki vykdomame pirkime bus sudaryta pirkimo sutartis, t.y. nuolatinė mokinių maitinimo paslaugų teikimo sutartis. Kartu tokiu atveju būtų pagrindas manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių – pirkimo procedūrų sustabdymas ar uždraudimas sudaryti naują sutartį - taikymas nepažeistų, juo labiau neproporcingai, perkančiosios organizacijos, trečiojo asmens interesų, o taip pat ir viešojo intereso, nes mokinių maitinimas būtų užtikrintas. Todėl, apeliacinės instancijos nuomone, įvertinus tik minėtą aspektą ir sutinkant su apeliantu, kad jis, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali prarasti dalį pirkimo objekto ir dėl to gali patirti tam tikrų nuostolių, bei siekiant užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų paskirtį ir tikslus laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – pirkimo procedūrų sustabdymas būtų labiau tikslingas nei netikslingas. Kita vertus, šiame kontekste pastebėtina, kad byloje ir šiuo metu nėra duomenų, jog nauja nuolatinė sutartis būtų pasirašyta ir vykdoma. Todėl jos vykdymo stabdymas nėra šiuo metu aktualus. Tačiau jei paaiškėtų, kad tokia sutartis yra pasirašyta, naujos nuolatinės sutarties vykdymo stabdymas jau iš tikrųjų keltų realią grėsmę viešajam interesui, nes sudarius tokią sutartį laikinoji sutartis nebebūtų vykdoma, kas lemtų išvadą, jog tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymas labiau netikslingas nei tikslingas.

Jau minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas nėra sąlygojamas vienos kurios nors reikšmingos aplinkybės nustatymu, o yra siejamas su aplinkybių visumos inter alia ieškinio reikalavimų pagrįstumo preliminariu vertinimu, sprendimo tinkamo įvykdymo perspektyvomis (CPK 144 str. 1 d.) ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad netgi teismui priėmus apeliantui palankų sprendimą, jis galės būti įvykdytas nepaisant to, ar bus taikytos laikinosios apsaugos priemones, ar ne. Iš esmės to nekvestionuoja ir pats apeliantas. Iš Konkurso sąlygų matyti, kad paslaugų teikimo sutartį numatyta sudaryti 36 mėnesių laikotarpiui. Bet kuriuo atveju, net ir pripažinus negaliojančia jau sudarytą pirkimo sutartį, atsakovas privalės iš naujo vertinti tiekėjų pateiktus pasiūlymus, nustatyti laimėtoją ir su juo sudaryti mokinių maitinimo paslaugų teikimo sutartį pagal paskelbtas Konkurso sąlygas. Taigi, yra pagrindas manyti, jog nustačius pirkimo procedūrų pažeidimus ieškinio tenkinimo atveju perkančioji organizacija dalyvių pasiūlymus galimai turėtų vertinti iš naujo. Todėl, nors tam tikrą neženklią pirkimo objekto dalį apeliantas, jei taptų laimėtoju, ir prarastų, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad pats sprendimo įvykdymas būtų iš esmės labiau apsunkintas ir pirkimo procedūros iš esmės pasikeistų nei patenkinus ieškinį ir nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Dėl to spręstina, jog sprendimo neįvykdymo/netinkamo įvykdymo grėsmės aspektas nagrinėjamu atveju nėra ryškiai išreikštas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu, t.y. bylą jau išnagrinėjus iš esmės, yra galimybė su didesniu nei bylos iškėlimo stadijoje tikėtinumo laipsniu vertinti dar vieną svarbią laikinųjų apsaugos priemonių klausimo sprendimui aplinkybę - preliminarų ieškinio pagrįstumą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs byloje kilusį ginčą, 2014 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nors šis sprendimas neįsiteisėjęs, tačiau bylos išnagrinėjimo iš esmės rezultate tokio sprendimo priėmimo faktas leidžia prima facie daryti išvadas apie tai, kad apeliantas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Tokiu atveju procesiniai suvaržymai kitai šaliai nebūtų prasmingi, nes jų taikymas nėra savitikslis - jų taikymas dėl to, kad jas taikyti būtų galima, t.y. jos galimai ypatingai nepakenktų, dar nereiškia, jog jas taikyti būtina.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes spręstina, kad pakankamo pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.