- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- A-1646-662/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01622-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus
- Pareiškėjas
- A. L.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 lapkričio mėn. jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto. Dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui teko mažiau kaip 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Kauno TI paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjui Kauno TI skundžiamu laikotarpiu minėta ploto norma buvo užtikrinta. Minėtame įsakyme nenurodyta, kad skaičiuojant asmeniui turintį tekti plotą neturi būti įtraukiamas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas ir baldai. Kauno TI vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos nekonkretūs, pareiškėjas neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Kauno TI sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 52 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad Kauno TI laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 326, Nr. 335, Nr. 221 ir Nr. 340. Teismo vertinimu, priešingai nei nurodė pareiškėjas, beveik visą laikotarpį jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kamerose (pareiškėjui teko nuo 3,68 kv. m iki 16,13 kv. m gyvenamojo ploto). Tačiau įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto normos nebuvo užtikrintas 8,5 paros – 1 parą pareiškėjui teko 2,69 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,91 kv. m), 7,5 paros pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,37 kv. m).
7. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Tačiau atsižvelgdamas į tai, jog kameros plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, teismas vertino, jog pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.
8. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, 8,5 paros nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose, t. y. atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl atsirado pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
9. Teismas sprendė, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
10. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno trumpą laikotarpį (8,5 paros), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nenustatęs, kad kalinimas ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų sukėlęs sunkių ir ilgalaikių sveikatos sutrikimų, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 52 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.
III.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 52 Eur neturtinės žalos priteisimo, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, o nusprendus netenkinti Kauno TI prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pakeitimo, Kauno TI prašo sumažinti pareiškėjui priteistą sumą.
12. Kauno TI nurodo, jog, kaip suprato iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisės aktų reikalavimus atitinkantis plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 2017 m. rugsėjo 26 d.–2017 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. spalio 2 d.–2017 spalio 3 d. ir 2017 m. spalio 9 d.–2017 m. spalio 11 d. Neginčydamas teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui 8,5 dienų nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas (3,6 kv. m), Kauno TI nurodo, kad pareiškėjui neturėjo būti priteista neturtinė žala pinigais. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas realių kančių nepatyrė, nes į teismą kreipėsi praėjus beveik 10 mėnesių nuo paskutinės pažeidimo dienos. Per visą laikymo laikotarpį (per daugiau nei 1,5 metų) ploto norma kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrinta tik 8,5 paros, su pertraukomis, kas patvirtina pažeidimo smulkmeniškumą, Kauno TI darbuotojų tyčios nebuvimą. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (52 Eur) yra neproporcingas pažeidimo masto atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas neturtinės žalos atlyginimo būdą pinigais, neatsižvelgė į reikšmingus kriterijus. Konstatuotas pažeidimas buvo trumpas ir atsitiktinis, lyginant su visu skundžiamu laikotarpiu, nacionaliniai teismai panašiais atvejais pažeidimo pripažinimą vertina kaip pakankamą satisfakciją, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė užsiimti įvairia veikla už kameros ribų, dienotvarkėje nustatytu laiku pasivaikščioti, naudotis kompiuteriu. Kauno TI bendros buities, higienos sąlygos yra nuolat tikrinamos ir pažeidimų nenustatoma.
14. Kartu su apeliaciniu skundu Kauno TI pateikė papildomus įrodymus – Kauno TI direktoriaus įsakymais patvirtintą Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, dienotvarkes, naudojimosi biblioteka, videoteka taisykles, stalo žaidimų išdavimo į kameras suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašą, suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašą, Kauno TI Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymą apie kamerų plotus. Minėta pažyma apie kamerų plotus, kuri parengta naujausių kadastrinių matavimų pagrindu, nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos, o teikiant duomenis apie kamerų plotus pirmosios instancijos teismui buvo vadovautasi senais kadastriniais matavimais. Atsakovo atstovas paaiškina, jog būtinybė kitus įrodymus pateikti iškilo susipažinus su pirmosios instancijos sprendimu ir aktualia teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų suėmimo sąlygų Kauno TI nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dalį skundžiamo laikotarpio (8,5 paros) pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma Kauno TI, priteisė pareiškėjui 52 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, konstatuotas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir ilgalaikiu, todėl pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti; be to, pareiškėjas neįrodė kilusios žalos. Atsakovas taip pat paaiškina, kad Kauno TI pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti, dalyvauti pozityvioje veikloje už kameros ribų ir pateikia tai pagrindžiančius įrodymus bei naujus duomenis apie kamerų plotus.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
20. Kauno TI apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, nurodo, kad pareiškėjas, nors ir laikomas kameroje, turėjo pakankamai plačią judėjimo laisvę – pasivaikščioti valandą gryname ore, lankytis bibliotekoje, dalyvauti savo pasirinkimu mokomojoje, neformalaus švietimo veikloje, žiūrėti filmus, lankytis koplyčioje ir pan. Šiems teiginiams pagrįsti apeliacinės instancijos teismui Kauno TI pateikė Kauno TI direktoriaus įsakymais patvirtintus lokalinius dokumentus, susijusius su Kauno TI laikomų asmenų užimtumo ir laisvalaikio organizavimu, jų dienotvarkes, t. y. naujus įrodymus, ir paaiškina, kad būtinybė juos pateikti iškilo vėliau – gavus skundžiamą teismo sprendimą ir susipažinus su aktualia teismų praktika. Atsakovo atstovas, pateikdamas apeliacinės instancijos teismui Kauno TI Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymą apie kamerų plotus, nurodo, jog dėl apsirikimo aktualūs, naujaisiais kadastriniais matavimais paremti kamerų išmatavimai nebuvo įtraukti į kartu su atsiliepimu teiktą bylos medžiagą.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo apribota procesinė teisė teikti paaiškinimus, įrodymus dėl pareiškėjo skundo, kurio vienas iš pagrindinių nusiskundimų buvo per mažas kamerų plotas ir judėjimo laisvės trūkumas. Taigi argumentus apie pareiškėjo praleidžiamą laiką už kameros ribų, t. y. atsakovo padėtį gerinančias aplinkybes, atsakovo atstovas turėjo galimybę nurodyti jau atsiliepime į pareiškėjo skundą. Kauno TI nurodytos priežastys, dėl kurių pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti paaiškinimai, susiję su pareiškėjo galimybėmis dalį dienos praleisti už kameros ribų, bei tai pagrindžiantys įrodymai, yra subjektyvios ir nepagrindžia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik vėlesnėje proceso stadijoje. Tai, kad Kauno TI dėl apsirikimo pirmosios instancijos teismui pateikė senesniais kadastriniais matavimais pagrįstus kamerų duomenis (plotą), nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas vertino neteisingus ar nepatikimus įrodymus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šių su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų nevertins ir dėl argumentų, kurie nebuvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, nepasisakys.
22. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinka neturtinės žalos atlyginimo forma ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nekeliamas ginčas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjui tekusiu plotu kamerose skundžiamu laikotarpiu, vertinimo ir neginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog 8,5 paras, nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma – 1 parą pareiškėjui teko 2,69 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,91 kv. m), 7,5 paros pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,37 kv. m).
23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
24. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
25. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
26. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
27. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui Kauno TI kamerose 8,5 paros nebuvo užtikrinta turinti tekti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma (trūko nuo 0,37 iki 0, 91 kv. m). Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida, kurią užtikrinti privalo atsakovas, siekdamas, jog asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, jog ir taip teisės aktų nustatytos ribos nesiekiančią gyvenamojo ploto normą kamerose (nors ir trumpais laikotarpiais) mažino kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas, kurio plotas, bylos duomenimis, yra 1,5 kv. m. Taigi iš kameros ploto, kurioje nustatytas pareiškėjo turinčio tekti ploto trūkumas, atėmus sanitarinio mazgo užimtą plotą, vienam asmeniui tenkantis plotas nesiekia 3 kv. m ribos, kas EŽTT praktikoje yra minimalus standartas daugiavietėse kamerose, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą.
28. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl pažeidimo pobūdžio, jo intensyvumo ir poveikio pareiškėjui, kuris dėl Kauno TI taikomo režimo ypatumų buvo beveik visą parą laikomas rakinamose daugiavietėse kamerose, pažeistos teisės pripažinimo nepakanka patirtai skriaudai atlyginti ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
29. Šios išvados nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2018 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1631-415/2019), kadangi nuo nagrinėjamos bylos nurodytos bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis – pažeidimo trukme ir mastu.
30. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2803-624/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (8,5 paras neužtikrintas minimalus gyvenamas plotas), dėl kurių pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (52 Eur) jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra adekvati.
32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.