Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,

dalyvaujant ieškovui A. V., jo atstovui adv. R. Lupeikai , atsakovo atstovui O. Kalužinui,

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ bei trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl sandorio nuginčijimo

Aprašomoji dalis

nustatė

Ieškovas neturi teisės ginčyti sandorio, nes abi sutartis įvykdė ir taip jas patvirtino, taip pat pateikė kreditorinį reikalavimą atsakovui banko bankroto byloje.

Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2011-04-11 ieškovas ir atsakovas sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Vykdant šią sutartį 2011-04-11 šalys sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovas įsigijo 300 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijas su 4 proc. metine palūkanų norma, taip pat 2011-09-26 ieškovas su atsakovu sudarė antrą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas įsigijo 80 vnt. 100 Eur nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma.

Ieškovas turėjo patirtį sandorių su atsakovu sudaryme: prieš sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovas su banku buvo sudaręs 11 terminuoto indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sutartys.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Teismo vertinimu, aukščiu nustatytos aplinkybės leidžia ieškovą, turėjusį sandorių su banku sudarymo patirtį, be to, turėjusį finansinių priemonių įsigijimo patirtį (2006 m. ieškovas buvo išsipirkęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštus), taip pat besiverčiantį ūkininko veikla, vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.

Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu priėmė sprendimą visam laikui atšaukti atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą.

Ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad jis turėjo pasirinkimą - pratęsti terminuotųjų indėlių sutartį arba sudaryti naują obligacijų sutartį. Ieškovas laisva valia apsisprendė sudaryti obligacijų sutartį. Ieškovas yra neprofesionalusis investuotojas FPRĮ prasme, tačiau ieškovui sudarant obligacijų pasirašymo sutartis buvo akivaizdu, kad įgyjamos obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu. Taip pat pažymėtina, kad jei ieškovas nebuvo tikras dėl siūlomų įsigyti obligacijų esmės ir jų rizikos, jis turėjo atidėti obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymą ir pasikonsultuoti dėl šių sutarčių sudarymo su kompetentingais asmenimis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas buvo verčiamas ar skubinamas sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Taigi, šios bylos aplinkybės liudija tik apie ieškovo nepakankamą rūpestingumą, jei jis sudarė sandorį, neįsigilindamas į galimas rizikas ir sutarties sąlygas. Be to, įrodymų, patvirtinančių atsakovo darbuotojos netinkamą elgesį, ieškovo klaidinimą, byloje nėra, o ieškovo, suinteresuoto bylos baigtimi, paaiškinimai nėra pakankami klaidinimo faktui konstatuoti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškovas pareiškė tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, iki tol pretenzijų ar prašymų dėl neaiškių sąlygų išaiškinimo atsakovui nereiškė. Priešingai, abi sutartis vykdė, teikė kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Tokiu būdu, sutarties sudarymo aplinkybės bei ieškovo elgesys po sandorių sudarymo patvirtina, kad ieškovas tinkamai išreiškė valią sudarant sutartį.

Aptarnavimo sutartyje ir obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovas savo parašu patvirtino, kad visus su sandoriu susijusius būtinus dokumentus gavo, taip pat buvo supažindintas su jų turiniu, todėl dokumentų gavimo ir supažindinimo su jais faktas nėra paneigtas (CPK 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad Aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.

Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. Ieškinyje ir teismo posėdžio metu ieškovas neneigė žinojęs, jog už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius; duomenų, kad sudarant ginčo sandorius ieškovas domėtųsi apie obligacijoms taikomą draudiminę apsaugą, nėra. Be to, ieškovas sudarė per tam tikrą laiką net dvi obligacijų pasirašymo sutartis, kas papildomai patvirtina, jog ieškovas suvokė kokias finansines priemones perka ir sąmoningai prisiėmė su tuo susijusią papildomą riziką.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinant byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas. Todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

Rezoliucinė dalis

nusprendė

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą parduodant per Vilniaus apygardos teismą.