- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-17
- Bylos Nr.
- ATP-70-300/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarimo, kuriuo A. K. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 4000 Lt dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „G.“ darbdavio įgaliotu asmeniu, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, o būtent: 2013 m. balandžio 3 d. 6 val. įmonėje, adresu: (duomenys neskelbtini), leido dirbti budėtoju-sargu E. D., esant darbo sutarties požymiams bei nepasirašius su juo darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDF) teritoriniams skyriui apie darbuotojo įdarbinimą. Patikrinus pagal VSDFV duomenų bazę nustatyta, kad E. D. patikrinimo dieną (2013-04-03) nebuvo įtrauktas į UAB „G.“ darbuotojų kontingentą. Apie jo įdarbinimo pradžią VSDFV Vilniaus skyriui pateikta 2013 m. balandžio 3 d. 9.38 val. t. y. po Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus inspektorių patikrinimo bei nurodant draudėją uždarąją akcinę bendrovę (toliau UAB) „B.“. Apie apdraustojo E. D. draudimo pradžią nuo 2013-04-02 pasirašė A. K..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą – administracinės teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, suėjus administracinėn atsakomybėn patraukimo senaties terminui, arba neįrodžius visos administracinio teisė pažeidimo sudėties buvimo bylą nagrinėti iš naujo.
Skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu teismo nutarimu ir mano, kad nagrinėjant bylą nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai, dėl to priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nutarimas. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų, įrodančių jo kaltę. Grįsdamas savo apeliacinio skundo reikalavimą nurodo, kad nei P. K., nei E. D. savo paaiškinimuose nėra nurodę, jog dėl E. D. įdarbinimo sąlygų buvo tariamasi ar deramasi su juo. Taip pat, apelianto įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad būtent jis leido E. D. dirbti nesudarius su juo darbo sutarties ir kad apskritai jam buvo žinoma apie E. D. darbą. Apelianto nuomone, nutarimas, kuriuo jam skirta nuobauda, motyvuotas vien ta aplinkybe, jog iš prokūros Nr. 1, kuri įregistruota juridinių asmenų registre, matyti, kad UAB „G.“ direktorius A. N. suteikė A. K. teisę bendrovės vardu atlikti šiuos veiksmus: 2. priimti į darbą ir atleisti darbuotojus, nustatyti jų atlyginimo dydį, skirti paskatinimus ir nuobaudas, įstatymų nustatyta tvarka instruktuoti darbų saugos klausimais, pasirašyti žurnaluose. Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, šią aplinkybę įvertino itin formaliai, visiškai nepaisydamas prokūros sampratos ir tikslo. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.176 straipsnis itin konkrečiai ir nedviprasmiškai apibrėžia prokūros sampratą – prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu. Taigi teigia, kad jo paaiškinimas atitinka teisės aktuose suformuluotą prokūros sampratą, t. y. ji suteikia teisę atlikti teisinius veiksmus, tačiau prokūra nėra perduoti įgaliojimai atsakyti už įmonės ūkinę ir kasdienę veiklą. Šiuo atveju, pasak apelianto, tiek iš prokūros Nr. 1, kuri pateikta į bylą, tiek iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad UAB „G.“ vadovas yra A. N., ir, remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktu, už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą atsako bendrovės vadovas. Dėl to mano, kad teismo nutarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, aiškiai apibrėžiančioms, kam tenka atsakomybė už netinkamą bendrovės kasdienės veiklos organizavimą. Nurodo, kad jis, būdamas bendrovės prokūristu, apie darbuotojų įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui praneša tik gavęs vadovo patvirtinimą apie priimtą sprendimą dėl darbuotojo priėmimo į darbą, o atsižvelgiant į tai, kad vadovas nebuvo jo informavęs apie E. D. priėmimą į UAB „G.“, apeliantas teigia, kad jis negalėjo žinoti apie šio asmens įdarbinimą. Pažymi, kad darbo sutartis su darbuotojais taip pat pasirašo bendrovės vadovas, o prokūristas, gavęs bendrovės vadovo pasirašytą darbo sutartį, apie įdarbinimo pradžią praneša VSDFV teritoriniam skyriui. Apelianto nuomone, teismo nutarimas pagrįstas tikimybe, bet ne nustatytomis aplinkybėmis, ir yra visiškai nepagrįstas byloje surinktais įrodymais, pažeidžiantis pamatinius administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Todėl apeliantui akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad byloje kilusios abejonės būtų pašalintos, o byla būtų išspręsta teisingai. Pažymi ir tai, kad teismas nekonkretizavo, kuo objektyviai pasireiškė jo kaltė, kokiais įrodymais ji įrodyta. Dėl to mano, kad teismas nesurinko pakankamai įrodymų, įrodančių, kad jam buvo žinoma apie E. D. darbą, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo kaltės. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nutarimą skirti nuobaudą priėmė praėjus 8 mėnesiams nuo menamo administracinio teisės pažeidimo nustatymo dienos, nors pažeidimas nustatytas 2013 m. balandžio 3 d., patikrinus VSDFV duomenų bazę, taigi, administracinė nuobauda jam galėjo būti paskirta iki 2013 m. spalio 3 d. Dėl to pažymi, kad šie klausimai nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą sprendžiami nebuvo, ir mano, kad teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuobauda jam paskirta suėjus administracinėn atsakomybėn patraukimo senaties terminui. Apibendrindamas paminėtą nurodo, kad Šiaulių apylinkės teisme nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, nesurinkti, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai, o tai yra teisinis pagrindas panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į A. K. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarimą nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados argumentuotos, priimtos išsamiai išnagrinėjus visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertinus. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. K., būdamas UAB „G.“ įgaliotu asmeniu, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, o būtent: 2013 m. balandžio 3 d. 6 val. įmonėje, adresu: (duomenys neskelbtini), leido dirbti budėtoju-sargu E. D., esant darbo sutarties požymiams bei nepasirašius su juo darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDF) teritoriniams skyriui apie darbuotojo įdarbinimą, ir taip padarė pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai reglamentuoja, kad nelegaliu darbu laikomi tokie darbdavio veiksmai, kai darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią bei kai yra Lietuvos Respublikos DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties.
Apelianto skundu yra keliamas tinkamo subjekto pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį parinkimo klausimas, teigiant, kad UAB „G.“ vadovas yra A. N., o, remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktu, už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą atsako bendrovės vadovas. Dėl to, pasak apelianto, jis negalėjo žinoti apie E. D. įdarbinimą, nes UAB „G.“ vadovas nebuvo jo informavęs apie E. D. priėmimą į darbą, taigi jis negalėjo žinoti apie šio asmens įdarbinimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad A. K. pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai.
Iš tiesų, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Taigi bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3284/2011).
Tačiau nagrinėjamoje byloje yra duomenų, tvirtinančių, kad UAB „G.“ vadovas A. N. prokūra buvo užtikrinęs, jog bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai. Tai patvirtina byloje esanti prokūra Nr. 1, kuri įregistruota juridinių asmenų registre ir iš kurios 2 punkto matyti, kad A. N. UAB „G.“ direktorius suteikė A. K. teisę bendrovės vardu atlikti šiuos veiksmus – priimti į darbą ir atleisti darbuotojus, nustatyti jų atlyginimo dydį, skirti paskatinimus ir nuobaudas, įstatymų nustatyta tvarka instruktuoti darbų saugos klausimais, pasirašyti žurnaluose (8 b. l.). Vadinasi, A. K. turėjo įgaliojimus priimti ir atleisti iš darbo asmenis, t. y. jis yra darbdavio įgaliotas asmuo, tai visiškai atitinka ir ATPK 41³ straipsnio 1 dalies dispoziciją, kur inter alia nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims. Be to, tai, kad vis dėlto A. K. buvo darbdavio įgaliotas asmuo, kuris buvo atsakingas už darbuotojų priėmimą į darbą (duomenys neskelbtini) objekte, patvirtina ir paties A. K. paaiškinimas, kai jis buvo nurodęs, kad A. K. jam pateikia įdarbinimui reikalingą medžiagą, o tada jis įdarbina žmogų (7 b. l.). O tai visiškai atitinka ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-04-15 raštą, iš kurio matyti, kad ne kas kitas, o būtent A. K. 2013 m. balandžio 3 d. 9.38 val. per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą pateikė savo vardu pasirašytą pranešimą Nr. 316 apie apdraustojo E. D. draudimo pradžią nuo 2013-04-02 (14 b. l.).
Taigi, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. K., būdamas darbdavio įgaliotu asmeniu, nesudarė rašytinės darbo sutarties su E. D., ir, esant darbo santykių požymiams, bei teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė laiku VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą, todėl E. D. darbas pagrįstas laikytinas nelegaliu, o A. K. veiksmuose nustatyti visi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Kitas apelianto skundo reikalavimas – administracinės teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, suėjus administracinėn atsakomybėn patraukimo senaties terminui, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, jog administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Tačiau aptariamo straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, yra paskelbta jo paieška arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, neatsižvelgiant į tai, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar ne, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Remiantis išdėstytomis įstatymo nuostatomis, bei tuo, kad Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutarimu nagrinėjamoje byloje patraukimo administracinės atsakomybėn terminas buvo pratęstas iki vienerių metų, t. y. iki 2014 m. balandžio 2 d. (5 b. l.), teigti, jog nubaustas asmuo A. K. skundžiamu nutarimu negalėjo būti baudžiamas, nėra teisinio pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens A. K. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. gruodžio 9 d. nutarimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Dėl šių priežasčių naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimtą nutarimą, administracine tvarka nubausto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Šiaulių apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistu, o A. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarimą nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.