Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skundo šioje byloje nepateikė ankščiau dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos. Jose nebuvo ventiliacijos, buvo šalta, drėgna. Veisėsi žiurkės ir parazitai. Kamerose nebuvo stalų, pakabų ir kito būtino inventoriaus. Buvo išduodami sudėvėti, pilni bakterijų čiužiniai. Kamerose sanitarinis mazgas buvo neįrengtas. Teikiamo maisto energinė vertė buvo nepakankama. Pasivaikščiojimui gryname ore skiriamas laikas buvo per trumpas. Pareiškėjui nepakako duodamo tualetinio popieriaus, o jo kokybė buvo prasta. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų teigė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K prašė taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. birželio 13 d. Nurodė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes kalinamiems asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų laisvės atėmimo įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su įmone vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K pripažino, kad dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos atidarius langus. Lukiškių TI-K teigimu, aplinkybė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą nagrinėjamu atveju, nėra pagrįsta įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo periodiškai laikomas suimtas nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. birželio 13 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas per visą laikymo laikotarpį Lukiškių TI-K žinojo arba turėjo žinoti apie jam daromu pažeidimus, tačiau dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 27 d. Todėl teismas konstatavo, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, numatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises, todėl ieškinio senaties termino neatnaujino.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad jis nežinojo, jog jo teisės Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamos. Lukiškių TI-K jokios informacijos jam apie jo turimas teisės, kalint laisvės atėmimo įstaigoje, neteikė. Apie jo turimas teises pareiškėjas sužinojo tik iš kito nuteistojo po 9 metų. Dėl to pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą šioje byloje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pabrėžia, kad tam tikras kalinamų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra jo nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis (b. l. 7–13), nustatyta, kad pareiškėjas šioje laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. birželio 13 d. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. balandžio 27 d. (b. l. 3). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą grįsdamas tuo, kad jis nežinojo, jog kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus jam galimai padarytus teisės pažeidimus, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam buvo neužtikrintos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Asmuo faktines laikymo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (pvz., perpildytose kamerose, ar ne) jis laikomas. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.