- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-27
- Bylos Nr.
- A-146-1400-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-624-2009-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Pravieniškių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5-6), kurį patikslino (b. l. 27), į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas:
1. įpareigoti Pravieniškių 2-uosius pataisos namus – atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių 2-ji PN-AK, atsakovas) leisti jam asmeniškai turėti ir naudotis techninėmis priemonėmis, kurių pagalba galėtų daryti garso ir vaizdo įrašus įrodymams fiksuoti;
2. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas arba BVK) 1 priedo, kuriuo nuteistiesiems asmenims draudžiama turėti ir naudotis techninėmis priemonėmis, kurių pagalba laisvės atėmimo vietose nuteistieji asmenys turėtų galimybę naudotis visomis įstatymo nustatytomis priemonėmis įrodymams fiksuoti, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Paaiškino, kad atlikdamas bausmę Pravieniškių 2-se PN –AK jis susidūrė su sistemingu žmogaus teisių pažeidinėjimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas bando savo teises ginti rašydamas skundus, tačiau dažnai neturi įvykio liudytojų, o techninėmis priemonėmis pasinaudoti negali, nes jas turėti draudžia įstatymas. Todėl jis negali pateikti įrodymų teismuose dėl savo teisių pažeidimų, taip pat negali jų turėti šių priemonių teismuose. Teigė, kad jam turėtų būti suteikta teisė naudotis visų rūšių diktofonais, vaizdo ir kino kameromis.
2009 m. spalio 30 d. raštu kreipėsi į Pravieniškių 2-ųjų PN –AK direktorių, kad jam asmeniškai leistų naudotis techninėmis priemonėmis, kuriomis jis galėtų daryti garso ir vaizdo įrašus, tačiau gavo neigiamą atsakymą (2009 m. lapkričio 13 d. raštas Nr.22-624). 2009 m. lapkričio 18 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau atsakymą gavo taip pat neigiamą.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 31-33) paaiškino, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai taikomi be jokių išlygų. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnį nuteistieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas; kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas; gauti medicinos pagalbą; gauti teisinę pagalbą ir t. t. Bausmių vykdymo kodekso 1-ojo priedo 6 ir 14 punktuose nurodyta, kad visiems nuteistiesiems atliekantiems laisvės atėmimo bausmę yra draudžiama turėti garso magnetofonus, fotoaparatus, vaizdo ir kino kameras. Tokį draudimą numato ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.174, o taip pat Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr.IR-139, kuriuo patvirtintas Lietuvos Respublikos laisvės atėmimo įstaigų materialiojo ir buitinio aprūpinimo normų sąrašas.
Atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentai esą jis negali apginti savo teisių ir laisvių, kadangi jam negalima turėti pataisos namuose ir naudotis techninėmis priemonėmis ir daryti vaizdo bei garso įrašus įrodymams fiksuoti, neteisingi. Akcentavo, jog pareiškėjas sėkmingai gina savo teises ir laisves kitomis priemonėmis. Jo skundai nagrinėjami valstybinėse institucijose ir administraciniuose teismuose, pareiškėjas naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir jam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Atkreipė dėmesį, kad advokatas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnyje numatyta tvarka, kaip proceso dalyvis, gali naudoti technines priemones teismo posėdžių metu, todėl pareiškėjo argumentai, esą jam pačiam reikia fiksuoti įrodymus, nepagrįsti.
Prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašė atmesti. Kad Bausmių vykdymo kodekso 1 priedas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra tik pareiškėjo asmeninė nuomonė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 76-78) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nurodė, kad dėl Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašo“, kuriame išvardytos priemonės ir daiktai, kuriuos turėti nuteistiesiems draudžiama, tarp jų ir priemonės, kuriomis galima daryti vaizdo ir garso įrašus, atitikimo Konstitucijai teismui nekyla abejonių.
Teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 30 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių 2-ųjų PN –AK direktorių, prašydamas jam suteikti technines priemones, kuriomis jis galėtų daryti garso ir vaizdo įrašus. 2009 m. lapkričio 13 d. raštu Nr.22-624 atsakovas davė neigiamą atsakymą. Analogiškai atsakė ir Kalėjimų departamentas (2009 m. lapkričio 30 d. raštas Nr.2S-3265).
Pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Pareiškėjui pataisos namuose taikomi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsniu, nuteistieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas; kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas; gauti medicinos pagalbą; gauti teisinę pagalbą ir kt.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečios bylos arba konkretaus fakto, kur būtų pagrįstai reikalinga jam fiksuoti įrodymus techninių priemonių pagalba, ir kaip tai turėjo įtakos teisingai išspęsti bylą arba patikrinti faktų tikrumą ir pagrįstumą. Pažymėjo, kad pareiškėjui teismo nutartimi buvo pasiūlyta pašalinti skundo trūkumus ir sukonkretinti skundo reikalavimus, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Taip pat 2009 m. gruodžio 21 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 24) pareiškėjui buvo pasiūlyta ginčyti 2009 m. lapkričio 13 d. Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos raštą Nr. 22-624 ir Kalėjimų departamento 2009 m. lapkričio 30 d. raštą Nr.2S-3265, kuriais atsisakyta pareiškėjui leisti naudotis garsą ir vaizdą įrašančiomis techninėmis priemonėmis, tačiau pareiškėjas šių aktų neskundė.
Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 ir 14 punktuose numatyta, kad visiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra draudžiama turėti garso magnetofonus, fotoaparatus, vaizdo ir kino kameras. Tokį draudimą numato ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 174, ir 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. IR-139, patvirtinantis Lietuvos Respublikos laivės atėmimo įstaigų materialiojo ir buitinio aprūpinimo normų sąrašą. Teismas akcentavo, kad nuteistieji yra asmenys, kurių teisinė padėtis speciali – jų asmeninių laisvių suvaržymai, draudimai, apribojimai, kai to reikalauja viešieji visuomenės interesai, naujos specialios teisės ir pareigos, kurių neturi nenuteisti asmenys, yra neišvengiami, todėl Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 ir 14 punktuose numatyti draudimai neprieštarauja bausmių vykdymo principams, nėra diskriminuojantys.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 83, 99) pareiškėjas prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą bei patikslintą skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiama šiais argumentais:
1. Būdamas nuteistas terminuota laisvės atėmimo bausme jis turi visas kitas teises ir laisves, kurias numato Konstitucija, tarp jų ir teisę į nešališką teismą (Konstitucijos 29 str. 2 d., 31 str.2 ir 6 d.), taip pat teisę naudotis visomis įstatymu numatytomis garantijomis ginant savo teisėtus interesus (ABTĮ 11 str. viena iš gynybos priemonių).
2. Atlikdamas bausmę Pravieniškių 2-ųjų PN –AK nuolat susiduria su sistemingu žmogaus teisių pažeidimu. Pravieniškių 2-ųjų PN –AK administracija jam nesudaro galimybių pasinaudojant techninėmis priemonėmis gauti ir fiksuoti įrodymus, kad teismuose galėtų pateikti įrodymus dėl konkretaus teisės pažeidimo, kurio administracija negalėtų paneigti.
3. ABTĮ 81 straipsnis reikalauja, kad teismas bylą išnagrinėtų visapusiškai. Pirmosios instancijos teismui pateikė Pravieniškių 2-ųjų PN –AK raštus, kuriais atsakovo administracija nuolat neigia, jog šioje įstaigoje pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir nesudaro galimybių užfiksuoti galimus pažeidimus.
Šalies argumentai
4. Apeliantas teigia, kad vadovaujantis Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 1 priedu, laisvės atėmimo vietoje iš jo atimama teisė naudotis techninėmis priemonėmis įrodymams fiksuoti. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 2 ir 6 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, priėmė šališką sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą (b. l. 111-113) atsakovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismas išnagrinėjo bylą išsamiai, objektyviai.
Nesutikdamas su apeliaciniu skundu atsakovas remiasi šiais argumentais:
1. Apeliantas nenurodo, kuo pasireiškė jo, kaip nuteistojo, atliekančio laivės atėmimo bausmę pataisos namuose, žmogaus teisių pažeidimas, išskyrus tai, kad jo netenkina Bausmių vykdymo įstatymo 1-jame priede nustatytas draudžiamų turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašas.
2. Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 ir 14 punktuose numatyta, kad visiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra draudžiama turėti garso magnetofonus, fotoaparatus, vaizdo ir kino kameras. Visiems bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų V. K., įstatymai taikomi be jokių išlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą įpareigoti Pravieniškių 2-uosius pataisos namus – atvirąją koloniją leisti jam asmeniškai turėti ir naudotis techninėmis priemonėmis, kurių pagalba galėtų daryti garso ir vaizdo įrašus įrodymams fiksuoti. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo, kuriuo nuteistiesiems asmenims draudžiama turėti ir naudotis techninėmis priemonėmis, kurių pagalba laisvės atėmimo vietose nuteistieji asmenys turėtų galimybę naudotis visomis įstatymo nustatytomis priemonėmis įrodymams fiksuoti, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą atmetė nurodydamas, kad Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo atitikimo Konstitucijai teismui nekyla abejonių. Reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo leisti pareiškėjui asmeniškai turėti ir naudotis techninėmis priemonėmis atmetė kaip nepagrįstą remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 ir 14 punktuose įtvirtintais draudimais laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti magnetofonus, telefonus radijo ryšio priemones, fotoaparatus, vaizdo ir kino kameras, fotomedžiagas, chemikalus.
Apelianto nuomone, nesuteikiant teisės naudoti laisvės atėmimo vietoje naudotis techninėmis priemonėmis yra pažeidžiamos įstatymų numatytos garantijos ginant savo teisėtus interesus, nes pasak pareiškėjo jis neturi galimybės užfiksuoti įstaigos pareigūnų veiksmus ir pateikti teismui kaip įrodymus.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją tuo atveju, jei bylą nagrinėjančiam teismui yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Taigi proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą individualią bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą išsprendė nepažeisdamas įstatymų.
Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d.1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str.1 d.2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str.2 d.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas - motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Apeliacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliejančio nuteisto teisė apskųsti bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų veiksmus ir sprendimus teismui, pagal kompetenciją atitinkamoms valstybės institucijoms įstatymų nėra ribojama ar kaip nors kitaip varžoma. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų, tarp jų daiktų, kurių turėjimu yra suinteresuotas apeliantas (BVK 1-ojo priedo 6 ir 14 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymu nustatyti draudimai nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose turėti atitinkamus daiktus ir reikmenis yra adekvati teisinė priemonė užtikrinant galimų režimo pažeidimų prevenciją ir sukuriant teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo, kuris šiuo metu atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę, reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo leisti jam asmeniškai turėti ir naudotis techninėmis priemones, kuriomis jis galėtų daryti vaizdo ir garso įrašus, negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų įstatymui.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nekėlė ginčo dėl aktų, kuriais atsakovas atsisakė leisti pareiškėjui turėti draudžiamus daiktus (2009 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr.22-624), o Kalėjimų departamentas šį sprendimą paliko nepakeistą (2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr.2S-3265).
Dėl apelianto abstraktaus pobūdžio teiginių apie jo teisių pažeidimus teisėjų kolegija nepasisako, kadangi galimai pažeista asmens teisė gali būti apginta (ABTĮ 5 str.1 d., 88 str.) tik sprendžiant dėl konkretaus akto ar veiksmo kilusį ginčą.
Dėl apelianto teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 2 ir 6 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, priėmė šališką sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad šie teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti konkrečiais argumentais, todėl atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad atitinkamų aktų straipsnių (dalių, punktų) išvardijimas negali būti pagrindu konstatuoti teismo padarytus procesinius pažeidimus, nes klausimą dėl atitinkamų aktų pažeidimo keliantis bylos proceso dalyvis turi konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryti atitinkamų teisės aktų straipsnių (dalių, punktų) pažeidimai, kokias tai turėjo pasekmes, ar dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju tokie argumentai nepateikti.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo leisti pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje turėti įstatymu uždraustus daiktus, šį savo sprendimą pagrindė teisingai įvertinęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes tinkami taikydamas galiojantį įstatymą. Pirmiau minėta, kad įstatymas numato (BVK 10 str.1 d.) bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Taigi įstatymu nustatytas draudimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje nuteistiesiems turėti įstatymu uždraustus daiktus ir reikmenis negali būti traktuojamas kaip varžantis žmogaus teises (Konstitucijos 29 str. 2 d.), diskriminuojantis. Išvardydamas teisės aktus, kuriuose numatyta asmens teisė į bešališką teismą apeliantas nepateikė konkrečių ir pagrįstų argumentų, kad bylą nagrinėjęs teismas nagrinėjamoje byloje buvo šališkas.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.