Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio ir Zitos Smirnovienės,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. U. ir M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. U., M. U., S. Š., tretieji asmenys LR Aplinkos ministerija, Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaras Rolandas Kirlys, VĮ Vilniaus miškų urėdija dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo, hipotekos lakšto dalies pripažinimo negaliojančia bei šios lakšto dalies teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad VAVA, priimdama ginčijamą 2009-02-23 sprendimą Nr. 2.5-41 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. U.“, kuriuo buvo atkurtos R. U. nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko J. N. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 4,23 ha (vertė 5 139 Lt) žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pažeidė LR Konstitucijos 47 str., bei imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, kad tokie miškai išperkami valstybės ir draudžiančias privatizuoti valstybinės reikšmės miškus, bei visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Dėl nurodyto imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris pagal CK 1.80 str. 1 d. niekinis ir negalioja. Atsakovai privalo grąžinti žemės sklypo dalį įgytą be teisinio pagrindo, nes nėra CK 6.241 str. numatytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas.

Teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu, nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl restitucijos būdo, turėtų būti vertintinas įgijėjo sąžiningumas (CK 4.96 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju šis klausimas nėra reikšmingas, nes restitucijos taikymo natūra būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., nustatančio jog valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi, jų buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas.

Nuginčijus daikto savininko nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, tais pačiais argumentais ir pagrindu teismas panaikino ginčo hipotekos lakštą dalyje ir hipotekos registraciją 3,90 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, konstatavęs, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija priimdama ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidė imperatyvias teisės normas bei visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkinti, neanalizavo ginčo sklypo priskyrimo prie turinčių valstybinę reikšmę miškų poreikio ir būtinumo. Tokiu būdu neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, jog ieškovas, kreipdamasis į teismą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarime Nr. 916 "Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo" 58 priede pateikiama valstybinės reikšmės miškų plotų schema, nepateikė žemės reformos žemėtvarkos projekto, taip pat neanalizavo jo atitikimo įstatymams, nesiaiškino kokiu pagrindu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti patikslintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, tokiu būdu teismas, priimdamas sprendimą, tariamai apgynė vienas konstitucines vertybes, nepagrįstai paneigdamas kitas.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal galiojusius teisės aktus, tik patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus ir nustačius laisvos žemės fondus, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, įgaliotos valstybės institucijos turi teisę siūlyti miškų plotus priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Kadangi ginčo žemės sklypas valstybinės reikšmės plotams priskirtas, kaip laisvos žemės fondas ir apeliantai bylos nagrinėjimo metu suabejojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-09-19 nutarimo Nr. 916 "Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo" pakeitimo atitikimu įstatymams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems teisės aktams bei juose įtvirtintoms saugomoms vertybėms, todėl bylą nagrinėjęs teismas galėjo ją sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį teismą siekiant tai išsiaiškinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismas nevertindamas visų bylai reikšmingų aplinkybių bei nesurinkdamas ir nevertindamas visų bylai svarbių įrodymų neatskleidė bylos esmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).

Nustatyta, kad 2009-02-23 VAVA sprendimu Nr. 2.5-41-29633 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. U.“ (t. 1, b.l.8-9), buvo atkurtos R. U. nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko J. N. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 4,23 ha (vertė 5139 Lt) žemės, esančios (duomenys neskelbtini); paminėtu sprendimu R. U. vietoj turėtos 4,23 ha žemės perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 3,90 ha (vertė 5139 Lt) žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai (ūkinių miškų sklypai), esantis (duomenys neskelbtini). 2009-03-25 Nekilnojamojo turto registre minėto VAVA 2009-02-23 sprendimo Nr. 2.5-41-29633 pagrindu buvo įregistruota R. U. nuosavybės teisė į 3,90 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Klonių kaime,(duomenys neskelbtini), Vilniaus r., Vilniaus apskrityje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.10-12, t.1), visame sklypo plote (3,90 ha) yra miško žemė. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2010-03-22 rašte Nr.(16-2)-D8-2670) „Dėl viešojo intereso gynimo“, (b.l.4-5, t.1), nurodyta, kad 2009-02-23 VAVA sprendimo priėmimo metu nurodytame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-09-19 nutarimu Nr. 916 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010-03-09 pažymoje Nr. P1003-19786 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miško plotų schemos fragmento ir 2010-03-10 pažymoje Nr. 19785 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti (b.l.6-7, t.1), kad visame sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Dar 2008-05-09 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto patvirtinimo, Vilniaus rajone“, patvirtintas 2007 metais parengtas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas; atsakovas R. U. buvo įtrauktas į sąrašus kaip pretendentas, pageidaujantis gauti žemės minėtoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (t. 2, b.l. 21-22, 23-28, 144-145, t.1; b.l.7-33, 50, 75). Hipotekos skyriuje prie Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-04-27 gavus S. Š. prašymą įregistruoti sutartinę hipoteką (2010-04-27 sutartinės hipotekos lakštą, hipotekos identifikavimo kodas 01120100006110, patvirtino Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras Rolandas Kirlys), Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-04-29 įregistravo hipotekos lakštą 01120100006110, kuriuo atsakovai R. U. ir M. U., užtikrindami iki 2010-12-03 suteiktos paskolos pagal 2009-12-03 šalių sudarytos paskolos sutartį grąžinimą, įkeitė S. Š. ginčo sklypą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir dar du atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ) (b.l.42, 54-66, 77-80, 92-101, t.1).

Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės nesiaiškindamas ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškams poreikio ir būtinumo, atitikimo imperatyvioms teisės normoms.

Kolegija sprendžia, kad skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą apie tai, kad VAVA, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė imperatyvias teisės normas, taip pat viešąjį interesą, todėl pagrįstai panaikino jį ir taikė restituciją natūra.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitų to paties įstatymo nuostatų, įrašytų taip pat ir 6 straipsnio 2, 4 dalyse bei 13 straipsnyje, reikštų, kad restitucijos procese asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-47/2010). Pažymėtina, kad pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises į mišką, grąžinant jį natūra, būtina sistemiškai taikyti ne tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos susijusios su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reglamentavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Priimant ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises (2009-02-23), galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio redakcija, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1-6 punktuose įvardijamos miškų kategorijos, kurios priskiriamos valstybiniams miškams, tame tarpe 1-5 punktuose įvardinamos konkrečios valstybinių miškų kategorijos (miškų, esančių valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; miestų miškų; valstybinių miškų medelynų ir sėklinių plantacijų; mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškų, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; valstybinių miškų 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių), į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, o 6 punktas numato, kad valstybiniams miškams priskiriami ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokiu būdu įstatymų leidėjas būtent Vyriausybei yra delegavęs teisę priskirti miškus valstybinių miškų kategorijai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2009-02-23) jame nurodytame žemės sklype esantis miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-09-19 nutarimu Nr. 916 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo“, be to, paminėtas miškas dar iki minėto nutarimo priėmimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-30 nutarimu Nr. 1681 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-10-21 nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ pripažinimo netekusiu galios, priskirtas miško parkams, tokiu būdu esant Vyriausybės sprendimui mišką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), priskirti valstybinės reikšmės miškams, tokiam miškui atitinkant Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 ir 3 p. nustatytą miškų teisinį statusą, VAVA neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises R. U. į šį žemės sklypą, kuris priskirtinas valstybės išperkamiems, dėl nurodyto apeliantų dėstomi argumentai dėl miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškams tikslingumo ir būtinumo, žemės sklypo priskyrimo laisvos žemės fondui motyvų, yra atmestini kaip nepagrįsti, nes nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai yra galiojantys, turintys aukštesnę galią prieš VAVA sprendimus ir jais turi būti vadovaujamasi, kol jų galiojimas nėra panaikintas. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas neįvardija ir nedetalizuoja, kokie miškai gali būti pripažįstami valstybinės reikšmės miškais Vyriausybės nutarimais. Tuo tarpu teismo kompetencijai nepriklauso analizuoti ir vertinti galiojančių teisės aktų pagrįstumo, tikslingumo, analizuoti jų priėmimo motyvus ir priežastis.

Apeliantai nurodo, jog jiems kilus abejonių bylos nagrinėjimo metu dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-09-19 nutarimo teisėtumo, teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį teismą, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde keliamais klausimais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau tekste KT) jau yra pasisakęs, todėl kreiptis išaiškinimo į šį teismą dar kartą teismui nebuvo pagrindo. KT ne kartą aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe (KT 1994 05 27, 2005 07 08, 2006 03 14, 2007 09 26, 2008 05 20 nutarimai). Minėtuose KT nutarimuose akcentuota, kad nuosavybės neliečiamumas nėra absoliutus. Įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Šie apribojimai kartu reiškia ir draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Tokie apribojimai nustatyti ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtinusiame ribotą restituciją, kai valstybė natūra grąžina ne visą nekilnojamąjį turtą, o tik tai, kas išliko; už neišlikusį ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) nekilnojamąjį turtą atlyginama kitaip.

KT 2007 09 06 nutarime yra išnagrinėjęs analogišką šios bylos faktinėms aplinkybėms situaciją, kai Vyriausybės nutarimais sklypai pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. KT minėtame nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. KT pabrėžė, kad Restitucijos procesas tebevyksta. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jį susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas;

Minėtame nutarime KT taip pat nurodė, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Be to, išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį). Visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys. Konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų. Kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms padaroma žala arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo (paisydamas inter alia konstitucinio proporcingumo principo) atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Savo ruožtu valstybės išperkamos miškų kategorijos yra apibrėžtos šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal šio 1 straipsnio 1 punkto nuostatą, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių plotus tvirtina Vyriausybė yra išperkami valstybės. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatą, už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atlygina valstybė. Sisteminis šių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Todėl atmestini apeliantų teiginiai, kad ginčijamas miško sklypas negalėjo būti priskirta valstybiniam miškui (valstybės išperkamam miškui).

Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Šiuo atveju ginčo miškas priskirtas valstybės išperkamiems miškams Vyriausybės nutarimu, į jį nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos natūra, bet turėjo būti pasirenkamas kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas atlyginant pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas.

Apeliantai nurodo, jog teismo sprendimu buvo pažeisti sąžiningo kreditoriaus – S. Š. interesai, nes atsakovams su juo pasirašant paskolos sutartį buvo susitarta dėl atsakovų turimų žemės sklypų, taip pat ir ginčo žemės sklypo, apsunkinimo hipoteka kaip prievolės užtikrinimo būdo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, patikrinus viešuosius registrų duomenis, nustatyta, kad sutartinė hipoteka ginčo žemės sklypui yra išregistruota, dėl nurodyto yra pagrindas teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir civilinę bylą nutraukti (Civilinio proceso kodekso 293 str. 9 p.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės sklypo formavimo dokumentų rengimu bei jų atitikimu teisės aktams, įgijėjo sąžiningumu, neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes dalyje dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu, sprendžia, jog yra pagrindas teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir civilinę bylą nutraukti (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p.), kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi teismo sprendimas dėl pagrindinio reikalavimo paliekamas nepakeistu, o byla nutraukiama dalyje dėl išvestinio reikalavimo, nėra pagrindo priteisti apeliantams jų turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 94 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje dėl 2010-04-27 hipotekos lakšto (hipotekos identifikavimo kodas 01/1/20010/0006110), patvirtinto Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro Rolando Kirlio, dalies, kurioje R. U. ir M. U. įkeitė S. Š. 3,90 ha ploto žemės sklypą (kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) , pripažinimo negaliojančia ir jo registracijos panaikinimo - panaikinti ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.