Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, pareikštas civilinėje byloje Nr. e2-17815-920/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ prevencinį ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl uždraudimo inicijuoti vienašališką valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštus reikalavimus galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Dėl to neturėjo galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog galėtų pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovės prašymą ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones tokiais savo veiksmais pripažino ieškovės interesus bet kokia kaina išsaugoti valstybinės žemės nuomos sutartį bei paneigė valstybinės žemės patikėtinės – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos – teisėtus interesus tinkamai valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino atsakovės teisinio statuso, kaip subjekto, kurio teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti, teismų vertinama kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantė nesutinka su skundžiama Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi, vertina, kad ieškinys yra nepagrįstas, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo atsakovės veiklą, pažeidžia viešąjį interesą, ieškovė nepagrindė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Visgi preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Iš ieškovės ieškinio turinio matyti, kad jame aiškiai suformuluotas ieškinio pagrindas ir dalykas, detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikti ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiantys įrodymai, kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, o teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Apeliantės argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės ir nėra vertinami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo metu, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgos Nr. AC-34-2 1.3 punkte nurodė, kad nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi pripažįstama, kad esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, t. y. reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žala, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos.

Ieškovė pareiškė prevencinį ieškinį, kuriame prašo uždrausti atsakovei vienašališką 2004 m. gegužės 31 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) nutraukimą. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad atsakovė siekia nutraukti arba pakeisti tarp šalių susiklosčiusius valstybinės žemės nuomos teisinius santykius ir dėl to kyla reali grėsmė žalos atsiradimui, uždraudė atsakovei šiuos veiksmus atlikti iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikštas prevencinis ieškinys, todėl ieškinio dalyko ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sutaptis yra galima, nėra pagrindo spręsti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, taip pat viešąjį interesą.

Atsakovė atskirajame skunde neneigia ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų aplinkybių, jog siekia nutraukti 2004 m. gegužės 31 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai sudaro pagrindą manyti, kad yra grėsmė dėl būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, atsakovei nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.