Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Druskininkų autobusų parkas“ atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui UAB „Druskininkų autobusų parkas“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Druskininkų m. apylinkės teismas 2009-05-12 nutartimi prašymą tenkino; ieškovo V. V. reikalavimo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo UAB „Druskininkų autobusų parkas“ kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą reikalavimo – 67 000 Lt apimtyje, pavedant jį surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui, kurio aptarnaujama teritorija sutampa su atsakovo buveinės ar jo turto buvimo vieta. Teismas nustatė, kad ieškovas reiškia turtinį reikalavimą dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išieškojimo, reikalavimo suma yra pakankamai didelė – 64 351,97 Lt, kas yra pakankamu pagrindu tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nustatė, kad atsakovas yra juridinis asmuo, todėl, areštavus jo pinigines lėšas, būtų apsunkintas atsiskaitymas su darbuotojais, privalomų mokesčių mokėjimas valstybei, sutriktų atsiskaitymas su verslo partneriais, kredito įstaigomis, būtų suvaržyta atsakovo veikla, todėl ieškovo reikalavimo užtikrinimui taikytas areštas atsakovo kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui reikalavimų apimtyje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Pažymėtina, jog teismas, taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, dėl to, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktinį pagrindą.

Apeliantas nurodo, jog yra teisėtai veikiantis juridinis asmuo, kurio vykdoma ūkinė komercinė veikla nėra nutrūkusi ar kaip kitaip apribota; pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, įmonė neteko galimybės vykdyti planinius autobusų parko atnaujinimo darbus, realizuojant nusidėvėjusias transporto priemones ir įgyjant naujas. Šiems savo argumentams pagrįsti apeliantas pridėjo prie atskirojo skundo išrašus iš VĮ Regitra duomenų bazės, VĮ Registrų centro, duomenis apie vykdomas paslaugas (autobusų eismo tvarkaraščius). Kolegijos vertinimu, pateikti dokumentai patvirtina, jog apeliantas turi turto, vykdo veiklą, tačiau nepatvirtina argumentų dėl šios veiklos apribojimo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones; taip pat apeliantas nepagrindžia savo teiginių dėl planinių autobusų parko atnaujinimo darbų. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis bei hipotetinių prielaidų konstatavimu bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės.

Kolegijos nuomone, nesusijęs su laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo vertinimu apelianto argumentas, jog dėl ieškovo veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jog pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas pažeidė CPK 7 str. 2 d. nuostatas, kadangi kaip jau minėta, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Be to, kreipimasis į teismą automatiškai negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas ieškovui priklausančia teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Apelianto teiginys, kad teismui neįvertinus šių aplinkybių ir priėmus nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantui iškilo didelių turtinių ir neturtinių nuostolių grėsmė, laikytinas nepagrįstu, kadangi apeliantas net preliminariai nenurodė galimų turtinių ar neturtinių nuostolių.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo užtikrinti atsakovų galimų nuostolių atlyginimą. Teismas, remdamasis CPK 147 str. nuostatomis, savo iniciatyva taiko atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą tik tuomet, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 144 str. 2 d., 147 str., 3 str. 6 d.). Pažymėtina, jog CPK normos suteikia teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones bet kurioje civilinio proceso stadijoje, netgi po to, kai laikinosios apsaugos priemonės jau pritaikytos. Jeigu, apelianto nuomone, jis būtų pajėgus ieškovo reikalavimų patenkinimo atveju sumokėti reikalaujamą sumą, o uždėtas areštas tik sutrikdytų įmonės veiklą bei nepagrįstai apsunkintų turtinę padėtį, turi teisę pateikti prašymą dėl įmokėjimo reikalaujamos sumos į teismo specialiąją sąskaitą, laidavimo ar turimo turto įkeitimo (CPK 146 str. 2 d.). Be to, pagal CPK 147 str. 3 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio suma nurodoma 64 351 ,97 Lt, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė apelianto kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui reikalavimo – 67 000 Lt apimtyje. Apelianto nuomone, teismas pažeidė dispozityvumo principą areštuodamas turtą 67 000 Lt ribose, taip pakeisdamas ieškinio reikalavimą – jį padidindamas. Kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš darbo santykių, kurių silpnesnioji šalis yra darbuotojas – ieškovas; CPK 417 str. numatyta teismo teisė byloje pagal darbuotojo ieškinį viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą. Todėl nelaikytina, kad teismas pažeidė ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Atsižvelgtina ir į tai, jog ieškovas ieškinyje nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu gavęs papildomus dokumentus tikslins ieškinį bei prašys teismo priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, pirmosios instancijos teismas tik nežymiai, palyginus su visa suma, tik beveik 4 procentais didesne suma, areštavo apeliantui priklausantį turtą, kas taip pat nelaikytina minėtų principų pažeidimu.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-05-12 Druskininkų miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.