- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-51/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Regina Gaudutienė, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- J. A.
- Nukentėjusysis
- I. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. bei nukentėjusiosios I. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 1 d. (dėl M. A. nužudymo) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 22 d., vakare (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas), Raseinių rajono Ariogalos seniūnijos Butkiškės kaime esančio savo gyvenamojo namo kieme, asmeninio konflikto su M. A. metu, tyčia sudavė smūgius rankomis ir spyrė jam į galvą ne mažiau kaip dešimt kartų, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairiame antakyje-akies vokuose, kaktoje, kairiame skruoste-žande, ausyje, dešiniame skruoste, odos nubrozdinimus dešiniame antakyje, nosyje, viršugalvyje, lūpose, kraujosruvas kairio smilkinio, pažandžių – kaklo, veido, viršugalvio, pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie abu pusrutulius, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairiojo pusrutulio smilkininėje skiltyje, poliežuvinį kaulo kairio rago, skydinės kremzlės kairio viršutinio rago lūžimą, ko pasėkoje, dėl stipraus galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie abu pusrutulius, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas sukėlė didelį galvos smegenų suspaudimą krauju, susikaupusiu po kietuoju dangalu, antrines kraujosruvas galvos smegenyse, smegenų kamiene, 2004 m. gruodžio 23 d., apie 17.00 val., M. A. mirė,. t. y. tokiu būdu J. A. tyčia nužudė M. A. .
Šalies argumentai
Nuteistasis J. A. apeliaciniame skunde nesutinka su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu ir prašo skirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliantas teigia, jog nužudyti savo brolio M. A. nenorėjo, konflikto metu apeliantas spyrė jam kelis smūgius į galvą, po kurių nukentėjusysis išėjo namo. Apeliantas nurodo, jog nuo jo suduotų smūgių M. A. mirti negalėjo, kadangi smūgiai buvo nestiprūs, apeliantas avėjo sportbačius, kurie, pasak jo, yra minkšti ir sužalojimų padaryti negalėjo.
Nuteisasis J. A. skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos L. K. ir V. K. patvirtino, jog 2005 m. gruodžio 22 d. vakare matė, kaip N. K. spardė nukentėjusįjį M. A. . Pats N. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jis susitiko M. A. ir sudavė jam smūgį, po kurio pastarasis nugriuvo. Pasak N. K. , nugriuvusį nukentėjusįjį N. K. „baksnojo“ kojomis, kad šis atsikeltų.
Liudytojas S. K. , pasak apelianto, taip pat patvirtino, jog N. K. spardė M. A. ir rodydamas sportbačius aiškino, kad nukentėjusysis M. A. jam turės nupirkti naujus batus, kadangi šie suplyšo N. K. bespardant nukentėjusįjį.
Visa tai, pasak apelianto, rodo, kad nukentėjusįjį mušė ne tik jis, bet ir kiti asmenys, nuo kurių suduotų smūgių ir galėjo mirti M. A. . Tačiau, apelianto teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir apelianto nurodytų aplinkybių netyrė.
Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog J. A. paskirta aiškiai per griežta bausmė. Šį skundo argumentą apeliantas motyvuoja tuo, kad nukentėjusysis buvo jo brolis, jo mirties jis nesiekė, M. A. nuolat gerdavo, mušdavo savo žmoną, uošvius, o apeliantas dažnai turėdavo jį raminti.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji I. K. savo apeliaciniame skunde prašo skirti nuteistajam J. A. įstatyme numatytą minimalią bausmę. Ji, kaip ir nuteistasis, teigia, jog nukentėjusysis M. A. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, dėl netinkamo elgesio jos atžvilgiu, apeliantė dažnai kreipdavosi pagalbos į nukentėjusiojo brolį nuteistąjį J. A. , kuris jai visuomet padėdavo. Be to, pasak apeliantės, nuteistojo J. A. šeimai ir jai būtų žymiai lengviau gyventi, jei jis būtų laisvėje, kadangi jo žmona niekur nedirba, augina mažą vaiką, o J. A. galėtų padėti ir apeliantei, kaip tai visada ir darydavo.
Byloje dalyvaujantys nuteistasis J. A. bei jo gynėja prašo nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė prašo abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. A. ir nukentėjusiosios I. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistasis J. A. savo apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusįjį mušė ne tik jis, bet ir liudytojas N. K. , todėl, pasak apelianto, jo brolis galėjo mirti ir nuo šio asmens suduotų smūgių.
Iš tiesų, byloje yra duomenų apie tai, kad nukentėjusiajam M. A. kojomis sudavė ir N. K. . Tai patvirtina paties liudytojo bei liudytojų V. K. ir L. K. parodymai.
Liudytojas N. K. parodė, kad 2004-12-22 po muštynių su nuteistuoju J. A. prie daugiabučio, kuriame gyvena J. A. uošviai, nukentėjusysis M. A. kažkur išėjo. Vėliau, N. K. , eidamas namo, prie tvenkinio pamatė stovintį nukentėjusįjį M. A. . N. K. M. A. spyrė per kojas ir šis suklupo. Liudytojas liepė M. A. eiti namo, tačiau šis nesikėlė. N. K. teigė gulinčiam M. A. nestipriai įspyręs į krūtinę ir į šoną, ragindamas M. A. keltis. Vėliau N. K. paskambino V. K. ir pakvietė ją ateiti pasižiūrėti girtą M. A. . Ši atėjo kartu su V. K. . Dar vėliau priėjo ir jo brolis S. K. , kuris bandė paskambinti greitajai medicinos pagalbai, bet neprisiskambino. Kai atėjo S. K. , jis jam paaiškino kas įvyko. S. K. paskambino policijai. M. A. nesikėlė, todėl S. K. parnešė M. A. pas save į namus.
Liudytoja L. K. parodė, kad 2004-12-22 vakare paskambino N. K. ir pasakė „ateik, pamatysi gyvą lavoną“. Ji su V. K. nuėjo pasižiūrėti. Jos matė kaip N. K. žadino, norėjo pakelti gulintį žmogų, kuris gulėjo ant nugaros. N. K. koja „baksnojo“ tam asmeniui į kojas. Liudytoja teigia nemačiusi, kad N. K. būtų spardęs gulintį asmenį į nugarą, ar krūtinę. N. K. sakė, kad reikia žmogų kelti, kad jis eitų namo. Matė, kad asmuo yra gyvas, bet girtas. S. K. prie gulinčio asmens atėjo po 5-10 minučių ir, kadangi šis nesikėlė, S. K. jį parnešė namo.
Liudytoja V. K. parodė, kad 2004-12-22 vakare, apie 17-18 val., nuėjo pas Karčiauskus. Ten gėrė L. K. , N. K. ir J. A. . Tik jai atėjus N. K. ir J. A. ruošėsi eiti pas G. ir V. K. išvaryti M. A. . Po 15-20 min. N. K. grįžo. Jis pasakė, kad M. A. išvarytas, o J. A. liko namie. N. K. pasakė, kad nueis pažiūrėti, ar M. A. negrįžo pas G. ir V. K. per kitą pusę, ir išėjo. Po 15-20 min. N. K. paskambino L. K. ir pasakė: „ateik, jei nori lavoną pamatyti“, liepė V. K. nesivesti. Tačiau V. K. , atėjusi su L. K. į nurodytą vietą, matė, kad N. K. spardo gulintį žmogų. Liudytoja teigė mačiusi, kad N. K. žmogui spyrė 5-6 kartus. Nuo N. K. spyrių, to žmogaus galva kilnojosi, smūgiai turėjo būti stiprūs, nes girdėjosi spyrių garsai. Vėliau N. K. bandė iškviesti greitąją medicininę pagalbą, tačiau nepavykus to padaryti, po kiek laiko prie jų priėjęs S. K. pakėlė M. A. ir parnešė namo.
Kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų, liudytojai N. K. ir L. K. nenurodė, kad N. K. M. A. būtų sudavęs smūgius į galvą. Pats N. K. teigė spyręs nukentėjusiajam per kojas, o vėliau „baksnojęs“ koja jam į krūtinę ir šoną, ragindamas jį atsikelti. Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino ir apklaustas Apeliacinio teismo posėdyje. Liudytoja L. K. taip pat teigė, kad N. K. tik ragino M. A. keltis, „baksnojo“ jam į kojas.
Tuo tarpu liudytoja V. K. , priešingai nei N. K. ir L. K. , teigė, jog N. K. M. A. suduoti smūgiai koja buvo stiprūs, be to, liudytoja nurodė, kad smūgių metu kilnojosi nukentėjusiojo galva. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji ne tik patvirtino, jog tikrai matė, kad N. K. smūgiavo ir nukentėjusiajam į galvą, o ne į kojas, krūtinę bei šonus. Tačiau šiuos liudytojos parodymus teisėjų kolegija atmeta.
Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iki apklausos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, du kartus apklausta ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių liudytoja V. K. nebuvo nurodžiusi. Apklausta praėjus kelioms dienoms po įvykio, t. y. 2004-12-27, liudytoja V. K. teigė mačiusi, kaip gulinčiam M. A. N. K. spyrė 5-6 kartus, tačiau ne į galvą, bet į krūtinę. Suduodamas smūgius N. K. ragino keltis. Papildomos apklausos metu 2005-10-21 ši liudytoja taip pat nenurodė, kad N. K. būtų spardęs nukentėjusiajam į galvą. Ji teigė, jog N. K. gulinčiam M. A. įspyrė apie 4-5 smūgius, tačiau kur kliuvo šie smūgiai, ji pasakyti negalėjo. Tokį savo parodymų nenuoseklumą apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja paaiškino tuo, kad įvykio metu ji buvo susijaudinusi, todėl ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad N. K. spardė M. A. į galvą. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tokiu liudytojos paaiškinimu netiki ir jos teismuose duotus parodymus atmeta, kadangi teisme liudytojos duoti parodymai neatitinka jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jų nepatvirtina ir kitų liudytojų (N. K. ir L. K. ) parodymai.
Taigi Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad į galvą nukentėjusiajam M. A. spardė ne tik nuteistasis J. A. , bet ir liudytojas N. K. . Byloje kyla pagrįstų abejonių ar N. K. spardė nukentėjusiajam į galvą, o abejonėmis nuosprendis negali būti grindžiamas. Paties N. K. pripažįstami ir liudytojos L. K. parodymais patvirtinti spyriai kojomis nukentėjusiajam per kojas, o vėliau gulinčiam į kitas kūno vietas (išskyrus galvą), raginant jį keltis, nebuvo priežastiniame ryšyje ir nukentėjusiojo mirties nesukėlė. Tokią išvadą leidžia daryti teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 220-04 (10) bei teismo medicinos eksperto parodymai, duoti tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.
Kaip matyti iš minėtos teismo medicinos specialisto išvados, nukentėjusiajam buvo padarytos dvi sužalojimų grupės. Pirma sužalojimų grupė, nurodyta išvados 5.1. punkte, padaryta galvos srityje, o antra – nurodyta išvados 5.2. punkte, padaryta kitose kūno vietose. Mirties prižastimi, kaip teismo posėdžiuose nurodė apklaustas ekspertas, buvo būtent sužalojimų, padarytų galvoje, visuma, dėl kurių po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejo kraujas, dėl to buvo stipriai suspaustos smegenys ir nukentėjusysis mirė.
Taigi, įvertinus pirmiau išdėstytų įrodymų visetą, darytina išvada, jog nukentėjusysis M. A. mirė ne nuo N. K. spyrių į įvairias kūno vietas (išskyrus galvą), raginant jį keltis, bet būtent nuo nuteistojo J. A. smūgių kojomis nukentėjusiajam į galvą. Duomenų apie tai, kad prieš nukentėjusįjį M. A. bet kokį fizinį smurtą būtų vartoję dar kiti asmenys, byloje nėra.
N. K. suduotų smūgių koja (kaip nurodo pats liudytojas - „pabaksnojimų“, raginant keltis) nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (išskyrus galvą) pasekoje galėjo būti padaryti teismo medicinos specialisto išvados 5.2. punkte nurodyti sužalojimai, kurie įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo ir kurie, esant nukentėjusiajam gyvam, būtų įvertinti, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, N. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nutrauktas, vėliau smūgių sudavimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas jam inkriminuotas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas negali išeiti iš bylos nagrinėjimo teisme ribų, kadangi, vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nepagrįstas nuteistojo J. A. skundo teiginys, kad liudytojas S. K. patvirtino, jog N. K. spardė M. A. ir aiškino, kad bespardant jam suplyšo sportbačiai.
Apelianto minimas liudytojas S. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nepatvirtino, kad N. K. būtų spardęs M. A. . Šis liudytojas parodė tik tai, kad prie gulinčio M. A. jis priėjo vėliau už N. K. , V. K. ir L. K. , kurie, atėjus S. K. , jau stovėjo prie nukentėjusiojo, ir jokių nukentėjusiajam suduodamų smūgių šis liudytojas nematė. Šiuos jo parodymus patvirtino ir minėti liudytojai N. K. , V. K. ir L. K. .
S. K. nepatvirtino ir apelianto skundo teiginio, kad N. K. , rodydamas jam sportbačius, aiškino, kad nukentėjusysis M. A. jam turės nupirkti naujus batus, kadangi šie suplyšo N. K. bespardant nukentėjusįjį M. A. .
Pirmiausia, šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo apklausoje nurodė liudytoja V. K. . 2004-12-27 vykusios apklausos metu ji parodė, kad S. K. parnešus M. A. namo, su juo kartu grįžęs N. K. rodė sportbačius, kuriuos avėjo ir kurie buvo suplyšę. Liudytoja teigė supratusi, kad jie suplyšo N. K. spardant M. A. . Kadangi sportbačiai buvo S. K. , tai šis, pasak liudytojos, N. K. pasakė, kad reikės juos „atpirkti“. Vėlesnėse apklausose V. K. parodė, jog kadangi tą vakarą S. K. priekaištavo N. K. dėl suplėšytų sportbačių, tai ji pagalvojo, kad sportbačiai galėjo suplyšti N. K. spardant M. A. , tačiau tai buvo tik jos pamąstymas. Ar šie sportbačiai iki tol buvo sveiki, ar suplyšę, liudytoja negalėjo pasakyti.
Pats N. K. neigė, jog jo avėti sportbačiai suplyšo spardant nukentėjusįjį, teigė, kad jie buvo suplyšę jau prieš įvykį. Liudytojas S. K. taip pat nepatvirtino tos aplinkybės, kad brolis N. K. sportbačius suplėšė spardydamas nukentėjusįjį M. A. . S. K. apie sportbačius ikiteisminio tyrimo metu apskritai nieko neužsiminė, o apklaustas teisme parodė tik, kad liepė broliui N. K. grąžinti paimtus jo sportbačius. Liudytojos V. K. parodymų bei nuteistojo apeliacinio skundo teiginių apie suplėšytus sportbačius nepatvirtino ir liudytoja L. K. , kuri teigė apie sportbačius nieko nežinanti, nors su visais buvo kartu tuo metu, kai S. K. į savo namus parnešė M. A. .
Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų, teiginiai apie tai, kad N. K. avėti ir S. K. priklausantys sportbačiai suplyšo N. K. bespardant nukentėjusįjį M. A. , buvo tik liudytojos V. K. prielaidos, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.
Nuteistasis J. A. apeliaciniame skunde teigia, kad brolio nužudyti nenorėjęs ir nurodo, jog nuo jo kojomis suduotų smūgių nukentėjusiajam į galvą šis mirti negalėjo, nes jo suduoti smūgiai buvo nestiprūs. Šie nuteistojo skundo argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių.
Liudytojas N. K. , kuris buvo kartu su nuteistuojų J. A. , kuomet iš G. ir V. K. buto buvo varomas nukentėjusysis M. A. , ir matė nuteistojo J. A. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, parodė, kad 2004-12-22 jis, jo sesuo L. K. , V. K. ir J. A. , gėrė S. K. namuose. J. A. pasakojo, kad M. A. atėjęs pas G. ir V. K. juos sumušė. N. K. pasiūlė J. A. eiti pas G. ir V. K. ir išvaryti M. A. . Nuėję jie rado miegantį M. A. . N. K. pažadino M. A. , užvilko jam megztinį ir striukę. M. A. išėjo iš kambario. Koridoriuje M. A. susitiko su J. A. ir pradėjo pyktis. M. A. J. A. pavadino gaidžiu. Po kiek laiko išėjęs į kiemą N. K. pamatė kaip J. A. spyrė į galvą M. A. . Matė kaip J. A. kieme M. A. sudavė apie dešimt smūgių koja. Po kiekvieno J. A. smūgio, pasak liudytojo, M. A. griūdavo ant žemės ir vėl keldavosi. J. A. spiriant, M. A. įsikibo į jo koją. Tada J. A. sudavė keliu M. A. . Nuo smūgio M. A. griuvo. N. K. priėjo ir pakėlė M. A. nuo žemės, užvilko jam striukę. Po to, kaip liudytojas suprato, M. A. nuėjo namo.
Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados bei eksperto teisme duoti parodymai. Kaip minėta, teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 220/04 (10) 1. punkte nurodyta, kad nukentėjusiojo M. A. mirtis įvyko nuo stipraus galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie abu pusrutulius, taip pat po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas sukėlė didelį galvos smegenų suspaudimą krauju, susikaupusiu po kietuoju dangalu, antrines kraujosruvas galvos smegenyse, smegenų kamiene. Apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose teismo medicinos ekspertas patvirtino savo duotą išvadą ir parodė, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo smūgių į galvos sritį visumos.
J. A. ir pats pripažino spyręs keletą kartų broliui M. A. koja į galvą, tačiau teigė, kad suduoti smūgiai buvo nestiprūs ir nuo jų nukentėjusysis mirti negalėjo. Tai apeliantas nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas paneigė apelianto teiginius, jog nuo jo suduotų nestiprių smūgių nukentėjusysis mirti negalėjo. Ekspertas parodė, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. A. nurodyti smūgiai (nuteistasis posėdyje, kaip ir apeliaciniame skunde, nurodė sudavęs nestiprius smūgius koja nukentėjusiajam į galvos sritį) galėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį. Ekspertas taip pat parodė, kad net nuo smūgio į nosį, kurį J. A. pripažino sudavęs G. ir V. K. virtuvėje, kraujas galėjo išsilieti į smegenis. Teismo medicinos ekspertas parodė, kad mirtį galėjo sukelti tik vienas smūgis į galvą, tačiau kadangi neįmanoma nustatyti būtent nuo kurio smūgio į galvą įvyko mirtis, buvo nurodyta, kad ji įvyko nuo smūgių į galvą visumos.
Kaip minėta, byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad visus smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė ne kas kitas, o J. A. . Taigi būtent J. A. nukentėjusiajam suduoti smūgiai yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t.y. nukentėjusiojo mirtimi, todėl J. A. pagrįstai pripažintas kaltu dėl M. A. nužudymo. Apeliantas skunde teigia savo brolio mirties nesiekęs. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jis veikė netiesiogine tyčia. J. A. , suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau, kaip 10 smūgių koja į galvą, t. y. gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį, suvokė, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų ne tik brolio M. A. sveikatai, bet ir gyvybei, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti.
Nuteistojo J. A. bei nukentėjusiosios I. K. apeliaciniuose skunduose prašoma sušvelninti J. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Abu apeliantai prašo atsižvelgti į neigiamą paties nukentėjusiojo elgesį (alkoholio vartojimas, smurtas prieš žmoną, uošvius), tai, kad nukentėjusysis buvo nuteistojo brolis. Be to, pasak nukentėjusiosios, nuteistojo J. A. šeimai ir jai būtų žymiai lengviau gyventi, jei nuteistajam būtų paskirta ne laisvės atėmimo bausmė. I. K. skunde nurodo, kad J. A. žmona niekur nedirba, augina mažą vaiką, be to, nuteistasis galėtų padėti ir apeliantei, kaip tai visada ir darydavo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę J. A. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (netiesioginė tyčia), kaltinamojo asmenybę (buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, išlaiko šeimą, augina mažametį vaiką, charakterizuojamas patenkinamai) į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Taip pat atsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji nepateikė civilinio ieškinio ir prašė nuteistojo J. A. griežtai nebausti. Teismas, įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes padarė pagrįstą išvadą dėl J. A. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. A. pagal BK 129 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams, kuri yra mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, nelaikytina aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.
Į nuteistojo bei nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodytas kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis (J. A. išlaiko šeimą, turi mažametį vaiką, padeda nukentėjusiajai), kaip minėta, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, todėl dar kartą į tai atsižvelgti Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. O skunduose nurodomas asocialus paties nukentėjusiojo gyvenimo būdas nėra pakankamas pagrindas, galintis nusverti visas kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, todėl remiantis vien tik juo paskirta bausmė negali būti švelninama.
Atsižvelgdama į aukščau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo J. A. ir nukentėjusiosios I. K. apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
nuteistojo J. A. ir nukentėjusiosios I. K. apeliacinius skundus atmesti.