Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant vertėjai Lilijai Dautarienei, pareiškėjai V. Č., pareiškėjos atstovui advokatui Leonidui Zubanovui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei,

2016 m. rugsėjo 27 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. rugpjūčio 10 d. teismo nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos V. Č. (toliau – ir pareiškėja) skundas atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (toliau – ir Klaipėdos skyrius), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (toliau – ir Tarnyba), trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyje dėl pareikštų reikalavimų:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016-06-22 sprendimą „Dėl Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos“ Nr. (6.5) I-3772;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016-04-15 sprendimą „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją iš naujo V. Č.“ Nr. UI_PS1-4246;

3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2016-03-15 prašymą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo ir paskirti šią pensiją.

Pareiškėja skunde nurodo, kad 1978 m. baigus studijas Ukrainoje buvo nukreipta darbui į Lietuvą ir nuo 1978 m. balandžio 6 d. iki 1994 m. liepos 16 d. dirbo bei gyveno Lietuvos Respublikoje, Klaipėdos mieste, įgijo 25 metų darbo stažą. 1999 m. dukrai baigus vidurinę mokyklą ir įstojus į Odesos universitetą, norėdama padėti jai prisitaikyti naujoje aplinkoje, 2000 metais išvyko gyventi į Ukrainą. 2007 m. sukakus 55 metų amžiui, kuris pagal Ukrainos įstatymus yra amžius nuo kurio skiriama senatvės pensija, kreipėsi į Ukrainos kompetentingą instituciją dėl pensijos skyrimo ir nuo 2007-03-22 už darbo stažą įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992-01-01, buvo paskirta ir mokama senatvės pensija. 2007 metais nusprendė grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką ir 2007-07-04 deklaravo gyvenamąją vietą adresu Kretingos g. 73-36, Klaipėda.

2012-07-21 suėjus senatvės pensijos amžiui pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, 2012-09-17 kreipėsi prašymu dėl pensijos skyrimo Lietuvoje ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba 2013-01-30 priėmė sprendimą skirti 45.77 Lt (14.09 Eur) per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2012-07-21 iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgus į įgytą darbo stažą Lietuvos Respublikoje po 1992-01-01. Paskyrus pensiją Lietuvoje, mokama ir Ukrainoje paskirta senatvės pensija, kuri pervedama į Ukrainos banke esančią sąskaitą. Po 2016-03-01 Tarnyba pareiškėjai į banko sąskaitą pervedė 171.85 Eur dydžio senatvės pensiją už 4 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjos teigimu toks pensijos dydis dėl Ukrainos grivinos kurso mažėjimo euro atžvilgiu yra labai mažas, mokamų pensijų dydžiai neužtikrina oraus gyvenimo, ateityje gaunamos senatvės pensijos dydis dar gali mažėti. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, asmenys, kuriems taikomi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai. Pastebi, jog remiantis aukščiau minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kai jam sukanka įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius ir turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, numatytą senatvės pensijai.

Pareiškėja nurodo, jog atitinka visas sąlygas gauti senatvės pensiją, todėl 2016-03-16 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo už visos trukmės darbo stažą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Klaipėdos skyrius nepagrįstai prašymo nenagrinėjo, o jį persiuntė nagrinėti Tarnybai, kuri 2016-04-15 sprendimu Nr. UI-PS1-4246 nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą. Priimtą sprendimą apskundė išankstinio ginčų nagrinėjimų ne teismine tvarka institucijai, kuri 2016-06-22 sprendimu Nr. (6.5) I-3772 atmetė skundą ir paliko galioti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016-04-15 sprendimą Nr. UI_PS1-4246.

Pareiškėja nesutikdama su priimtais sprendimais nurodo, jog atsakovai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatomis, netinkamai taikė Pensijų įstatymo normas. Nurodo, jog iš Ukrainos gaunamos senatvės pensijos dydis gali būti prilyginamas kankinimui, tuo žeminamas jos orumas, nors tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Atkreipia dėmesį, jog atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nagrinėdami jos prašymą, nepagrįstai rėmėsi Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalimi. Teigia, jog remiantis šio straipsnio sistemine analize ir pavadinimu, jis gali būti taikomas tik asmenims, išvykusiems gyventi į užsienio valstybę arba kitų valstybių piliečiams atvykusiems į Lietuvos Respubliką. Tuo tarpu pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuolatos gyvenanti Lietuvoje, todėl nagrinėjant jos prašymą nepagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatos.

Pareiškėja pabrėžia, kad jei nuo 2000-07-20 iki 2007-07-04 nebūtų išvykusi iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, jai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būtų paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją už visą darbo stažą įgytą Lietuvoje nuo 1969 m. iki 1994 m. Mano, kad tik dėl to, jog nuo 2000 m. iki 2007 m. gyveno Ukrainoje ji yra pasmerkta gyventi garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, palyginus su kitais Lietuvos gyventojais, gaunančiais senatvės pensiją. Atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį asmuo negali būti diskriminuojamas, o pagal Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalį asmeniui suteikiama teisė laisvai rinktis gyvenamąją vietą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Lietuvos Konstitucijos 52 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją. Laikotarpiu nuo 2007-03-22 iki 2007-07-20 Lietuvos valstybė savo prievolę mokėti senatvės pensiją buvo perkėlusi Ukrainai, tačiau jai vėl pradėjus nuolat gyventi Lietuvoje šios prievolės perkėlimas Ukrainai yra nepagrįstas, nes išnyko tai leidžiančios aplinkybės.

Pareiškėja akcentuoja ir tai, jog jos 2016-03-15 prašymą „Dėl pensijos perskaičiavimo ir skyrimo“ išnagrinėjo nekompetentinga institucija – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba. Teigia, jog remiantis Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, todėl prašymą privalėjo nagrinėti Klaipėdos skyrius.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skunde išdėstytais argumentais nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nuo 2002-02-08 įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos ir Sutartyje įtvirtintas socialinio draudimo išmokų eksporto principas, pagal kurį išmokos gavėjui persikėlus gyventi iš vienos sutarties valstybės į kitą, jam paskirtos socialinio draudimo išmokos mokėjimą toliau turi tęsti išmoką paskyrusi valstybė. Sutarties 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvykus draudiminiam įvykiui (pvz. asmeniui sulaukus senatvės pensijos amžiaus), po Sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą darbo stažą, įgytą po 1992-01-01, prisiima valstybė, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Tuo tarpu įsipareigojimą skirti asmeniui senatvės pensiją už visą draudimo stažą, įgytą iki 1992-01-01, prisiima valstybė, kurios teritorijoje asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Informuoja, kad pareiškėja 2007 m. sulaukė Ukrainos nacionaliniuose įstatymuose nustatyto senatvės pensijos amžiaus t. y., 55 metų amžiaus ir pareiškėjai nuo 2007 m. kovo 22 d. Ukrainoje paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, todėl remiantis tarptautinės sutarties nuostatomis Ukraina prisiėmė įsipareigojimą pareiškėjai mokėti senatvės pensiją už pareiškėjos įgytą stažą iki 1992-01-01.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos argumentai, jog ji yra diskriminuojama dėl to, kad laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2007 m. gyveno Ukrainoje, o ne Lietuvoje yra nepagrįsti ir atmestini. Atkreipia dėmesį, kad prievolė mokėti pareiškėjai senatvės pensiją Lietuvos valstybei atsirado tik nuo 2012-07-21 t. y., kai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus pareiškėja sulaukė senatvės pensijos amžiaus. Jei pareiškėja 2007 metais nebūtų kreipusis į Ukrainos kompetentingas institucijas su prašymu skirti senatvės pensiją pagal Ukrainoje galiojančius teisės aktus, jai senatvės pensija būtų paskirta tik pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, netaikant Sutarties nuostatų. Pabrėžia, kad pareiškėjai mokamos senatvės pensijos dydį lėmė ne pareiškėjos išvykimas gyventi į Ukrainą, tačiau jos laisva valia 2007 m. priimtas sprendimas įgyvendinti savo teisę gauti senatvės pensiją Ukrainoje. Teigia, kad vien tai, jog pareiškėjos netenkina Ukrainoje gaunamos senatvės pensijos dydis nesudaro teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą neatsižvelgiant į teises aktus reglamentuojančius socialinės apsaugos sritį.

Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis privaloma vykdyti, o jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartis.

Atsakovas pabrėžia, kad remiantis Sutarties 27 straipsnio 3 dalimi ir Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijos „Dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos“ 3 straipsnio 1 dalimi, Klaipėdos skyrius pagrįstai persiuntė pareiškėjos 2016-03-15 prašymą pagal kompetenciją nagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų skyriui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2012 m. rugsėjo 27 d. gautas pareiškėjos prašymas skirti valstybinio socialinio draudimo pensiją Lietuvoje. Atsakovas nagrinėdamas pareiškėjos prašymą kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl informacijos pateikimo. 2013 m. sausio 14 d. gautas atsakymas, jog V. Č. Ukrainoje už darbo stažą įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d. ir už darbo stažą įgytą Ukrainoje 2004 – 2005 m., nuo 2007 m. kovo 22 d., kaip nuolatinei Ukrainos gyventojai, yra paskirta ir mokama senatvės pensija. Atsakovas vadovaudamasis turimais duomenimis, Sutarties 33 straipsnio 2 dalimi ir Pensijų įstatymu 2013 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. PS-1120 nuo 2012 m. liepos 21 d. (nuo senatvės pensijos amžiaus sukakties Lietuvoje dienos) pareiškėjai paskyrė senatvės pensiją. Pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į 2.550 metų stažą, įgytą Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. Pareiškėja 2016 m. kovo 15 d. kreipėsi į Klaipėdos skyrių prašydama perskaičiuoti paskirtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pažymi, jog Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad senatvės pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis po pensijos paskyrimo įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų stažą. Atsakovo duomenimis pareiškėja po pensijos paskyrimo neįgijo vienerių metų ar didesnio darbo stažo, todėl atsakovas vadovaudamasis Pensijų įstatymo 42 straipsniu ir Sutarties nuostatomis 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. UI_PS-4246 nusprendė pareiškėjai iš naujo neskirti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos. Pareiškėjai toliau tęsiamas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu paskirtos senatvės pensijos mokėjimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime remiasi analogiškais argumentais, kurie pateikti Klaipėdos skyriaus ir Tarnybos atsiliepimuose į pareiškėjos skundą.

Teismo posėdžio metu, pareiškėjos atstovas advokatas Leonidas Zubanovas nurodė, jog palaiko pareiškėjos skundą, prašo jį tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu. Teigia, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėdami pareiškėjos prašymą nepagrįstai vadovavosi Sutarties 5 straipsnio 2 punktu. Pareiškėjos atstovo nuomone, ši teisės norma įpareigoja Sutarties šalis t. y., Lietuvos Respubliką ir Ukrainą vykdyti savo įsipareigojimus socialinės apsaugos srityje, tačiau nedraudžia valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėjui sustabdyti pensijos mokėjimą pagal vienos iš šalių nacionalinius teisės aktus ir kreiptis į kitą Sutarties šalį dėl pensijos paskyrimo toje valstybėje. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutarime nurodė, kad valstybė turi prievolę sukurti tokią socialinės apsaugos sistemą, kuri leistų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, prireikus asmeniui suteikti visokeriopą socialinę pagalbą. Informuoja, kad jeigu pareiškėjai bus paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus už visą jos turimą darbo stažo trukmę, pareiškėja geranoriškai atsisakys Ukrainos mokamos senatvės pensijos.

Pareiškėja teismo posėdžio skundą palaiko ir prašo jį tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad remiantis Pensijų įstatymo ir Sutarties normomis teisėtai ir pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą iš naujo paskirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją už visą įgytą stažo trukmę pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. Atkreipia dėmesį, jog šiuo metu vyksta dialogas tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos dėl Sutarties nuostatų pakeitimo, tačiau Klaipėdos skyrius nagrinėdamas pareiškėjos prašymą privalėjo vadovautis šiuo metu galiojančiais įstatymais ir tarptautinės sutarties nuostatomis.

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai – išsiųsti teismo šaukimai. Teisme gautas atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymai nagrinėti bylą jų atstovams nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl asmens, kuriam užsienio valstybėje pagal Sutarties nuostatas yra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, teisės gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje, už tą pačią stažo trukmę, kuri įskaičiuota užsienio valstybės kompetentingai institucijai skiriant valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja nuolatos grįžusi gyventi į Lietuvos Respubliką ir būdama senatvės pensijos gavėja pagal Ukrainos teisinį reguliavimą, 2012 m. rugsėjo 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai pateikė prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos skyrimo. Tarnyba nagrinėdama pareiškėjos prašymą kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl reikalingos informacijos pateikimo, kuri informavo Tarnybą, jog pareiškėjai už darbo stažą įgytą Lietuvoje iki 1992-01-01 ir už darbo stažą įgytą Ukrainoje 2004 – 2005 m., nuo 2007 m. kovo 22 d. yra paskirta ir mokama senatvės pensija. Tarnyba vadovaudamasi turimais duomenimis, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos, Pensijų įstatymu ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, 2013 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. PS-1120, kuriuo pareiškėjai nuo 2012-07-21 iki gyvos galvos skyrė 45.77 Lt (14.09 Eur) dydžio mėnesinę senatvės pensiją. Pareiškėja priimto sprendimo neginčijo.

2016-03-15 pareiškėja kreipėsi į atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių prašydama perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją ir paskirti senatvės pensiją už visą turimą darbo stažą vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Klaipėdos skyrius 2016-03-17 raštu pareiškėjos prašymą persiuntė nagrinėti Tarnybai, kuri 2016-04-15 sprendimu Nr. UI_PS1-4246 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją iš naujo V. Č.“ priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo.

Pareiškėja nesutikdama su Tarnybos sprendimu 2016-05-18 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė skundą „Dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmų ir VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2016-04-15 sprendimo Nr. UI_PS1-4246“ kuriame nurodė, kad Klaipėdos skyrius nepagrįstai nenagrinėjo jos 2016-03-15 prašymo, persiuntė jį nagrinėti nekompetentingai institucijai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai. Pareiškėja taip pat akcentavo, kad Tarnyba nagrinėdama prašymą netinkamai taikė Pensijų įstatymo normas ir nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016-06-22 sprendimu Nr. (6.5) I-3772 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos“ atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba yra kompetentinga institucija nagrinėti pareiškėjos prašymą, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai persiuntė prašymą nagrinėti pagal kompetenciją. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Tarnyba nagrinėdama pareiškėjos prašymą tinkamai taikė teisės aktus ir nėra teisinio pagrindo keisti priimtą sprendimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijos „Dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos“.

Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) sukanka šio įstatymo nustatytą senatvės pensijų amžių; 2) turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.

Remiantis Pensijų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 57 straipsnio 2 dalimi pareiškėja senatvės pensijos amžiaus sulaukė 2012-07-21. Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjos įgytas socialinio draudimo stažas iki 1992-01-01 yra 20 metų, pareiškėja laikotarpiu nuo 2000 m iki 2007 m. gyveno Ukrainoje. 2007 m. kai pareiškėjai suėjo 55 metai, t. y., pagal Ukrainos nacionalinius įstatymus pasiekus senatvės pensijos amžių, ji dėl senatvės pensijos skyrimo kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją ir buvo priimtas sprendimas paskirti senatvės pensiją. Paskiriant senatvės pensiją Ukrainoje, pareiškėjai už socialinio draudimo stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992-01-01, nuo 2007-03-22 paskirta ir mokama senatvės pensija. Pareiškėjai 2007-07-04 deklaravus nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jai ir toliau buvo mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija.

Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalis numato, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijų mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, todėl remiantis teisiniu reguliavimu atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėdami pareiškėjos 2016-03-15 prašymą „Dėl pensijos perskaičiavimo ir skyrimo“ privalėjo vadovautis tarptautinės sutarties nuostatomis.

Sutarties 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsitikus draudiminiam įvykiui po šios Sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo stažą, įgytą nuo 1992 m. sausio 1 d. prisiima Šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima Šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata numatanti, jeigu Sutartyje nenurodyta kitaip, tai sutarties šalis negali atsisakyti skirti pensijos ar pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kurias asmuo įgyja teisę pagal vienos Šalies teisės aktus, o paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad asmuo gyvena kitos sutarties šalies teritorijoje. Sutarties 13 punkto 1 dalyje numatyta, jog nustatant teisę į pensiją, kuri priklauso nuo draudimo (darbo) stažo, vienos Šalies kompetentinga institucija, apskaičiuodama stažą, prireikus atsižvelgia į draudimo laikotarpius, įgytus pagal kitos Šalies teisės aktus, tačiau tik tuo atveju, jeigu šis stažas visiškai arba iš dalies nesutampa pagal laikotarpius.

Kaip jau minėta, pareiškėja 2007 m. būdama nuolatine Ukrainos gyventoja ir sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, nustatyto Ukrainos nacionaliniuose įstatymuose, kreipėsi į Ukrainos kompetentingą instituciją dėl senatvės pensijos skyrimo ir nuo 2007 m. kovo 22 d. pareiškėjai Ukrainoje paskirta ir mokama senatvės pensija. Vadovaujantis aukščiau minėtu teisiniu reguliavimu, Ukraina paskirdama pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją prisiėmė prievolę skirti pareiškėjai senatvės pensiją už visą darbo stažą įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Tuo tarpu Lietuvos Respublika įpareigota skirti pareiškėjai senatvės pensiją už visą pareiškėjos darbo stažą įgytą Lietuvoje nuo 1992 m. sausio 1 d. (Sutarties 33 straipsnio 2 dalis). Sutarties šalis negali sustabdyti ar nutraukti senatvės pensijos mokėjimo dėl to, kad asmuo persikėlė gyventi į kitos Sutarties šalies teritoriją.

Remiantis aukščiau minėtu darytina išvada, jog atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba priimdama 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. UI_PS1-4246 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją iš naujo V. Č.“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priimdama 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (6.5.) I-3772 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos“ pagrįstai vadovavosi Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 punktu ir Sutarties 5 straipsnio 2 dalimi bei 33 straipsnio 2 dalimi.

Pareiškėja skunde teigia, kad atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsisakydami jai skirti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnyje įtvirtintą valstybės prievolę skirti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014).

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog Tarnyba 2013 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. PS-1120 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. Č.“ pareiškėjai paskyrė ir moka senatvės pensiją už pareiškėjos Lietuvoje įgytą darbo stažą po 1992 m. sausio 1 d. Taip pat Tarnybos 2016 m. birželio 27 d. pranešimas Nr. (10.84) S2-19044 patvirtinta, kad pareiškėjai į asmeninę banko sąskaitą reguliariai mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija. Remiantis turimais duomenimis nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamo ginčo atveju yra pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos. Pareiškėjai sulaukus senatvės pensijos amžiaus, vadovaujantis įstatymais ir tarptautine sutartimi paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Susipažinus su skunde pateiktais pareiškėjos argumentais, akivaizdu, kad pagrindinė priežastis, kodėl pareiškėja 2016 m. kovo 15 d. kreipėsi į Klaipėdos skyrių dėl senatvės pensijos perskaičiavimo yra aplinkybė, jog pareiškėjos netenkina Ukrainoje paskirtos ir mokamos senatvės pensijos dydis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėja savo laisva valia kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl senatvės pensijos paskyrimo jai sulaukus 55 metų amžiaus, todėl vien aplinkybė, kad paskirtos pensijos dydis netenkina pareiškėjos lūkesčių nėra pagrindas įpareigoti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos institucijas veikti priešingai nei to reikalauja Pensijų įstatymas ir Sutartyje įtvirtintos teisės normos. Būtent tokią teisminę praktiką yra suformavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, akcentuodamas, kad vien tai, jog asmens netenkina užsienio valstybėje paskirtos ir gaunamos pensijos dydis, tai nesudaro pakankamo pagrindo įpareigoti atsakovą veikti kitaip, nei jam leidžia galiojantys teisės aktai socialinės apsaugos srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-251/2013).

Analizuojant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016-04-15 sprendimą Nr. UI_PS1-4246 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016-06-22 sprendimą Nr. (6.5) I-3772 teisėtumo aspektu, pabrėžtina, jog jie turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Įvertinusi aukščiau minėtus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų turinius, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėti administraciniai aktai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus - yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius ginčijamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. UI_PS1-4246 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją iš naujo V. Č.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo Nr. (6.5) I-3372 „Dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja skunde taipogi nurodo, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba nepagrįstai nagrinėjo jos 2016-03-15 prašymą „Dėl pensijos perskaičiavimo ir skyrimo“. Pareiškėja skunde nurodo, jog vadovaujantis Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimus nagrinėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

Nagrinėjamam ginčui yra aktuali Sutarties 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė, jog kompetentingos sutarties šalių valdymo institucijos paskiria įgaliotas įstaigas, kurioms pavedama pagal galiojančius teisės aktus ir šią Sutartį skirti ir apskaičiuoti pensijas bei pašalpas, pervesti pinigines lėšas joms mokėti, atlikti tarpusavio atsiskaitymus už išmokėtas sumas.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijos pasirašyto susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba yra kompetentinga institucija nagrinėti prašymus, skundus pensijų, žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, taip pat ligos ir motinystės išmokų skyrimo ir mokėjimo klausimais.

Pažymėtina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos nuostatų, patvirtintų 2006 m. gegužės 25 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-226 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 9.1 punkte įtvirtintas vienas iš Tarnybos uždavinių – įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus, tarptautines sutartis ir susitarimus su kitų valstybių institucijomis ar tarptautinėmis organizacijomis socialinės apsaugos srityje, Lietuvos Respublikos įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybinio socialinio draudimo išmokų migruojantiems asmenims. Nuostatų 10.1 punkte nurodyta, kad Tarnyba vykdo kompetentingos įstaigos funkcijas valstybinio socialinio draudimo pensijų klausimais.

Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“ (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 8 punkte nustatyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje išsiunčia prašymą Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai, kartu praneša apie tai asmeniui, paaiškina jo prašymo persiuntimo priežastis.

Atkreiptinas dėmesys, jog Klaipėdos skyrius nepranešė pareiškėjai apie tai, jog jos prašymas išsiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai, nepaaiškino prašymo persiuntimo priežasties kaip to reikalauja Prašymų nagrinėjimo taisyklių 8 punktas, tačiau vien šio fakto konstatavimas nėra teisinė prielaida pripažinti atsakovo veiksmų ar priimto akto neteisėtais.

Remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba - kompetentinga institucija nagrinėti asmenų prašymus dėl valstybinio socialinio draudimo pensijos skyrimo susijusius su Sutarties nuostatų taikymu, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pagrįstai pagal kompetenciją persiuntė Tarnybai nagrinėti pareiškėjos 2016-03-15 prašymą „Dėl pensijos perskaičiavimo ir skyrimo“.

Pareiškėja skunde reiškė ir išvestinius reikalavimus, prašydama įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2016-03-15 prašymą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo ir paskirti šią pensiją. Įvertinus aukščiau išdėstytą ir konstatavus, kad pareiškėjos prašymą išnagrinėjo kompetentinga institucija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba ir 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. UI_PS1-4246 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją iš naujo V. Č.“ pagrįstai nusprendė neskirti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, šis pareiškėjos reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

2016 m. rugsėjo 26 d. teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Prašyme nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą V. Č. pagal 2016-05-13 sprendimą Nr. 2.3-(NTP)-16-T-915-7616, vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 4 punktu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudarė 257.89 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS822–485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m.).

Įvertinus tai, kad pareiškėjos skundas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas.

Vadovaudamasis ABTĮ 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.