Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Algio Markevičiaus,

suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei E. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. prašymą suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė teismo prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Statybos inspekcija 2017 m. vasario 1 d. atliko patikrinimą ir 2017 m. vasario 2 d. surašė, nagrinėjant skundą, Patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, rekonstravo neypatingą statinį - gyvenamąjį namą, pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis gyvenamoji (trijų ir daugiau butų - daugiabučiai pastatai(duomenys neskelbtini), t. y. 2016 m. vasario mėnesį pastatė verandą, padidino ją iki 4,50 m x 4,30 m ir 2,90 m. aukščio (b. l. 51-78).

Statybos inspekcija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 2017 m. vasario 17 d. surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170217-00014, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas savavališkai, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, rekonstravo daugiabutį gyvenamąjį namą, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) pastatė verandą. Statybos rūšis - statinio rekonstravimas. Statinio kategorija - neypatingasis statinys. Statybos darbai vykdyti 2016 metų vasario mėnesį (b. l. 8-9). Statybos inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 12 punktu ir statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 138 punktu, 2017 m. kovo 7 d. surašė Privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-20-170307-00010, kuriuo iš pareiškėjo pareikalavo ne vėliau kaip iki 2017 m. rugsėjo 7 d. (2017-09-21 sprendimu Nr. SDPN-20-170921-00038 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas iki 2017-12-07) savo lėšomis pašalinti Savavališko statinio, dėl kurio surašytas Savavališkos statybos aktas, padarinius: išardyti savavališkai prie daugiabučio gyvenamojo namo (buto Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytą priestatą (verandą) ir sutvarkyti statybvietę (b. l. 13-15, 21).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas rekonstravo neypatingą statinį - gyvenamąjį namą, pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo statinį rekonstruoti.

Į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą pratęsti terminą pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi 2017 m. gruodžio 15 d. (b. l. 41-43).

Ginčo teisinius santykius, susijusius su reikalavimo vykdymo termino pratęsimu, reglamentuoja Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos. Privalomajam nurodymui įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, kurį Statybos inspekcija, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir t.t.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Taigi, paminėtas teisinis reglamentavimas suteikia pareiškėjui teisę kreiptis į atsakovą, o vėliau ir į teismą dėl termino pratęsimo, tačiau tokio klausimo išsprendimas siejamas su įstatyme apibrėžtomis svarbiomis ir tik su atliekamomis procedūromis susijusiomis priežastimis, kurias pareiškėjas privalo nurodyti ir taip pat pateikti šias priežastis pagrindžiančius dokumentus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1-4 dalių nuostatas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teismas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju - tai kas yra pasibaigę gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013). Lingvistinis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio aiškinimas bei šios teisės normos sukūrimo tikslo įvertinimas duoda pagrindą išvadai, kad minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti Privalomajam nurodymui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Iš to seka, kad ginčo situacijoje turi būti taikoma bendra imperatyvi taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai toks terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta (naikinamasis terminas). Teisės aktai taip pat nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui arba Statybos inspekcijai nebetenka juridinės prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012). Paminėtos Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, jog Privalomojo nurodymo įvykdyti nustatyto termino pratęsimo procedūroje egzistuoja 2 elgesio variantai – asmuo turi teisę: 1) iki 6 mėnesių Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į Statybos inspekciją ir prašyti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti 3 mėnesiams, arba 2) iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti ilgiau negu 3 mėnesiams. Antruoju atveju asmuo gali kreiptis į teismą ir kai Statybos inspekcija jau pratęsė šį terminą 3 mėnesiams, tačiau asmuo mano, kad jo nepakaks reikalavimui įvykdyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012, 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012). Iš nurodytų nutarčių turinio matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuota vienareikšmiška pozicija šios situacijos teisės aktų aiškinimo ir taikymo prasme.

Įvertinęs, kad pareiškėjui konkretus Statybos inspekcijos nustatytas 6 mėnesių terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti buvo pratęstas dar 3 mėnesiams - iki 2017 m. gruodžio 7 d., tačiau pareiškėjas prašymą pratęsti šį terminą dar kartą Kaišiadorių rajono apylinkės teismui pateikė tik 2017 m. gruodžio 15 d., teismas daro išvadą, kad Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl jo pratęsimo buvo jau pasibaigęs, todėl šiuo atveju, nesant teisės aktuose nustatytos tokio termino atnaujinimo galimybės (tai naikinamasis terminas), jo atnaujinimas ir pratęsimas iš esmės negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1532/2014).

Teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymo leidėjui nenustačius termino atnaujinimo instituto, sprendžiant šį ginčą dėl termino pratęsimo, pareiškėjo nurodytos ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių jis praleido nustatytą terminą kreiptis į teismą, neturi jokios teisinės reikšmės. Kadangi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ginčo situacijoje negali būti pratęstas, todėl pareiškėjo prašymo aplinkybės dėl termino pratęsimo svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei jis negali daryti įtakos, nenagrinėtinos (ginčo situacijoje jos perteklinės ir neturinčios teisinės reikšmės).

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir esant nurodytam teisinių santykių teisiniam reglamentavimui pareiškėjo prašymas nepatenkintinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.