Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. ir nukentėjusiojo J. P. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 ir 141 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas ekspertizės įstaigoje nuo 2015-04-17 iki 2015-05-15, ir nustatyta laikyti, jog S. M. yra atlikęs 58 (penkiasdešimt aštuonias) dienas laisvės apribojimo bausmės.

Priteista iš S. M. 85,19 Eur, kas sudaro 294,15 Lt, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiajam J. P. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Priteista iš S. M. 1000,00 Eur J. P. neturtinės žalos.

Likusioje dalyje J. P. civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš kaltinamojo S. M. 600,00 Eur J. P. advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo J. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, susijusių su civilinio ieškinio išsprendimu (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).

Dėl S. M. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant S. M. kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino S. M. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai S. M. pripažino kaltu bei nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl S. M. kaltės.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis asmeninio konflikto su J. P. metu panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu ir savo veiksmais nukentėjusiajam J. P. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau nuteistasis S. M. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., tvirtina, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė, priešingai, jis pats buvo sumuštas.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, S. M. kaltės padarius jam inkriminuojamus veiksmus bei jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. yra pagrįstos teisme ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiojo J. P., liudytojų S. J., Z. J. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu, rašytinę bylos medžiagą – J. P. 2013-09-10 protokole-pareiškime, 2013-09-10 įvykio vietos apžiūros protokole, 2013-08-28 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas aplinkybes, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, pagrįstai konstatavo, kad S. M. aktyviais veiksmais, t. y. mušdamas mediniu pagaliu bei smūgiuodamas rankos kumščiu nukentėjusiajam, sužalojo nukentėjusįjį J. P., sukeldamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. P. ir byloje liudytojais apklaustų asmenų duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusysis ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo J. P. ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (protokole-pareiškime, specialisto išvadoje esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo J. P. ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį S. M..

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistojo S. M. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą būtų objektyviai ar subjektyviai šališkas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam S. M. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis S. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija S. M. apeliacinio skundo teiginius, kad jis dėl šios baudžiamosios bylos buvo kviečiamas į visokias institucijas be jokio pagrindo, norint jį įbauginti ir su juo susidoroti, ikiteisminio tyrimo metu niekas nieko netyrė, tik viską surašė jo kaimynės Z. J. nurodymu, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl S. M. paskirtos bausmės

Tiek nuteistasis S. M., tiek nukentėjusysis J. P. apeliaciniais skundais nesutinka su nuteistajam paskirta bausme. Nuteistasis S. M. skunde teigia, kad jis nuo 1995 metų visą laiką būna namuose, turi šeimą, vaikus, todėl teismas nepagrįstai jam skyrė laisvės apribojimą. Nukentėjusysis J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad paskyrus S. M. švelniausią Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, bausmės tikslai nebus pasiekti.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam S. M. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam S. M. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika, kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nėra, į S. M. asmenybę – neteistas, teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, nevedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, 2015 m. balandžio 17 d. – gegužės 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad S. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, jam nustatytas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas, dėl kurio jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, šiuo metu S. M. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, S. M. neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, pateikia savitas koncepcijas apie kaimynus bei aplinkinių elgesį su juo, nuolat priešiškai nusiteikęs, turi polinkį iškreipti faktus, knfliktiškas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai S. M. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką laisvės apribojimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. M. už nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams – artima Lietuvos Respublikos BK 48 str. 2 d. numatytos laisvės apribojimo bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam S. M. už nusikalstamą veiką parinko teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, keisti ją nuteistojo ar nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo S. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nuo 1995 metų visą laiką būna namuose, turi šeimą, vaikus, ir nukentėjusiojo J. P. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis S. M. ne pirmą kartą smurtauja prieš kitus asmenis, kad jis jau buvo padaręs nusikalstamą veiką smurtiniais veiksmais, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, nes nusikaltimą padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje, kad ginčo su kaimynais sprendimą dažniausiai renkasi smurtinius veiksmus, daužydamas kitus asmenis pagaliais, kuolais ir kumščiais į įvairias kūno vietas, dažniausiai į galvos sritį, nėra pakankamas pagrindas lengvinti ar sunkinti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. P. prašo padidinti jam iš nuteistojo S. M. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 4000 Eur.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Taigi neturtinės žalos atlyginimo suma nustatoma tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Nukentėjusysis J. P. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš S. M. 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 22-24 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino civilinį ieškinį iš dalies ir iš S. M. priteisė 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. P..

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam J. P. padarytos neturtinės žalos dydį, netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Byloje nustatyta, kad dėl tyčinių neteisėtų S. M. veiksmų nukentėjusiajam J. P. buvo padaryti veido ir krūtinės ląstos sumušimai, odos nubrozdinimai ir kraujosruvos užpakaliniame krūtinės ląstos paviršiuje, ties stuburu ir po dešiniu šonkaulių lanku, kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, dešinės pusės X-to šonkaulio lūžimas, tokie sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl patirtų kūno sužalojimų J. P. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, laikinai buvo sumažėjusi galimybė judėti ir bendrauti. Šios paminėtos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į nukentėjusiajam J. P. padarytus sužalojimus (sužalojimai veide, krūtinėje, nugaroje), taikytą gydymą (gydymas užtruko daugiau nei 10 dienų, iki šiol nukentėjusysis skundžiasi galvos skausmu), jo patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, į padarytų sužalojimų sunkumą (nesunkus sveikatos sutrikdymas), į padaryto nusikaltimo pobūdį (nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistojo turtinę padėtį (nedirba, darbo biržoje neregistruotas), į teismų praktiką bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam J. P. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, todėl jis didintinas iki 2000 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas neturtinės žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad 2000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam J. P. bus proporcinga jo patirtam skausmui, išgyvenimams, stresui, išgąsčiui ir nepatogumams, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam J. P. iš nuteistojo S. M. keistina (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiojo J. P. atstovas advokatas R. Lupeika apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą (2016-03-02, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad nukentėjusysis J. P. sumokėjo savo atstovui advokatui R. Lupeikai 300 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios įstatymo nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinį skundą padavė tiek nuteistasis S. M., tiek pats nukentėjusysis J. P.. Turėdamas teisę pateikti apeliacinį skundą byloje, nukentėjusysis kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą surašant apeliacinį skundą ir atstovaujant jį apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo J. P. interesais. Nukentėjusiojo turėtos išlaidos surašant apeliacinį skundą ir atstovaujant jį teisme turi būti apmokėtos. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusiojo išlaidos advokatui yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą, atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, atsižvelgdama į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko tiek pagal nuteistojo skundą, kuris yra atmetamas, tiek pagal nukentėjusiojo J. P. skundą, kuris iš dalies yra tenkinamas, taip pat įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 300 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma priteistina iš nuteistojo S. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-12-14 nuosprendį:

Iš S. M. nukentėjusiajam J. P. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 2000 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo S. M. nukentėjusiajam J. P. 300 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.