Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. spalio 11 d. atsakymo Nr. (10.1)DV_S-71623 ir VSDFV 2019 m. gruodžio 2 d. atsakymo Nr. 9(6.5)1-8485 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti įskaityti į stažą senatvės pensijai gamybinės praktikos atlikimo laikotarpius, kai pareiškėjas mokėsi Kauno specialiojoje profesinėje technikos mokykloje Nr. 4, bei 1 tarnybos dieną Krašto apsaugos departamento struktūriniuose padaliniuose nuo 1990 m. balandžio 25 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. skaičiuoti kaip tris darbo dienas.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. birželio 14 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, pridėjo darbo knygelę, socialinio draudimo pažymėjimą, Kauno statybininkų rengimo centro 2006 m. gegužės 26 d. pažymą Nr. 17-83 apie mokymąsi nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 29 d. Kauno specialiojoje profesinėje technikos mokykloje Nr.4 bei kitus dokumentus apie stažą ir draudžiamąsias pajamas, turėtas 1989–1994 metais. Minėtuose dokumentuose įrašų apie asmens atliktą gamybinę praktiką nėra.

VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1679 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. V.“ paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2006 m. rugpjūčio 5 d., atsižvelgdamas į įgytą 38.2944 m. trukmės stažą. Į senatvės pensijos stažą neįskaitytas mokymosi Kauno 4-oje miesto profesinėje technikos mokykloje laikotarpis nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 29 d. Minėto sprendimo nuorašas pareiškėjui išsiųstas Vilniaus skyriaus 2006 m. spalio 3 raštu Nr. 3P-4984.

Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 30 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė skundą „Dėl nepilnai priskaičiuoto darbo stažo ir todėl negaunamos dalies pensijos“, Kauno statybininkų rengimo centro 2002 m. balandžio 11 d. pažymėjimo Nr. 06-90 kartu su istorine pažyma apie mokymosi laikotarpį nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 29 d. Kauno specialiojoje profesinėje technikos mokykloje Nr.4 ir Krašto apsaugos archyvo prie Krašto apsaugos ministerijos 2008 m. balandžio 28 d. pažymos apie pareiškėjo darbo stažą Nr. AP-217 kopijas.

VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. spalio 11 d. raštu Nr. (10.1)DV_S-71623 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl prašymo įskaityti į stažą mokymosi Kauno specialiojoje profesinėje technikos mokykloje Nr. 4 laikotarpį nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 29 d., kaip kartotinį, nes jau buvo pateikta Kauno statybininkų rengimo centro 2006 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. 17-83 kartu su 2006 m. birželio 14 d. prašymu skirti senatvės pensiją nuo 2006 m. rugpjūčio 5 d. ir minėtas laikotarpis nebuvo įskaitytas į pareiškėjo stažą. Laikotarpis nuo 1991 m. kovo 28 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. įskaitytas į stažą kalendorine trukme.

Pareiškėjas, nesutikdamas su aptariamu raštu, 2019 m. spalio 25 d. VSDFV pateikė skundą, kurį išnagrinėjusi, 2019 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (6.5)I-8485 informavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą kaip kartotinį, ir teisingai nurodė atsisakymo nagrinėti motyvus. VSDFV paaiškino, kad pareiškėjui mokama nuo 2006 m. rugpjūčio 5 d. paskirta senatvės pensija, taigi jo iki 1995 m. sausio 1 d. įgytas stažas buvo apskaičiuotas vadovaujantis tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 54 straipsniu. Laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., kurie įskaitytini į stažą, nurodyti iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 54 straipsnyje bei Nuostatų 1 priede „Asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas, įskaitytinas į valstybinio socialinio draudimo stažą“. Nei Pensijų įstatymo 54 straipsnyje, nei Nuostatų 1 priede mokymosi profesinės technikos mokyklose laikas neįrašytas, todėl šis mokymosi laikotarpis, skiriant pensijas, neįtraukiamas į stažą. Taip pat pasiūlė pareiškėjui pateikti dokumentus, patvirtinančius jo darbo gamybinės praktikos metu laikotarpį bei informavo apie stažo tikslinimo bei paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo galimybę.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais VSDFV Vilniaus ir VSDFV Sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai, atsakovės priimtam sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, taikomi VAĮ reikalavimai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., LVAT 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Kaip jau buvo minėta, ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje jis prašė įskaityti į stažą mokymosi Kauno specialioje profesinėje technikos mokykloje Nr. 4 laikotarpį nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 29 d., kaip kartotinį. VSDFV nusprendė, kad panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja atsakovę, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Iš to seka, jog viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas) ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – Nuostatai).

Iki 2017 m. gruodžio 31 d. pensijos buvo skiriamos (apskaičiuojamos) vadovaujantis iki šios datos galiojusios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu ir iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal Pensijų įstatymo 8–12 ir 54 straipsnius bei Nuostatų 10–24 punktus. Laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 1995 m. sausio 1 d.), kurie įskaitomi į stažą, nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad į stažą įskaitomas mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje). Šis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas sąrašas yra baigtinis. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti laikotarpiai į stažą įskaitomi Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 1 priedo 26 punkte nurodyta, kad į asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, stažą įskaitytinas aukštųjų mokyklų studentų ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleivių gamybinės praktikos laikas, jeigu jie dirbo apmokamą darbą arba ėjo apmokamas pareigas.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. senatvės pensijos skiriamos ir mokamos pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymą ir nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, patvirtintus socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – Nuostatai). 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Nuostatų 1 priedo 26 punkte nurodyta, kad į asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, stažą įskaitytinas studentų ir moksleivių gamybinės praktikos laikas, jeigu jie dirbo mokamą darbą arba ėjo pareigas, už kurias buvo mokama.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. duomenys apie stažą pildomi vadovaujantis nuo tos dienos galiojančios redakcijos Pensijų įstatymu ir galiojančiais Nuostatais.

Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, pridėjo ir Kauno statybininkų rengimo centro 2006 m. gegužės 26 d. pažymą Nr. 17-83 apie mokymosi laikotarpį nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 29 d. Kauno specialiojoje profesinėje technikos mokykloje Nr.4. Įvertinus pažymos turinį, sutiktina su atsakovo išvada, kad joje nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėjas mokydamasis atliko gamybinę praktiką, kurios metu dirbo mokamą darbą arba ėjo apmokamas pareigas. Pažymėtina ir tai, kad byloje taip pat nėra duomenų apie gamybinės praktikos laiką. Atsižvelgus į galiojantį reglamentavimą, nėra pagrindo įskaityti skunde nurodytą laiką į senatvės pensijos stažą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas analogišką prašymą teikė ir 2006 m. birželio 14 d.

VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Aiškindamas VAĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjektas asmens pakartotinį skundą tuo pačiu klausimu gali nagrinėti tik tuo atveju, jeigu pakartotiniame skunde yra nurodomos naujos aplinkybės (nauji faktiniai duomenys), o viešojo administravimo subjekto sprendimas nenagrinėti asmens pakartotinio skundo gali būti skundžiamas teismui bendrąja įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz., LVAT 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-888/2013, 2016 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-305-492/2016).

Teismas, vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, analizuoja, ar pakartotiniame prašyme (skunde) pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog pareiškėjo pateiktas prašymas VSDFV grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis, pateiktas prašymas yra tapatus 2006 m. birželio 14 d. prašymui, naujų aplinkybių pareiškėjas nenurodo. Pažymėtina, jog 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 1679 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. V.“ nebuvo apskųstas teismui, todėl yra galiojantis.

Kitų aplinkybių, kurios nebūtų analogiškos pareiškėjo pateiktiems prašymams, teismas nenustatė. Teisėjų kolegija, įvertinusi priimto VSDFV Sprendimo turinį, pažymi, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. jis yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis. Šiuo atveju teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas Sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, administracinių teismų formuojamą praktiką, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad atsakovės VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. spalio 11 d. atsakymas Nr. (10.1)DV_S-71623 ir VSDFV 2019 m. gruodžio 2 d. atsakymas Nr. 9(6.5)1-8485 yra teisėti ir pagrįsti juos naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus šių pareiškėjo reikalavimų, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo papildyti senatvės pensijos stažą ir perskaičiuoti senatvės pensijos stažą, į jį įskaičiuojant pareiškėjo mokymosi laikotarpį, kai atliko gamybinę praktiką, kurios metu dirbo ir mokėjo atlyginimą nuo 1960 m. rugsėjo 25 d. iki 1963 m. liepos 25 d. Kauno specialiojoje profesinėje technikos mokykloje Nr. 4 ir vieną tarnybos dieną Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento struktūriniuose padariniuose nuo 1990 m. balandžio 25 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. skaičiuoti kaip trys darbo dienos.

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.