Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ukmergės rajono pirmojo notaro biuro notarei Ritai Slapšienei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėja Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008-01-25 raštą Nr. (1.16.)-7R-786 „Dėl Jūsų skundo“ bei įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją priimti sprendimą, kuriuo tenkinamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-12-20 skundas Nr. (14.2)-46-43704.

Pareiškėja paaiškino, kad 2007-11-22 raštu Nr. (14.3)-46-39389 pakartotinai kreipėsi į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį - Ukmergės rajono pirmojo notaro biuro notarę R. Slapšienę - dėl paveldėjimo teisės liudijimo į mirusiojo R.K. palikimą pateikimo. Ši informacija buvo reikalaujama 1156 Lt pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos išieškojimui vykdyti. Kaip paaiškino pareiškėja, trečiojo suinteresuoto asmens atsisakymą, įformintą 2007-11-30 rašte Nr. 01-12/995, ji vadovaudamasi Notariato įstatymo 42 straipsniu apskundė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri priėmė iš esmės nepagrįstą sprendimą. Pagal Notariato įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami dėl jų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais. Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Mokesčių administravimo įstatymas, kurio 50 straipsnio 1 dalis numato, kad antstoliai ir notarai privalo mokesčių administratoriui teikti duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį, taip pat kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti. Sistemiškai vertinant pateiktas nuostatas pripažintina, jog notarai mokesčių administratoriui privalo teikti duomenis ir informaciją, kuri reikalinga priverstiniam mokestinių nepriemokų išieškojimui atlikti. Tai atitinka vieną iš valstybinės mokesčių inspekcijos uždavinių – užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. Pareiškėja pažymėjo, jog atsisakyti pateikti informaciją grindžiant profesine paslaptimi galima tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai numatyta įstatymuose ir jei šis įstatymas tiesiogiai neįpareigoja minėtą informaciją pateikti (Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu laikyti gautus duomenis paslaptyje mokesčių administratorių įpareigoja Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies norma. Dėl atsakovo įgaliojimų duoti notarui valdingus paliepimus pareiškėja paaiškino, kad remiantis Notariato įstatymo 42 straipsniu, skundus dėl notaro veiksmų, nesusijusių su atliekamų notarinių veiksmų esme, nagrinėja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija arba jos pavedimu Notarų rūmai. Todėl skundas buvo paduotas tinkamam subjektui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinta notarų pareiga mokesčių administratoriui teikti duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį, taip pat kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, negali būti aiškinama plečiamai, nes poįstatyminiai teisės aktai aiškiai nustato, kokius duomenis ir kokią informaciją, jų mastą notarai privalo pateikti mokesčių administratoriui. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnio 2 dalį, atsisakyti pateikti informaciją grindžiant profesine paslaptimi galima tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai numatyta įstatymuose ir jei šis įstatymas tiesiogiai neįpareigoja minėtą informaciją pateikti. Kadangi Notariato įstatymo 14 straipsnyje yra nustatyta notaro pareiga užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą, o Mokesčių administravimo įstatymas tiesiogiai neįpareigoja notarą pateikti mokesčių administratoriui pareiškėjos skunde nurodyto dokumento kopijos, pripažintina, kad notaras pagrįstai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimo kopiją. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad įvertinus teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą, suinteresuoto gauti dokumento (ar jo kopiją) subjekto vykdomų funkcijų pobūdis savaime neįpareigoja notaro teikti jam duomenis. Teisingumo ministerijos nuostatų 7.3 punktas nustato, kad Teisingumo ministerija įstatymo nustatyta tvarka prižiūri notariato veiklą, įgyvendina priemones notarinei praktikai suvienodinti. Teisingumo ministerijai teisės aktai nesuteikia įgaliojimų įpareigoti notarą išduoti ar neišduoti dokumento kopiją, todėl pareiškėjos reikalavimas visiškai nepagrįstas. Teisingumo ministerija, nagrinėdama skundą pagal Notariato įstatymo 42 straipsnį ir nustačiusi, jog notaras pažeidžia jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir yra drausmės bylos iškėlimo pagrindas, gali iškelti notarui drausmės bylą. Taip pat esant nustatytoms sąlygoms atsakovas gali atlikti notaro tarnybinės veiklos patikrinimą arba reikalauti atlikti neeilinę notaro atestaciją. Iš to, pasak atsakovo, matyti, kad nei Notariato įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia Teisingumo ministerijai įgaliojimų duoti privalomus nurodymus notarams atlikti arba susilaikyti nuo vienokių ar kitokių veiksmų. Be to, anot atsakovo, Notariato įstatymo 12 straipsnyje yra įtvirtintas notarų nepriklausomumo principas - vienas iš pagrindinių lotyniškojo notariato veiklos principų - pagal kurį notarai savo įgaliojimus vykdo nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Ukmergės rajono pirmojo notaro biuro notarė Rita Slapšienė prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime paaiškino, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų įpareigoti notarą pateikti išduotų paveldėjimo teisės liudijimų kopijas valstybinei mokesčių inspekcijai. Teisės aktai nenustato notarams reikalavimų teikti mokesčių administratoriui duomenis, susijusius su paveldėjimo teisės liudijimų išdavimu, taip pat teikti mokesčių administratoriui tokių dokumentų kopijas. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje nustatyta notarų pareiga mokesčių administratoriui teikti informaciją, duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį. Todėl Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007-11-22 rašte Nr. (14.3)-46-39389 „Dėl informacijos pateikimo“ turėjo suformuluoti prašymą pateikti duomenis dėl juridinio fakto, t. y. kokie įpėdiniai po R.K. mirties priėmė palikimą, o ne reikalauti paveldėjimo teisės liudijimo kopijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-04-24 sprendimu pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog pareiškėja savo skundą grindžia Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 įstatymo Nr. IX–2112 redakcija) nuostatomis. Šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliai ir notarai privalo mokesčių administratoriui teikti duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį, taip pat kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti. Šio teisinio reguliavimo kontekste svarbią reikšmę turi šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „duomenys“ ir informacija“. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis „duomuo“ reiškia kas duota, kuo remiamasi, darant išvadas: mokslo duomenys, duomenų rūšiavimas, apdorojimas, o žodis „informacija“ – žinios, paaiškinimai, specialiai kaupiamos, laikomos ir perduodamos žinios: informacijos teorija, informacijos srautas, apdorojimas. Tuo tarpu žodis „dokumentai“ apibūdinamas kaip: 1) reikalų raštas: banko, apskaitos, teisiniai, techniniai dokumentai; asmens, tarnybinis dokumentas; oficialieji dokumentai; patvirtintas, suklastotas, fiktyvus dokumentas; pateisinamasis dokumentas; 2) materialinis žinių šaltinis: istorijos dokumentai; rašytinis grafinis, mašininis dokumentas; dokumentų skelbimas; dokumentų rinkinys. Taigi, teismo nuomone, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje vartojamos sąvokos „duomenys“ ir ”informacija“ bei Notariato įstatyme vartojamas terminas „dokumentai“ turi skirtingas prasmes.

Teismas taip pat akcentavo, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalį, finansų ministras, suderinęs su teisingumo ministru, nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų ir informacijos rūšis, mastą, jų teikimo terminus ir būdus, taip pat šių duomenų ir informacijos teikimo mokesčių administratoriui tvarką. Šią tvarką apibrėžia Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004-06-21 įsakymas Nr. 1K–241 „Dėl notarų ir antstolių duomenų apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokesčius, ir kitokios informacijos, reikalingos mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, teikimo mokesčių administratoriui taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Šios Taisyklės įtvirtina tam tikrų duomenų teikimo tvarką, tačiau nenustato, kad notarai privalo teikti mokesčių administratoriui kokius nors dokumentus, tame tarpe ir paveldėjimo teisės liudijimus.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „duomenys“ ir „informacija“ negali būti tapatinamos su Notariato įstatyme vartojamu terminu „dokumentai“. Tuo tarpu pareiškėja Notariato įstatyme ir Mokesčių administravimo įstatyme, t. y. skirtinguose teisės aktuose, vartojamus skirtingus terminus bando aiškinti ta pačia prasme. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašomas pateikti paveldėjimo teisės liudijimas semantine prasme atitinka dokumento (teisinio) sąvoką, todėl pareiškėja, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi ir 33 straipsnio 1 punktu, neturi teisės reikalauti iš Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. Slapšienės pateikti šį dokumentą. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatą konkretizuoja ir detalizuoja anksčiau nurodytos Taisyklės, nustatančios tik duomenų ir informacijos pateikimo tvarką, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalis negali būti interpretuojama plečiamai. Teismas nusprendė, jog išanalizavusi teisės aktų nuostatas, atsakovė teisėtai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturi įgaliojimų įpareigoti Ukmergės 1-ojo notarų biuro notarę R. Slapšienę pateikti išduoto paveldėjimo teisės liudijimo kopiją.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008-01-25 sprendimą Nr. (1.16)-7R-786. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, kad įstatymų rengimo medžiaga yra teisės šaltinis, nes aiškinant ir taikant teisės aktus padeda atskleisti tikrąją įstatymų leidėjo valią. Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo remtis šia medžiaga, o ne Dabartinės lietuvių kalbos žodynu. Mokesčių administravimo įstatymo IV skyriaus trečiasis skirsnis detalizuoja trečiųjų asmenų pareigas, kurios kyla mokesčių administratoriui įgyvendinant savo teises mokesčių administravimo procedūrų atlikimo srityje. Šiuo metu galiojančiame Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtintos bendro pobūdžio trečiųjų asmenų pareigos. Naujajame Mokesčių administravimo įstatyme detalizuojama antstolių, notarų, licencijas išduodančių institucijų, daiktus, civilinės būklės aktus, asmenis registruojančių institucijų, kredito įstaigų ir kitų asmenų turimos informacijos, būtinos mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, pateikimo tvarka. Didžia dalimi atitinkamos informacijos pateikimo pareiga nustatoma valstybės įstaigoms ar tam tikrą viešąją funkciją vykdantiems subjektams. Tokiu būdu siekiama, kad netrikdant paties mokesčių mokėtojo veiklos ir nenustatant naujų pareigų, mokesčių administratorius gautų visą jo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją apie mokesčių mokėtoją (Mokesčių administravimo įstatymo projekto 2004 m. sausio 15 d. aiškinamasis raštas). Taigi, analizuojant įstatymo rengimo medžiagą, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas nusprendė, jog mokesčių administratorius neturi trikdyti mokesčių mokėtojo ir visą reikalingą informaciją apie jį gauti iš valstybės institucijų ir viešąją funkciją vykdančių subjektų.

2. Įstatymų leidėjas nustatė (Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalis), kad antstolių ir notarų teikiama informacija skirstoma į 2 grupes: 1) duomenys apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį; 2) kitokia informacija, reikalinga mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti. Šioje byloje svarbu nustatyti antrąjai grupei priskirtinos informacijos sampratą. Šiuo požiūriu Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma konstruojama iš dviejų dalių: 1) kitokia informacija, 2) ši informacija reikalinga mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti. Pareiškėjos nuomone, kitokią informaciją reikia suprasti kaip informaciją, kuri nepatenka į duomenis apie juridinius faktus, t. y. minimi duomenys suprantami siaurai. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004-06-21 įsakymu Nr. 1K-241 patvirtintos Notarų ir antstolių duomenų apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokesčius, bei kitokios informacijos, reikalingos mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, teikimo mokesčių administratoriui taisyklės (toliau – Taisyklės), kurios nustato tokius duomenis ir jų teikimo tvarką. Anot pareiškėjos, sąvoka „kitokia informacija“ apima visus duomenis, nes pagrindinis kriterijus teikiant duomenis yra mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas. Taigi, mokesčių administratorius reikalaudamas antstolio arba notaro pateikti bet kokio turinio ir formos duomenis, kurių nereglamentuoja Taisyklės, privalo nurodyti, kokioms atlikti funkcijoms šie duomenys reikalingi, t. y. pagrįsti savo reikalavimą. Taigi mokesčių administratorius privalo turėti išsamią informaciją, kad tinkamai atliktų vieną iš nustatytų uždavinių - užtikrintų, kad būtų sumokėti į biudžetą mokesčiai (Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio l dalies 3 punktas). Šiuo aspektu pareiškia atkreipia dėmesį į tai, kad teismas sutiko su pareiškėjos nuomone, jog paveldėjimo teisės liudijimas į R.K. palikimą reikalingas mokestinės nepriemokos išieškojimo tikslu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, kad R.K., miręs 2006 m. kovo 6 d., buvo skolingas biudžetui 1156 Lt pridėtinės vertės mokesčio už žemės ūkį, perimtą iš A.K.. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, siekdama išieškoti šią sumą, iš pradžių kreipėsi į notarę Ritą Slapšienę, o vėliau ir į Teisingumo ministeriją, reikalaudama pateikti R.K. turto paveldėjimo teisės liudijimo kopiją. Tačiau, kaip matyti iš dokumentų, pridėtų prie trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo, įsiskolinimas jau yra padengtas, todėl net ir patenkinus pareiškėjo prašymą, t.y., panaikinus skundžiamą Teisingumo ministerijos raštą, toks teismo sprendimas teisinių pasekmių nesukeltų.

2. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į notarę Ritą Slapšienę, reikalaudama išduoti paveldėjimo teisės liudijimo kopiją. Paveldėjimo teisės liudijimas yra dokumentas, kuriame yra nurodomi mirusiojo įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą ar testamentą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo ir Notarų ir antstolių duomenų apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokesčius, bei kitokios informacijos, reikalingos mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, teikimo mokesčių administratoriui taisyklių 8 punkto nuostatas mokesčių administratorius turi teisę gauti tik duomenis ar informaciją, tačiau ne dokumentus. Taigi, anot atsakovo, pareiškėja nepagrįstai sutapatina šias sąvokas ir plečiamai aiškina Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnį. Atsakovas pabrėžia, kad Teisingumo ministerija neginčija pareiškėjo teisės gauti informaciją, susijusią su mokesčių administravimu, tačiau šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus teisės gauti konkretų dokumentą.

3. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, kadangi jis nėra priskirtinas prie teisės šaltinių. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi žodynu ne kaip teisės šaltiniu, t.y., ne kaip pagrindu, iš kurio kyla teisė, tačiau kaip pagalbine priemone aiškinti teisės normas. Teisės aiškinimas ir taikymas - tai teismo pareiga, pasireiškianti teisės normos prasmės atskleidimu, nustatymu. Šiuo atveju teismas, siekdamas atskleisti teisės normų, įtvirtintų Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje ir Notariato įstatymo 14 straipsnyje, turinį ir esmę, taikė kalbinį (lingvistinį) teisės aiškinimo būdą, kuris grindžiamas kalbos, kuria teisės norma yra suformuluota, analizavimu. Pareiškėjos išreikšta nuomonė, kad teismas privalėjo remtis įstatymų rengimo medžiaga, o ne žodynu, nėra tinkamai pagrįsta, apeliaciniame skunde nenurodomi konkretūs prieštaravimai tarp teismo pateikto aiškinimo ir įstatymų rengimo medžiagoje galimai išreikštų įstatymo leidėjo tikslų, todėl šis apeliantės argumentas yra atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl teikiamos informacijos pobūdžio, kuri notarų turi būti teikiama Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 11 22 kreipėsi į Ukmergės rajono pirmojo notaro biuro notarę R. Slapšienę - dėl paveldėjimo teisės liudijimo į mirusiojo R.K. palikimą pateikimo. Ši informacija buvo reikalaujama 1156 Lt pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos išieškojimui vykdyti. Šį keipimąsi Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija grindė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad antstoliai ir notarai privalo mokesčių administratoriui teikti duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį, taip pat kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti.

Atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimo nuorašą tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens grindžiamas Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad „Teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami dėl jų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais.“

Iš šalių pateikiamos teisinės argumentacijos matyti, kad šalys skirtingai aiškina minėtas teisės normas. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalis jam suteikia teisę gauti iš notaro paveldėjimo teisės liudijimo (ar kito dokumento) nuorašą, o atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, notaras tėra įpareigotas mokesčių administratoriui pateikti tik duomenis apie juridinius faktus, ar kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti, tačiau neturi teisės teikti dokumentų nuorašus, kuriuose yra užfiksuotas pats notarinio veiksmo atlikimas.

Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo išsprendimas yra susijęs su minėtų teisės normų aiškinimu ir jų taikymu ginčo teisiniams santykiams. Šio teisinio santykio dalyviai yra valstybinės valdžios institucijos, kurioms teisės aktais yra pavesta vykdyti atitinkamas viešojo administravimo funkcijas. Todėl jų veiklą reglamentuojančios teisės normos yra priskirtinos viešosios teisės normų kategorijai.

Vienas iš esminių viešosios teisės principų – viešojo administravimo subjektui yra leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose ir jo veiklai nėra taikomas privatinės teisės principas, nustatantis, kad galima elgtis taip, kaip nėra draudžiama įstatymų.

Visa tai, kolegijos nuomone lemia, kad byloje nagrinėjamos teisės normos, visų pirma, turi būti aiškinamos remiantis šiuo principu, t. y. nesuteikiant daugiau teisių nei vienam viešojo administravimo subjektui, nei yra numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose.

Mokesčių administratoriaus teisę gauti atitinkamo pobūdžio informaciją iš atitinkamų subjektų reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 49 ir 50 straipsniai.

Iš šių teisės normų dispozicijų matyti, kad jos tarpusavyje sąveikauja kaip bendroji ir specialioji teisės normos, nes Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnio dispozicija yra adresuota neapibrėžtam subjektų ratui, iš kurių mokesčių administratorius turi teisę gauti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, o Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis yra adresuotas specialiems subjektams - antstoliams ir notarams, iš kurių mokesčių administratoriui suteikta teisė reikalauti pateikti „duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį, taip pat kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti“.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dokumento (kuriame užfiksuotas notarinio veiksmo atlikimas ) nuorašas ir teikiami duomenys apie notariniu veiksmu nustatytus juridinius faktus ar kita informacija apie tai, nėra tapačios teisinės kategorijos, nes dokumento, kuriame yra užfiksuotas notarinio veiksmo atlikimas, nustatant atitinkamus juridinius faktus, teisinė galia, reikšmė, paskirtis bei forma yra skirtinga, lyginant su teikiamais duomenimis ar kita informacija, kuri reikalinga mokesčių administratoriui atlikti jo funkcijoms.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis nesuteikia teisės mokesčio administratoriui iš notaro reikalauti pateikti dokumento (kuriame užfiksuotas notarinio veiksmo atlikimas ) nuorašą. Jis remiantis šia teisės norma gali reikalauti pateikti jam tik „duomenis apie juridinius faktus, dėl kurių asmenims gali atsirasti prievolė mokėti mokestį, taip pat kitokią informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti“. Plečiamasis šios teisės normos aiškinimas, prieštarautų minėtam viešosios teisės principui, nustatančiam, kad viešojo administravimo subjektui yra leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose.

Analizuojant Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra ta jos dalis, kuri nustato, kad notaras pažymas apie notarinius veiksmus ir dokumentus privalo išduoti, ne tik teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu, bet ir „kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais“. Pagal konstrukciją ši teisės norma (jos nagrinėjama dalis) yra blanketinė, nes siunčia į kitą teisės normą, šiuo atveju į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnį ir pati jokių konkrečių elgesio taisyklių nenustato. Dėl ko, remiantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi kitaip aiškinti notaro ir mokesčių administratoriaus teises ir pareigas informacijos teikimo srityje, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje, nėra teisinio pagrindo.

Dėl paminėtų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.