Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-4186-790/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-11-14
Bylos Nr.: eI-4186-790/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02099-2017-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Marius Bajoras
Pareiškėjas: E. Ž.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: M. J., E. M., Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, BUAB „Freshtravel“

Kategorijos

20.2.3.1Turtinė žala
55.1Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eI-4186-790/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02099-2017-3Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1; 55.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras,dalyvaujant atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui P. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys M. J., E. M., Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir BUAB „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas E. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), 976,46 Eur turtinės žalos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodo, kad pareiškėjas, M. J. ir E. M. 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Sutartyje išvykimo data buvo numatyta 2014 m. gruodžio 6 d., už kelionę bei vizas buvo sumokėta 3 837 Lt. Tačiau kelionė neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemokia. 2014 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Pagal Departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo grąžinta 51,47 Eur suma, taigi liko negrąžinta 3 371,52 Lt (976,46 Eur) suma. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų) buvo nepakankamos. Ši aplinkybė rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 92–101) su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo įvertinti Įstatymo bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis minėtą vertinimą teismui draudžiama atlikti. Atkreipia dėmesį, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas negali būti nagrinėjamas teisme, kadangi, netgi šio reikalavimo patenkinimo atveju, teismo sprendimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Atsakovo atstovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisti turtinę žalą, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjo patirtos žalos. Teigia, kad pareiškėjo pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jo prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėjui kaip žalos atlyginimas negali būti priteisiami vizų mokesčiai. Be to, atsakovo atstovo įsitikinimu, pareiškėjas, siekdamas gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ iškeltoje bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–25) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kildindamas jam padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu BUAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos. Teigia, kad Įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir pareiškėjo reikalavimai – 1 038,36 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokoms, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Departamento nuomone, pareiškėjo turtinė žala turėtų būti apskaičiuojama atimant mokestį už vizas (69,51 Eur).

Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–60) nurodo, kad turėjo Įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimo sumos buvo paskaičiuotos pagal bendrovės oficialius finansinius duomenis, kuriuos bendrovė teikė atsakingoms institucijoms.

Tretieji suinteresuoti asmenys M. J. ir E. M. atsiliepimais į pareiškėjo skundą (b. l. 88–89) su skundu sutinka.

Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus. Nurodė, kad nėra būtinųjų sąlygų visumos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjui neturėtų būti priteistos išlaidos už vizas. Pareiškėjui pareiškus kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, jis įgytų teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė 2014 m. lapkričio 4 d. turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004167 (b. l. 5–9) dėl trijų asmenų: E. Ž., M. J., E. M. kelionės į Hurgadą, Egiptą. Pagal šią sutartį pareiškėjas kelionės organizatoriui sumokėjo 1 111,27 Eur (3 837 Lt) sumą, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB ,,Freshtravel“ nemokumo (bankroto) pareiškėjo įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 19 d. prašymu kreipėsi į Departamentą (b. l. 12) ir 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu (b. l. 13) jam buvo grąžinta 51,47 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taip pat pareiškėjui 2014 m. gruodžio 8 d. buvo grąžinta 83,34 Eur (287,76 Lt) suma iš UAB ,,Relaksturas“ kaip agento komisinių grąžinimas už neįvykusią organizatoriaus UAB „Freshtravel“ kelionę. Pareiškėjui liko negrąžinta 976,46 Eur suma. Pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, todėl jis patyrė nuostolių.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad Direktyvos nuostatos į Įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jis patyrė nuostolius, jam liko negrąžinta 976,46 Eur suma už nesuteiktas turizmo paslaugas.

Atsakovo atstovo Ministerijos teigimu, nėra deliktinės atsakomybės sąlygos, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT); Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę buvo perkeltos tinkamai.

ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Taip pat Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Pažymėtina, kad nei Direktyvos 90/314 konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui tik dalis – 134,81 Eur iš jo sumokėtų 1 111,27 Eur buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija. ESTT yra pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Ministerija teigia, kad Direktyva tinkamai įgyvendinama Įstatymu. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Tokiu būdu pareiškėjui Departamento buvo kompensuota ne visa, o apie 4,63 proc. jo sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos.

Pažymėtina, kad nei Įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal ES teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimas byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Todėl iš ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimas Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas ES teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti ES teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai ES teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti ES teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimas sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A492-12/2011, Nr. A928-492/2015).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428).

Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlyga, laikytina nustatyta.

Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygą, teismas laiko, kad iš ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas (ESTT 1996 m. kovo 26 d. sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p.). ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszgi Fióktelepe ir Magyar llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

Teismas įvertinęs bylai aktualios Įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatuoja, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.).

Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT suformuotą praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose (pvz., LVAT 2017 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017), daro išvadą, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta (ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.; LVAT administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų sutartis Nr. PT004167 (b. l. 5–9) dėl trijų asmenų: E. Ž., M. J., E. M. kelionės į Hurgadą, Egiptą. Pareiškėjas už kelionę sumokėjo bendrą 1 111,27 Eur sumą UAB ,,Relaksturas“ (2014 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderio kvitas serija PLT Nr. 0000127 ir 2014 m. lapkričio 11 d. kasos pajamų orderio kvitas serija RLT Nr. 0000129 (b. l. 10)). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi pagal Įstatymą paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai, ir mokėjimai už pareiškėjo turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui UAB ,,Relaksturas“, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Tai patvirtina pareiškėjo banko sąskaitos išrašas (b. l. 11), iš kurio matyti, kad pareiškėjui 2014 m. gruodžio 8 d. buvo grąžinta 83,34 Eur (287,76 Lt) suma iš UAB ,,Relaksturas“ kaip agento komisinių grąžinimas už neįvykusią organizatoriaus UAB „Freshtravel“ kelionę. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu (b. l. 13) pareiškėjui buvo grąžinta 51,47 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB ,,Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, iš pateiktų duomenų matyti, jog draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 4 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004167 tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovo sąskaitą.

Atsakovo atstovo Ministerijos nuomone, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės kaip turtinės žalos atlyginimas negali būti priteisti vizų mokesčiai, kadangi vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis; remiantis Įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Iš pareiškėjo ir UAB ,,Freshtravel“ sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT004167 (b. l. 5) matyti, kad į bendrą sutarties kainą – 1 111,27 Eur yra įtrauktos ir papildomos paslaugos – Egipto vizos kelionės laikotarpiui nuo 2014 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., kurių kaina sutartyje atskirai nėra nurodyta. Teismo vertinimu, viza yra neatskiriama kelionės į valstybę, kurioje nustatytas vizų režimas, išlaidų dalis. Byloje nėra duomenų ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad neįvykus kelionei, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, sumokėta už vizų įforminimą suma pareiškėjui nebuvo grąžinta. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisingo žalos atlyginimo asmeniui principu, ESTT suformuota praktika, kurioje Direktyvos 7 straipsnis aiškinamas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas, yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti visą jam negrąžintą pinigų sumą už kelionę, įskaitant sumokėtus vizų mokesčius.

Atsakovo atstovas Ministerija su skundu nesutinka ir tuo aspektu, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 (b. l. 64–86), matyti, kad yra patvirtintas pareiškėjo E. Ž. 1038,36 Eur trečios eilės kreditorinis reikalavimas BUAB ,,Freshtravel“. Teismo vertinimu, šie atsakovo argumentai atmestini ir nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą. Minėta, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą – liko negrąžinta 976,46 Eur (1 111,27 Eur–51,47 Eur–83,34 Eur). Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjui iš valstybės.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal LVAT praktiką bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. birželio 26 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo E. Ž. skundą patenkinti.

Priteisti pareiškėjui E. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 976,46 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus keturiasdešimt šešis centus) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras