Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė M. D. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo ir pratęstas stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2017-04-18 Šiaulių apylinkės nutartimi (patikslinta to paties teismo 2017-05-18 nutartimi) M. D., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 145 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

3. 2018-06-20 Panevėžio apylinkės nutartimi M. D. stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis keistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

8. Teismo posėdyje gynėja prašė M. D. skundą tenkinti, prokurorė prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

9. Skundas atmetamas.

10. Išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai pagrįstai iš dalies tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pateikimo M. D. atžvilgiu ir pratęsė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti M. D. apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.

11. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.

12. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad M. D. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Nors VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad M. D. psichikos būsena stabiliai pagerėjo – konfliktų, agresijos nebuvo, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidė, kliedesių, haliucinacijų neišaiškinta, mąstymas nuoseklus, tarpais stokoja logikos ir rekomendavo M. D. pakeisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą, tačiau vien šios išvados nuspręsti dėl ambulatorinio gydymo M. D. nepakanka. Tokia išvada turi būti vertinama ir BK 98 straipsnio kontekste.

13. Nagrinėjamu atveju teismui pateikti duomenys neleidžia teigti, kad M. D. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar išnykęs. Teismui pateiktieji duomenys leidžia daryti išvadą tik apie tam tikrą M. D. psichinės būklės gerėjimą, tačiau vien psichinės būklės pagerėjimas nėra socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo rodiklis. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė H. B. pirmosios instancijos teisme nurodė (b. l. 41), kad M. D. į jų skyrių buvo atkeltas iš sustiprinto stebėjimo, kur sugebėjo įsigyti narkotikų ir buvo apsvaigęs nuo jų. Jų skyriuje praeitą pusmetį buvo du apsvaigimo atvejai. Šį pusmetį apsvaigimų nebuvo. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Komisijos išvadoje nurodoma, kad M. D. kritika yra formali, nors žada elgtis teisingai, nevartoti narkotikų, įsidarbinti ir mokėti skolas. Taigi, nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nors ir yra duomenų apie M. D. būklės pagerėjimą per paskutinį stebimą pusmetį, tačiau jo kritikos stoka bei tai, kad būklės pagerėjimas (apsvaigimų nebuvimas) stebimas tik palyginamai trumpą laiką, rodo, kad M. D. socialinis pavojingumas dar nėra išnykęs. Byloje pateiktas smurto rizikos (duomenys neskelbtini) įvertinimas Nr. HCR – 20 patvirtina, kad M. D. smurto rizika yra vidutinė, smurtinio elgesio rizika gali didėti esant psichikos ligos paūmėjimui, psichoaktyvių medžiagų vartojimui bei vaistų nevartojimui ambulatorinio gydymo metu (b. l. 22). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog M. D. psichinė būklė yra gerėjanti, tačiau šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog M. D. stacionarinis gydymas yra nereikalingas ir ambulatorinis stebėjimas būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.

14. Nors tinkamą tolimesnį ligonio gydymą ir jo elgesio kontrolę, anot M. D., žada užtikrinti mama F. D., tačiau iš skundo nagrinėjimui pateiktų duomenų matyti, kad M. D. psichikos sutrikimai buvo stebimi jau pakankamai seniai, jis ne kartą buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse: 2 kartus Londone, o nuo 2014 m. kuomet grįžo į Lietuvą – 5 kartus. Anglijoje piktnaudžiavo kokainu, marihuana, grįžęs į Lietuvą parūkydavo žolės, kas rodo, kad jo mama jokios įtakos jo elgesiui neturėjo. Be viso to, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė H. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad teikimo nagrinėjimo metu, t. y. 2019-06-27, M. D. motina F. D. gydosi psichiatrijos ligoninėje, todėl nėra pagrindo manyti, kad M. D. mama dėl savo pačios gydymo ir psichinės būklės sugebės užtikrinti M. D. priežiūrą ir jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Apeliaciniame skunde M. D. teigia, kad gydydamasis ambulatoriškai deklaruos savo gyvenamąją vietą su motina ir ji užtikrins jo priežiūrą, tačiau prieš tai paminėtų aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą M. D. ir toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad M. D. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis kol kas yra negalimas ne tik dėl nepakankamai stabilios jo psichikos sveikatos būsenos, tačiau ir dėl neišnykusio jo socialinio pavojingumo. Tai leidžia teigti, kad gydant M. D. ambulatoriškai iškiltų grėsmė jam vėl susidurti su faktoriais, didinančiais jo ligos paūmėjimą, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu jo nuolatinis stebėjimas bei gydymas stacionare yra neabejotinai reikalingas. Apygardos teismas daro išvadą, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti M. D. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.