Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „AV investicija“ atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „AV investicija“ ieškinį atsakovui VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ dėl delspinigių, palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Skolininkas VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ 2011-11-24 prieštaravimais (b.l. 24-25) nesutiko su kreditoriaus UAB „AV investicija“ reikalavimais bei 2011-10-27 teismo įsakymu.

Ieškovas UAB „AV investicija“ 2011-12-27 atskiruoju skundu (b.l. 42-43) nesutiko su Visagino miesto apylinkės teismo 2011-12-13 nutarties dalimi, kuria byla buvo perduota nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančios atskirųjų skundų padavimą bei priėmimą, skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta, jos panaikinti arba pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių prielaidų nėra.

Visų pirma būtina pastebėti, kad 2012-01-16 atskiruoju skundu prašoma apeliacinės instancijos teismo ne tik panaikinti apelianto ginčijamą 2011-12-30 teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti jo ankstesnį (2011-12-27) atskirąjį skundą, bet ir išspręsti šį 2011-12-27 atskirąjį skundą iš esmės, t.y. jį patenkinti ir panaikinti 2011-12-13 teismo nutartį (b.l. 42-43). Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo 2011-12-30 nutarties (b.l. 45) pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas bei proceso teisės normų, reglamentuojančių asmenų teisę pateikti skundą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Taigi šiuo atveju vertintina tik tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas 2011-12-30 nutartimi (b.l. 45) atsisakė priimti 2011-12-27 atskirąjį skundą. Dėl tokių aspektų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Teisės į apeliaciją įgyvendinimo tvarką nustato CPK nuostatos, kurios reglamentuoja atvejus, kuomet atskirai nuo teismo sprendimo aukštesnės instancijos teismui galima apskųsti ir kitus teismo nutartimis išspręstus klausimus. Pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui jeigu tai tiesiogiai nustatyta CPK arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d.). Kai kada susiklosto ir tokia situacija, kuomet vienų ta pačia nutartimi išspręstų klausimų apskundimas aukštesnės instancijos teismui pagal įstatymą yra galimas, o kiti teismo veiksmai atskiruoju skundu negali būti skundžiami (dalies nutarties apskundimo galimybė), bet motyvai dėl šių veiksmų atlikimo ar neatlikimo gali būti vėliau įrašomi į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl 2011-12-13 nutarties dalies, kuria byla perduota nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles pagal CPK 428 str. 7 d. nuostatas, konstatavęs, jog įstatymų leidėjas tokio procesinio teismo veiksmo apskundimo galimybės nenumato. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2011-12-13 nutartį, įvardijo, jog ji gali būti skundžiama tik dalyje dėl nustatyto trūkumo, kliudančio bylą nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles, t.y. dėl nesumokėtos dalies žyminio mokesčio, kurį ir įpareigojo sumokėti. Analizuojant, kurie nurodyta teismo nutartimi įforminti procesiniai veiksmai skundžiami ir kokio tikslo siekė apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą dėl 2011-12-13 nutarties, matyti, kad juo iš esmės kvestionuojama vienintelė pirmosios instancijos teismo padaryta išvada - pagal pateiktus įrodymus pareiškimas negalėtų būti visiškai patenkintas, todėl bylą nagrinėtina pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Jokių motyvų, susijusių su įpareigojimu primokėti trūkstamą žyminį mokestį, kaip antai žyminio mokesčio dydis, jo sumokėjimo terminas, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindai ar pan., apeliantas savo 2011-12-27 atskirajame skunde nenurodė. Esant šioms aplinkybės nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog 2011-12-27 atskirasis skundas paduotas būtent dėl skundžiamos nutarties dalies – dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, ir įpareigojant pašalinti šį trūkumą. Skundo argumentacija, kad bylą nagrinėjant dokumentinio proceso tvarka pareiga apeliantui primokėti žyminio mokesčio dalį apskritai nekiltų, reiškia tik tai, kad 20011-12-27 atskiruoju skundu buvo siekiama kito teisinio tikslo, nei teigiama 2012-01-16 atskirajame skunde, t.y. apeliantas siekia nuginčyti teismo nuomonę dėl bylos nagrinėjimo dokumentinio proceso tvarka negalimumo.

Pažymėtina, kad CPK numatytos dvi sumarinio (pagreitinto) proceso formos (CPK XXII ir XXIII sk.). Abejoms šioms formoms yra būdinga tai, kad sprendimą (preliminarų sprendimą ar teismo įsakymą) teismas priima neišklausęs priešingos šalies pozicijos ir per gana trumpą laiką (CPK 427 str. 3 d., 435 str. 1 d., 436 str. 1 d.). Todėl sumarinio proceso tvarka priimti sprendimai yra sąlyginiai (CPK 262 str. 1 d.), tarpiniai bei negali būti skundžiami apeliacine ir/ar kasacine tvarka (CPK 428 str. 8 d., 436 str. 7 d.). Priešingai šaliai per nustatytą terminą pasinaudojus teise būti išklausyta (lot. audiatur et altera pars), sumarinis procesas transformuojasi į ginčo teiseną pagal bendrąsias CPK taisykles (CPK 439 str. 3 d). Nagrinėjamoje byloje apeliantas siekė pasinaudoti abiem minėtomis sumarinio proceso formomis. Viena vertus, šalių procesinio dispozityvumo principas (CPK 13 str.), taip pat civilinio proceso tikslas - kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas (CPK 2 str.) lemia tai, jog kreditoriui CPK 439 str. 3 d. nurodytu atveju nėra draudžiama pasirinkti tolesnio savo pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdo: paduoti teismui ieškinį pagal CPK XXII skyriuje nustatytas dokumentinio proceso taisykles ar ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Kita vertus, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs būtent teismui diskrecijos teisę iš anksto įvertinti, ar konkretus ginčas gali būtin išnagrinėtas pagal dokumentinio proceso taisykles, priimant preliminarų teismo sprendimą, kitaip tariant, preliminariai įvertinti ieškinio patenkinimo galimybę. Tai paaiškintina tuo, kad CPK XXII skyriuje įtvirtintu dokumentinis procesu siekiama pagreitini bylų išnagrinėjimą, sumažinti teismo darbo krūvį, automatizuoti procesą ir padaryti jį pigesnį, o kartu šios specialiosios proceso teisės normos nustato tam tikrus ypatumus, sprendžiant atskirus klausimus ieškinio priėmimo stadijoje, taip pat nustato įrodymų vertinimo bei procesinio sprendimo byloje priėmimo specifiką. Šia teise pirmosios instancijos teismas pasinaudojo tinkamai ir nutartyje nurodė motyvus, kodėl byla nagrinėtina pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Tokia 2011-12-13 teismo nutarties dalis nėra apeliacinio apskundimo objektas, nes neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d.). Taigi sprendimas, ar bylą galima nagrinėti pagal pateiktus įrodymus dokumentinio proceso tvarka, yra teismo prerogatyva, o tokia teismo nuomonė negali būti kvestionuojama iki galutinio bylos išnagrinėjimo. Todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti 2011-12-27 atskirąjį skundą.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 73), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.