Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-02-27 · Administracinė byla Nr. A-301-525/2018

Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-27
Bylos Nr.
A-301-525/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01846-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“
Atsakovas
Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
Administracinė byla Nr. A-301-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01846-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. BR6-15424(12.4), įpareigojant NMA pareiškėjui kompensuoti atimtą 21 246,18 Eur paramos lėšų dalį bei atlyginti pareiškėjui dėl atsakovo veiksmų patirtus nuostolius; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3-R-79(AG-38/02-2015).Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 29 d. gavo NMA 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. BR6-15424(12.4) (toliau – ir Sprendimas), kuriame atsakovas nurodė, kad nepripažins pareiškėjo laivų (jachtų) tinkamu įnašu, prisidedant prie vietos projekto finansavimo, nes minėtu finansiniu įnašu gali būti tik nekilnojamasis turtas. Sprendimas buvo apskųstas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau Komisijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 3R-79 (AG-38/02-2015) nebuvo pakeistas.Pareiškėjas pabrėžė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, jog nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymai nekilnojamaisiais daiktais taip pat gali pripažinti ir kitą turtą. Pareiškėjas nurodė, kad minėta CK nuostata – pažodžiui, tačiau nepilnai išversta Rusijos Federacijos Civilinio kodekso 130 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog nekilnojamiesiems daiktams taip pat priskiriami valstybinę registraciją turintys laivai bei orlaiviai, vidaus vandenų laivai bei kosmoso objektai; įstatymų nustatyta tvarka nekilnojamajam turtui gali būti priskirta ir kitokia nuosavybė. Pareiškėjo teigimu, tai iš esmės yra visuotinai žinoma, laivybos teisės leidiniuose komentuojama teisės norma, kurioje paminėta, jog vertinant kaip užstatą, registruoti laivai, nepaisant to, kad jie yra judantys objektai, yra prilyginami nekilnojamajam turtui (žemės sklypui). Pareiškėjo nuomone, žodžių junginys „vertinant kaip užstatą“ nurodo, kad ši teisės norma yra skirta laivų kreditavimui jų statybos, remonto ir kitiems atvejams, o teiginys „registruoti laivai“ skirtas užkirsti kelią sukčiavimui. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas yra nacionalinis ir skirtas tik prekybiniams Lietuvos Respublikos laivams. Pareiškėjo įsitikinimu, nuostata, jog kiekvienas jūrų laivas, naudojamas jūrų laivybai, turi būti įregistruotas jūrų laivų registre, prieštarauja tarptautinei jūrų teisei, kurios nuostatos laivo savininkui leidžia registruoti laivą bet kurioje valstybėje ir plaukioti su tos šalies vėliava. Pareiškėjas taip pat teigė, kad laivų registravimo, laivų vėliavų, laivų matavimo normas reguliuoja ne nacionalinė, o tarptautinė jūrų teisė.Be to, pareiškėjas nesutiko ir su kitais NMA bei Komisijos argumentais, kuriuose paminėta, kad 2001 m. pareiškėjo laivai buvo įrašyti į kilnojamųjų Lietuvos Respublikos vertybių registrą, nurodydamas, kad atsakovas remiasi pasenusiu Lietuvos Respublikos kultūros vertybių įstatymu, ir kad 2007 m. įsigaliojo bendras (kilnojamųjų ir nekilnojamųjų) Lietuvos Respublikos vertybių registras. Pareiškėjas teigė, kad jo tvarkomi laivai yra teisėtai registruotos jūrinės jachtos, kurios dėl savo unikalių savybių registruotos Kultūros vertybių registre, todėl nesutiko su atsakovo sprendimu sumažinti paramą.Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi leidiniais apie laivybą, kaip jo teises ginančiais teisės aktais, ir pagal juos aiškina Lietuvos Respublikos teisės aktus. NMA Sprendime aiškiai nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, o pareiškėjas nenurodė nei vieno teisės akto, kurį NMA butų pažeidusi, todėl, atsakovo teigimu, jo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.