- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- ATP-1266-245/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Kęstutis Dargužis
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarimo K. J. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nutarimu K. J. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 7 d. galutine administracine nuobauda – 2300 (dviejų tūkstančių trijų šimtų) litų (666 eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dviems) metams 4 (keturiems) mėnesiams už tai, kad jis 2014 m. liepos 8 d., apie 23.48 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 1,97 promilės girtumas), taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 16 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
K. J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo ir liudytojų parodymus, kitus rašytinius byloje suriktus įrodymus, tuo pažeidė pateiktų teismui įrodymų ir jų viseto vertinimą, netinkamai taikė bei aiškino teisės normas ir savo sprendimą grindė abejonėmis. Įrodymų visuma nepatvirtina, kad jis vairavo būdamas neblaivus, taip pat padarytos klaidingos išvados, kad liudytojas A. A. davė žinomai melagingus parodymus. Jis nuo pat pradžių nepripažino vairavęs transporto priemonę, tačiau jo niekas neklausė, kas ją vairavo, kur jo vairuotojo pažymėjimas. ATPK 124¹ str. 7 d. numatytas pažeidimas formaliai buvo padarytas, nes jis dėl nerūpestingumo vairuotojo pažymėjimą ir piniginę paliko bare. Apeliantas teigia, kad bare gėrė ir neketino vairuoti automobilio. Būtų kažkaip grįžęs į namus, bet netikėtai užėjo A. A., kuris jį ir parvežė. Liudytojas T. S. gali sąžiningai klysti, nurodydamas jį kaip asmenį, vairavusį automobilį būnant neblaiviam, nes kai išėjo iš baro buvo vėlyvas paros metas, tamsu, vietovė menkai apšviesta. A. A. yra jo amžiaus, panašaus kūno sudėjimo, tad dėl liudytojo klaidos negali būti nubaustas už tai, ko nepadarė. Taip pat negali būti apkaltintas melagingų parodymų davimu liudytojas A. A., nes teismas nesurinko pakankamai duomenų, kad šis sakė netiesą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vien ta aplinkybė, jog praeityje yra baustas už analogišką pažeidimą, neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad jis yra linkęs daryti analogiškus pažeidimus. Taigi, jo veiksmuose nėra ATPK 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 7 d. numatytų pažeidimų sudėties, t. y. nėra subjektyviosios pusės, o visos byloje esančios abejonės turi būti aiškinamos jo naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas prašo K. J. R. skundo netenkinti. Institucija pažymi, kad teismas įsigilino į bylos aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
K. J. R. apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliantas nesutinka su jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymu, ginčydamas transporto priemonės vairavimo faktą esant neblaiviam, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).
Apygardos teismo vertinimu, tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įvykio liudytojų parodymai sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, kurioje išsiskiria tik liudytojo A. A. parodymai, kurie pirmos instancijos teismo pagrįstai buvo vertinti kritiškai, kaip akivaizdžiai prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. melagingi. A. A. pirmos instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis vairavo K. J. R. automobilį ir parvežė pastarąjį namo. Įvykio dieną buvo pas „švogerį“ (duomenys neskelbtini) esančiame bute. Iš šio namų išėjo po pusės vienuoliktos ir perėjęs per kelią užėjo į barą, atsigėrė mineralinio vandens. Tada priėjo K. J. R. ir paprašė parvežti jį namo. Bare užtruko apie 10 minučių. Į K. J. R. namus, t. y. į Naujakurių gatvę, važiavo apie pusantro kilometro, kai grįžo buvo vienuolikta valanda vakaro. Tuomet išlipo iš automobilio ir nuėjo namo, su K. J. R. žmona nekalbėjo (b. l. 44). Minėti parodymai pirmiausia prasilenkia su kitais byloje esančiais duomenimis dėl įvykio laiko. Pats apeliantas pirmos instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog A. A. į barą užėjo jau po 23.00 val., tačiau A. A. nurodė, kad šią valandą jie jau buvo neva grįžę prie apelianto namų.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta K. J. R. teiginį, jog liudytojas T. S. galėjo sąžiningai klysti. Nors buvo tamsus paros metas, tačiau neatskirti vienas ar du žmonės sėdo į automobilį yra neįmanoma. Sutiktina, kad buvo galima tiksliai neįsidėmėti asmens veido bruožų ir pan., tačiau nesant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tiksliai įvardyti matytų asmenų skaičių yra objektyviai įmanoma. Liudytojas T. S. nuosekliai paaiškino, kad K. J. R. įvykio dieną matė bare geriantį alų, kai išėjo iš baro ir atsisėdo į savo automobilį, pamatė ateinantį K. J. R., jis ėjo vienas ir sėdosi į savo automobilį. Jų automobiliai buvo greta vienas kito, todėl matomumas T. S. buvo itin geras. T. S. vedamas pilietiškumo jausmo pradėjo sekti neblaivaus asmens vairuojamą transporto priemonę, apylinkės teisme pažymėjo, kad pastarasis manevravo įtartinai, sustojęs prie savo namų ilgokai parkavosi, buvo pora kartų įvažiavęs į krūmus (b. l. 44-45). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nors T. S. ir iškvietė policiją, tačiau pats nepasišalino, kol neatvyko pareigūnai. Jis visą laiką stebėjo K. J. R. automobilį, aiškiai matė, kad iš jo daugiau niekas neišlipo. Atėjusi žmona atėmė iš vyro automobilio raktelį. K. J. R. elgėsi neadekvačiai. Atvykę policijos pareigūnai nustatė K. J. R. vidutinį girtumo laipsnį, t. y. 1.97 promilės girtumą. Tarnybiniuose pranešimuose pažymėta, kad įvykio vietoje buvo T. S., taip pat K. J. R., kuris sunkiai orientavosi, kalbėjo nerišliais sakiniais, elgėsi neadekvačiai (b. l. 5, 6, 7). Policijos pareigūnas M. Š. teisme patvirtino, kad pažeidėjo klausė, kas vairavo automobilį. Šis atsakė, kad ne jis, sakė, kad niekas nevairavo (b. l. 43). Taigi nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jam nebuvo leista įvykio dieną paaiškinti, kas iš tiesų vairavo automobilį. Akivaizdu, jog gynybinė versija buvo sukurta ir su A. A. aptarta jau po įvykio.
Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nei liudytojas T. S., nei į iškvietimo vietą atvykę pareigūnai nėra pažįstami su K. J. R., neturi jo atžvilgiu jokių išankstinių nusistatymų, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl netikėti jų parodymais teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi jie išsamūs ir pakankami. Įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutarimui įsiteisėjus pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. A. atžvilgiu pagal ATPK 187² str., kadangi jo parodymai paneigti kitais byloje surinktais įrodymais.
Apeliantas pripažįsta, kad ATPK 124¹ str. 7 d. numatytas pažeidimas formaliai buvo padarytas, nes jis dėl nerūpestingumo vairuotojo pažymėjimą ir piniginę buvo palikęs bare. Taigi, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pažeidėjas pripažįsta šį pažeidimą, nors teigia neturėjęs tam tyčios, tačiau šis pažeidimas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo. Asmuo privalo vairuojant transporto priemonę su savimi turėti teisę vairuoti transporto priemones patvirtinantį pažymėjimą ir policijos pareigūnui paprašius jį pateikti. Nors teisę vairuoti transporto priemones K. J. R. turėjo, tačiau pažymėjimo nepateikė, todėl pagrįstai buvo nubaustas pagal ATPK 124¹ str. 7 d. Priežastys, kodėl jis su savimi neturėjo minėto pažymėjimo, kur jį buvo palikęs ir pan., šiuo atveju teisinės reikšmės neturi.
Apygardos teismas taip pat atmeta apelianto teiginį, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai jį apibūdino kaip asmenį, linkusį daryti analogiškus pažeidimus. Pažymėtina, jog apylinkės teismas skundžiamame nutarime tokio išsireiškimo nevartojo. Skiriant nuobaudą buvo pagrįstai atsižvelgta į tai, kad K. J. R. pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kaip matyti iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus (b. l. 13-14), K. J. R. 2013-08-30 buvo baustas dėl automobilio vairavimo neprisisegus saugos diržo. Ši nuobauda 2014-07-08, t. y. kai įvyko analizuojamas įvykis, buvo galiojanti. Taigi sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta pagrįstai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad K. J. R. kaltė dėl ginčijamų jam inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodyta visiškai, tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas nevertino taip, kai norėtų apeliantas, nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Apylinkės teismas analizavo ir vertino visus parodymus bei surinktą rašytinę medžiagą ir iš jų visumos padarė pagrįstą, teisingą išvadą dėl K. J. R. kaltės buvimo bei siekio savo parodymais išvengti atsakomybės. Todėl naikinti Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nutarimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
K. J. R. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.