Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą informuotas. Atsiliepimo negauta.

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, kad tarp AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialo ir UAB „Kelias“ buvo sudaryta 2006-06-15 (2015-07-05) Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. 06-267 (b. l. 12-15,16-17). Pagal Sutarties Nr. 1 Priedą atsakovas įsipareigojo už 2014 metus suvartoti ne mažiau kaip 30 000 kubinių metrų gamtinių dujų kiekį (b. l. 16). Pagal 2010-10-25 Papildomą susitarimą dėl 2006m. Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr.06-267 pakeitimų transportuotinų atsakovui dujų kiekis sudarė 2014 metais - 26613 kubinių metrų ( b.l. 18). Pagal 2012-12-19 Susitarimą prie Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr.06-267 ir 2010-10-25 Papildomo susitarimo Nr.10-152 ieškovas ir atsakovas susitarė, kad jeigu naujas vartotojas per Sutarties 1 priede nurodytus skaičiuotinus metus transportavo mažesnį gamtinių dujų kiekį, jis privalo sumokėti ieškovui Naujo vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekį ir pajėgumų mokestį, kuris apskaičiuojamas pagal formulę (b.l. 19-23, punktas 14). Ieškovas informavo atsakovas apie pareigą sumokėti sutartą mokestį ir pateikė 2014-12-31 PVM sąskaitą- faktūrą serija LD Nr.075352 496,82 EUR sumai, kuri nebuvo apmokėta (b.l. 28-30). Iš delspinigių paskaičiavimo matyti, kad atsakovui priskaičiuoti 13,17 EUR delspinigiai (b.l. 32-34).

Taigi, byloje ieškovo atstovo paaiškinimais, rašytiniai įrodymais yra nustatyta, kad atsakovas gamtinių dujų suvartojo tik 14087 kubinių metrų, kai pagal susitarimus su ieškovu privalėjo suvartoti 18684 kubinių metrų. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir atsakovas, taigi ji laikytina pilnai įrodyta (LR CPK 176 str. – 179 str., 187 str.) . Pagal Sutarties 14 p. atsakovas įsipareigojo sumokėti dujų įmonei netesybas nuo nesuvartoto (nepriimto) dujų kiekio sumos, kurių dydis apskaičiuojamas pagal Sutarties 14 p. nurodytą formulę . Iš byloje esančios netesybų paskaičiavimo nustatyta, kad atsakovui buvo priskaičiuota 496,82 EUR netesybų suma (b. l. 29). Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas sumokėjo ieškovui susidariusią netesybas, nėra ir šalys tokių įrodymų į bylą nepateikė, atsakovo atstovas pripažino, kad ši suma ieškovui nėra sumokėta, jos paskaičiavimo neginčijo (LR CPK 176 str. – 179 str.,187 str.).

CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu Sutinkamai su LR CK 6.38 str. 1 d., 3 d. nuostatomis, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra,–vadovaujantis protingumo kriterijais. Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Dujų vartotojui nesuvartojus Sutartyje nustatyto dujų kiekio, nėra gaunamos pajamos, kurios buvo įvertintos apskaičiuojant investicijos atsipirkimą ir naujo vartotojo mokėtiną prijungimo įmoką, todėl dujotiekis neatsiperka ir tokiu atveju AB „Lietuvos dujos“ patiria nuostolius, kuriuos ir kompensuoja Sutartyje numatytos netesybos už nesuvartotą gamtinių dujų kiekį.

Tęsiantis sutartiniams santykiams ilgesnį laiką, be abejo, galima situaciją, kai sutartinių santykių šalys, atsiradus aplinkybių, dėl kurių vienai jų ar abiem tolimesnis sutartimi prisiimtų prievolių vykdymas sutartyje nustatytomis sąlygomis tampa nepalankus, pažeidžia sutartinių santykių pusiausvyrą ir pan., turi galimybę sutartinius santykius nutraukti ar juos pakeisti. CK 6.204 str. įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šioje normoje nurodytos aplinkybės, kurioms esant konkrečiu atveju pripažįstama, kad sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas. CK 6.204 str. 2 d. yra įtvirtinta, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Teisės doktrinoje apibendrinta, kad šalis privalo vykdyti sutartį, net jei įvykdymas tampa sudėtingesnis – tai universalus pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo kriterijus, reiškiantis, kad įprasti sunkumai vykdant sutartį negali šalies atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Toks atleidimas gali tapti įmanomas tik įrodžius visas instituto taikymo sąlygas. Kaip minėta, įstatyme įtvirtinta, kad jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai (CK 6.204 str. 1 d.) ir egzistuoja tai patvirtinančios aplinkybės (CK 6.204 str. 2 d.), ji turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti, o jei šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ar pakeisti jos sąlygas (CK 6.204 str. 3 d.). Byloje nustatyta, kad atsakovas dėl Sutarties nutraukimo, pakeitimo (išskyrus jau minėtus atvejus) ar sutartinių įsipareigojimų perdavimo trečiajam asmeniui į ieškovą nesikreipė (LR CPK 176 str. – 179 str.). Nors atsakovas į bylą pateikė 2013-09-03 Pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (kuriems buvo tiekiamos dujos) perleido naujajam savininkui UAB „Carlit“, tai dar neleidžia pagrindo teigti, kad UAB „Carlit“ buvo perleisti ir sutartiniai įsipareigojimai ieškovo atžvilgiu, nes minėta pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleistos tik nuosavybės teisės į pastatus, o sutartiniai įsipareigojimai tarp ieškovo ir atsakovo išliko pilna apimtimi.

Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 1 d. nustatyta, kad gamtinių dujų įmonių santykiai su vartotojais ir sistemos naudotojais grindžiami sutartimis. Perdavimo ir skirstymo paslaugų sutartys ir su buitiniais vartotojais sudaromos gamtinių dujų tiekimo sutartys yra viešosios sutartys. Gamtinių dujų įmonių sutartyse su vartotojais nurodoma: gamtinių dujų įmonės pavadinimas, adresas, kodas, gamtinių dujų kiekis, kokybė, kaina, tiekimo, transportavimo tvarka, gamtinių dujų tiekimo, perdavimo, skirstymo ribojimo ar nutraukimo sąlygos, informacijos apie gamtinių dujų, teikiamų paslaugų kainas pateikimo tvarka, paslaugų teikimo sąlygos, šalių įsipareigojimai, atsakomybė, atsiskaitymo tvarka, sutarties terminas, pakeitimo ir nutraukimo sąlygos, ginčų nagrinėjimo tvarka (Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 2 d.). Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (LR CK 6.161 str.). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Reguliavimo funkciją valstybė vykdo išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens, dujų ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio šalis – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas (abonentas). Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas. Pažymėtina, kad viešąja sutartimi kvalifikuotina tik tokia sutartis, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 str. 2 d.); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (abonentams) (CK 6.161 str. 3, 4 d.); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 str. 5 d.); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan. Kaip jau buvo aukščiau paminėta, šalių sudaryta sutartis yra viešoji, todėl dalinį reguliavimą vykdo valstybė. Reguliavimo funkciją valstybė vykdo išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisyklės, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Naujų vartotojų sistemų prijungimas prie skirstymo sistemų operatorių sistemų vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu, Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. O3-187 patvirtinta Gamtinių dujų naujų vartotojų, naujų gamtinių dujų sistemų ir biodujų jėgainių prijungimo įkainių nustatymo metodika (toliau - Prijungimo metodika), Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtinta Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika (toliau - Kainų viršutinių ribų metodika), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1-261 patvirtintu Naujų perdavimo ar skirstymo sistemų nedujofikuotoje teritorijoje įrengimo, naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų ir vartotojų gamtinių dujų sistemų įrengimo tvarkos aprašu (toliau Aprašas). Viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla (šiuo atveju - ieškovas) šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 str. 2 d.). Gamtinių dujų įstatymo 37 str. nustatyta AB „Lietuvos dujos“ pareiga prijungti licencijoje nurodytoje teritorijoje naujų vartotojų sistemas prie savo sistemų pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas taisykles, t. y. įstatymų leidėjas naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie skirstymo sistemų sutartims yra nustatęs specialų teisinį reglamentavimą, kuriuo ieškovui nustatyti papildomi reikalavimai bei ribojimai. Šalių sudarytos Naujojo nebuitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties sąlygos turi atitikti Gamtinių dujų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Tokiomis teisės norminių aktų nuostatomis įtvirtintas gamtinių dujų rinkoje sutarčių sudarymo laisvės principo apribojimas. Taigi viešosios sutarties sudarymo atveju sutarties laisvės principas ribojamas, nes viena iš viešosios sutarties šalių nėra laisva atsisakyti sudaryti sutartį (CK 6.184 str. 4 d.), be to, remiantis CK 6.161 str. 5 d., valstybė gali reguliuoti viešosios sutarties sąlygas. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens, dujų ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio šalis – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Tai taip pat laikytina išimtimi iš sutarčių laisvės principo, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų. Tačiau tai nereiškia, kad tokiose sutartyse nėra sąlygų, dėl kurių šalys galėtų susitarti savo nuožiūra. Gamtinių dujų įstatymo nuostatos (9 str. 14-16 p., 34 str., 37 str. 4-7 p.) dėl reikalavimų naujų nebuitinių vartotojų prijungimo prie gamtinių dujų sistemos apibrėžtos Apraše ir Metodikose yra privalomos visiems asmenims, projektuojantiems, įrengiantiems dujų sistemas ir vartotojų dujų sistemas, asmenims, derinantiems (tikrinantiems, pritariantiems) dujų sistemų projektus ir vartotojų dujų sistemų projektus, dujų sistemų ir vartotojų dujų sistemų įrengimo techniniams prižiūrėtojams, dujų sistemų savininkams ir naudotojams, dujų įmonėms, prie kurių dujų sistemų prijungiamos dujų sistemos ir vartotojų dujų sistemos. Konkrečią prijungimo įmoką, t. y. apmokėjimą už vartotojo sistemos prijungimo paslaugą, naujam vartotojui apskaičiuoja prijungianti dujų įmonė, prijungimo įmoka nebuitiniams vartotojams kiekvienam projektui skaičiuojama atskirai pagal Prijungimo metodiką. Prijungimo metodikos 5 p. numatyta, kad dujų įmonė prijungimo įmokas nebuitiniams vartotojams ir asmenims už naujų gamtinių dujų sistemų prijungimą suskaičiuoja šioje Metodikoje nustatyta tvarka, individualiai kiekvienam naujai prijungiamam nebuitiniam vartotojui ar naujai gamtinių dujų sistemai. Taip pat Prijungimo metodikoje yra nustatytas investicijų į dujų sistemų statybą atsipirkimo laikas, kuris nebuitiniams vartotojams ir naujai gamtinių dujų sistemai yra 15 metų (Prijungimo metodikos 15 p.). Gamtinių dujų įmonė padengia ekonomiškai pagrįstas sistemos plėtros ir prie sistemos prijungiamų asmenų prijungimo išlaidas, o prie sistemos prijungiami asmenys padengia ekonomiškai pagrįstas prijungimo išlaidas viršijančias išlaidas (Gamtinių dujų įstatymo 37 str. 6 d.). Prijungimo prie esamų gamtinių dujų sistemų išlaidos nėra ir negali būti pripažintos pagristomis, jeigu dėl jų padidėtų kainos esamiems sistemų naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams (Gamtinių dujų įstatymo 37 str. 7 d.). Vadovaujantis Prijungimo metodika, prijungiant naują gamtinių dujų vartotoją pirmiausia apskaičiuojamas prijungimo įkainis, užtikrinantis investicijų projekto atsipirkimą per numatytą laiką. Vėliau yra įvertinama ir investicijų naujam vartotojui prijungti įtaka skaičiavimo metu galiojančiai dujų perdavimo ir/ar skirstymo kainos viršutinei ribai. Tuo tikslu, vadovaujantis Prijungimo metodikos 23 p. nuostatomis, pagal investicijų naujam vartotojui prijungti duomenis yra skaičiuojamas 15 metų vidutinis individualus tarifas (Knebuit) pagal Prijungimo metodikos 23 p. pateiktą 3 formulę. Pagal Prijungimo metodikos nuostatas šis suskaičiuotas individualaus naujo vartotojo tarifas yra lyginamas su laikotarpiu, per kurį planuojama prijungti naują vartotoją, nustatyta dujų perdavimo ir/ar skirstymo kainos viršutine riba. Jeigu suskaičiuotas vidutinis individualus tarifas viršija galiojančią dujų perdavimo ir/ar skirstymo kainos viršutinę ribą, vartotojas turi mokėti didesnį prijungimo įkainį, kad vidutinis individualus tarifas neviršytų galiojančios dujų perdavimo ir/ar skirstymo karnos viršutines ribos (Prijungimo metodikos 25 p.). Prijungimo metodikos 29 p. nustatytos privalomos prijungimo sutarties sąlygos - vartotojo ar asmens, prijungiančio naują gamtinių dujų sistemą, prijungimo sutartyje nustatomas minimalus nebuitinio vartotojo ar nauja gamtinių dujų sistema transportuotinas dujų kiekis ir pajėgumai, kuriems esant prijungtas naujas vartotojas ar nauja gamtinių dujų sistema nedidina kainos viršutinės ribos esamiems vartotojams, bei minimalių nebuitinio vartotojo ar gamtinių dujų sistemos transportuotinų dujų kiekių ir pajėgumų mokesčio apskaičiavimo tvarka ir mokėjimo periodiškumas, jeigu naujas vartotojas ar asmuo, prijungiantis naują gamtinių dujų sistemą, transportuoja mažesnius kiekius ar užsako mažesnius pajėgumus nei nustatyta naujo vartotojo prijungimo sutartyje. Skaičiuojant individualų tarifą svarbų vaidmenį turi naujam vartotojui planuojamas transportuoti dujų kiekis, todėl vadovaujantis Prijungimo metodikos 31 p., vartotojo prijungimo sutartyje yra nustatomas minimalus nebuitinio vartotojo transportuotinas dujų kiekis ir pajėgumai, kuriems esant prijungtas naujas vartotojas nedidina kainos viršutines ribos esamiems vartotojams. Jeigu vėliau vartotojas, faktiškai transportavo mažesnį, nei nustatytas minimalus transportuotinas dujų kiekis, ir/ar užsakė mažesnius pajėgumus, nei nustatyta prijungimo sutartyje, naujas nebuitinis vartotojas pagal minėtą Prijungimo metodikos 31 p. privalo mokėti Mokestį, kurio apskaičiavimo tvarka ir periodiškumas nustatytas prijungimo sutartyje. Mokestis vėliau yra įvertinamas skaičiuojant gamtinių dujų skirstymo kainos viršutines ribas, ir tai užtikrina, kad kainos esamiems gamtinių dujų sistemos naudotojams ir vartotojams nedidėtų, tokiu būdu įgyvendinant Gamtinių dujų įstatymo 37 str.7 d. reikalavimą. Vartotojo pareigą mokėti Mokestį pagrindžia Kainų viršutinių ribų metodika. Kainų viršutinių ribų metodikoje nustatyta, kad naujų vartotojų sumokėti minimalių naujo nebuitinio vartotojo transportuotinų gamtinių dujų kiekių ir pajėgumų mokesčiai yra vertinami nustatant (koreguojant) gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutines ribas. Vadovaujantis Kainų viršutinių ribų metodika, skaičiuojant gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutines ribas reguliavimo periodui yra nustatomas pajamų lygis ir bazinis dujų kiekis. Jeigu sistema transportuojamas dujų kiekis buvo mažesnis, nei nustatytas, tai kainos viršutinė riba didėja, nes skirstymo veiklos sąnaudos yra iš esmės fiksuotos (t. y. priklausančios nuo sukurtos infrastruktūros (dujotiekių), o ne nuo transportuojamų dujų kiekių). Tokiu būdu, jeigu naujai prijungti sistemos naudotojai ar vartotojai faktiškai netransportuoja (nesuvartoja) minimalių sutartimi nustatytų dujų kiekių, tai lemia kainų viršutinių ribų didėjimą, t. y. didina kainas kitiems vartotojams. Taigi, jei dėl mažesnių faktiškai transportuotų dujų kiekių perdavimo ar skirstymo kainų viršutinės ribos turėtų didėti, sumokėti prijungimo sutartyse numatyti Mokesčiai šį didėjimą kompensuoja. Todėl vadovaujantis minėtomis Kainų viršutinių ribų metodikos nuostatomis prijungimo sutartyse numatomas Mokestis padeda pilnai įgyvendinti Gamtinių dujų įstatymo 37 str. 7 d. reikalavimą prijungti prie esamų dujų sistemų naujus sistemos naudotojus ar vartotojus nedidinant kainų esamiems sistemos naudotojams ir vartotojams.