Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-24 · Administracinė byla Nr. I-178-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-24
Bylos Nr.
I-178-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00830-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
R. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-178-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00830-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. birželio 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose teisės aktų keliamų reikalavimų. Kamerų plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Kamerų Nr. 86, 87 plotą mažino jose buvę baldai. Sanitariniai mazgai buvo netvarkingi. Kamerų grindys buvo betoninės, todėl jų išplauti neturėjo galimybės. Pažymi, jog ant grindų ir sienų buvo pelėsio, nuo jų krito tinkas. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui buvo sunku išsimiegoti, trūko oro, svaigo galva, tapo irzlus, nervingas, nuolat kildavo konfliktinės situacijos, neteko daug svorio.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–22).

Nurodo, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikomo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Paaiškina, jog reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pažymi, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Pabrėžia, jog asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose neturi. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. (2017 m. balandžio 24 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę) ir nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. birželio 14 d. (2017 m. birželio 14 išvyko į Panevėžio apskrities areštinę) (b. l. 14–15, 23–24).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkto reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičių bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas (b. l. 14–22). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. ir nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. birželio 14 d. pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui reikalavimo, t. y. pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko (b. l. 14–15). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. ir nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. birželio 14 d. kalint Lukiškių TI-K jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto nebuvo pažeista, todėl laikytina, jog viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu, pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, sanitariniai mazgai buvo netvarkingi. Kamerų grindys buvo betoninės, todėl jų išplauti neturėjo galimybės, ant grindų ir sienų buvo pelėsio, nuo jų krito tinkas.

Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 12 punkto nuostatomis, Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 39 punktas).

Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2018 m. kovo 26 d. Tarnybinis pranešimas Nr. 24-2307 patvirtina, jog pareiškėjas prašymų ir skundų, 2017 m. adresuotų Lukiškių TI-K administracijai nepateikė (b. l. 26). Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. kovo 27 d., 2017 m. kovo 28 d., 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktų (b. l. 46–48, 57–59, 67–69, 74–76), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiluminės aplinkos tyrimo protokolas (b. l. 61–63) nustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, santykinės oro drėgmės pažeidimų, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, kamerose buvo valymo inventorius ir priemonės. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. birželio 12 d. pareiškėjui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko, kamerų kuriose buvo laikomas pareiškėjas būklė teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą oro trūkumu, galvos svaigimu, irzlumu, nervingumu. Pareiškėjo teigimu, jog sunkiai išsimiegodavo, nuolat kildavo konfliktinės situacijos, neteko daug svorio. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, tačiau įvertinus byloje išdėstytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė privalomų sąlygų neturtinei žalai priteisti, t. y. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos buvimo fakto.

Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuotina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, todėl teisinio pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K atliko pareiškėjo išdėstytus neteisėtus veiksmus nėra. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neįrodė privalomų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų neturtinei žalai atsirasti, pareiškėjo pateiktas skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška