- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-19
- Bylos Nr.
- AS-1118-502/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02495-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti M. S. skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK) 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 14-IL-86-00553-e panaikinimo.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2015 m. birželio 23 d. (pagal spaudą ant voko) buvo pateiktas M. S. pareiškimas dėl skundo patikslinimo, kuriame prašoma: panaikinti Telšių apskrities VPK 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą, panaikinusį leidimą pareiškėjui laikyti (nešioti) ginklus medžioklei Nr. 737, ir įpareigoti atsakovą išspręsti leidimo laikyti (nešioti) ginklus medžioklei Nr. 737 panaikinimo klausimą pagal 2010 m. sausio 16 d. galiojusios Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) redakcijos 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą; įpareigoti atsakovą išspręsti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl leidimo ginklui įsigyti, laikyti (nešioti) išdavimo ir priimti naują sprendimą – išduoti leidimą ginklui įsigyti, laikyti (nešioti) vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsniu, 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Tuo atveju, jei teismas laikytų, kad terminas skundui dėl Telšių apskrities VPK 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo panaikinimo paduoti yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjo M. S. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjo patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Telšių apskrities VPK 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą išspręsti leidimo laikyti (nešioti) ginklus medžioklei Nr. 737 panaikinimo klausimą pagal 2010 m. sausio 16 d. galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu; pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išspręsti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą ir priimti naują sprendimą – išduoti leidimą ginklui įsigyti, laikyti (nešioti), teismas priėmė savo žinion.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškino, jog terminas skundui paduoti yra praleistas dėl svarbios priežasties, nes jis apie atsakovo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus sužinojo tik 2015 m. gegužės 26 d. teismo posėdžio metu, atsakovas apie sprendimą panaikinti leidimą pareiškėjo neinformavo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, atsakovo pateikto atsiliepimo, pareiškėjas 2009 m. lapkričio 4 d. pardavė visus šešis jo turėtus ginklus. Atsakovas, apie tai gavęs informaciją iš uždarosios akcinės benbdrovės (toliau – ir UAB) „Oksalis“, centrinėje duomenų bazėje „Šaunamieji ginklai“ (toliau – CDB) įvedė informaciją apie ginklų išregistravimą. Kadangi visi iš tuo metu pareiškėjo turėtame leidime laikyti (nešiotis) ginklus nurodyti ginklai buvo parduoti, CDB buvo pažymėta leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo priežastis, pasirenkant klasifikatorių „visi ginklai išregistruoti“. Įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nurodyta, kad leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, 2 straipsnio 31 dalyje – leidimas nešiotis ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Taigi šios teisės akte nurodytos sąvokos reiškia, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodamas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir konkretiems, leidime nurodytiems ginklams. Iš to seka išvada, jog asmuo, turėdamas leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (kuriame nurodyti konkretūs ginklai, jų duomenys), žino ir suvokia, jog pardavus visus ginklus toks leidimas netenka galios. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (redakcija, galiojusi ginklų išregistravimo metu; toliau – ir Taisyklės) nustatyta, kad ginklo išregistravimo pagrindas 67.1 punkte nurodytais atvejais yra juridinio asmens, prekiaujančio ginklais, išduota pažyma, dovanojimo sutartis ar dokumentai, patvirtinantys ginklo perdavimą sunaikinti. Ginklo savininkas sutartį, o juridinis asmuo, prekiaujantis ginklais, pažymą teritorinei policijos įstaigai turi pateikti per 5 darbo dienas nuo ginklo realizavimo dienos. Pardavęs ginklą ginklo savininkas turi per 10 darbo dienų kreiptis į teritorinę policijos įstaigą dėl naujo leidimo (be išregistruoto ginklo) laikyti (nešiotis) ginklus gavimo. Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktas (Įstatymo redakcija, galiojusi ginklų išregistravimo metu) įpareigoja ginklo savininką, valdytoją, turėtoją realizavus paskutinį leidime įrašytą ginklą, leidimą nešiotis ar leidimą laikyti ginklą grąžinti policijos įstaigai, išdavusiai leidimą. Todėl pareiškėjas, būdamas apdairus, atidus ir sąžiningas, turėdamas imperatyvią pareigą pranešti apie ginklų pardavimą, grąžinti policijos įstaigai leidimą, turėjo objektyvią galimybę gerokai anksčiau nei 2015 m. gegužės 26 d. sužinoti apie turėtų ginklų išregistravimą bei leidimo negaliojimą. Kaip minėta, ginklai turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, jų apyvarta, kontrolė yra aiškiai reglamentuota, tuo pačiu griežtesni atidumo, sąžiningumo reikalavimai keliami ir asmenims, siekiantiems gauti leidimus laikyti (nešiotis) ginklus ar juos turintiems, aiškiai yra nustatytos šių asmenų teisės ir pareigos. Asmuo, prieš įsigydamas ginklą, prieš gaudamas leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, turi atlikti daug procedūrų (įvairūs tikrinimai, mokymai, dokumentų pildymai), yra supažindinamas su pareigomis, kylančiomis išdavus atitinkamą leidimą. Todėl, teismo įsitikinimu, asmuo, pardavęs visus jo turėtus ginklus, būdamas sąžiningas, atidus ir rūpestingas, negali teisintis nežinojimu, jog po visų ginklų pardavimo leidimas, išduotas laikyti (nešiotis) ginklus, bus panaikintas. Šiuo atveju nėra esminė aplinkybė, kad pareiškėjui konkretus sprendimas nebuvo įteiktas. Praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesielgė apdairiai, atidžiai ir protingai, todėl negali teisintis nežinojimu apie 2009 m. sprendimo priėmimą.
III.
Pareiškėjas M. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria jo skundą atsisakyta priimti, ir atnaujinti terminą skundui paduoti.
Pareiškėjas paaiškina, kad tuo metu galiojusių Taisyklių 85 punkte buvo numatyta, jog leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindas yra aplinkybes, dėl kurių gali būti panaikinamas leidimas, patvirtinanti medžiaga. Ja remiantis priimamas sprendimas. Sprendimas dėl leidimo panaikinimo surašomas laisva forma. Jį tvirtina teritorinės policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Šiuo atveju teismas net neatsižvelgė į faktą, kad toks rašytinis sprendimas, kaip reikalauja Taisyklės, nebuvo priimtas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti klausimą, ar ginčijami veiksmai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių 85 prasme apskritai laikytini sprendimu, kuris gali būti skundžiamas teismui. Laikant, kad atsakovo 2009 m. lapkričio 5 d. veiksmai, kuriais buvo padarytas įrašas CDB nurodant priežastį „visi ginklai išregistruoti“ yra sprendimas dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus medžioklei Nr. 737 panaikinimo, apie šį sprendimą pareiškėjui nebuvo pranešta iki pat 2015 m. gegužės 26 d. teismo posėdžio, kai pareiškėjas ir jo atstovas buvo supažindinti su Telšių apskrities VPK 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 86-3-18781.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių apskrities VPK atsiliepime prieštarauja pareiškėjo atskirojo skundo tenkinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
M. S. nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti jo skundą, kai netenkintas prašymas atnaujinti praleistą terminą šiam skundui paduoti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).
Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės betikslis (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Nustatyta, kad 2015 m. birželio 23 d. pareiškime suformuluotu reikalavimu M. S. siekė inicijuoti ginčą dėl Telšių apskrities VPK 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo, jo įsitikinimu, buvo panaikintas 1995 m. spalio 3 d. leidimas laikyti (nešioti) ginklus medžioklei Nr. 737.
Šiame kontekste pažymėtina, jog iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 40 straipsnio 6 dalis numatė, kad sprendimą panaikinti leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklus arba sprendimą nepratęsti leidimo galiojimo priima leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas. Sprendimas turi būti motyvuotas. Iš esmės analogiškas reguliavimas yra įtvirtintas ir šiuo metu aktualaus Įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis atitinkamomis Taisyklių nuostatomis, darytina išvada, kad teritorinės policijos įstaigos sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra vienkartis teisės taikymo aktas, įformintas oficialiu viešojo administravimo subjekto dokumentu (sprendimu).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi Telšių apskrities VPK 2015 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 86- 3-18781, M. S. 2015 m. birželio 23 d. pareiškimo, Telšių apskrities VPK 2015 m. liepos 7 d. atsiliepimo ir prie jo pridėto išrašo iš Licencijuojamos veiklos posistemio turinį bei M. S. atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad individualus teisės aktas, kuriuo būtų išspręstas 1995 m. spalio 3 d. pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešioti) ginklus medžioklei Nr. 737 panaikinimo klausimas, Įstatymo 40 straipsnio prasme neegzistuoja. Kaip pripažįsta pats pareiškėjas ir patvirtina faktiniai bylos duomenys, 2009 m. lapkričio 5 d. atsakovas atliko tik techninius Civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro duomenų tvarkymo veiksmus.
Taigi įvertinus aplinkybę, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų asmens teisių ar interesų apsaugą, o konkrečiu atveju pareiškėjo nurodomas sprendimas nebuvo priimtas ir jokių materialinių teisinių pasekmių jam nesukelia, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarties motyvai iš dalies keičiami, pareiškėjo skundą atsisakant priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.