- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-22
- Bylos Nr.
- e2-234-503/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01089-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Valdas Petraitis
- Ieškovas
- D. P., R. P.
- Atsakovas
- R. K.
- Trečiasis asmuo
- B. K.
- Advokatai
- Andrejus Zavtrakovas, Erikas Rugienius
Procesinio dokumento kategorijos : 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 3.2.6.1
2021 m. rugsėjo 22 d.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. P. ir R. P. ieškinį atsakovui R. K. dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo B. K.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai D. P. ir R. P. ieškiniu (CBP-5941) prašė iš atsakovo R. K. priteisti : lygiomis dalimis po 480 Eur turtinės žalos atlyginimo; lygiomis dalimis po 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.
Tiek ieškinyje, tiek 2021-03-22 teismo posėdyje ieškovai D. P. ir R. P. iš esmės nurodė, jog 2018 m. rugsėjo 25 d. D. P. sudarė Šuns perdavimo sutartį, kurios pagrindu iš R. A. bendrojon jungtinėn su R. P. nuosavybėn įgijo vokiečių nykštukinio špico veislės šunį. Už šį šunį D. P. R. A. sumokėjo 1200 Eur. 2020 m. birželio 23 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), neaptvertoje namų valdoje atsakovui R. K. vedžiojant su pavadžiu jam priklausantį šunį, nurodytu adresu į kiemą atbėgus palaidam ieškovų šuniui, atsakovo šuo, nutraukdamas pavadėlį, ištrūko, ir iškart po to griebė atbėgusį ieškovų šunį, kuris dėl patirtų sukandžiojimų vežamas į Kauno miestą pas veterinarijos gydytoją nugaišo. Dėl anksčiau aprašyto įvykio buvo pradėta administracinė teisena, kurios metu 2020 m. rugpjūčio 8 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja E. P. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė atsakovą pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė įspėjimą. Atsakovas buvo pripažintas, jog neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir tokiu būdu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B-ĮV-1122 2013 m. lapkričio 4 d. patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus, būtent : „jog šunis rekomenduojama vedžioti Savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, o jei jų nėra – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose. < ...> Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“. 2020 m. rugpjūčio 12 d. ieškovės vardu buvo išsiųsta pretenzija atsakovui, prašant atlyginti patirtą 1200 Eur turtinę žalą, 300 Eur neturtinę žalą ir 100 Eur dydžio atstovavimo išlaidas. 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas atsakė, kad siekia susidariusią situaciją spręsti taikiai, tačiau pasiūlytas piniginės kompensacijos dydis buvo neadekvatus, dėl ko ieškovai yra priversti pažeistas teises ginti teisme. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovas, nors ir vedžiojo jam priklausantį šunį su pavadžiu, tačiau nesugebėjo užtikrinti, kad šuo neištrūks, dėl ko buvo sukandžiotas ieškovams priklausęs šuo. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovams priklausęs šuo svečiavosi su jų dukra ir ieškovės motina (trečiuoju asmeniu B. K.) gretimoje namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini). Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą atsakovo namų valdos teritoriją, kur buvo vedžiojamas su pavadžiu, tačiau be antsnukio vokiečių aviganių veislės šuo. Taigi, į atsakovo teritoriją atbėgo būtent ieškovams priklausęs šuo, į ką teismų praktikoje atsižvelgiama, vertinant nukentėjusiojo neatsargumą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai (nesugebėjimas užtikrinti, kad vedžiojamas šuo nenutrūks nuo pavadžio, antsnukio neuždėjimas, be to, atsakovas nėra aptvėręs jam priklausančio žemės sklypo, dėl ko į jį yra lengva patekti) yra priežastis, dėl kurio įvyko įvykis, kurio metu buvo sukandžiotas ieškovų šuo ir dėl to šis nugaišo. Visgi, pripažintina, jog įvykis įvyko ir dėl to, jog ieškovų šuo buvo nepririštas ir atbėgo į atsakovui priklausančią neaptvertą teritoriją, kurioje jis vedžiojo savo šunį. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnis nustato gyvūnų laikytojų teises ir pareigas. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas visi gyvūnų laikytojai privalo nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų; užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; nepažeisti kitų asmenų teisiu teisėtų interesų. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatos taikomos ne tik tam, kad šunys nekeltų grėsmės aplinkiniams, bet ir pačių gyvūnų saugumui. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti ir ieškovų kaltę, neužtikrinant šuns saugumo, kad jam nebūtų keliama grėsmė, tačiau mano, jog ieškovų kaltė ir neatsargumas nėra toks didelis, kad Taisyklių laikymasis būtų padėjęs išvengti visiško žalos kilimo - atsakovo šuo ieškovų šunį užpuolė neaptvertoje teritorijoje, atsakovo šuo yra vokiečių aviganių veislės, gerokai didesnis už ieškovų šunį. Atsižvelgiant į tokio šuns veislę ir dydį, šeimininkai ypatingai turi rūpintis, kad šuo nekeltų pavojaus aplinkiniams, tačiau atsakovo šuo nebuvo laikomas voljere, laikomas neaptvertoje teritorijoje, vedžiojamas be antsnukio. Dėl netinkamos tokio šuns priežiūros ieškovai patyrė žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovui tenka 80 proc. kaltės, o ieškovui - 20 proc. kaltės. Nagrinėjamu atveju, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovai patyrė turtinę žalą, t. y. neteko šuns, kurį pirko už 1 200 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog dėl kilusios ieškovams žalos iš dalies yra kalti ir patys ieškovai, iš atsakovo ieškovams priteistina turtinė žala mažintina iki 960 Eur (1200 Eur x 80 proc.). Pažymėjo, kad ieškovai yra sutuoktiniai, todėl jų santuokiniam turtui galioja lygių dalių prezumcija, dėl to kiekvienam iš jų iš atsakovo priteistina po 480 Eur. Be to ieškovai patyrė 300 Eur dydžio neturtinę žalą, nes neteko šeimos augintinio, prie kurio buvo prisirišę ne tik ieškovai, bet ir jų nepilnametė dukra, įvykis, kurio metu buvo sukandžiotas šuo įvyko ieškovų dukters akivaizdoje, kas sukėlė jai traumą, po įvykio dukra sapnavo košmarą, nubudusi verkė, ją teko raminti ir aiškinti, kas nutiko jų šeimos augintiniui. Akivaizdu, jog šuns netekimas yra skaudus įvykis, dėl ko ieškovai patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, jog dėl kilusios ieškovams žalos iš dalies yra kalti ir patys ieškovai, iš atsakovo ieškovams priteistina neturtinė žala mažintina iki 240 Eur (300 Eur x 80 proc.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas savanoriškai negrąžina skolos ieškovams ir dėl jie yra priversti kreiptis į teismą bei teismine tvarka šią pinigų sumą iš atsakovo prisiteisi. Pagal tai ir pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir CK 6.210 straipsnio 1 dalį priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teis iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas R. K. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (DOK-37090). Tiek šiuo, tiek 2021-03-22 teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko. Dėl ieškovų reikalavimų iš esmės nurodė, kad paaiškėjo, kad ieškovams priklausęs šuo svečiavosi su jų dukra ir ieškovės motina (trečiuoju asmeniu B. K.) gretimoje, t. y. jo, namų valdoje. Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą jo namų valdą. Šioje jis vedžiojo savo vokiečių aviganio veislės šunį su parduotuvėje pirktu, tinkamu šiam šuniui vedžioti pavadėliu, tačiau be antsnukio. Jam nežinomas ieškovų šuo netikėtai pribėgo prie jo vedžiojamo šuns. Šie susiriejo. Jis savo šunį laikė pavadžiu, kad šie nesusiliestų, tačiau jo šuo stipriai patraukė pavadį, šis nutrūko ties jo šuns kaklu. Po to jo šuo dantimis sugriebė ieškovų šunį. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai, žinodami, kad jo sklype yra didesnis šuo, todėl, jų šuniui nubėgus į jo sklypą, jis gali būti sužalotas didesnio šuns, juolab, kad sklype, kuriame buvo ieškovų šuo buvo neaptvertas, privalėjo užtikrinti, kad jų šuo iš minėto sklypo neištrūktų. Leisdami savo šuniui lakstyti po kiemą nekontroliuojamam, ieškovai ignoravo galimą riziką, todėl kaltė dėl ieškovams kilusios žalos atsiradimo tenka jiems patiems, nes būtent jie nesilaikė elementarių atidumo, rūpestingumo taisyklių, ir tai visiškai pašalina jo (atsakovo) civilinę atsakomybę. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis nepažeidė Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosios vietose taisyklių, nes jo šuo nebuvo pavojingas kovinis šuo, ar kovinių ir pavojingų šunų mišrūnas, o pagal minėtas taisykles jis galėjo savo šunį, savo namų valdos teritorijoje vedžioti be antsnukio. Šiuo atveju jo elgesyje nebuvo neteisėtų veiksmų, jis nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl, nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų, būtent – jo neteisėtų veiksmų, ieškovų ieškinys atmestinas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovams žalos atsiradimą lėmė išskirtinai nerūpestingi ir neteisėti jų (ieškovų) veiksmai. Ieškovų šuo į jo sklypą atbėgo iš gretimo sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra visiškai neaptvertas. Ieškovai, žinodami, kad greta gyvenantis kaimynas augina didesnį šunį, privalėjo imtis papildomų atsargumo priemonių, jog jų šuo neįbėgtų į kito asmens privačią teritoriją, t. y. privalėjo savo šunį laikyti voljere ar pririštą pavadžiu, kad reikalui esant, galėtąjį kontroliuoti. Kaip minėta, Taisyklių 41 punkte nustatyta, kad „uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs“. Taigi žemės valdoje, kurioje teritorija nėra aptverta tvora, šuo apskritai negali būti laikomas nepririštas“. Nagrinėjamu atveju ieškovai šią teisės aktu nustatytą pareigą ignoravo, ko pasekmėje ieškovų šuo įbėgo į jo (atsakovo) privačią teritoriją, tokiu būdu išprovokuodamas jo (atsakovo) šuns agresiją (veikiausiai kaip instinktą ginti šeimininko namus). Taigi, jei ieškovai visų pirma būtų laikęsi nustatyto teisinio reguliavimo, jų šuo nebūtų įbėgęs į jo kiemą, kas nebūtų sukėlę jo šuns agresijos, jo šuo nebūtų nutraukęs pavadžio ir nebūtų atsiradusi žala. Nagrinėjamu atveju dėl žalos atsiradimo yra kalta išskirtinai nukentėjusi šalis. Be to nagrinėjamu atveju jo (atsakovo) kaltės dėl įvykusio incidento nėra visiškai, kadangi jis užtikrino, kad jo šuo neišbėgtų už privačios teritorijos ribų, jo šuo buvo kontroliuojamas pavadžiu, o faktas, jog pavadis nutrūko yra nelaimingas atsitikimas, kuris įvyko išskirtinai dėl ieškovų neatidaus ir nerūpestingo elgesio. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis administracine tvarka nubaustas už minėtų taisyklių 41 punkto reikalavimų pažeidimą, tačiau įvykis įvyko jo asmeninės nuosavybės teise priklausančioje žemės valdoje, jis užtikrino, kad jo šuo iš sklypo neišbėgtų, todėl jo atžvilgiu priimtas minėtas administracinis nutarimas, - jo teisėtumas, kvestionuojamas. Papildomai 2021-09-02 teismo posėdžio metu nurodė, jog abejoja, kad ieškovų šuo dėl nagrinėjamo įvykio nugaišo, nes pagal jo į bylą pateiktas nuotraukas akivaizdu, jog ieškovai jų dukra turi vokiečių nykštukinį špicą.
Tretysis asmuo B. K. teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (DOK-16287). Šiame iš esmės nurodė, kad ji ieškovės R. P. motina. 2020 m. birželio 23 d. ji su ieškovų nepilnamete dukra U. P. ir jų špicų veislės šunimi R. svečiavosi pas V. J., adresu (duomenys neskelbtini). Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą atsakovo namų valdos teritoriją, kur ne voljere be antsnukio ir palaidas buvo Vokiečių aviganių veislės šuo. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 punkte numatyta, jog gyvūno laikytojas - asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai. Taigi, nors 2020 m. birželio 23 d. įvykio metu ieškovams priklausęs šuo nebuvo prižiūrimas jų savininkų (ieškovų), tačiau jis teisėtai ir neatlygintinai buvo patikėtas jos laikymui ir priežiūrai. Šiuo atveju 2020 m. birželio 23 d. įvykio metu ji buvo šuns laikytoja (valdytoja), atsakinga už jo priežiūrą. Pagal ieškinio turinį akivaizdu, jog šuns savininkai (ieškovai) pripažįsta, kad dėl šuns žūties iš dalies atsakinga yra ir ji (jos atsakomybei priskiria 20 proc. kaltės, nes šunį neaptvertoje teritorijoje laikė nepririštą, kas sudarė sąlygas jam pabėgti į gretimą žemės sklypą, kuriame jį užpuolė Vokiečių aviganis). Neprieštarauja, kad vadovaujantis teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-967-258,/2019) ji iš dalies atsakinga (dėl neatsargumo) dėl šuniuko žūties, tačiau jos atsakomybė yra 5 kartus mažesnė nei atsakovo, kuris pats būdamas Vokiečių aviganio savininku, nėra apsitvėręs savo namų valdos ir žinodamas, jog jo šuo yra agresyvus, neužtikrina jo laikymo voljere arba vedžiojimo pririšus už pavadėlio ir su antsnukiu. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovai jai jokių pretenzijų dėl šuniuko žūties nereiškia, kadangi patys jai patikėjo jo priežiūrą, taip pat minėta 20 proc. apimtimi mažina reikalaujamą priteisti sumą iš atsakovo.
2021-03-22 teismo posėdžio metu liudytoja V. J. iš esmės nurodė, jog 2020 m. birželio 23 d. pas ją, adresu (duomenys neskelbtini), draugė B. K. su ieškovų nepilnametė dukra U. P. ir jų špicų veislės šunimi svečiavosi. Besisvečiuojant ieškovų šuo nusivijo katiną į neaptvertą kaimyno K. namų valdos teritoriją. Netrukus paaiškėjo, jog kaimyno R. K. šuo sukandžiojo ieškovų šunį. Ieškovų šuo jos namų valdos teritorijoje buvo be pavadžio ir be antsnukio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pagal ieškovų ieškiniui pagrįsti pateiktus įrodymus ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, atsakovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, trečiojo asmens B. K. atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes bei teismo posėdžio metu liudytojos V. J. duotus paaiškinimus, nenuginčytai nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 25 d. ieškovas D. P. iš R. A. bendrojon jungtinėn su ieškove R. P. nuosavybėn įgijo vokiečių nykštukinio špico veislės šunį. Už šį šunį D. P. R. A. sumokėjo 1200 Eur. 2020 m. birželio 23 d. B. K. su ieškovų nepilnamete dukra U. P. ir jų špicų veislės šunimi svečiavosi pas V. J., adresu (duomenys neskelbtini). V. J. neaptvertoje namų valdoje ieškovų šuo buvo be pavadėlio, t. y. palaidas, ir be antsnukio. Ieškovų šuo minėtą dieną, apie 21.30 val. vakaro, pamatęs katę, šią nusivijo į greta V. J. namų valdai esančią atsakovo R. K. namų valdą. Tuo metu atsakovas savo neaptvertoje namų valdoje, (duomenys neskelbtini), vedžiojo su pavadžiu, be antsnukio, jam priklausantį vokiečių aviganių veislės šunį. Į jo kiemą, jam nesitikint atbėgo palaidas ieškovų šuo ir šis pribėgo prie jo šuns. Šunys susiriejo. Atsakovo šuo, nutraukdamas pavadėlį ties kaklu, ištrūko, ir iškart po to griebė ieškovų šunį, kuris dėl patirtų sukandžiojimų, ieškovo D. P. vežamas į Kauno miestą pas veterinarijos gydytoją, nugaišo. 2020 m. rugpjūčio 5 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja E. P. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė atsakovą pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė įspėjimą. Atsakovas buvo pripažintas kaltu, jog 2020-06-23 apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), - neaptvertoje savo namų valdoje, jam vedžiojant su pavadžiu jam priklausantį šunį, į jo kiemą įbėgus ieškovų palaidam šuniui, jo (R. K.) šuo, nutraukęs pavadėlį, ištrūko ir griebė atbėgusį šunį, kuris dėl sužalojimų nugaišo, t. y. tokiu būdu jis (R. K.) neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir tokiu būdu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B-ĮV-1122, 2013 m. lapkričio 4 d. patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus, būtent : „jog šunis rekomenduojama vedžioti Savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, o jei jų nėra – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose. < ...> Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“. 2020 m. rugpjūčio 6 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja E. P. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė šioje byloje trečiąjį asmenį – B. K., pripažinti padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė įspėjimą. Ji buvo pripažinta kalta, jog 2020-06-23 apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), neužtikrino, kad šuns laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų, ir tokiu būdu pažeidė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B-ĮV-1122, 2013 m. lapkričio 4 d. patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietovėse“ taisyklių VI.42 punkto reikalavimus.
Ieškinys netenkinamas sekančiais motyvais.
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y. : 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – toliau CPK 12, straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju ieškovai nurodydami, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir neužtikrino kitų žmonių nuosavybei, ieškinį grindė CK 6.267 straipsnio 1 dalimi bei 6.270 straipsnio 1 dalimi; Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintomis nuostatomis; šunų laikymo taisyklėmis, patvirtintomis Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. B-ĮV-1122 ,,Dėl gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosiose vietose taisyklių tvirtinimo“.
Šiuo atveju teismas nustato ir vertina, kokie draudimai ir įpareigojimai yra numatyti ir kokius elgesio saugumo reikalavimus konkrečiai pažeidė šuns savininkas, - atsakovas.
Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog savininkų pareiga užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Anksčiau aprašytais įrodymais nustatyta, kad bendrąją pareigą atsakovas R. K. pagal įstatymo normas įvykdė – savo šunį savo neaptvertoje namų valdos teritorijoje (kieme) vedžiojo su pavadžiu. Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 2 punkte įtvirtinta uždaros žemės valdos sąvoka – žemės valda, kurios teritorija yra aptverta tvora su vartais. Pagal šių taisyklių VI.2 punktą šunis rekomenduojama vedžioti Savivaldybės administracijos įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, o jei jų nėra - laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose. Gyvūnų vedžiojimo aikštelės turi būti pažymėtos aiškiai matomais, ne mažesniais kaip 15 cm pločio ar skersmens ženklais su užrašu, pvz., „Gyvūnų vedžiojimo aikštelė”. Jei šuns laikytojas, vedžiodamas savo augintinį uždaroje gyvūnų vedžiojimo aikštelėje, gali užtikrinti, kad jo šuo nekels grėsmės kitiems gyvūnams ir žmonėms bei nepabėgs iš aikštelės, šuo gali būti be pavadėlio ir (ar) antsnukio. Asmenys, gyvūnų vedžiojimo aikštelėse vedžiojantys šunis, turi surinkti jų šunų paliekamus ekskrementus ir kitus teršalus. Pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu. Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Pagal tai asmeniui kyla bendro pobūdžio pareiga – gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių bei interesų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal minėtas taisykles, neuždaroje žemės valdoje šuns vedžiojimas apskritai nereglamentuotas. Pagal tai teismas sprendžia, kad šuns savininkas, t. y. atsakovas, turėjo pareigą elgtis rūpestingai ir šunį prižiūrėti taip, kad jis nekeltų grėsmės kitiems žmonėms, jų sveikatai, turtui, tačiau teismas konstatuoja tai, kad, kaip konkrečiu atveju byloje ir nustatyta, jo šuo buvo jo namų valdos teritorijoje (kieme) jo vedžiojamas su pavadžiu. Pagal tai teismas sprendžia, kad atsakovas buvo pakankamai rūpestingas ir ėmėsi pakankamų priemonių ir adekvačių šuns būdui garantijų, kad šuo, kuris nėra nei pavojingas, nei kovinis, nei šių mišrūnas, nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių bei interesų, o reikalavimai dėl atviroje, nuosavoje teritorijoje vedžiojamo šuns nėra reglamentuoti, todėl teismas sprendžia, jog tokios sąlygos atsakovas nepažeidė. Be to, byloje nenustatyta, jog atsakovas pažeidė reikalavimą vedžiojamo šuns pavadėlį sutrumpinti tiek, kad jo šuo nekeltų grėsmės ieškovų šuniui, nes ieškovų šuo atbėgo prie atsakovo šuns atsakovui nesitikint. Pagal tai teismas sprendžia, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad atsakovas, – šuns savininkas R. K., būtų pažeidęs draudimų, įpareigojimų ar elgesio saugumo reikalavimus.
CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Nukentėjusiojo asmens dideliu neatsargumu gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas. Byloje nustatyta, kad ieškovų šuns valdytoja (laikytoja) B. K., atvykusi pas draugę V. J. į jos namų valdą, ieškovų šunį paleido, t. y. šis buvo palaidas. Pagal atsakovo ir V. J. teisme duotus paaiškinimus, V. J. namų (žemės) valda buvo neaptverta. Akivaizdu, kad V. J. neįspėjo B. K., jog gretimoje, atsakovui priklausančioje, neaptvertoje namų (žemės) valdoje, atsakovas laiko, gali vedžioti šunį. B. K. atsiliepime į ieškinį nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kokius veiksmus ji atliko V. J. namų (žemės) valdoje, kad jos valdomas ieškovų šuo nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeistų kitų asmenų teisių bei interesų. Juo labiau, ji į teismo posėdį neatvyko ir nuosekliai, išsamiai nenurodė visiems proceso dalyviams, teismui aiškias, įtikinamas ieškovų šuns, nagrinėjamu laiku, vietoje, saugias šiam šuniui laikymo aplinkybes. Šių aplinkybių visuma sudaro priežastį teismui konstatuoti, kad B. K. taip elgdamasi V. J. namų (žemės) valdoje visiškai ignoravo galimą riziką ieškovų šuns saugumui, todėl teismas pripažįsta, kad visa kaltė dėl nukentėjusiesiems (ieškovams) padarytos žalos atsiradimo tenka B. K., nes ji nesilaikė elementarių atidumo, rūpestingumo taisyklių, ir tai visiškai pašalina atsakovo civilinę atsakomybę. Pagal anksčiau aprašytas aplinkybes teismas sprendžia, jog ieškovai neįrodė teismui atsakovo R. K. veiksmų neteisėtumo, dėl kurių buvo padaryta žala, taip pat ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog žala ieškovams kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pagal tai teismas sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovo atlikti veiksmai sukėlė žalą nukentėjusiesiems (ieškovams), byloje nenustatyta. Priešingai – visuma byloje esančių įrodymų teismui pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog žala kilo dėl didelio trečiojo asmens – B. K., neatsargumo, taigi šiuo atveju nėra ir teisinių prielaidų atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, atsakovo civilinė atsakomybė negalima (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Atmetus ieškovų ieškinį, atsakovui iš jų nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos už atstovo advokato teisinę pagalbą, nes atsakovas teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Iš ieškovų lygomis dalimis valstybei priteistinos teismo patirtos pašto išlaidos, t. y. 26,40 Eur, nes jos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei iš šalies priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 270 straipsniu,
nusprendžia:
ieškovų D. P. ir R. P. ieškinį atsakovui R. K. dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo B. K. atmesti.
Priteisti iš ieškovų D. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. P., gim. (duomenys neskelbtini), po 13,20 Eur (trylika eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas – 5660, gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.