- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-23
- Bylos Nr.
- 2A-315/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- R. P., R. I.
- Trečiasis asmuo
- J. S., L. R. S., V. K., L.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“, viešajai įstaigai „Karoliniškių poliklinika“, R. I.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas, Arūnas Zeleckis
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
atsakovų atstovams Jelenai Kutkauskienei, Ievai Rasimaitei, advokatams Arūnui Zeleckiui, Vidmantui Baumilai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. P. ir R. I. , atsakovų viešosios įstaigos „Karoliniškių poliklinika“ ir viešosios įstaigos „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-334-262/2009 pagal ieškovų R. P. , R. I. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“, viešajai įstaigai „Karoliniškių poliklinika“, viešajai įstaigai „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“, tretiesiems asmenims J. S. , L. R. S., R. S. , V. K. dėl gyvybės atėmimu padarytos turtinės, neturtinės žalos bei laidojimo išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“, VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ kreipėsi ieškovai R. P. ir R. I. ir prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų: R. I. 158 000 Lt turtinės žalos atsakovų kaltais veiksmais atėmus gyvybę ieškovo motinai Z. I. , 900 000 Lt neturtinės žalos atsakovų kaltais veiksmais atėmus gyvybę ieškovo motinai Z. I. ; R. P. 50 000 Lt neturtinės žalos atsakovų kaltais veiksmais atėmus gyvybę ieškovės seseriai ir globotinio motinai Z. I. , 5 226,01 Lt turėtų laidojimo išlaidų bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad 2002 m. liepos 21 d. mirė ieškovės R. P. sesuo ir ieškovo R. I. motina Z. I. , mirties priežastis - skrandžio vėžys. Ieškovų teigimu, dėl pacientės Z. I. mirties yra kalti atsakovai VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“, VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“, nes dėl šių gydymo įstaigų gydytojų kaltės Z. I. nebuvo laiku įtartas ir diagnozuotas skrandžio vėžys, kuris perėjo 4 stadijas, nebuvo panaudotos visos ištyrimo galimybės, nevertintas skiriamo medikamentinio gydymo efektyvumas, nebuvo vykdoma teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė ir todėl Z. I. išsivystė 4-os stadijos skrandžio vėžys ir pacientė mirė. Ieškovų teigimu, nei vienoje iš atsakovais patrauktų sveikatos priežiūros įstaigų Z. I. nebuvo atlikti visi reikalingi išsamūs tyrimai, įskaitant rentgenologinį skrandžio tyrimą. Ieškovai nurodė, kad, 2000 m. balandžio 3 d. Z. I. prasidėjus skausmams bei kraujavimui iš virškinamojo trakto, ji buvo nugabenta į VGPUL, kur buvo atliktas skrandžio zondavimas ir nustatyta diagnozė - skrandžio erozija. 2000 m. balandžio 4 d. Z. I. gydymui buvo perkelta į VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“. Šioje ligoninėje nustatyta diagnozė - ūmus erotinis gastritas, komplikuotas kraujavimas. Ieškovų teigimu, abiejose ligoninėse nustatytos diagnozės buvo neteisingos. Nei vienoje iš šių ligoninių nebuvo išnaudotos visos ištyrimo galimybės, nebuvo atlikti visi reikalingi išsamūs tyrimai, tarp jų ir būtinas tokiais atvejais skrandžio rentgenologinis tyrimas. Nustačius neteisingą diagnozę, Z. I. buvo nukreipta gydymui į VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, kur taip pat nebuvo suteiktas visapusiškas ir pilnavertis gydymas, ką, ieškovų teigimu, patvirtina Valstybinio medicininio audito 2003 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 385K-2, kur teigiama, kad, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas Z. I. , nebuvo laiku įtartas ir diagnozuotas skrandžio vėžys, kad, negerėjant ligonės sveikatos būklei, ir nuolat kartojantis nusiskundimams dėl virškinamojo trakto skausmų, buvo nepanaudotos visos ištyrimo galimybės, t.y. neatliktas rentgenologinis tyrimas, nevertintas skiriamo medikamentinio gydymo efektyvumas, nevykdyta teiktų paslaugų kokybės kontrolė įstaigoje. Vietoje nukreipimų atlikti onkologinius tyrimus, ligonė buvo nukreipiama neurologo, psichologo, psichiatro konsultacijai, skiriamas netinkamas medikamentinis gydymas, ji nebuvo nukreipta konsultacijai pas tinkamus specialistus. Valstybinio medicinos audito ekspertinėje ataskaitoje konstatuota, jog, atliekant profilaktinį sveikatos patikrinimą prieš įsidarbinimą, nebuvo pakankamai įvertinti medicininėje kortelėje fiksuoti Z. I. nusiskundimai, susirgimo anamnezė bei objektyvių tyrimų duomenys ir padaryta išvada, jog Z. I. gali dirbti be apribojimų. Tai, ieškovų teigimu, galėjo turėti įtakos Z. I. socialinei adaptacijai; ją, sergančią negydomu skrandžio vėžiu, alino bet koks fizinis krūvis. Atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ darbuotojų kaltė, visiškas aplaidumas, neteisėti veiksmai konstatuoti Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaitoje Nr. 385K-2 bei sprendime dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti. Ieškovai teigė, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė aktyviu tyčiniu neveikimu: vietoje rentgenologinio skrandžio tyrimo Z. I. buvo skiriama psichologo konsultacija, pacientė buvo gydoma, tačiau pažeidžiant tiek pareiginius nuostatus, tiek profesinius, moralinius standartus bei neveikimu: netinkamai diagnozuota liga, pasirinkta netinkama gydymo taktika, nepanaudotos visos ištyrimo galimybės, neatliktas skrandžio rentgenologinis tyrimas. Ieškovų teigimu, atsakovų kaltė pasireiškia Z. I. gydžiusių gydytojų neatidumu, nerūpestingumu, nedėmesingumu, jiems kilusių profesinių pareigų neatlikimu: gydytojai privalėjo imtis aktyvių veiksmų Z. I. ligai diagnozuoti ir gydyti, tačiau jų nesiėmė ir pacientė mirė. Tarp gydytojų nerūpestingumo ir neatidumo ir Z. I. mirties yra priežastinis ryšys, nes Z. I. su pirmaisiais ligos simptomais kreipėsi 2000 m. balandį, todėl, atlikus reikalingus ar bent jau būtiniausius tyrimus (rentgenologinį, plataus spektro kraujo tyrimą ir kt.), vėžio ligos progresavimas galėjo būti sustabdytas. Gydytojo pareiga užtikrinti, kad gydymas būtų atliekamas, dedant maksimalias pastangas, nebuvo įgyvendinta. Gydytojų kaltė - ne laiku diagnozuota liga ir netinkamas gydymas, ligai komplikavusis, yra susijęs priežastiniu ryšiu su neteisėtais gydytojų veiksmais. Ieškovai vadovavosi CK 6.284 straipsniu ir teigė, kad atsakovai turi atlyginti ieškovui R. I. Z. I. žalą netekus maitintojo, nes Z. I. jį, tuo mate mažametį, išlaikė, o 2001 m. sausio 4 d. – 2002 m. balandžio 8 d. laikotarpiu Z. I. R. I. išlaikė ieškovė R. P. , nes Z. I. dėl skausmų negalėjo dirbti. Ieškovai teigė, kad R. P. gauna invalidumo pensiją, kuri yra nedidelė, neviršija 300 Lt, o kartu mokama našlių ir našlaičių pensija sudaro 68,11 Lt, taip pat mokama 398,20 Lt vaiko globos pašalpa. R. I. yra paauglys, jo poreikiams reikalingos lėšos, vien globotinio maitinimui ieškovė teigė išleidžianti virš 600 Lt. Ieškovai taip pat teigė, kad Z. I. vidutiniškai pagal patentą uždirbdavo po 2 000 Lt, todėl laikotarpiu nuo jos ligos pradžios iki mirties negauta 56 000 Lt, o laikotarpiu nuo Z. I. mirties iki ieškovo R. I. pilnametystės negaunama 102 000 Lt. Iš viso turtinė žala ieškovui R. I. sudaro 158 000 Lt. Ieškovai taip pat teigė, kad R. I. priteistina neturtinė žala, nes jis patyrė skaudžius išgyvenimus dėl motinos ligos ir mirties, kuri jam buvo vienintelė iš tėvų, ieškovas liko visiškas našlaitis, jam nuolat reikia psichologų pagalbos. Neturtinė žala ieškovei R. P. atlygintina todėl, kad ji buvo mirusiosios sesuo, rūpinosi ir slaugė Z. I. , be to, tapo mirusiosios sūnaus globėja. Dėl sesers ligos ji patyrė dvasinį ir fizinį skausmą, nes jos pačios susirgimas sutapo su Z. I. susirgimu, tačiau skirtingai, nei mirusiajai, ieškovei buvo diagnozuotas I stadijos vėžys, atlikta operacija. Ieškovė pergyvena dėl globotinio, kuris po Z. I. mirties tapo sunkaus charakterio. Ieškovai vadovavosi CK 6.291 straipsniu ir prašė R. P. iš atsakovų priteisti patirtas laidojimo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir iš atsakovų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ solidariai ieškovui R. I. priteisė 158 000 Lt turtinės ir 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ieškovei R. P. - 5 226,01 Lt turtinės žalos atlyginimo, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1 120,80 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 560,40 Lt iš kiekvieno atsakovo. Ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė į valstybės pajamas 245 Lt iš ieškovės R. P. ir po 52,50 Lt ir kiekvieno atsakovų - VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad Z. I. nuo 1984 m. rugsėjo 12 d. iki 2002 m. liepos 22 d. buvo gydoma VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, 2000 m. balandžio 3 d. - balandžio 4 d. buvo paguldyta vienam lovadieniui VGUPL o 2000 m. balandžio 3 d. - balandžio 4 d. gydyta VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje“. Byloje esančių minėtų rašytinių įrodymų – VU Onkologijos instituto specialisto onkologo E. S. išvadų, Garmaus teismo medicininių tyrimo biuro teismo medicinos specialisto išvados Nr. J-Si-14-86, liudytojos O. V. parodymų pagrindu teismas nustatė, kad medikai neatliko rentgeninio skrandžio tyrimo Z. I. dėl to, jog jis galbūt nebūtų buvęs informatyvus ir medikai galbūt nebūtų galėję pastebėti naviko. Teismas padarė išvadą, kad tokios medikų išvados paremtos tikimybe, bet ne atliktų tyrimų duomenimis. Teismas atkreipė dėmesį į byloje esančius gydytojų P. S. ir J. S. profesinės kompetencijos vertinimo komisijos išvadas, pagal kurias, recidyvuojant skrandžio gleivinės pažeidimams ir neturint gero gydymo efekto, šie gydytojai turėjo pagalvoti ir apie kitas retas skrandžio ligas bei kitus tyrimo metodus (įskaitant ir rentgeninį skrandžio tyrimą) ir nuodugniai ištirti pacientę. Teismas nustatė, kad pagrindinis informatyvus tyrimas – biopsija Z. I. nebuvo atliekamas laiku arba atliekamas nesilaikant rekomendacijų: Z. I. gydę medikai VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ endoskopuotojai sprendė, jog paimti bioptatus biopsijai yra netikslinga, 2001 m. sausio 16 d. ezofagogastroduodenoskopijos metu paimtų bioptatų kiekis buvo mažesnis, nei rekomenduojama. Įvertinęs teismui pateiktą 2007 m. rugsėjo 3 d. ekspertizės aktą Nr. EDM 9 (60)/08 (01) teismas padarė išvadas, kad šio ekspertizės akto, o taip pat A. Garmaus teismo medicininių tyrimo biuro teismo medicinos specialisto 2005 m. lapkričio 29 d. išvados Nr. J-Si-14-86 bei specialisto onkologo E. S. 2005 m. gruodžio 5 d. išvados nepaneigia Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės išvadų bei ieškovų teiginių, jog Z. I. ligos diagnozei nustatyti nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai – nebuvo atliktas skrandžio rentgeninis tyrimas, laiku nebuvo atlikta kokybiškas histologinis tyrimas (biopsija). Dėl VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ atsakomybės teismas nurodė, kad Z. I. į šią buvo paguldyta vienai parai ir tą pačią dieną buvo išsiųsta į VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ specializuotą Gastroenterologinį skyrių, daugiau medicininių paslaugų Z. I. VGPUL nebuvo teikta. Teismo teigimu, byloje nėra pateikta įrodymų, jog medicininė pagalba Z. I. VGPUL 2000 m. balandžio 3 d. – 4 d. buvo teikta netinkamai. Teismas padarė išvadą, kad nėra VGPUL gydytojų kaltų veiksmų, priežastinio ryšio tarp gydytojų veiksmų ir Z. I. mirties, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakomybė apskritai neatsiranda, todėl ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ atmetė. Teismas taip pat nustatė, kad VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojų P. S. ir J. S. pareigų instrukcijų 3 p. ir 4 p. nurodyta, jog šie gydytojai buvo atsakingi už kvalifikuotą ligonių ištyrimą laiku; nepavėluotą pacientų siuntimą II (III) lygio specialistų konsultacijai. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojos L. S. pareigų instrukcijos 2 p. numatyta, kad ši gydytoja atsakinga už kokybiškų antrinės kvalifikuotos specializuotos sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais gydytojo gastroenterologo veiklą ir MN 65:1999. Teismas padarė išvadą, kad medicinos paslaugas teikiantys asmenys neatliko reikalingų tyrimų, nes manė, kad šie tyrimai galbūt būtų neinformatyvūs, todėl lieka didelė tikimybė, jog, atlikus šiuos tyrimus, Z. I. būtų laiku diagnozuotas navikinis susirgimas ir būtų skirtas teisingas gydymas ir būtų išvengta Z. I. mirties arba bent jau būtų pailgintas jos gyvenimas. Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas padarė išvadas, kad Z. I. nebuvo užtikrinta konstitucinė teisė į kokybiškas medicinos paslaugas (LR Konstitucijos 53 str.), įrodytas priežastinis ryšys tarp Z. I. mirties ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ bei VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojų veiksmų (neveikimo), taip pat įrodyta, jog Z. I. gydymas VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ teiktas nepakankamai kvalifikuotai ir rūpestingai, todėl iš atsakovų VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ieškovams priteistinas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovų pateikti įrodymai pagrindžia R. P. patirtos turtinės žalos dydį - turėtas laidojimo išlaidas bei R. I. Z. I. patirtos turtinės žalos dydį. Teismo teigimu, abu ieškovai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus netekus motinos ir sesers, tačiau R. I. patyrė daug didesnius dvasinius išgyvenimus, nes neteko motinos, kuri buvo vieniša motina, o, būdamas nepilnametis, patyrė netikrumą dėl savo ateities. Teismas taip pat pripažino, kad Z. I. ne visuomet paisė gydytojų nurodymų – laiku neatvyko atlikti onkologės O. V. rekomenduotų tyrimų ir, atsižvelgęs į pačios nukentėjusiosios neatsargumą (CK 6.282 str. 1 d.), neturtinės žalos dydį sumažino. Teismas taip pat atsižvelgė į šalyje susiklosčiusią sunkią ekonominę situaciją bei į tą aplinkybę, jog dėl itin pablogėjusios ekonominės situacijos, gydymo įstaigos, finansuojamos iš biudžeto, gauna ribotą finansavimą, ir žalos atlyginimą sumažino.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ po 4 391,13 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai R. P. ir R. I. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo dalį pakeisti ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Atsakovo VGPUL veiksmai nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, kiek buvo būtina, kadangi Z. I. buvo nustatyta klaidinga diagnozė, lėmusi tolesnį klaidingą ir ydingą jos gydymo eigą. VGPUL tyrimai nebuvo tinkamai atlikti, įžvelgiama dokumentų klastojimo požymių, o gydymas buvo neadekvatus pacientės Z. I. atžvilgiu. Visi medicininiai tyrimai bei dokumentai atlikti ir pasirašyti skubotai, prieš pat išvykimą iš ligoninės, tik tariamai atlikta gastroskopija be biopsijos, nebuvo padarytas rentgenologinis skrandžio tyrimas. Kyla neaiškumų dėl gastroskopijos atlikimo fakto, dėl ligonės Z. I. parašo sutikimui gastroskopijai. Gydytojas R. Š. patvirtino diagnozę - lėtinis erotinis gastrito paūmėjimas, tačiau dėl skrandžio vėžio jam nekilo įtarimų, tai patvirtina jo nerūpestingumą ir aplaidų pareigų atlikimą. Apeliantai įrodė ir pagrindė aplinkybes, kuriomis grindžia atsakovo VGPUL kaltę (CPK 178 str.), šio atsakovo kaltė byloje nėra paneigta jokiais objektyviais įrodymais, todėl pagrindų, dėl ko ieškinys atsakovo VGPUL atžvilgiu atmestinas, nėra.
2. Teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį, kadangi nepagrįstai neatsižvelgė į dėl atsakovų veiksmų kilusias pasekmes –Z. I. mirtį. Z. I. mirtis sąlygojo tai, kad apeliantas R. I. liko be materialinio išlaikymo, be artimo žmogaus, R. P. - be artimo žmogaus – sesers. Šie padariniai yra nepataisomi, sukeliantys ypatingai didelį skausmą ir dvasines kančias apeliantams. Apeliantas R. I. iki motinos paskutinės gyvenimo dienos buvo jos išlaikomas ir visiškai materialiai nuo jos priklausomas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį dėl asmens gyvybės atėmimo padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta visais atvejais. R. I. po mamos mirties liko visiškas našlaitis - neteko mamos, geriausios draugės ir guodėjos, motinos mirtis nepataisomai paveikė jo, kaip vaiko, psichiką ir požiūrį į gyvenimą. Mirus motinai, R. I. gyvenimas kardinaliai pasikeitė, šis pasikeitimas lėmė esminį jo gyvenimo lūžį, suformavo visai kitą asmenybę, priešingą tai, kuri būtų išėjusi į savarankišką gyvenimą, esant gyvai motinai. Šios pasekmės yra atsakovų neteisėtų ir nerūpestingų veiksmų pasekmė, todėl jiems kyla pareiga atlyginti apeliantui padarytą neturtinę žalą. Apeliantui R. I. priteista neturtinės žalos suma neatitinka žalą patyrusio asmens - mažamečio vienišo vaiko ir žalą padariusio asmens - gydymo įstaigų, teikusių Z. I. gydymo paslaugas, interesų pusiausvyros, kadangi yra akivaizdžiai per maža. Neturtinės žalos dydis turi būti padidintas iki 900 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliantei R. P. priteistas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra neteisingas, yra akivaizdžiai per mažas. Teismas tinkamai neįvertino žalą patyrusio asmens ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyros, byloje pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia apeliantės susidariusią fizinę ir dvasinę būseną, pagrindu. Z. I. buvo apeliantės R. P. sesuo, todėl dėl jos mirties iki šiol patiriamas didžiulis emocinis skausmas. Su Z. I. apeliantė buvo ypatingai artimos, viena kitai atstojo ne tik seseris, bet ir geriausias drauges. Nuo pat ligos pradžios apeliantė gyveno kartu su Z. I. , sesers mirtis lėmė ne tik nepakeliamus dvasinius skausmus visam gyvenimui, tačiau ir realų fizinį skausmą. Apeliantės susirgimai prasidėjo tuo pačiu metu, kai susirgo jos sesuo. Neigiamos pasekmės išliko iki šiol, jai buvo nustatyta depresija.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimtą naują sprendimą: ieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Ankstyvas pirminis endofitinis skrandžio vėžys nesukelia jokių specifinių fizikinių požymių - skrandžio gleivinė tokiais atvejais endoskopiškai atrodo kaip sergant gastritu. Rentgenologinis skrandžio tyrimas Z. I. atveju nebuvo nei būtinas, nei reikalingas, nes šio tyrimo pagalba įmanoma nustatyti tik vėlyvas endofitinio (infiltracinio) vėžio formas, kurių požymiai atsiranda tik tada, kai vėžys jau raiškiai perauga skrandžio sienelę, kuri sustorėja ir išnyksta skrandžio dalies ar viso kūno peristaltika. Šie požymiai pirmiausia nustatomi endoskopinio tyrimo būdu; o galutinė diagnozė patvirtinama rentgenologiniu tyrimu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas sprendimą pagrindė VMAI Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės 2003 m. sausio 13 d. ataskaitoje Nr. 385 K-2 pateiktomis išvadomis, tačiau nevertino arba neteisingai įvertino kitus byloje esančius įrodymus ir duomenis, paneigiančius šių išvadų pagrįstumą. Teismas netinkamai vertino Poliklinikos gydytojų klinikinės konferencijos išvadas dėl užleisto pacientės Z. I. skrandžio vėžio atvejo aptarimo (2003 m. sausio 28 d. protokolas Nr. 251) ir pateikė tik vienos iš konferencijos dalyvių gyd. N. T. nuomonės fragmentą. Teismas nevertino 2002 m. sausio 28 d. poliklinikoje vykusio pacientės Z. I. užleisto skrandžio vėžio atvejo aptarimo analizės ir išvadų, poliklinikos pateikto Skrandžio vėžio diagnostikos ir gydymo standarto, patvirtinto 2004 m. rugpjūčio 15 d., netinkamai įvertino VU Onkologijos instituto specialisto onkologo E. S. ir Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. ekspertizės akto Nr. EDM 9 (60)/08 (01) išvadas. Ieškovai šių specialistų ir ekspertų išvadų nepaneigė, galimų trūkumų neatskleidė ir neakcentavo.
3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto argumentus dėl VMAI Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaitos Nr. 385K-2 išvadų ir jas teikusio specialisto kompetencijos. Auditorė neatliko išsamios ir kvalifikuotos įvykio analizės - audito ataskaitoje pateiktoje asmens sveikatos istorijos įrašų sekoje yra klaidų (8.2 p., 8.3.2. p., 8.3.3 p., 8.3.4 p., 8.4.1 p., 8.4.3 p.). VMAI tyrimas buvo atliktas nekvalifikuotai ir paviršutiniškai, jame nedalyvavo specialistai gastroenterologas ir/ar onkologas, kurie būtų teisingai įvertinę vėžio diagnozavimo galimybes nagrinėjamuoju atveju. Skrandžio vėžio diagnostikos procesas ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė pagal registruojamus sveikatos būklės rodiklius neturėjo būti privaloma tvarka reglamentuota ir šiuo atveju teisės pažeidimo nėra. Teismas neteisingai įvertino LOC gydymo normą „Skrandžio vėžys“. Ankstyvosios stadijos vėžio diagnozavimo tikimybė yra žymiai mažesnė, negu vėlesnių stadijų. Teismas vadovavosi medicinine literatūra, kurioje nurodyta, kad skrandžio vėžiui diagnozuoti atliekama ne tik endoskopija, bet ir rentgeninis skrandžio tyrimas, tačiau šį teiginį vertino vienpusiškai, neobjektyviai, nesistemiškai. Apelianto poziciją patvirtina ir trečiųjų asmenų, liudytojų O. V. , A. G. paaiškinimai.
4. Vidaus ligų gydytojų profesinės kompetencijos vertinimo komisija padarė išvadą, kad gydytojo P. S. profesinė kompetencija atitinka licencijoje nurodytos vidaus ligų gydytojo specialybės reikalavimus, o gydytojos J. S. profesinė kompetencija atitinka bendrosios praktikos gydytojo specialybės reikalavimus. Gydytojų profesinė veikla nevertinama kaip grubi praktikos klaida ir kaip dažnai pasikartojančios praktikos klaidos. Teismas šių įrodymų nevertino objektyviai.
5. Ieškovui priteista turtinė žala yra nepagrįsta. Tai, kad Z. I. , dirbdama turgavietėje pagal patentą, gaudavusi 2000 Lt per mėnesį pajamų, yra neįrodyta jokiais įrodymais. Tai, jog Z. I. nuo 2000 m. balandžio 3 d. dirbti visiškai negalėjo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams: patentas užsiimti prekyba miestų turgavietėse Z. I. išduotas 2000 m. kovo 2 d., 8 kartus pratęstas iki 2000 m. spalio 29 d. Invalidumo pažymėjimas Z. I. buvo išduotas 2002 m. vasario 20 d. Ieškovui priteista neturtinė žala neadekvati bylos aplinkybėms, atsakovo kaltės laipsniui, neatitinka teismų praktikos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. EDM 9 (60)/08 (01), specialisto onkologo E. S. 2005 m. gruodžio 5 d. išvada bei A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto išvada. Suabejojęs ekspertų išvadomis ir neturėdamas specialių medicinos žinių, teismas nepasinaudojo CPK 217 ir 219 straipsniuose numatytomis teisėmis. Byloje pateiktoje medicininėje literatūroje nėra aptariami endofitinio vėžio diagnostikos niuansai, ankstyvo ir vėlyvo vėžio diagnozavimo skirtumai. Visi byloje esantys įrodymai, kuriuose yra išreikšta gydytojų specialistų nuomonė, vieningai teigia, kad ankstyvoje stadijoje endofitinio skrandžio vėžio diagnozuoti nėra galimybių. Sveikatos priežiūros įstaiga ir gydytojas negali garantuoti, kad kiekvienam pacientui iš karto pavyks nustatyti teisingą diagnozę ir jį išgydyti. Į klausimą, kaip tokioje pačioje situacijoje būtų elgęsis atidus, rūpestingas, atsargus ir kvalifikuotas gydytojas, gali atsakyti ekspertai ir specialistai.
2. Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje Z. I. gydėsi laikotarpiu nuo 2000 m. balandžio 4 d. iki 2000 m. balandžio 13 d., jai buvo atlikti visi tyrimai ir taikytas gydymas pagal sudarytą gydymo planą. Gydymo eigoje pacientės būklė pagerėjo, visi skundai išnyko. Skrandžio vėžio (adenokarcinomos) diagnozė pacientei buvo diagnozuota tik 2002 m. vasario 4 d., t.y. praėjus beveik 2 metams nuo gydymosi Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje.
3. Rentgenologinio tyrimo neatlikimą ir bioptatų neapėmimą gastrofibroskopijos metu teismas nepagrįstai vertino kaip neteisėtus apelianto gydytojų veiksmus, vadovavosi Lietuvos onkologijos centro direktoriaus K. Valucko patvirtinta Skrandžio vėžio diagnostikos ir gydymo metodika, kuri yra vidinis Lietuvos onkologijos centro dokumentas. Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės darbuotojų darbo negalima vertinti pagal kitos sveikatos priežiūros įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Z. I. buvo atlikti visi tyrimai, kurie buvo reikalingi jai įtariamoms ligoms diagnozuoti. Tai patvirtina Ekspertizės aktas ir Teismo medicinos specialisto išvada. Laikotarpiu nuo 2000 m. balandžio 4 d. iki 2000 m. balandžio 13 d. Z. I. įtarti ir nustatyti endofitinį (esantį skrandžio sienoje) skrandžio vėžį nebuvo galima, nes jis neturi jokių specifinių simptomų, ką patvirtina J. S. profesinės kompetencijos įvertinimo komisijos išvados (2 p.), Ekspertizės aktas (26 p.), Specialisto onkologo išvados (1 p.), Teismo medicinos specialisto išvados (6 p.). Ankstyvam skrandžio vėžiui nustatyti rentgenologinis tyrimas yra neinformatyvus ir neprivalomas.
4. Byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio priežastinį ryšį tarp apelianto veikos (rentgenologinio tyrimo ir biopsijos atlikimo) ir Z. I. mirties, tokio priežastinio ryšio nėra. Byloje esantys įrodymai leidžia teigti, kad egzistuoja didžiausia tikimybė, jog Z. I. gydantis VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ 2000 metų balandžio mėnesį vėžio jai dar nebuvo, taip pat gali būti nedidelė tikimybė, kad Z. I. buvo prasidėjusi pati ankstyviausia vėžio stadija, kurios diagnozuoti nėra galimybių. Z. I. sveikatos būklė po gydymosi Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje pagerėjo, skundai išnyko. Karoliniškių poliklinikoje Z. I. apsilankė tik grįžusi iš ligoninės 2000 m. balandžio 17 d. ir 2000 m. balandžio 20 d., vėliau 8 mėnesius poliklinikoje ji nesilankė. Specialistas onkologas E. S. pažymi labai piktą ir greitai besivystančią ligos formą (Specialisto onkologo išvados 3 p.). Tai, kad nėra priežastinio ryšio tarp ligoninės ir poliklinikos gydytojų veiksmų ir Z. I. mirties, patvirtina Ekspertizės aktas (12, 29 p.), Specialisto onkologo išvados (3 p.), Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytų profesinės kompetencijos vertinimo komisijų išvados.
5. Teismas nepagrįstai kaip įrodymu vadovavosi Valstybines medicininio audito inspekcijos 2003 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 385K-1 ir 2003 m. sausio 17 d. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaita Nr. 385K-1. VMAI ataskaita nėra individualus administracinis sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir negali sukelti tikrintai įstaigai teisinių pasekmių. VMAI sprendime VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ direktorius įspėtas tik dėl VMAI Ataskaitos 8.1. punkte nurodytų trūkumų, t.y. dėl kokybės sistemos dokumentų trūkumų, šie trūkumai yra formalūs ir yra visiškai nesusiję su Z. I. teiktų sveikatos priežiūros Paslaugų kokybe.
6. Ieškovų pateiktas R. I. patirtos turtinės žalos paskaičiavimas yra neteisingas ir žalos dydis neįrodytas jokias įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Z. I. gaudavo 2 000 Lt pajamas, o pateikti patentai tik patvirtina, kad Z. I. pagal patentą su pertraukomis dirbo nuo 1999 m. balandžio 28 d. iki 2000 m. kovo 30 d., tačiau gautų pajamų nepatvirtina. Laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 30 d. iki 2002 m. sausio mėnesio Z. I. buvo darbinga. Darbo biržos 2005 m. liepos 13 d. pranešime nurodyta, kad nuo 2001 m. sausio 4 d. iki 2002 m. balandžio 8 d. ji buvo užsiregistravusi darbo biržoje, bet nebuvo įdarbinta. Ieškovų teiginys, kad nuo 2000 m. balandžio 3 d. Z. I. dirbti visiškai negalėjo, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Z. I. po gydymosi VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ net 8 mėnesius visiškai nesikreipė į Karoliniškių polikliniką.
7. Priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, yra nepagrįstas CK 6.250 str. nurodytais kriterijais. Teismas nenurodė visos apskaičiuotos ieškovų patirtos neturtinės žalos. Neaišku, kokia dalimi ieškovų patirta žala buvo sumažinta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti, tenkinti ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą iš dalies pakeisti, ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas nepagrįstai vadovaujasi formaliais atskirų ekspertizių bei išvadų fragmentais. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad valstybinis medicininis auditas - oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. VMAI pateikta ataskaita yra objektyvus įrodymas, pagrindžiantis svarbias bylai aplinkybes, todėl apelianto subjektyvūs teiginiai dėl 2003 m. sausio 17 d. VMAI ataskaitos yra neteisingi. Minėta ataskaita yra 2003 m. sausio 20 d. VMAI sprendimo priėmimo pagrindas. Teismas teisingai vertino šios ataskaitos reikšmę. Vidinio gydymo įstaigos dokumentų Karoliniškių poliklinikos gydytojų klinikinės konferencijos išvados ir 2002 m. sausio 28 d. Poliklinikoje vykusio pacientės Z. I. užleisto skrandžio vėžio atvejo aptarimo analizės ir išvados negali būti vertinamas kaip oficialus rašytinis įrodymas ir jomis negalima nuginčyti ar paneigti Valstybinio medicininio audito inspekcijos 2003 m. sausio 13 d. ataskaitoje Nr. 385 K-2 pateiktų išvadų ir jų pagrindu priimto 2003 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 385K-1. VšĮ „Vilniaus Karoliniškių poliklinika“ ligonei nebuvo suteiktas visapusiškas ir pilnavertis gydymas, ką patvirtina Valstybinio medicininio audito inspekcijos 2003 m. sausio 13 d. sprendimas. Ligonė nebuvo nukreipta konsultacijai pas tinkamus, kvalifikuotus specialistus, o nukreipus - netinkamai įvertintos jų išvados, nevykdomi nurodymai ir pan. Atsakovo darbuotojų kaltė, visiškas aplaidumas, neteisėti veiksmai konstatuoti ataskaitoje Nr. 385K - 2 bei sprendime dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti. Tarp gydytojų neatidumo ir nerūpestingumo ir ieškovės sesers ir ieškovo motinos mirties yra priežastinis ryšys. Dėl ligonę gydžiusių gydytojų kaltės – ne laiku diagnozuotos ligos ir netinkamo gydymo, ligai komplikavusis, Z. I. mirė. Atsakovų deliktinę prievolę atlyginti neturtinę žalą dėl Z. I. mirties sukuria ir patvirtina nustatytų juridinių faktų visuma.
Atsiliepimu į atsakovo VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti, tenkinti ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą iš dalies pakeisti: ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai įvertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą bei tinkamai konstatavo faktines aplinkybes. Ligoninėje pacientei nebuvo atlikti visi reikiami ir būtini tyrimai. Neginčytinai byloje yra įrodyta, kad pacientei nebuvo atliktas rentgenologinis tyrimas, nebuvo paimta bioptatų gastrofibroskopijos metu. VMAI ataskaita yra įrodymas, pagrindžiantis svarbias aplinkybes. Apeliantui nėra suteikta kompetencija vertinti VMAI pareigūno kvalifikaciją bei veiksmus, jis iki šiol nereiškė pretenzijų dėl VMAI pareigūnų kvalifikacijos bei neskundė VMAI sprendimo. Pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 17 d. įsakymu patvirtinto Diagnostikos ir gydymo metodikų rengimo ir jų taikymo priežiūros tvarkos aprašo III dalies 4.3. punktą, diagnostikos ir gydymo metodika - medicinos mokslo ir praktikos įrodymais pagrįstas dokumentas, kuriuo nustatomos bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančios taisyklės, bendrieji principai ligoms ir sveikatos problemoms diagnozuoti ir ligoniams gydyti. Metodikomis vadovaujasi atitinkamų profesinių kvalifikacijų gydytojai, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą organizuojančių įstaigų darbuotojai. Atsakovų kaltė yra visiškai įrodyta, atsakovo darbuotojai privalėjo imtis aktyvių veiksmų Z. I. ligai diagnozuoti ir gydyti, tačiau jų nesiėmė, dėl ko pacientė mirė. Yra priežastinis ryšys tarp gydytojų neatidumo ir nerūpestingumo (ne laiku diagnozuota liga, netinkamas gydymas) bei pacientės mirties.
Atsiliepimu į atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir ieškovų apeliacinius skundus atsakovas VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės“ gydytojai nepadarė jokios neteisėtos veikos. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp gydytojų veikos ir pacientės mirties. Priteista neturtinės žalos suma yra per didelė ir neatitinka LAT praktikos analogiškose bylose, protingumo principo. Dėl atsakovo apeliacinio skundo nurodo, kad palaiko jį ir kad ankstyvam skrandžio vėžiui nustatyti rentgenologinis tyrimas yra neinformatyvus ir neprivalomas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Vadovaudamasi šių proceso teisės normų nuostatomis, teisėjų kolegija civilinę bylą nagrinėja, atsižvelgdama į ieškovų ir atsakovų apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas, pasisakydama dėl šiuose skunduose išdėstytų argumentų ir motyvų.
Skundžiamame 2009 m. birželio 8 d. sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamam ginčui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo išspręsti visų pirma būtina nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių tokia atsakomybė apskritai neatsiranda, t.y. neteisėtą atsakovų veiką, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp tokios atsakovų veikos ir atsiradusios žalos bei žalą padariusių asmenų kaltę.
Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl gydymo (sveikatos priežiūros) paslaugų, kurias atsakovai, kaip valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos, teikė įstatymo pagrindu, kokybės, dėl galimai netinkamo (nekokybiško) šių paslaugų teikimo ir dėl to atsiradusių pasekmių. Taigi, šiam ginčui spręsti taikytinos deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės, nes už įstatymo reikalavimų pažeidimą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė.
Deliktinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str. 1 d.). Šią pareigą pažeidusiam asmeniui kyla prievolė atlyginti padarytą žalą - pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatą, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais - ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakingas asmuo. Įstatyme yra numatyti ir atvejai, kai prievolė atlyginti žalą kyla asmeniui, kuris pats žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus, o taip pat atsakomybės be kaltės atvejai. Tačiau būtina pažymėti, kad jokiu atveju civilinė atsakomybė negalima, jeigu nėra žalos (nuostolių) ar (ir) priežastinio ryšio tarp kalto asmens neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.
Šios bylos atsakovų, kaip gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigų, suteiktų paslaugų kokybės vertinimo ir jų atsakomybės taikymo klausimai yra neatsiejami nuo gydytojų, per kuriuos šias paslaugas atsakovai teikė, veiksmų vertinimo ir jų atsakomybės už savo veiksmus klausimų. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, t. y. specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ir tokia atsakomybė yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Tačiau ir tokiu atveju civilinė atsakomybė negali būti taikoma, nenustačius bent vienos iš esminių atsakomybės sąlygų - žalos, neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių netinkamu profesinių gydytojo pareigų vykdymo (jeigu tokie veiksmai ir nustatomi) ir/ar priežastinio ryšio tarp netinkamo profesinių gydytojo (gydytojų) pareigų vykdymo, kaip specifinių neteisėtų veiksmų, bei pasekmių - nukentėjusiajam (nukentėjusiesiems) atsiradusios žalos (nuostolių), šiuo konkrečiu atveju dėl pacientės mirties ieškovams atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, padarė išvadas, kad gydymas Z. I. , kuri yra artima ieškovų giminaitė (ieškovo R. I. motina ir ieškovės R. P. sesuo) VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ buvo teikiamas nepakankamai kvalifikuotai ir rūpestingai ir Z. I. nebuvo užtikrinta konstitucinė teisė į kokybiškas medicinos paslaugas bei kad įrodytas priežastinis ryšys tarp Z. I. mirties ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ bei VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojų veiksmų (neveikimo), nustatė žalos atsiradimo faktą ir žalos dydį, t.y. iš esmės nustatė deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, ir šių išvadų pagrindu ieškovams priteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Tačiau su tokiomis išvadomis, o pirmiausia su išvada, kad įrodytas priežastinis ryšys tarp Z. I. mirties ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ bei VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojų veiksmų, teisėjų kolegija negali sutikti.
Išvadą, kad Z. I. nebuvo užtikrinta konstitucinė teisė į kokybiškas medicinos paslaugas, teismas iš esmės pagrindė kita savo išvada, pagal kurią Z. I. ligos diagnozei nustatyti nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai. Tačiau ši išvada iš esmės nėra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.
Dėl atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ apeliacinio skundo argumentų
Išvadą, kad Z. I. ligos diagnozei nustatyti nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai, pirmosios instancijos teismas padarė, nustatęs, kad pacientei nebuvo atliktas skrandžio rentgeninis tyrimas, o histologinis tyrimas (biopsija) buvo atliktas nekokybiškai ir ne laiku. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė, remdamasis Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės išvadomis ir ieškovų teiginiais, o taip pat kai kuriais kitais įrodymais.
Iš tiesų, byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad skrandžio rentgenologinis tyrimas pacientei Z. I. nebuvo atliktas. Tačiau negalima sutikti su išvada, kad šie gydytojų veiksmai buvo neteisėti, kad jie gali būti vertinami kaip nepakankamai kvalifikuoto ir/ar nerūpestingo paslaugų teikimo faktas ir kad jie turėjo ar galėjo turėti įtakos pacientės ligos diagnozei nustatyti, gydymui paskirti ir tolimesnei ligos eigai bei baigčiai (pacientės mirčiai), o tai reiškia ir priežastiniam ryšiui tarp šio gydytojų veiksmo (neveikimo) ir žalos, dėl kurios šioje byloje yra pareikštas ieškinys.
Teiginį apie reikalingumą pacientei Z. I. atlikti rentgeninį skrandžio tyrimą, pirmosios instancijos teismas pagrindė Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau tekste VMAI) 2003 m. sausio 13 d. atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės VšĮ ,,Karoliniškių poliklinika“ išvadomis ir ieškovų teiginiais, o taip pat byloje pateikta medicinine literatūra, gydytojų P. S. ir J. S. profesinės kompetencijos vertinimo komisijų išvadomis, Karoliniškių poliklinikos gydytojų klinikinės konferencijos protokolu bei Lietuvos onkologijos centro direktoriaus patvirtinta skrandžio vėžio gydymo metodika. Tačiau šie bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad skrandžio rentgenologinis tyrimas, kaip diagnostinis metodas pacientės Z. I. ligos diagnozei nustatyti ir gydymo taktikai bei būdams parinkti bei paskirti, buvo būtinas ir/ar reikalingas.
Kontrolės išvadų, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, 8 p. (t. 1, b.l. 62) iš tiesų yra teigiama, kad ,,...nuo 2000 m. balandžio 17 d. iki 2002 m. sausio 24 d., teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ligonei Z. I. ...“, ,,...nepanaudotos visos ištyrimo galimybės, t.y. neatliktas rentgenologinis skrandžio tyrimas...“ (t. 1, b.l. 62). Tačiau nei šiose išvadose, nei VMAI 2003 m. sausio 13 d. sprendime (t. 1, b.l. 54) nėra teigiama, kad toks tyrimas buvo reikalingas ir/ar būtinas, kad toks tyrimas galėjo būti informatyvus ir jo pagalba būtų laiku nustatyta teisinga diagnozė, tuo labiau nėra jokių argumentų apie rentgenologinio skrandžio tyrimo, kaip vienos iš ištyrimo galimybių reikalingumą ir/ar būtinumą šiuo konkrečiu atveju. Tokių argumentų nėra ir gydytojų P. S. ir J. S. profesinės kompetencijos vertinimo komisijų išvadose bei Karoliniškių poliklinikos gydytojų klinikinės konferencijos protokole (t. 3, b.l. 9-12). Priešingai, gydytojos J. S. profesinės kompetencijos vertinimo komisijos išvadose teigiama, kad, įvertinus konkrečią situaciją - sunkiai diagnozuojamo ir reto infiltracinio skrandžio vėžio atvejį, nei kliniškai, nei endoskopinio tyrimo metu šios formos ligos diagnostika neįmanoma, o ankstyva rentgeninė tokio susirgimo diagnostika negalima (t. 3, b.l. 11). Tuo tarpu teiginys, kad konkrečiu atveju gastroenterologo kompetencijoje buvo įtarti (pagalvoti) apie kitus retus skrandžio susirgimus bei pagilintai ištirti pacientą, yra nekonkretus, nemotyvuotas ir iš jo negalima spręsti, kokiu pagrindu ir pagal kokius požymius gydytojui galėjo ir/ar turėjo kilti tokie įtarimai ir kokie pagilinto ištyrimo būdai galėjo ir/ar turėjo būti panaudoti.
Pažymėtina, kad skrandžio vėžio gydymo metodika, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, rentgenologinio skrandžio tyrimo prie būtinų diagnostinių skrandžio vėžio tyrimų nepriskiria, toks tyrimas rekomenduojamas tik nustatant galutinę skrandžio vėžio diagnozę, nepavykus kitiems metodams (t. 4, b.l. 213), o tokios formos skrandžio vėžio, koks buvo diagnozuotas Z. I. (endofitinis skrandžio vėžys, IV kl.) diagnostikos metodai iš viso nėra aptarti. Tokios formos vėžio diagnostikos metodai nėra aptarti ir byloje pateiktoje medicininėje literatūroje. Pažymėtina ir tai, kad medicininė literatūra negali būti tinkamas įrodinėjimo šaltinis konkrečioje byloje, nes jos vertinimas yra susijęs su specialių žinių medicinos mokslo srityje, ir konkrečiai onkologijoje, panaudojimu, todėl tokia literatūra gali būti vertinama tik turint specialių žinių šioje srityje, o nagrinėjant ginčą - pasitelkus ekspertus (CPK 212 str.).
Taigi, faktiniai bylos duomenys, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina teismo išvados apie skrandžio rentgenologinio tyrimo, kaip diagnostinio metodo, pacientės Z. I. ligos diagnozei nustatyti ir gydymo metodams parinkti, reikalingumo ir/ar būtinumo. Priešingai, kiti byloje esantys ir toliau aptariami duomenys leidžia daryti išvadą, kad toks tyrimas šiuo konkrečiu atveju nebuvo nei būtinas, nei reikalingas.
Teismo nutarties pagrindu atliktos ekspertizės akto Nr. EDM 9 (60)/08 (01) (t. 5, b.l. 124-136) išvadose teigiama, kad pagal esamas aplinkybes gydytojai neturėjo atlikti skrandžio rentgenologtinio tyrimo, nes jis neinformatyvus ankstyvai skrandžio vėžio diagniostikai, neprivalomas ir nepriskiriamas prie specifinių tyrimų skrandžio vėžiui nustatyti (išvadų 14 p., 27 p.). Išvadose taip pat teigiama, kad pacientei buvo atliktas informatyvesnis endoskopinis skrandžio ištyrimas su biopsinės medžiagos morfologiniu ištyrimu (išvadų 14 p.). Analogiška išvada pateikta ir Teismo medicinos specialisto 2005 m. lapkričio 29 d. išvadoje Nr. J-SI-14-86 (t. 4, b.l. 63-77, išvados 4 p.) bei specialisto onkologo 2005 gruodžio 5 d. išvadoje dėl ligonės Z. I. gydymo (t. 4, b.l. 61-62, išvados 4 p.).
Minėtu ekspertizės aktu taip pat nustatyta, kad pacientei Z. I. buvo atlikti visi tyrimai, reikalingi diagnozei nustatyti (akto išvadų 1 p.), diagnostinės priemonės buvo panaudotos optimaliai (išvadų 9 p.), antros ar trečios stadijos vėžys nebuvo diagnozuotas dėl skrandžio vėžio klinikinės eigos ypatumų konkrečiai pacientei (išvadų 16 p.), pagal gydytojų nustatytus ligos klinikinius simptomus nebuvo įmanoma diagnozuoti endofitinį skrandžio vėžį pirminėse gydymo stadijose (išvadų 28 p.), gydant Z. I. VšĮ ,,Karoliniškių poliklinika“, klinikiniai simptomai buvo įvertinti, buvo atliekami būtini tyrimai, o nustatytos diagnozės ir paskirtas gydymas atitiko tyrimų rezultatus ir klinikinį ligos vaizdą, endoskopinio skrandžio tyrimo (su biopsinės medžiagos morfologiniu ištyrimu) informatyvumas žemas (išvadų 34 p.). Analogiškos išvados yra pateiktos ir aukščiau minėtose specialistų išvadose.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas specialistas onkologas E. S. iš esmės patvirtino tiek savo duotos išvados, tiek ekspertizės akto teiginius apie tai, kad rentgenologinis skrandžio tyrimas nėra informatyvus ir pirminei skrandžio vėžio diagnostikai praktiškai nenaudojamas, kad toks tyrimas naudojamas tik naviko išplitimui patikslinti. Šis liudytojas taip pat parodė, kad, tikrinant pacientą endoskopu, įtarti endofitinio skrandžio vėžio negalima, o biopsija nepadeda, kad endofitinis skrandžio vėžys yra pikta vėžio forma, kuri nepasiduoda gydymui. Abejoti šio liudytojo, kaip turinčio specialių žinių medicinos ir konkrečiai onkologijos srityje asmens, parodymų patikimumu nėra pagrindo.
Analogiškai ekspertizės akto teiginius iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta ekspertė Jūratė Dementavičienė, be kita ko, teigdama, kad endoskopinis tyrimas yra informatyvesnis už rentgenologinį tyrimą, o rentgenologinis tyrimas atliekamas tik tam tikrais atvejais, kai endoskopija negalima ir toks tyrimas gali būti kaip papildomas tyrimas.
Taigi, byloje esantys įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pacientei Z. I. nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai.
Vertindamas ekspertizės aktą Nr. EDM 9 (60)/08 (01), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į kai kuriuos klausimus ekspertai atsakė nekonkrečiai, neargumentuotai. Tačiau su tokiu teismo teiginiu negalima sutikti. Ekspertizės akto išvadų 16 punkte yra pateikta išvada, kad antros ar trečios stadijos vėžys nebuvo diagnozuotas dėl skrandžio vėžio klinikinės eigos ypatumų konkrečiai pacientei, tuo tarpu klinikinė pacientės ligos eiga yra aprašyta jos medicininiuose dokumentuose, kuriuos tyrė ekspertai ir kurie yra aprašyti tiriamojoje akto dalyje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ši išvada yra visiškai neargumentuota. Ekspertizės akto išvadų 27 punkte išdėstytas teiginys, kad ,,...Atsakyti, ar skrandžio rentgenologinis tyrimas galėjo turėti įtakos nustatant ligos diagnozę negalima, nes šis tyrimas nebuvo atliktas“ yra logiškas, nes juo buvo atsakyta į teismo nutartimi užduotą ne visiškai tikslų klausimą ,,Ar skrandžio rentgenologinis tyrimas galėjo turėti įtakos nustatant Z. I. ligos klinikinius simptomus?“, kuris iš esmės gali būti suprantamas kaip klausimas apie galimai praeityje atliktą tyrimą, kuris iš tiesų nebuvo atliktas. Taigi, šis teiginys iš esmės neprieštarauja tos pačios išvados teiginiams, kad ,,...Rentgenologinis skrandžio tyrimas ankstyvam skrandžio vėžiui nustatyti neinformatyvus ir neprivalomas...“ ir kad ,,Jis nepriskiriamas prie specifinių tyrimų skrandžio vėžiui nustatyti“.
Taigi iš esmės pagrįstas yra atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė VMAI Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės 2003 m. sausio 13 d. ataskaitoje Nr. 385 K-2 pateiktomis išvadomis, tinkamai neįvertinęs kitų byloje esančių įrodymų ir duomenų apie aplinkybę, ar Z. I. ligos diagnozei nustatyti nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai.
Remdamasis šioje nutartyje jau minėtomis VMAI atliktos 2003 m. sausio 13 d. paslaugų kontrolės išvadomis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2001 m. gegužės 14 d. ir 2001 m. spalio 30 d. atliekant profilaktinį patikrinimą, nebuvo pakankamai įvertinti fiksuoti pacientės nusiskundimai, susirgimo anamnezė bei objektyvūs tyrimų duomenys ir todėl išvada ,,dirbti gali“ galėjo turėti įtakos Z. I. socialinei adaptacijai. Tačiau ši VMAI išvada niekaip neįrodo priežastinio ryšio tarp gydytojų veiksmų ir atsiradusios žalos, nes su ja nėra siejamas galimai netinkamas ar nesavalaikis ligos diagnozavimas ir/ar ligos eiga. Kitus kontrolės išvadų teiginius apie nepakankamą skiriamo gydymo kontrolę, visų ištyrimo galimybių nepanaudojimą iš esmės paneigia šioje nutartyje jau aptartos ekspertizės akto Nr. EDM 9 (60)/08 (01) bei Teismo medicinos specialisto 2005 m. lapkričio 29 d. ir specialisto onkologo 2005 m. gruodžio 5 d. išvados.
Vertinant šiuos įrodymus, būtina pažymėti ir tai, kad teismo paskirtą ekspertizę atliko ekspertų komisija, kurios sudėtyje buvo įvairių medicinos sričių, tarp jų ir gastroenterologijos bei onkologijos, specialistai. Šios ekspertizės išvadas iš esmės patvirtino liudytoju apklaustas onkologijos srities specialistas E. S. , ekspertų komisijoje dalyvavusi ekspertė J. Dementavičienė. Ekspertai nustatė, kad Z. I. buvo daromi visi įprastiniai reikalingi tyrimai, diagnostinės priemonės buvo panaudotos optimaliai ir priežastinio ryšio tarp Z. I. skrandžio vėžio eigos ir gydytojų veiksmų nėra. Šios išvados iš esmės atitinka minėtas Teismo medicinos specialisto 2005 m. lapkričio 29 d. ir specialisto onkologo 2005 gruodžio 5 d. išvadas. Todėl VMAI 2003 m. sausio 13 d. kontrolės ataskaitoje Nr. 385 K-2 pateiktos išvados, pasirašytos vienos vyr. specialistės, apie kai kuriuos VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ nustatytus pažeidimus, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, nepaneigia ekspertizės akto išvadų, o kontrolės ataskaitoje nustatytų galimų pažeidimų sieti priežastiniu ryšiu su Z. I. ligos eiga ir vėlesnėmis pasekmėmis - mirtimi, taigi ir ieškovams atsiradusia žala, nėra pagrindo. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Z. I. ligos diagnozei nustatyti nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai. Ši išvada padaryta, tinkamai neįvertinus ekspertizės akto ir jo išvadų bei kitų šioje nutartyje paminėtų įrodymų.
Kaip pagrįstai teigiama atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ apeliaciniame skunde, profesinės kompetencijos vertinimo komisijos, įvertinusios VMAI 2003 m. sausio 13 d. kontrolės ataskaitą Nr. 385 K-2, padarė išvadas, kad gydytojų P. S. ir J. S. , teikusių sveikatos priežiūros paslaugas pacientei Z. I. , profesinė kompetencija atitinka vidaus ligų gydytojo ir atitinkamai bendrosios praktikos gydytojo specialybės reikalavimus, o šių gydytojų profesinė veikla nebuvo nevertinta kaip grubi praktikos klaida ir kaip dažnai pasikartojančios praktikos klaidos. Taigi ir šie byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia ieškovų teiginius bei pirmosios instancijos išvadas apie atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ neteisėtus veiksmus (neveikimą), teikiant sveikatos priežiūros paslaugas Z. I. , ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų bei Z. I. mirties.
Dėl atsakovo VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės“ apeliacinio skundo argumentų
Atsakovas VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės aktu Nr. EDM 9 (60)/08 (01), specialisto onkologo E. S. 2005 m. gruodžio 5 d. išvada bei A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto išvada. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ apeliacinio skundo argumentų, dėl šių rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės ir jais nustatytų aplinkybių, o taip pat dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ekspertizės akto ir jo išvadų bei kitų šioje nutartyje paminėtų įrodymų, jau pasisakė. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad objektyviais bylos duomenimis nepagrįsta bei jiems iš esmės prieštaraujanti yra pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad įrodytas priežastinis ryšys tarp Z. I. mirties atsakovų VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ bei VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ gydytojų veiksmų (neveikimo). Priešingai, minėti įrodymai (ekspertizės aktas Nr. EDM 9 (60)/08 (01), specialisto onkologo E. S. 2005 m. gruodžio 5 d. išvada bei A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto išvada) tokį priežastinį ryšį paneigia. Apeliantas taip pat pagrįstai teigia, kad, suabejojęs ekspertų išvadomis ir neturėdamas specialių medicinos žinių, teismas nepasinaudojo CPK 217 ir 219 straipsniuose numatytomis teisėmis - išvadai išaiškinti ir papildyti apklausti ekspertizę atlikusius ekspertus, skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Tuo tarpu teismas iš esmės paneigė ekspertizės akto išvadas, nors jos nėra paneigtos ir nuginčytos kitais leistinais įrodymais (CPK 177, 212 str.).
Šioje nutartyje taip pat jau minėta, kad endofitinio skrandžio vėžio diagnostikos metodai byloje pateiktoje medicininėje literatūroje nėra aptarti ir kad pagal byloje esančius įrodymus, kuriuose pateiktos specialistų išvados, ankstyvoje stadijoje endofitinio skrandžio vėžio diagnozuoti nėra galimybių. Pagrįstas ir kitas apelianto teiginys, kad į klausimą, kaip tokioje pačioje situacijoje būtų elgęsis atidus, rūpestingas, atsargus ir kvalifikuotas gydytojas, gali atsakyti tik ekspertai ir specialistai.
Šioje byloje esančia gydymo stacionare ligos istorija Nr. 2000/5080 (t. 4, b.l. 34) bei ekspertizės aktu Nr. EDM 9 (60)/08 (01) nustatyta, kad VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ Z. I. buvo gydoma 2000 m. balandžio 4 d. - 2000 m. balandžio 13 d. laikotarpiu. Šie rašytiniai įrodymai taip pat leidžia daryti išvadą, kad tuo laikotarpiu Z. I. buvo atlikti įvairūs tyrimai, kuriuos ekspertai įvertino kaip optimalius, ir taikytas gydymas pagal sudarytą gydymo planą, kurį ekspertai įvertino kaip tinkamą, atitinkantį klinikinį vaizdą ir tyrimų rezultatus (ekspertizės akto išvadų p. 9, 21). Įvertinus tai, kad skrandžio vėžys pacientei buvo diagnozuotas 2002 m. vasario 4 d. (t. 5, b.l. 130) t.y. praėjus beveik 2 metams nuo gydymosi Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje, bei tai, kad bylos duomenimis neįmanoma nustatyti, kada iš tiesų prasidėjo susirgimas, tapęs mirties priežastimi, daryti išvadą apie mirties ir šios ligoninės gydytojų veiksmų priežastinį ryšį nėra jokio pagrindo.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, išvadą, kad pacientei Z. I. nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai, pirmosios instancijos teismas pagrindė teiginiais, kad nebuvo atliktas rentgenologinis skrandžio tyrimas ir laiku nebuvo atliktas kokybiškas histologinis tyrimas. Dėl to, kad rentgenologinis tyrimas šiuo konkrečiu atveju nebuvo būtinas ir/ar reikalingas, šioje nutartyje jau pasisakyta.
Iš tiesų, Lietuvos onkologijos centro (toliau tekste LOC) direktoriaus 2001 m. gegužės 24 d. įsakymu patvirtintoje skrandžio vėžio gydymo normoje (gydymo metodikoje) (t. 4, b.l. 212-222), kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, prie būtinųjų diagnostinių tyrimų priskiriama biopsija, kurios metu paimami daugiau negu penki bioptatai. Tačiau negalima nesutikti su apelianto teiginiu, kad ši gydymo norma (metodika) yra vidinis Lietuvos onkologijos centro, kaip gydymo įstaigos dokumentas, todėl kitų gydymo įstaigų darbuotojų darbo negalima vertinti pagal tokio dokumento reikalavimus, tuo labiau negalima šio dokumento pagrindu pripažinti jų veiksmus neteisėtais. Pažymėtina, kad LOC yra specifinė gydymo įstaiga, kurioje diagnozuojami ir gydomi onkologiniai susirgimai pacientams, kuriems tokie susirgimai įtariami dėl nustatytų klinikinių požymių. Tuo tarpu atsakovai nėra specifinės gydymo įstaigos, diagnozuojančios ir gydančios būtent tokius susirgimus, todėl nėra pagrįsta reikalauti, kad visais atvejais, net ir nesant jokių specifinių vėžinio susirgimo klinikinių požymių, kaip nustatyta šiuo konkrečiu atveju, gydymo įstaigos vadovautųsi metodika, pritaikyta specialiai vėžiniams susirgimams diagnozuoti. Pažymėtina, kad pagal liudytojo E. S. parodymus, tuo atveju, kai, atliekant endoskopinį tyrimą, vėžinio susirgimo požymių nematyti, biopsinis tyrimas negali padėti. Byloje nustatyta, kad, atlikus endoskopinį tyrimą, pacientei Z. I. jokių skrandžio vėžio požymių nebuvo nustatyta Taigi nėra pagrindo išvadai, kad Z. I. laiku nebuvo atliktas kokybiškas histologinis tyrimas.
Taigi, nenustačius, kad atsakovas VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“, kaip sveikatos priežiūros paslaugas Z. I. teikusi įstaiga, neatliko visų būtinų ir/ar reikalingų tyrimų ir/ar skyrė netinkamą, klinikinio ligos vaizdo neatitinkantį gydymą, priežastinio ryšio tarp gydytojų veiksmų ir pacientės mirties nustatyti negalima, nors ir kai kurie galimi pažeidimai, nurodyti VMAI kontrolės 2003 m. sausio 17 d. ataskaitoje bei 2003 m. sausio 20 d. sprendime (t. 4, b.l. 98-106), ir nėra paneigti.
Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip įrodymu vadovavosi Valstybines medicininio audito inspekcijos 2003 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 385K-1 ir 2003 m. sausio 17 d. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaita Nr. 385K-1, kuri, pasak apelianto, nėra individualus administracinis sprendimas ir negali sukelti tikrintai įstaigai teisinių pasekmių, o sprendime ligoninės direktorius įspėtas tik dėl VMAI Ataskaitos 8.1. punkte nurodytų trūkumų - kokybės sistemos dokumentų trūkumų.
Iš tiesų, ataskaita teisinių pasekmių tikrintai įstaigai nesukelia, tačiau ji gali būti vienu iš įrodinėjimo šaltinių, sprendžiant bylas dėl žalos, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau, kaip jau minėta, tokia ataskaita negali paneigti byloje esančio ekspertizės akto išvadų, pagal kurias priežastinio ryšio tarp gydytojų veiksmų ir pacientės mirties nėra, o kiti išvadose nurodyti pažeidimai tokiu ryšiu su pasekmėmis (pacientės mirtimi) nėra susiję ir šios bylos esmei reikšmės negali turėti.
Dėl ieškovų apeliacinio skundo argumentų
Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškinys atsakovo VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ atžvilgiu, ieškovai teigia, kad šio atsakovo veiksmai taip pat nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, kiek buvo būtina, nes Z. I. buvo nustatyta klaidinga diagnozė, lėmusi tolesnį klaidingą ir ydingą jos gydymo eigą. Ieškovai taip pat teigia, kad VGPUL tyrimai nebuvo tinkamai atlikti, įžvelgia dokumentų klastojimo požymių, o gydymą laiko neadekvačiu. Tačiau tokie teiginiai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o dokumentų klastojimo faktas neįrodytas, kaip tai nustatyta CPK 184 straipsnyje. Negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad gastroskopija Z. I. buvo atlikta tik tariamai, nes jokių įrodymų, kad gydymo stacionare istorijoje (t. 5, b.l. 32, ligos istorijos l. Nr. 7) esantis įrašas apie šį tyrimą būtų suklastotas, o šiame įraše nurodyta data ,,2000.04.02“, nesant suklastojimo įrodymų ir nesant ginčo, jog pacientė šioje ligoninėje buvo tik vieną parą, t.y. 2000 m. balandžio 3-4 d., vertintina kaip techninė klaida. Taigi, faktiniais bylos duomenimis nepagrįstas ieškovų apeliacinio skundo teiginys, kad jie įrodė ir pagrindė aplinkybes, kuriomis grindžia atsakovo VGPUL kaltę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog medicininė pagalba Z. I. VGPUL 2000 m. balandžio 3 d. – 4 d. buvo teikiama netinkamai, ir nėra VGPUL gydytojų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp gydytojų veiksmų ir Z. I. mirties, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, yra pagrįsta ir todėl ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ atmesta pagrįstai.
Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių
Šioje nutartyje jau pasisakyta apie tai, kad bylos duomenimis nepagrįstos yra pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad atsakovai VšĮ ,,Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“, teikdami sveikatos priežiūros paslaugas pacientei Z. I. , atliko neteisėtus veiksmus, kurie buvo susiję priežastiniu ryšiu su pacientės mirtimi, taigi ir su ieškovų nurodyta ir reikalaujama atlyginti žala. Padarius priešingą, nei pirmosios instancijos teismo padarytoji, išvadą, t.y. kad tokie veiksmai, galėję būti susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis, nėra nustatyti ir nėra įrodyti šioje byloje surinktais duomenimis, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys, pareikštas atsakovams VšĮ ,,Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“, iš dalies patenkintas, naikinama, nes ši sprendimo dalis yra priimta nepagrįstos faktiniais bylos duomenimis ir iš esmės šiems duomenims prieštaraujančios išvados pagrindu, taigi priimta pažeidžiant proceso teisės normas (CPK 177, 178, 217, 219, 263 str.) ir dėl šių pažeidimų byla iš esmės buvo išspręsta neteisingai, todėl negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 329 str. 1 d.).
Šioje nutartyje taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, pareikštą atsakovui VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“, padaręs bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad nėra nustatyta VGPUL gydytojų neteisėtų veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su Z. I. mirtimi. Nenustačius nei vieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su pacientės Z. I. mirtimi, taigi ir ieškovų nurodyta ir reikalaujama atlyginti žala, nėra esminių sąlygų taikyti civilinę deliktinę atsakomybę atsakovams, kaip sveikatos priežiūros ir sveikatos priežiūros paslaugas suteikusiems asmenims (valstybinės sveikatos priežiūros įstaigoms) dėl ieškovams atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos, taigi nėra pagrindo šią žalą iš atsakovų priteisti ir ieškinys visų atsakovų atžvilgiu atmetamas. Nenustačius esminių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir nesant pagrindo tokios atsakomybės taikyti bei žalą priteisti, atmetant ieškinį, žalos dydžio klausimas nėra aktualus ir jos dydžio nagrinėjimas praranda prasmę, nes teisinės reikšmės turėti negali. Todėl dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos dydžio klausimais, teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes šie klausimai bylos baigčiai įtakos turėti negali.
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys atsakovų VšĮ ,,Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ atžvilgiu, ir ieškinį atmetus, naikinamas ir papildomas teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, kuria išspręstas teismo išlaidų atlyginimo valstybei klausimas, nes, atmetus ieškinį, iš atsakovų šios išlaidos nepriteisiamos, o ieškovai nuo tokių išlaidų - žyminio mokesčio - mokėjimo, yra atleisti (CPK 83 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria iš atsakovų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ solidariai ieškovams R. I. ir R. P. priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, ir ieškinį šiems atsakovams atmesti.
Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria iš atsakovų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ priteistos bylinėjimosi išlaidos ieškovei R. P. , sprendimo dalį, kuria iš ieškovės R. P. ir atsakovų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei bei 2009 m. rugsėjo 15 d. papildomą sprendimą, kuriuo iš atsakovų VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“ priteistas žyminis mokestis valstybei.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. P. 4 391,13 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ ir 5 782 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui VšĮ „Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė“.