- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-22
- Bylos Nr.
- eI2-2502-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02870-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos kriminalinės policijos biuras
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Jolantos Malijauskienės ir Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-02972-e, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities VPK iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu, kuriuo pareiškėjui nerekomenduojama išduoti leidimą laikinai (nešiotis) ginklus, nes policija, neva, turi duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pažymi, kad sprendimą priėmusi vyresnioji specialistė apsiribojo pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo atvejų išvardinimu, nepaminėdama, kokias teisines pasekmes tai sukuria. Vilniaus apskrities VPK vyresnioji specialistė, priimdama sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, rėmėsi 2016 m. gruodžio 23 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro gauta informacija, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir Lietuvos kriminalinės policijos pateiktu atsakymu į Vilniaus apskrities VPK užklausimą. Tačiau ginčijamu sprendimu nepaaiškinama, kokiu pavidalu ši informacija buvo vyresniajai specialistei suteikta ir kas konkrečiai joje nurodoma. Su minėta kriminalinės policijos biuro parengta informacija pareiškėjas ir jo atstovas neturėjo galimybės susipažinti, todėl tokie duomenys negali būti laikomi tinkamais ginčijamo sprendimo motyvais.
Pareiškėjo teigimu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. nurodyti duomenys (teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimai) apie pareiškėją turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę. Šiuo atveju, Vilniaus apskrities VPK pareigūnai žinojo, kad pareiškėjas yra charakterizuojamas teigiamai, laikomas atsakingu, rūpestingu ir sąžiningu asmeniu. Atkreipia dėmesį, kad priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo nurodoma kodėl nevertinami tokie duomenys, kaip teigiamai charakterizuojanti medžiaga.
Pareiškėjo teigimu, pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, nurodantys, kokie asmenys nelaikomi nepriekaištingos reputacijos, gali būti netaikomi tais atvejais, kai asmuo iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, su sąlyga, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl tai, kad pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo išduotas 1996 m., pareiškėjui sukėlė lūkestį, jog ir 2016 m. kreipiantis į Vilniaus AVPK leidimas laikyti (nešiotis) ginklus bus išduotas. Juolab, kad 2016 m. birželio 1 d. Informatikos ir ryšių departamento pažymoje yra nurodoma, kad pareiškėjas yra neteistas. Vien pareiškėjo atžvilgiu inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų išvardinimas negali būti įvardinamas, kaip nepriekaištingos reputacijos neturėjimas ar kaip charakterizuojantys duomenys, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas gali kelti pavojų sau ir aplinkiniams. Kadangi pareiškėjas yra neteistas, galima teigti, kad jo elgesys, dėl kurio buvo pradėti baudžiamieji persekiojimai, nesukelia visuomenei ar jam pačiam pavojaus, be to neteistam asmeniui nėra pagrindo taikyti LR GŠKĮ 18 straipsnio. Pažymi, kad pareiškėjas yra teigiamai charakterizuojamas darbovietėje, visuomenėje ir buityje, jis pasižymi iniciatyvumu, rūpinasi biosferos saugojimu, aktyvus ir drausmingas. Pareiškėjas didelę reikšmę savo asmeniniame gyvenime skiria šeimai, jis penkių vaikų tėvas, pavyzdingai besirūpinantis šeimos gerove, vaikų auklėjimu. Visos šios aplinkybės paneigia Vilniaus apskrities VPK ginčijamame sprendime nurodytą motyvą, kad pareiškėjui negalima išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklu, nes jis, neva, gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Teismo posėdyje pareiškėjas patikino, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Prašė jo skundą patenkinti ir klausimą dėl ginklo leidimo išdavimo grąžinti spręsti atsakovei iš naujo. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžiu metu pažymėjo, jog išvada dėl pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės buvo padaryta remiantis tik Kriminalinės žvalgybos išvada, kurios turinys nėra aiškus. Be to, pareiškėjo atstovo nuomone, tai nėra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą. Atstovas tvirtino, jog teisės aktai įpareigoja atsakovę ne tik nustatyti tam tikras aplinkybes, bet ir tinkamai motyvuoti savo atsisakymą išduoti leidimą ginklui laikyti (nešiotis). Taip pat pridūrė, jog nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo atskleistas VAĮ 8 straipsnio turinys. Todėl paantrino pareiškėjo pozicijai ir prašė teismo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo išdavimo ginklui laikyti (nešiotis), taip pat prašė įvertinti ir atsižvelgti į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teigiamai charakterizuojančius pareiškėją.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galimą padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne. Įvertinus charakterizuojančią pareiškėjo medžiagą, Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, taip pat iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro gautą informaciją, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, Vilniaus apskrities VPK atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovo teigimu, įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kito ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą. Įstatymo nuostatos (17, 18 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.
Pažymi, kad galiojant ankstesnei Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 redakcijai, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešioti) ginklą, tačiau 2003 m. gruodžio 12 d. Vilniaus miesto VPK sprendimu, vadovaujantis galiojusiu tuo metu Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis 5 punktas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 84, 84.3 p., pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas. Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją (sugriežtinus leidimų išdavimo tvarką nuo 2011-03-01) pareiškėjui leidimas laikyti (nešioti) ginklą negali būti išduotas. Vilniaus apskrities VPK teigimu, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, kuris turi būti paliktinas galioti nepakeistas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo. Prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo kreipėsi su 2016 m. gruodžio 8 d. prašymu, t. y. jau galiojant naujai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai, kuri įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d., o 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas neturėjo leidimo turėti (nešiotis) ginklą. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui negali būti taikoma Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, kad apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. lapkričio 21 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 191 straipsnį, 2272 straipsnio 1 dalį, 234 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo (išskyrus lygiavamzdį medžioklinį), šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimas, laikymas, įsigijimas ar realizavimas), todėl pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Aplinkybė, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, taip pat aplinkybės, susijusios su pareiškėjo asmeninėmis savybėmis, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.
Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu jį apskundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t.y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas iš ginčijamo Vilniaus AVPK sprendimo turinio nustatė, kad jis buvo priimtas vadovaujantis dviem teisiniais pagrindais: 1) Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu („B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos“) ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu („nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo“); 2) Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu („B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus“). Teisėjų kolegija nurodė, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame, išnagrinėjus byloje surinkus įrodymus, aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, buvo pasisakyta tik dėl pirmojo ginčijamo Vilniaus AVPK sprendimo priėmimo teisinio pagrindo taikymo sąlygų egzistavimo, tuo tarpu dėl antrojo teisinio pagrindo taikymo sąlygų egzistavimo jokių motyvų nepateikta, dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o bylą perdavė nagrinėti iš naujo, t.y. kad būtų patikrintas Vilniaus AVPK 2017 m. liepos 25 d. sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 17-IL-10-02972-e teisėtumas ir pagrįstumas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai (nešiotis) ginklus, teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 8 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. gruodžio 23 d. gauta informacija, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.
Vilniaus apskrities VPK Licencijavimo skyrius 2017 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 17-IL-10-00087-e atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apskrities VPK Licencijavimo skyriaus 2017 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 17-IL-10-00087-e kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities VPK Licencijavimo skyriaus 2017 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-00087-e ir įpareigojo Vilniaus apskrities VPK pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Vilniaus apskrities VPK Viešosios policijos valdyba 2017 m. birželio 7 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama pateikti nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-00079-93 kopiją. Pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai). Pareiškėjas 2017 m. liepos 3 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2017 m. liepos 14 d. gautas raštas, kuriuo nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Vilniaus apskrities VPK 2017 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 17-IL-10-02972-e pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apskrities VPK 2017 m. liepos 25 d. sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą apskundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies: pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išaiškino, jog Vilniaus AVPK priimdamas skundžiamą sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2018 m. sausio 10 d. sprendimą taikė Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo nuostatas. Taip pat, pirmosios instancijos teismas netikrino kito Vilniaus AVPK sprendimo teisinio pagrindo taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, dėl jo jokių motyvų nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų patikrintas Vilniaus AVPK 2017 m. liepos 25 d. sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus teisėtumą ir pagrįstumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo atžvilgiu. Teismas, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, konkrečiai pasisakys tik dėl jų.
Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje buvo keliamas klausimas dėl Konstitucijai prieštaraujančių Įstatymo nuostatų taikymo, kuriomis rėmėsi Vilniaus AVPK ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdami sprendimus.
Teisėjų kolegija pasisakydama šiuo aspektu pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019 m. birželio 28 d., Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėjo, jog Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, jog leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.
Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priėjo prie išvados, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis, be kita ko, Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms. Pažymėtina, kad iki 2020 m. gruodžio 31 d. įstatymų leidėjas nepriėmė ir nepakeitė teisinio reguliavimo, įtvirtinto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose.
Kaip minėta, atsakovas Vilniaus AVPK Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovo sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis ginklus), vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo keliamas klausimas dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme.
Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, kuria atsakovas vadovavosi ginčo atveju, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokį asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvada apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Pažymėtina, jog GŠKĮ nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014). Administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.
Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas 1996 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 191 straipsnį, BK 227² straipsnio 1 dalį ir BK 234 straipsnio 1 dalį. Taip pat nustatė, jog ginčijamas sprendimas priimtas Kriminalinės policijos pateiktos išvados pagrindu. Sutiktina su pareiškėjo nuomone, jog nagrinėjamu atveju nepakanka sprendimu įvardinti baudžiamojo persekiojimo atvejus pareiškėjo atžvilgiu ir vadovautis rekomendacinio pobūdžio Kriminalinės policijos pateikta informacija. Kaip jau paminėta, teisės taikymo požiūriu GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas aiškinamas kaip norma, kurioje kalbama ne apie bet kokį asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams laikyti ir nešiotis, nors ir ne visuomet teigiamai charakterizuojamą, o apie asmenį, kurį liečia jį charakterizuojantys duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Vadinasi, GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyti duomenys apie pareiškėją turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismui pateikė rašytinius įrodymus teigiamai charakterizuojančius pareiškėją. Aplinkybes, kad pareiškėjas yra charakterizuojamas teigiamai, įvardijamas kaip atsakingas, rūpestingas ir sąžiningas asmuo, žinojo ir policijos atstovai priimdami ginčijamą sprendimą. Priimdami ginčijamą sprendimą pareigūnai nevertino sprendime išdėstytų motyvų ir aplinkybių, nenurodė, kodėl nevertinama pareiškėją teigiamai charakterizuojanti medžiaga ir Informatikos ir ryšių departamento pažyma, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas nėra teistas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų formalus įvardijamas sprendime negali būti laikomi charakterizuojamais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo keliamą grėsmę sau ir visuomenei. Pažymėtina, jog valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą, taip pat privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Papildomai įvertinta ir pareiškėjo galimą elgesį ateityje charakterizuojanti medžiaga, kurią pareiškėjas pateikė teismui posėdžio metu. Pareiškėjas nėra teistas, jis teigiamai charakterizuojamas darbovietėje ir visuomenėje. Tauragės Medžiotojų ir žvejų draugijos narių charakteristikoje nurodoma, kad pareiškėjas yra medžiotojų klubo „Kurtinys“ prezidentas, pavyzdingai tvarko medžioklės klubo ūkį, puoselėja medžioklės tradicijas, užtikrina medžiotojų saugų elgesį. Pareiškėjas taip pat gerai charakterizuojamas Tauragės apskrities futbolo federacijos narių. Teigiama, kad pareiškėjas atsakingai, sąžiningai ir lojaliai atlieka Tauragės apskrities futbolo federacijos prezidentui pavestas funkcijas, t.y. maksimaliomis pastangomis siekia pagerinti Tauragės apskrities futbolo federacijos veiklą bei atstovauti federacijos narių interesus ir juos ginti. Taip pat byloje pateikta AB „Fasa“ charakteristika, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2001 m. balandžio 10 d. pradėjo dirbti šioje įmonėje komercijos direktoriaus pareigose. Pareiškėjui pradėjus dirbti įmonėje padidėjo gaminamų įrenginių pardavimas į užsienio šalis, išplėstas gaminamos produkcijos asortimentas, pagerinta gaminių kokybė ir kt. Teigiama, jog pareiškėjas pasižymi sumanumu, reiklumu, pareigingumu, strateginiu mąstymu ir pan. Lietuvos futbolo federacijos charakteristikoje apie pareiškėją pažymima, jog pareiškėjas yra sąžiningas, darbštus, komunikabilus ir atsakingas. Pareiškėjas yra iniciatyvus, imlus įvairioms naujovėms ir pasiūlymams, nekonfliktiškas, pasižymintis didele motyvacija ir kt. Visos šios nurodomos aplinkybės panaikina Vilniaus AVPK motyvą, kad pareiškėjui negalima išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklu tuo pagrindu, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Akivaizdu, jog motyvai, kurių pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui nešiotis ir laikyti ginklą nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę sau ir aplinkai. Todėl Vilniaus AVPK nepateikus daugiau įrodymų, patvirtinančių aplinkybes išdėstytas ginčijamame sprendime, manytina, kad toks sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsižvelgiant į aptartą aukščiau pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų įvykdymo laikotarpį, periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, negalima vienareikšmiškai spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles arba visuomenines moralės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo srities požiūriu. Pareiškėjo byloje pateikti įrodymai paneigia policijos padarytas išvadas, jog pareiškėjo elgesys, atsižvelgiant į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, tebekelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, ir laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, yra ganėtinai ne trumpas, todėl teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka GŠKĮ reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas). Patenkinus pareiškėjo skundo pagrindinį reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, tenkintinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-02972-e, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.