Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiosios R. K. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Z. iš kaltinimų pagal BK 145 str. 1 d., 155 str. 2 d. ir 165 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 13 d. apie 15.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tempdamas nukentėjusiąją R. K. už plaukų, suduodamas jai kumščiu du smūgius į veidą ir padarydamas jai odos nubrozdinimus kairėje veido pusėje bei kraujosruvą dešiniame skruoste, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Be to, įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – teisėjo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, baudžiamąją bylą ir patikrinusi byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai (nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų L. A. ir A. S. parodymai, asmens apžiūros protokolas, specialisto išvada ir kt.) iš esmės yra nuoseklūs, jie tarpusavyje neprieštarauja, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir papildo vieni kitus. Apylinkės teismas visiškai teisingai įvertino įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai bei aiškiai išdėstė visus savo argumentus, susijusius su A. Z. veikos įrodytumu, jos kvalifikavimu, bausmės skyrimu ir kitais nuosprendžiu išspręstais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų rinkimą, jų fiksavimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų.

Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė įvykio metu sumušęs nukentėjusiąją. Apylinkės teismo teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat neigia, kad įvykio metu ją sumušė nuteistasis ir tvirtina, kad ji susižalojo pati. Tačiau tokią minėtų proceso dalyvių poziciją iš esmės paneigia, visų pirmiausiai, pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Antai, netrukus po įvykio surašytame protokole – pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad A. Z. rankos kumščiu sudavė jai į veidą du kartus (5 b.l.). Po dviejų dienų apklausiama R. K. patvirtino, kad įvykio metu A. Z. sudavė jai rankos kumščiu tokį patį kiekį smūgių į veidą ir papildė, kad jis tempė ją už plaukų (15, 16 b.l.). Nors apylinkės teisme ir skunde apeliantė nurodė, kad tokiais parodymais ikiteisminio tyrimo metu ji apkalbėjo A. Z. pykdama ant jo, tačiau 2012 m. kovo 23 d., kuomet, pasak pačios nukentėjusiosios, jai pyktis jau buvo praėjęs (142 b.l.), ikiteisminio tyrimo pareigūnės atliktos apklausos metu nukentėjusioji neneigė, kad A. Z. ją sumušė, tik šios apklausos metu, skirtingai, nei kitų apklausų metu, nukentėjusioji pareiškė A. Z. dėl jo elgesio pretenzijų neturinti (18, 19 b.l.). Liudytoja L. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė mačiusi, kad iškart po įvykio R. K. buvo sumušta, jai po akimi buvo kraujosruva (32 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo duotus savo parodymus ir nurodė mačiusi įvykio metu R. K. padarytus sužalojimus veide, o nukentėjusioji jai pati sakė, kad A. Z. ją sumušė, tempė už plaukų ir išrovė kuokštą plaukų (143 b.l.). Kita liudytoja – A. S. – ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino mačiusi po įvykio sumuštą R. K. (matė po akimi kraujosruvą, kurios anksčiau nebuvo. Tokius savo parodymus ši liudytoja patvirtinto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (144 b.l.). Be to, iš įvykio suvestinės matyti, kad policijai buvo pranešta būtent apie smurto artimoje aplinkoje atvejį (6 b.l.). Po dviejų dienų nuo aptariamo įvykio atlikus nukentėjusiosios R. K. asmens apžiūrą jos veide buvo užfiksuotos dvi kraujosruvos – viena ties kairiuoju, o kita ties dešiniuoju skruostikauliais (23–26 b.l.), kurių, pasak liudytojos A. S., iki įvykio nebuvo (33 b.l.). Apžiūrėjęs nukentėjusiąją po 15 dienų nuo įvykio specialistas savo išvadoje konstatavo iš esmės tuos pačius R. K. sužalojimus – odos nubrozdinimus nukentėjusiosios veide (30, 31 b.l.). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės kopija patvirtina, jog po 3 dienų nuo įvykio nukentėjusioji ją priėmusiam ir apžiūrėjusiam gydytojui taip pat nurodė, kad ją sumušė ir minėtus sužalojimus padarė jos sugyventinis, t. y. A. Z. (31 b.l.).

Visi aukščiau išdėstyti duomenys – nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų L. A. ir A. S. parodymai, specialisto išvada, asmens apžiūros protokolas ir kt. – iš esmės yra nuoseklūs, jie tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl įvertinus visa tai netikėti šiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Tuo tarpu visi nuteistojo ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios duoti parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju A. Z. nurodė, kad jeigu jis būtų sudavęs smūgius R. K. į veidą, tai būtų likę žymės (38 b.l.), kurios, kaip matyti iš aukščiau išvardytų duomenų, R. K. veide ir buvo užfiksuotos. Nuteistasis negalėjo paaiškinti sužalojimo žymių nukentėjusiosios veide atsiradimo (140 b.l.), o R. K. apylinkės teisme teigė pati susižalojusi po to, kai nuteistasis ją tempė (141 b.l.), ką nuteistasis tikrai turėjo matyti ir žinoti. Nukentėjusioji savo parodymų teisiamajame posėdyje pakeitimo priežastimi nurodė tai, kad ji pyko ant nuteistojo, todėl nepagrįstai jį apkalbėjo, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, tuo metu, kai, pasak pačios nukentėjusiosios, jai pyktis jau buvo praėjęs, ji vis tiek tvirtino, kad nuteistasis ją sumušė (18, 19, 142 b.l.), todėl tokia nukentėjusiosios nurodyta parodymų pakeitimo priežastis nėra įtikinama. Įvertinus nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus bei nukentėjusiosios parodymus, duotus teisiamajame posėdyje akivaizdu, kad šie parodymai prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kaip nuteistojo A. Z. pasirinktą gynybinę poziciją bei abiejų proceso dalyvių norą palengvinti nuteistojo padėtį, todėl priimdamas skundžiamą nuosprendį minėtais nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais nesirėmė.

Taigi, aukščiau paminėti byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės patvirtina, jog ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis A. Z. įvykio metu padarė nukentėjusiajai R. K. sužalojimus veide, tempė ją už plaukų ir taip nežymiai ją sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą. Tokia nuteistojo veika atitinka BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl apylinkės teismas visiškai teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal nurodytą teisės normą.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino jo asmenybę ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei pagrįstai paskyrė A. Z. maksimalią BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę apylinkės teismas BK 41, 54 reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti apeliaciniuose skunduose dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiosios R. K. apeliacinius skundus atmesti.