Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-07-05 · Administracinė byla Nr. A-1403-442/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. TA-62-438/2015Nutartis · 2015-08-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-05
Bylos Nr.
A-1403-442/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01287-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
I. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1403-442/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01287-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 63 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. sausio 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kartu su dar 3 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m. Kamerose didžiąją dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl jam nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas – kamerose visiškai nebuvo erdvės, trūko gryno oro. Kai į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. balandžio 13 d., jis buvo kalinamas karantino kameroje, kurioje jam nebuvo išduota patalynė. Patalynę gavo po kelių dienų, tačiau ne visą komplektą. Beveik visose kamerose buvo gausu tarakonų, nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes staliukas buvo labai mažas, kamerose buvo tik po dvi kėdes. Kamerose buvo bloga ventiliacija ir jautėsi nuolatinė drėgmė, dėl kurios nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintą draudimą žeminti žmogaus orumą. Dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė didelius fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, depresiją, kuri pasireiškė pasitikėjimo savimi sumažėjimu, miego sutrikimais, dirglumu, fobija aplinkai, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K su pertraukomis nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. sausio 16 d. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes laikomiems asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Taip pat nurodė, kad yra siekiama, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys kalinamieji, tam reikalingos priemonės jiems yra išduodamos. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugos teikėjas nuolat atlieka patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kameros yra vėdinamos atidarius langus. Lukiškiškių TI pabrėžė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K teigimu, valstybės civilinei atsakomybei kilti nagrinėjamoje byloje nėra būtinų sąlygų. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2009 m. lapkričio 4 d., o skundą teismui pateikė 2015 m. kovo 3 d. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei teismo posėdyje nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Priešingai, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė sutinkantis, kad būtų taikomas 3 metų senaties terminas. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. kovo 2 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad iš viso 180 parų (6 mėnesius) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė (6 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose dažnai buvo itin mažas, t. y. nesiekė net 2 kv. m) neleidžia pažeidimų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pasiekė minimalų žiaurumo lygį, pažeidė pareiškėjo orumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateikė bendro pobūdžio informaciją, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui suteikiama atskira lova, švarus patalynės komplektas, tačiau jokiais rašytiniais įrodymais nepatvirtino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduota patalynė. Priešingai, Lukiškių TI-K nurodė, kad negali pateikti įrodymų apie 2011 m. balandžio 13 d. pareiškėjui išduotą patalynę dėl objektyvių priežasčių, nes duomenys, kuriuose pažymima apie išduotą patalynę ir kitą inventorių, saugomi vienerius metus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 63 punktą. Nustatęs, kad kamerose pareiškėjas paprastai buvo laikomas su dar 2–3 asmenimis, teismas konstatavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimą. Tačiau, remdamasis bylos duomenimis, teismas paneigė pareiškėjo argumentus, kad kameros buvo netinkamai vėdinamos, jose buvo gausu tarakonų, pareiškėjo kalinimo kamerose nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir dažai, veisėsi pelėsis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas gana ilgą laiką buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjas patyrė tęstinio pobūdžio pakankamai intensyvių neigiamų dvasinių išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje esančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 18 246,06 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Teigia, kad teismas neteisingai taikė teisės normas nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą, jį kalindamas perpildytose kamerose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. sausio 16 d. Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 24-1404 „Dėl I. V.“ (I t., b. l. 70) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. kovo 3 d. (I t., b. l. 3). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. kovo 2 d. taikomas senaties terminas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. sausio 16 d. (I t., b. l. 58–66), pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 180 parų buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (II t., b. l. 172) teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, tačiau nepateikia argumentų, kuriais ginčytų Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (II t., b. l. 140–147) konstatuotas faktines aplinkybes. Išnagrinėjusi bylos duomenis ir atsižvelgdama, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija pripažįsta teismo konstatuotas aplinkybes pagrįstomis.

Nustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Konstatuota, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo išduota patalynė, todėl pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas. Dėl nepakankamo taburečių skaičiaus kamerose konstatuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Lukiškių TI-K buvo kalinamas 180 parų. Nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tačiau nenustatyta, kad dėl to pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai (I t., b. l. 8–55). Pareiškėjui patalynė nebuvo išduota tik keletą dienų, todėl HN 76:2010 63 punkto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko neilgą laiką. Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad pareiškėjo netinkamos laikymo sąlygos Lukiškių TI-K viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau taip pat nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamas kalinimo sąlygas iš dalies galėjo kompensuoti kiekvieną dieną pasivaikščiodamas kiemelyje, pasinaudodamas sporto kiemeliu, lankydamasis bibliotekoje, koplyčioje, naudodamasis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Bylos duomenys (I t., b. l. 74–76) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K dalyvavo laisvalaikio užimtumo programose. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui yra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisDainius Raižys