Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. N. ir R. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą - laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų ir BK 178 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta bausmė laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų ir 3 (trims) mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis ši bausmė subendrinta su ankstesniu 2004 m. liepos 1 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų ir 9 (devyniems) mėnesiams ir 5 000 (penkių tūkstančių) Lt bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

R. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų E. N. ir R. L. solidariai priteisti civiliniai ieškiniai: nukentėjusiajai – civilinei ieškovei L. G. 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai ir 4 343,44 (keturi tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt trys ir keturiasdešimt keturi centai) Lt turtinei žalai atlyginti bei Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 4 552,80 (keturi tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt du litai ir aštuoniasdešimt centų) Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. N. ir R. L. nuteisti už tai, kad tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. G. , tai yra veikdami kartu 2006 m. gegužės 11 d. laikotarpyje nuo 21.45 iki 22.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir elgdamiesi ypatingai įžūliai, dėl chuliganiškų paskatų – neturint aiškios dingsties prikibo prie nukentėjusiojo A. G. , tyčia bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis mažiausiai tris smūgius jam į galvos sritį, tuo padarydami poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio kairėje ir dešiniame smilkinyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu didžiuosiuose ir smegenėlių pusrutuliuose, kairės smilkininės skilties sumušimą, difuzinį galvos smegenų pažeidimą, dėl ko A. G. išsivystė sunki galvos smegenų trauma, tapusi jo mirties priežastimi.

Be to, E. N. nuteistas už tai, kad tęsdamas nusikalstamą veiką, dėl kurios nebuvo susitaręs su R. L. , toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, po jo ir R. L. tyčia suduotų smūgių A. G. į galvą, pagrobė nukentėjusiajam A. G. priklausantį turtą – sportinius batelius „Puma“ 150 Lt vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. N. ir R. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Iš liudytojo V. R. parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimą ir perskaitytų apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 1, b. l. 145-146) seka, kad tarp einančių pro šalį jaunuolių (tai yra nuteistųjų E. N. ir R. L. ), kurie atrodė neblaivūs, ir kieme futbolą žaidusio A. G. kilo žodinis kivirčas, po to minėti jaunuoliai (pirmiausia – žemesnis ūgiu) pradėjo mušti nukentėjusįjį. Šis liudytojas parodė analogiškas įvykio eigos aplinkybes kaip ir liudytoja J. Ze. .

Liudytojas D. R. parodė, kad būdamas su J. Ze. , V. R. ir K. Z. matė kamuoliu žaidžiančius A. G. bei S. Z. ir G. Š. . Tuo laiku pro šalį ėjo iki tol nepažįstami du jaunuoliai, iš kurių vieną – žemesnį ūgiu E. N. – jis atpažino vėliau, parodžius asmenis atpažinti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 132-134). Praeidami nuteistieji pradėjo žodžiais konfliktuoti su A. G. , o po to E. N. sugniaužęs kumščius pakvietė pastarąjį muštis. Iš pradžių savo draugą (E. N. ) bandė apraminti antrasis – aukštesnis (kaip nustatyta – tai R. L. ), tačiau E. N. galva smogė nukentėjusiajam (nepastebėjo kur pataikė), gindamasis A. G. šiam sudavė kelis smūgius į veidą. R. L. taip pat smūgiavo nukentėjusiajam – kumščiais į galvą bei spardydamas. Abu mušė A. G. , kol šis parkrito, o gulintį ant žemės pasikeisdami mušė toliau kojomis ir rankomis. Tuomet jis (D. R. ) ir kiti buvę kieme bandė besimušančius išskirti, apginti A. G. , tačiau to padaryti nepavyko. Liudytojas atsitraukė, o neužilgo pamatė, kad nukentėjusysis guli be sąmonės. Priėjęs M. Ak. sužalotąjį nutempė prie namo laiptinės. Netrukus atvykę medikai išvežė A. G. , kuris po kiek laiko ligoninėje mirė.

Liudytojas D. R. A. G. užpuolimo ir sumušimo aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 137-138).

Kitų liudytojų, mačiusių įvykio fragmentus – K. Z. , S. Z. , J. Z. , M. A. parodymai atitinka aukščiau išdėstytus parodymus liudytojų, galėjusių išsamiau nurodyti nuteistųjų padaryto nusikaltimo aplinkybes. Bylos duomenimis neprieštarauja ir M. M. , mačiusio įvykio pabaigą, paaiškinimai.

Liudytojas K. Z. parodė, jog būdamas maždaug 7 metrų atstumu nuo A. G. , matė praeinant du vaikinus, jie tarpusavyje vieni kitiems kažką pasakė, po to tie jaunuoliai užpuolė A. G. : iš pradžių žemesnysis smogė galva nukentėjusiajam į kaktą, po to ir antrasis – aukštesnis ūgiu – mušė rankomis ir kojomis, sudavė kumščiu į galvą. Tai pamatę jis (K. Z. ) ir kiti pribėgo norėdami išskirti bei apginti A. G. , pats gavęs smūgį apsvaigo, o po to tik matė be sąmonės gulintį nukentėjusįjį.

Liudytojas S. Z. , būdamas kiemo aikštelėje su draugais kiek atokiau, išgirdęs šūksnius ir atsisukęs į jų pusę pamatė A. G. su nepažįstamais vaikinais, tarp jų vyko susistumdymas, muštynės, netoliese buvo ir D. (R.), besigrumiantis su žemesniuoju vaikinu, tačiau netrukus atsitraukęs nuo pastarojo.

Liudytoja M. A. , būdama savo bute, esančiame antrajame namo aukšte, išgirdusi triukšmą ir pažiūrėjusi pro langą, pamatė, kad kieme vyksta muštynės. Tuomet į kiemą išbėgo sūnus M. Ak. , ji pati išėjo maždaug po minutės. Išėjusi pamatė automobilių stovėjimo aikštelėje gulintį A. G. , kurį mušė du jaunuoliai – smūgiavo rankomis, spardė kojomis. Aukštesnysis spyrė į šoną, liepė pasiimti nukentėjusįjį, nes užmuš, mažesnysis užgesino į A. G. cigaretę. Be to, liudytoja paaiškino, kad paskutiniu metu A. G. gyvenant jos bute konfliktų su juo nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu M. A. , apibūdindama nukentėjusįjį, parodė (t. 1, b. l. 154-155), kad jis visuomet buvo mandagus, paslaugus, nors pavartodavo alkoholį, tačiau ne namuose, atvykus draugams.

Liudytojas M. M. , apklaustas apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, parodė, kad priėjęs prie namo (duomenys neskelbtini), pamatė gulintį A. G. , šalia jo – R. L. ir E. N. , kitų asmenų arti nebuvo. Matė, kai E. N. nusivalė nuo veido kraują į nukentėjusiojo kūną. Vėliau eidamas iš įvykio vietos kartu su R. L. ir E. N. matė pastarąjį nešant batus. Pasiteiravus kas atsitiko nuteistieji pasakė, kad juos užpuolė 8 asmenys. Be to, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus M. M. parodymus, liudytojas juos patvirtino kaip teisingus. Iš apklausų protokolų matyti, jog šis liudytojas parodė apie tai, kad išgirdęs triukšmą ir atėjęs į namo (duomenys neskelbtini)kiemą jis pamatė R. L. bei E. N. (pastarojo nosis buvo kruvina), kurie buvo įsiutę, garsiai rėkavo, keikėsi. Prie jų gulėjo sunkiai kvėpuojantis vaikinas kruvinu veidu, be batų. Dar pamatė, kai E. N. nusivalė savo kruviną veidą į nuogą nukentėjusiojo pilvą. Iš namo laiptinės išėjus dviems moterims vienas iš nuteistųjų pasakė pasiimti gulintį vaikiną (t. 2, b. l. 70-71, 78).

Taigi, apeliacinių skundų argumentai, esą liudytojų parodymai patvirtina nuteistųjų versijas, visiškai nepagrįsti, neparemti bylos medžiaga. Teismas įsitikinęs, kad įvykio liudytojų, kurių, pažymėtina, yra pakankamai daug, parodymai atitinka tikrovę, jie yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampa ir vieni kitus papildo. Bylos duomenys nesuteikia jokių prielaidų manyti, kad šie asmenys dėl kokių nors priežasčių gali apkalbėti E. N. ir R. L. , derinti parodymus, būti suinteresuoti vienos ar kitos šalies naudai, juo labiau, kad jų ryšiai tarpusavyje, su nukentėjusiuoju ar su nuteistaisiais yra įvairūs (pažįstami ir ne, žinomi iš matymo ir bendraujantys).

Tuo tarpu nuteistieji E. N. ir R. L. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo eigoje skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, keitė parodymus. R. L. , apklaustas po įvykio 2006 m. birželio 29 d. kaip įtariamasis, tvirtino jokiose muštynėse nedalyvavęs ir nieko apie jas nežinantis (t. 2, b. l. 93). Kitos apklausos metu – 2007 m. vasario 20 d. taip pat neigė pareikštus įtarimus ir jokių įvykio aplinkybių neparodė (t. 2, b. l. 96). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. L. pakeitė parodymus ir paaiškino, kad buvo įvykio vietoje, jam su E. N. praeinant pro grupelę jaunuolių, A. G. kažką šūktelėjo, visi trys apsižodžiavo, po to nukentėjusysis pasakė ,,ko žvengiat, gaidžiai“, pripuolė prie E. N. ir pirmas pradėjo muštynes, sudavė pastarajam į nosį. Tuomet pribėgo kiti jaunuoliai, su kuriais mušėsi jis (R. L. ), o tuo tarpu E. N. – su A. G. , kuriam sudavė į juosmens sritį. Jis (R. L. ) vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į nugarą. Baigiantis incidentui, tuo metu kai A. G. gulėjo, o jis su E. N. stovėjo, priėjo moteris, ji nieko nesakė. Nueinant E. N. nešėsi batelius. Nuteistasis R. L. teigė nežinantis kas sumušė nukentėjusįjį A. G. , kaip jis nukrito ir kas jam gulinčiam sudavė smūgius į galvą ar kitur, taip pat negalintis nieko pasakyti dėl cigaretės gesinimo, nematęs su kuo mušėsi E. N. . R. L. tvirtino, kad kitų smūgių, išskyrus minėtą kartą į nugarą, nukentėjusiajam nesudavęs.

Nuteistasis E. N. parodė kiek kitokias A. G. sumušimo aplinkybes, nei jas nurodė R. L. . Paaiškino, kad įvykio dieną su R. L. eidami pro kiemą maždaug už 10 metrų nuo jų pamatė grupelę jaunuolių, kurie kažką pasakė, jiedu – atsakė tuo pačiu. A. G. , kurio anksčiau nepažinojo, nusikeikė, pakvietė prieiti, pribėgęs sugriebė už striukės, kumščiu smogė į nosį. Kai jis (E. N. ) sukosi, nukentėjusysis nukrito, tačiau dėl kokios priežasties – nematė, galimai nuo smūgių. Tuomet gulinčiam ranka vieną kartą sudavė į krūtinę, o kai šis nenutilo (,,burbuliavo“) sudavė dar, bet daugiau nemušė, cigaretės į jį negesino, o iš nosies bėgantį kraują nusivalė į A. G. drabužius. Priklaupęs nuavė jo batelius, kuriuos po to pasiėmė ir nusinešė. Nuteistasis aiškino nematęs, kad kas nors dar būtų mušęs, spardęs nukentėjusįjį, pats sudavė tik vieną smūgį; pasekmių, kurios atsirado, nenumatė ir negalėjo numatyti, A. G. negalėjo mirti vien dėl jo veiksmų, kurie gal turėjo tam įtakos, tačiau gali būti, kad abu kalti. E. N. teigė nematęs, kad R. L. spardė nukentėjusįjį A. G. , jis tik ramino, sakė, neverta prasidėti. R. L. paprašė pagalbos, nes nukentėjusysis pasirodė fiziškai pranašesnis (stambesnis), prieš juodu su R. L. buvo šeši asmenys.

Kai kurias reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, susijusias su jo ir R. L. veiksmais, nuteistasis kitaip parodė apklaustas 2006 m. rugpjūčio 31 d. atliekant ikiteisminį tyrimą (t. 3, b. l. 12-13). Tai yra E. N. patvirtino, kad jam susikibus su A. G. ir bandant išsilaisvinti bei sušunkant R. L. , stovėjusiam maždaug 1 metro atstumu, kad gelbėtų, užsisukęs išgirdo smūgio garsą ir pajuto, jog A. G. jo nebelaiko, pasisukęs išvydo pastarąjį krentantį nugara į žemę (pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. apklausos protokole užrašytus E. N. analogiškus parodymus tuo momentu kitų asmenų, išskyrus R. L. , arti nebuvo – t. 3, b. l. 15). Be to, E. N. parodė, kad tuo metu, kai jis nuavė nuo gulinčio nukentėjusiojo kojų batelius, R. L. spyrė pastarajam į galvą, po šio smūgio A. G. sugargaliavo, jo veidas buvo kruvinas. Nuteistasis tvirtino nukentėjusiojo nenužudęs, jam sudavęs tik 1 kartą (gulinčiam ranka į pilvą ar šoną). Perskaičius šiuos parodymus teisiamajame posėdyje E. N. aiškino po sulaikymo buvęs susijaudinęs, įtarimai nužudymu jam sukėlę šoką, todėl davė neteisingus parodymus.

Kolegija, vertindama nuteistųjų parodymus, daro išvadą, kad priešingai negu anksčiau išdėstyti liudytojų parodymai, E. N. ir R. L. parodymai yra nepatikimi; kaip matyti iš jų turinio, bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo eigoje kaltininkai nenuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, jų parodymai prieštaringi ir dėl to kelia pagrįstas abejones. Akivaizdu, kad tiek R. L. , iš pradžių apskritai neigęs bet kokį dalyvavimą įvykyje, tiek E. N. , siekia sušvelninti savo atsakomybės laipsnį ir dėl to nesako visos tiesos, keičia parodymus, todėl jais tikėtina tik ta apimtimi, kiek nuteistųjų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys.

Taip pat teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje aukščiau išdėstyti įrodymai visiškai patvirtina E. N. ir R. L. kaltę. Remiantis tiesioginių nusikaltimo liudytojų parodymais neginčytinai nustatytos faktinės įvykio eigos aplinkybės apie tai, kad konfliktą bei muštynes be kokios nors svarbios, pateisinančios priežasties pradėjo nuteistieji, o ne nukentėjusysis. Šių asmenų pasikeitimas žodinėmis frazėmis, kad ir nemandagiomis arba abipusiai įžeidžiančiomis, bet iš esmės nereikšmingomis, buvo pretekstas, kuriuo agresyviai nusiteikę E. N. ir R. L. mirtinai sužalojo A. G. . Muštynes pradėjo E. N. , tačiau prie to netrukus prisidėjo ir R. L. , taip pat pakankamai aktyviai mušęs A. G. . Kaltininkai smurtinių veiksmų nenutraukė ir tuomet, kai nukentėjusysis jų sumuštas gulėjo bejėgiškoje būklėje, nesipriešindamas. Įvykį pastebėjusių pašalinių asmenų įsikišimas į konfliktą visiškai nereiškia, kad nuteistieji buvo jų užpulti, o priešingai – liudytojų elgesys buvo ne tik pateisinamas, bet ir vertintinas kaip vykdymas pilietinės pareigos ginti kito žmogaus sveikatą ar gyvybę nuo pavojingo kėsinimosi į ją. Šiuo atveju J. Ze. , V. R. , D. R. K. ir S. Z. bandė apginti E. N. ir R. L. mušamą A. G. . Kaip parodė įvykio pasekmės – tai daryti iš tiesų buvo būtina, nors teigiamų rezultatų ir nedavė.

Taigi, apeliantų teiginiai, kad A. G. mirties priežastimi galėjo būti ne jų suduoti smūgiai, yra visiškai paneigti anksčiau išdėstytais bei įvertintais įvykio liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto akto išvadomis apie nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, kilmę bei pobūdį, jo mirties priežastį (t. 1, b. l. 28-30). Nustatyta, kad tiek E. N. , tiek R. L. sudavė A. G. smūgius į galvą, nuo kurių visumos (ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių) nukentėjusysis mirė. Specialisto Ž. M. teisiamojo posėdyje pateikta prielaida, kad vienas iš smūgių galėjo gautis A. G. krentant ir atsitrenkiant į kietą paviršių, nepašalina kaltininkų atsakomybės, nes ir šiuo būdu patirta trauma buvo jų veiksmų pasekmė – nukentėjusysis mušamas parkrito. Nuteistųjų veiksmai (smūgių sudavimas) – tyčiniai, tarp šių veiksmų ir kilusių mirties pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Mušdami A. G. į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, beatodairiškai suduodami smūgius net ir gulinčiam, jau nebesipriešinančiam sužalotajam, E. N. ir R. L. suprato, kad tokiu būdu kėsinasi į kito žmogaus gyvybę ir numatė, kad gali ją atimti, todėl nors ir neturėdami tokio tikslo, tačiau veikdami sąmoningai ir būdami abejingi kilsiantiems padariniams, už juos privalo atsakyti. Esant paminėtoms aplinkybėms daroma išvada, kad nuteistieji E. N. ir R. L. tyčia atėmė A. G. gyvybę.

Nužudymas įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų. Nustatyta, kad anksčiau nuteistieji ir nukentėjusysis nebuvo pažįstami, susitiko atsitiktinai, epizodiškai. Muštynės kilo ne dėl asmeninių, priešiškai susiklosčiusių tarpusavio santykių. Jas pradėjo E. N. , netrukus prie jo prisijungė ir R. L. . Nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pretekstu tapo visiškai nereikšmingos frazės, kuriomis abipusiai apsikeitė abi šalys. Pažymėtina, kad ir pats E. N. bei R. L. , aiškinę nevienodai, iš esmės negalėjo nurodyti ką tiksliai ir itin įžeidžiančio jiems pasakė A. G. . Taigi, dėl mažareikšmės dingsties kaltininkai viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, niekindami elementarias moralės bei elgesio normas, iššaukiančiai pažeisdami visuomeninę tvarką, demonstruodami atvirą negerbimą kito žmogaus, sukėlė muštynes, elgėsi itin įžūliai, nes naudojo brutalų fizinį smurtą prieš A. G. . Šiuo atveju E. N. ir R. L. kėsinosi tiek į viešąją tvarką, tiek į asmenybę, tačiau nusikaltimo esmė – svarbiausias objektas – buvo nukentėjusysis. Esant paminėtoms aplinkybėms nuteistųjų veika kvalifikuotina kaip tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų, tai yra pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Šio baudžiamojo įstatymo straipsnio dispozicija apima visus padarytus kaltininkų veiksmus. Dėl to, R. L. apeliaciniame skunde pateiktas prašymas veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį – nepagrįstas.

Nors ir neturinčios esminės reikšmės veikų kvalifikavimui aplinkybės, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat teisingai įvertintos kaip ciniški veiksmai – tai, jog E. N. gesino cigaretę į nukentėjusio kaklą, nusivalė kraują į jo kūną, o R. L. pasakė priėjusiems namo gyventojams, kad pasiimtų nukentėjusįjį, nes kitaip jį užmuš (liudytojų M. A. , M. A. , J. Z. parodymai, iš dalies – M. M. paaiškinimai).

Remiantis tuo, kas išdėstyta ir nustatyta įrodymų pagrindu, atmestini R. L. skundo argumentai dėl šio nuteistojo veikos perkvalifikavimo į BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, o E. N. į BK 129 straipsnio 1 dalį arba 132 straipsnį. R. L. – nusikaltimo, kurio iniciatoriumi buvo E. N. , bendravykdytojas. Jo bandymas nuraminti konflikto iniciatorių tebuvo simbolinis, nes pirmajam nesiliovus smurtauti, jis darė tą patį ir ne tik kad neatliko kokių nors aktyvių veiksmų siekiant nutraukti smurtinius E. N. veiksmus, ar nebuvo bent jau pasyvus stebėtojas, o ir pats tiesiogiai vykdė smurtinius veiksmus, kurie kartu su E. N. pavartotu smurtu sukėlė mirties pasekmes. Į R. L. vaidmenį nusikaltimo padaryme atsižvelgta skiriant mažesnę bausmę negu nusikaltimo iniciatoriui E. N. .

Neatitinka tikrovės apeliantų teiginiai, kad nukentėjusysis A. G. išprovokavo konfliktą, rizikingai elgėsi ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tai paneigia bylos duomenys, o remiantis įrodymais nustatytos kitokios įvykio eigos bei nusikaltimo padarymo aplinkybės yra anksčiau išdėstytos šioje nutartyje. Taip pat nepamatuoti apeliacinių skundų teiginiai, neva A. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes nei vienas iš liudytojų šios aplinkybės nepatvirtino, priešingai – prieš pat įvykį nukentėjusysis žaidė futbolą, o tai, kad gėrė alų (galimai ir visai nedaug) dar nereiškia, jog buvo girtas. Antra vertus, nuteistųjų nusikalstamos veikos nesumenkina ir nepateisina nei jų aukos neblaivumas, nei nukentėjusiojo praeitis (teistumas) ar kokie nors jo būdo bruožai.

Nuteistiesiems paskirtos bausmės – teisingos, atitinka BK 54 straipsnio nuostatas, BK 61 straipsnio reikalavimus. Akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo pripažinti esant E. N. ir R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai seka ir iš šioje nutartyje išdėstytų bei aptartų kaltininkų parodymų. Prieš priimant nuosprendį R. L. pasirašytu raštu išsiųstas nukentėjusiajai L. G. formalus laiškas-atsiprašymas (t. 4, b. l. 8-7) nėra pakankamas daryti išvadai, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi, atsižvelgiant į tokio atsiprašymo pateikimo formą ir turinį, tai panašiau į priemonę, skirtą įtikinti teismą. Byloje nustatyta, kad E. N. ir R. L. veikė išvien, jų bendrų veiksmų padariniai – kito žmogaus, neįstengusio rezultatyviai pasipriešinti dviems, gyvybės atėmimas. Todėl visiškai pagrįstai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta veikos padarymas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Įvykdytas nusikaltimas – tyčinis, labai sunkus, jo pasekmės – neatstatomos. Žala (nei turtinė, nei neturtinė) nukentėjusiajai neatlyginta ir iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme kaltininkai nedėjo pastangų bent iš dalies ją atlyginti. E. N. anksčiau teistas. R. L. charakterizuojamas tik patenkinamai (t. 4, b. l. 5). Praeityje yra padaręs teisės pažeidimų – 2005 m. kovo 14 d. nutraukta byla dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

E. N. paskirta bausmė nedaug didesnė, o R. L. – labai artima vidurkiui bausmės, numatytos veikos padarymo bei nuosprendžio priėmimo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo sankcijoje už kaltininkų įvykdytą nusikaltimą, vidurkiui. Motyvų, kurie leistų dar labiau sušvelninti paskirtąsias bausmes (R. L. jaunas amžius ar kitos) byloje nėra. Skirdamas bausmę teismas tinkamai įvertino turinčių reikšmę aplinkybių visumą ir tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo.

Civilinio ieškinio – neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas teisingai. Nukentėjusiajai L. G. (t. 1, b. l. 96-101, t. 3, b. l. 130) už jos sūnaus A. G. nužudymą nustatytas neturtinės žalos dydis – 50 000 Lt piniginė kompensacija – atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nes svarbiausia vertybė – žmogaus gyvybė, todėl dėl jos atėmimo patiriama didžiausia neturtinė žala, kuri neatstatoma. Atsižvelgiant į tai, kad motina, netekusi artimiausio jai žmogaus – savo sūnaus, patiria itin skaudžius išgyvenimus, šiuo atveju pažeistos nematerialios vertybės yra išskirtinės. Neigiami padariniai – ilgalaikiai, iš esmės – gal visam gyvenimui. Abejoti dvasiniais nukentėjusiosios išgyvenimais nėra jokio pagrindo, o objektyviai pinigine išraiška apskaičiuoti neturtinę žalą – neįmanoma, todėl kitoks jos įrodinėjimas nėra būtinas. Nusikaltimu neturtinę žalą padariusių asmenų kaltės forma – tyčinė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo E. N. apeliacinis skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo – atmestinas, atlygintinos neturtinės žalos dydis pamatuotas ir yra proporcingas padarytai veikai bei dėl jos kilusioms pasekmėms, pagrindo sumažinti šios žalos dydį nėra.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų E. N. ir R. L. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti, jų atžvilgiu priimtas nuosprendis paliktas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų E. N. ir R. L. apeliacinius skundus atmesti.