Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-09-29 · Administracinė byla Nr. I-55-331/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-29
Bylos Nr.
I-55-331/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01697-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Henrikas Sadauskas, Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
Šiaulių apygardos prokuratūros
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui
Trečiasis asmuo
J. M.
Kategorijos
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-55-331/2014Proceso Nr. 3-61-3-01697-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 11.12, 74. (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio, dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajai prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, Ritai Dabužinskienei, atsakovų atstovui Kostui Baužai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. M. dėl įsakymų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos prokuratūroje 2011-07-07 gautas Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011-07-01 raštas Nr. 26SD-(14.26.45)-373 dėl apskrities viršininko sprendimų panaikinimo teismine tvarka inicijavimo.

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, 2011-08-08 pareiškimu (b. l. 1?8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo:

1) sustabdyti Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 „Dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu J. M. Vilniaus rajone“, 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 patikslinimo Vilniaus rajone“ ir 2007-08-24 įsakymo Nr. 2.3-9001-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288 patikslinimo Vilniaus rajone“ galiojimą, kol byla bus išnagrinėta teisme ir įsiteisės teismo sprendimas;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymą Nr. 2.3-231-41 „Dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu J. M. Vilniaus rajone“;

3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymą Nr. 2.3-2288-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 patikslinimo Vilniaus rajone“;

4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-24 įsakymą Nr. 2.3-9001-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288 patikslinimo Vilniaus rajone“.

Paaiškino, kad skundžiami aktai yra neteisėti, nes priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo(toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2, 9, 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 11, 12, 14 punktų nuostatas, tokiu būdu minėti administraciniai aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2011-07-07 gavus Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011-07-01 raštą Nr. 26SD-(14.26.45)-373 dėl apskrities viršininko sprendimų panaikinimo teismine tvarka inicijavimo. Prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis, reikalingus tyrimui atlikti, 2011-07-15 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyrius dėl dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į buvusio savininko V. M. turėtą žemės valdą, pateikimo. Tyrimui šie dokumentai buvo būtini, nes tik juos išnagrinėjus buvo galima spręsti apie visų administracinių aktų, priimtų dėl O. A. S., J.Z. Š., Z. M., J. M., o ne vieno, kaip Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011-07-01 rašte nurodyto administracinio akto, teisėtumą. Reikalauti dokumentai pateikti Šiaulių apygardos prokuratūrai 2011-07-22, juos išnagrinėjus nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo metu padaryti teisės aktų pažeidimai, leidžiantys padaryti išvadą, kad yra pažeistas viešasis interesas. Išnagrinėjus minėtus dokumentus taip pat buvo nustatyta, kad J. M. į buvusio savininko V. M. turėtą žemės valdą nuosavybės teisės atkurtos ir Vilniaus apskrities viršininko administraciniais aktais, kurie Šiaulių apygardos prokuratūroje gauti 2011-08-02 iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-07-28 raštu Nr. 48SS-(14.48.7)-1902. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-08-02, kai buvo gauti duomenys iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus.

Teismo posėdyje prokurorė palaikė pareiškime išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 108?112) paaiškino, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2011-07-28 pareiškimą Nr. 8-07-01-4254 „Dėl administracinių aktų panaikinimo“ nagrinėjama administracinė byla Nr. I-695-355/2011. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro minėtame pareiškime išdėstyto reikalavimo esmė yra ta, kad jis siekia panaikinti administracinius aktus ir jų dalis nuosavybės teisių atkūrimo procese į buvusio savininko V. M. valdytą žemę pretendentams J. M., O. A. S., J. Z. Š. ir Z. M., vietoj atkurtos nuosavybės bendrai 70,68 ha žemės, paliekant 57,10 ha žemės, t. y. tiek, kiek nuosavybės teise valdė buvę savininkai, jų tėvas V. M. ir senelė E. M.-D.. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras teigia, kad šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese minėtiems pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės ir į buvusio savininko, jų dėdės A. M. valdytos žemės dalį ir padarė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas šioje dalyje yra neteisėtas, kadangi netinkamai buvo įvertinti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, todėl tai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio, 9 straipsnio, 10 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), 11, 12 ir 14 punktų nuostatoms.

Vilniaus apskrities viršininko veiksmuose, priimant skundžiamus įsakymus, neteisėtų veiksmų nėra, nes jie buvo atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimą, reikalavimus, t. y. buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 53 punkto nuostatomis, kur numatyta, kad jeigu iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę ar mišką atkūrimo kompensuojant mišku ir miško sklypai vietovėje paženklinti, šie miško sklypai piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn, jeigu jų nepageidauja natūra susigrąžinti savininkai. Tais atvejais, kai iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę ar mišką atkūrimo kompensuojant mišku, tačiau miško sklypai vietovėje nebuvo paženklinti, šiems piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn miško sklypai iš laisvo miško fondo, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos miško įsigijimo eilės.

Šioje byloje sutiktų su pareiškime išdėstytais reikalavimais naikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymus tuo atveju, jeigu Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-695-355/2011 panaikintų Šiaulių apskrities valdytojo 1996-10-11 sprendimą Nr. 3949 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui J. M.“ ir 1996-11-20 įsakymo Nr. 1185-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo Akmenės rajone kompensuojant“ priedo 11 punktą.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepime (b. l. 115) paaiškino, kad yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos struktūrinis padalinys, prašė laikyti šioje byloje atsakovu Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kurią atstovaus jos atstovai, o pateiktą šioje byloje atsiliepimą 2011-09-06 raštu Nr. 1 SD-(3.2)-5636 laikyti tinkamu.

Atsakovų atstovas teismo posėdyje palaikė prokuratūros pareiškimą, prašė skundžiamus įsakymus panaikinti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepimu (b. l. 99?105) prašė, bylą nutraukti, kaip pareikštą pažeidžiant bylos teismingumo taisykles ir kaip pareikštą praleidus pareiškimo senaties terminą. Netenkinus šio prašymo, pareiškimą dėl administracinių aktų panaikinimo atmesti. Paaiškino, kad nors J. M. į bylą įtrauktas ne atsakovu, o trečiuoju asmeniu, tačiau akivaizdu, jog ginčijami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai yra ne tik administracinio pobūdžio aktai, bet kartu ir vieninteliai trečiojo asmens nuosavybės teisę į konkrečius žemės sklypus įteisinantys dokumentai, kuriuos panaikinus neliktų teisinio pagrindo, kuriuo J. M., kaip savininkas, valdo ir disponuoja ginčo žeme. Tai trukdytų jam tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Šiuo atveju akivaizdu, jog ginčas yra susijęs ne tik su viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumu, bet ir su trečiojo asmens nuosavybės teise.

Pažymėjo, jog ginčai, susiję su privačios nuosavybės teisės įgyvendinimu, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, todėl, atsižvelgiant inter alia į tai, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės atkūrimo procesas jau yra pasibaigęs ir šioje byloje iš esmės bus sprendžiamas klausimas ne tik dėl Vilniaus apskrities viršininko priimtų įsakymų panaikinimo bet ir dėl to kilsiančių padarinių, tokie ginčai pagal susiklosčiusią teismų praktiką turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Taip pat nurodė, kad prokuroras praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl įsakymų panaikinimo. Vilniaus apskrities viršininko priimtų įsakymų pagrindu 2008-04-16 Valstybės įmonėje Registrų centras Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota J. M. nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą. Prokuroras į teismą kreipėsi tik 2011-08-08, t. y. praėjus ketveriems metams nuo ginčijamų sprendimų priėmimo dienos, todėl pareiškimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymus, kai trečiasis asmuo ginčo žeme naudojasi gana ilgą laiko tarpą, yra nepagrįstas.

Nacionalinė žemės tarnyba tik 2011-05-10 parengė raštą dėl išvadų teisėtumo, kuris buvo adresuotas Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus vedėjui. Taigi šiuo atveju akivaizdu tai, jog ta pati institucija, kuri priėmė įsakymus (Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos laikytina apskrities viršininko teisių perėmėja), ketverius metus juos laikė teisėtais ir tik po ketverių metų nusprendė, kad priimti įsakymai yra neteisėti ir jie turėtų būti naikinami teismine tvarka. Šiuo atveju darytina vienareikšmė išvada, jog Vilniaus apskrities viršininkas ar Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip teisių perėmėja, turėjo visas galimybes patikrinti priimamų įsakymų teisėtumą kur kas anksčiau nei praėjus ketveriems metams po įsakymų priėmimo. Šiuo atveju susiklosto paradoksali situacija, kai valstybės institucijų atliekamų veiksmų (priimamų įsakymų) ginčijimas tampa neribotas laike, viešojo administravimo institucijoms nepagrįstai suteikiant teisę nustatytą senaties terminą tęsti iki tol, kol viena ar kita vietos savivaldos institucijų politinė valdžia arba atskiras valstybės tarnautojas nuspręstų, jog tam tikras ankščiau priimtas administracinis aktas turėtų būti ginčijamas. Toks reglamentavimas neabejotinai laikytinas ne tik teisinio neapibrėžtumo propagavimu, tačiau taip pat ir privataus asmens bei valstybės priešinimo šaltiniu.

Mano, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, pirmenybę turėtų teikti ne nuosavybės teisės į žemės sklypus įgijimo formai ir formaliam pagrindui, tačiau nuosavybės teisinių santykių susiformavimo tikslui ir prasmei ? nuosavybės teisę į ginčijamus žemės sklypus perėmė ne jokių ryšių su ankstesniu žemės sklypų savininku neturėjęs asmuo, o 5-os paveldėjimo eilės giminaitis, kuri, be to, visą nuosavybės teisės turėjimo laikotarpį ir iki šiol yra ne tik formalus, tačiau faktinis žemės sklypų valdytojas.

Vertindamas prokuroro pareiškimo pagrįstumą akcentavo ir tai, kad šiuo atveju prokuroro įvardijamas viešojo intereso pažeidimas yra tik abstraktaus pobūdžio. Šiuo metu nėra jokių kitų asmenų, kurie pretenduotų į ginčo žemės sklypus ar bet kokių asmenų, kurie nors ir nepretenduotų, tačiau bet kada būtų valdę ar naudoję šiuos žemės sklypus, todėl šių sklypų paėmimas iš trečiojo asmens, panaikinus juos atkuriančius administracinius aktus, būtų vien formaliais pagrindais grindžiamas sprendimas - jokio socialinio teisingumo ar teisinio gėrio toks sprendimas nesukurtų. Akivaizdu, kad panaikinus pareiškime ginčijamus administracinius aktus, žemės sklypų savininke taptų valstybė, tačiau valstybė šių žemės sklypų savininke niekada nebuvo. Žemę, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos trečiajam asmeniui, ankstesniųjų savininkų buvo prarasta šiuos ištrėmus, todėl dabartinis žemės sklypo paėmimas iš jo būtų griežtai smerktinas elementaraus teisingumo bei moralės požiūriu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas

Nagrinėjamu atveju ginčą prokuroras kelia dėl viešojo intereso pažeidimo, o būtent - nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į buvusio savininko, jo tėvo V. M., 2,66 ha turėtą žemę (duomenys neskelbtini) teisėtumo, t. y. dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 „Dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu J. M. Vilniaus rajone“, 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 patikslinimo Vilniaus rajone“, 2007-08-24 įsakymo Nr. 2.3-9001-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288 patikslinimo Vilniaus rajone“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo tinkamas ir teisės aktais pagrįstas vykdymas yra viešasis interesas (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose: Nr. A525-2279/2011; Nr. A180-48/2007). Tai kad tinkamas ir skaidrus nuosavybės teisių atkūrimas, kaip specifinis procesas, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į žemę, kaip ypatingą nuosavybės objektą, yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka pažymima ir naujausioje LVAT praktikoje (administracinėje byloje Nr. A552-348/2014). Šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl viešojo intereso buvimo ir pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl jo gynimo (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Vertinant trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, pažymėtina, kad į teismą prokuroras kreipėsi 2011-08-08. Tyrimas prokuratūroje pradėtas 2011-07-07, kai buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011-07-01 raštas (b. l. 9-12). LVAT jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras turi kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų prašymus apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 6 (16), 2008, p. 325–363). Taigi 2011-07-07 laikytina ta data, nuo kurios pareiškėjas turėjo spręsti dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo. Šiuo atveju pareiškėjas, 2011-07-07 gavęs duomenų apie galimai pažeistą viešąjį interesą ir 2011-08-08 kreipęsis į teismą (2011-08-07 buvo ne darbo diena, todėl pagal ABTĮ 66 straipsnio 4 dalį termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena), nepraleido ABTĮ nustatyto termino.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad O. A. S. 1991-09-04 pateikė prašymą Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. nuosavybės teisėmis valdytą 79,4167 ha žemės, turėtos (duomenys neskelbtini) (dabar - (duomenys neskelbtini) Pretendentais į V. M. turėtą žemę nurodyti O. A. S., J. Z. Š., Z. M. ir pareiškėjas J. M. (b. l. 13-14).

Šiaulių apskrities valdytojo 1995-09-13 sprendimu Nr. 3371 atkurtos nuosavybės teisės į 17,23 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 14,57 ha ir nurodant, kad nuosavybės teisė į turėtosios žemės valdos dalį 2,66 ha žemės ekvivalentine natūra su kompleksiniu projektu bus atstatyta vėliau (b. l. 35).

Atitinkamai Šiaulių apskrities valdytojo 1995-09-13 sprendimais Nr. 3369, Nr. 3370, Nr. 3372 O.A. S., J. Z. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 17,24 ha žemės, Z. M. - į 17,23 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 14,57 ha ir nurodant, kad nuosavybės teisė į turėtosios žemės valdos dalį 2,67 ha žemės (Z. M. į 2,66 ha) ekvivalentine natūra su kompleksiniu projektu bus atstatyta vėliau (b. l. 29, 32, 38).

1996-10-11 sprendimu Nr. 3949 ir 1996-11-20 įsakymo Nr. 1185-V priedo 11 punktu pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,66 ha žemės, (duomenys neskelbtini) išperkant mišku (b. l. 41, 42-43).

2000-02-18 pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b. l. 45).

Vilniaus apskrities viršininkas 2007-01-18 įsakymu dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu J. M. Vilniaus rajone Nr. 2.3-231-41, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 53 punktu, Šiaulių apskrities valdytojos 1996-10-11 sprendimu Nr. 3949 su pažyma Nr. 3949 apie valstybės išperkamą žemę (mišką) ir tenkindamas pareiškėjo prašymą, suteikė pareiškėjui nuosavybėn neatlygintinai 2,37 ha miško sklypą Nr. 295, (duomenys neskelbtini) už valstybės išperkamą 2,66 ha 3059 Lt vertės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b. l. 46).

Vilniaus apskrities viršininkas 2007-03-02 įsakymu Nr. 2.3-2288-41 patikslino Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 1 punktą, vietoj žodžių „Batviniškių kaime“ įrašant „Batviniškių viensėdyje“ ir laikė, kad šis įsakymas yra neatskiriamoji Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 dalis (b. l. 47).

Vilniaus apskrities viršininkas 2007-08-24 įsakymu Nr. 2.3-9001-41 patikslino Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288-41 1 punktą, papildant 1.1 papunkčiu ir išdėstant taip: “papildau įsakymą 3 punktu: „3. Nustatau žemės sklypui, paskirtį – miškų ūkio, būdą – ūkinių miškų sklypai““ ir laikė, kad šis įsakymas yra neatskiriamoji Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288-41 dalis (b. l. 48).

Šioje byloje prejudicinę reikšmę turi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013-11-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. I-474-279/2013, kuris buvo pakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-02 nutartimi (bylos Nr. A858-1360/2014). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, išskyrus sprendimo dalį dėl 1995 m. priimtų administracinių aktų, kurių pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos ir realizuotos nuosavybės teisės natūra grąžinant po 14,57 ha žemės valdas, todėl sprendimo dalį dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės grąžinant po 14,57 ha žemės valdas pakeitė, o likusią dalį paliko nepakeistą. Liko galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013-11-25 sprendimo dalis, kurioje panaikintas Šiaulių apskrities valdytojo 1996-10-11 sprendimas, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,66 ha žemės, išperkant ją mišku ir Šiaulių apskrities valdytojo 1996-11-20 įsakymo Nr. 1185-V 1 priedo 11 punktą (b. l .149-154, 155-164). Panaikindamas šiuos aktus teismas konstatavo, kad V. M. vaikai galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į savo tėvo dalį – 45 ha 5408 kv. m. bei į senelės E. M. – D. dalį – 11 ha 5595 kv. m., bendrai į 57,10 ha (57 ha 1003 kv. m.), bet ne į visą 80 ha 9167 kv. m. žemės valdą, nes atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių į dėdžių ar tetų turėtą nekilnojamąjį turtą. Teismas padarė išvadą, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą į buvusio savininko V. M. turėtą žemės valdą, O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M. nuosavybėn buvo perduota bendrai 70,68 ha žemės, t.y. 13,58 ha daugiau nei kad turėjo V. M., tokiu būdu pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, turintis res judicata galią, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, be kita ko, turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, o pagal 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 53 punktas nustatė, kad jeigu iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę ar mišką atkūrimo kompensuojant mišku ir miško sklypai vietovėje paženklinti, šie miško sklypai piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn, jeigu jų nepageidauja natūra susigrąžinti savininkai. Tais atvejais, kai iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę ar mišką atkūrimo kompensuojant mišku, tačiau miško sklypai vietovėje nebuvo paženklinti, šiems piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn miško sklypai iš laisvo miško fondo, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos miško įsigijimo eilės.

Kaip minėta, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013-11-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-474-279/2013, kurio dalis, aktuali šioje byloje, palikta nepakeista LVAT 2014-05-02 nutartimi byloje Nr. A858-1360/2014, panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996-10-11 sprendimas ir Šiaulių apskrities valdytojo 1996-11-20 įsakymo Nr. 1185-V 1 priedo 11 punktas. Vadinasi pareiškėjui nuosavybės teisė į 2,66 ha žemės (duomenys neskelbtini), negalėjo būti atkurta, todėl šios bylos ginčo aktai negali būti teisėti, nes pagal bendrąjį teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Atsižvelgiant į tai, panaikintų aktų pagrindu priimti pareiškėjo skundžiami aktai vertintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant šių aktų priėmimo metu galiojusias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 4 dalyje, ir juos konkretizuojančios Įgyvendinimo tvarkos 11 p., 12 p., 14 p., normas, todėl naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir plačiau nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Nuosavybės teisių atkūrimas yra įgaliotų viešojo administravimo subjektų veikla, skirta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui bei kitiems susijusiems specialiems teisės aktams įgyvendinti. Ši veikla atitinka viešojo administravimo apibrėžimą, todėl laikytina viešojo administravimo veikla, o jos srityje kylantys ginčai priskirtini nagrinėti administraciniams teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis) (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011-07-20 nutartis (teisminio proceso Nr. 3-62-3-350-2011-6).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. ir 129 str., teisėjų kolegija,

nusprendžia:

pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymą Nr. 2.3-231-41 „Dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu J. M. Vilniaus rajone“, Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymą Nr. 2.3-2288-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-18 įsakymo Nr. 2.3-231-41 patikslinimo Vilniaus rajone“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-24 įsakymą Nr. 2.3-9001-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 įsakymo Nr. 2.3-2288 patikslinimo Vilniaus rajone“.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasHenrikas SadauskasErnestas Spruogis