- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- A-1373-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01382-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. (A. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija), prašė įvertinti jo sveikatai padarytą žalą, tačiau atsakymą gavo tik 2016 m. sausio 11 d. Viename voke buvo 2015 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. PŽK-879 ir 2016 m. sausio 5 d raštas Nr. PŽK-2-13. Šie laiškai buvo vienodo turinio, t. y. juose buvo nurodyta, kad pareiškėjas ne pagal taisykles parašė prašymą, o ne pareiškimą. Kadangi raštai buvo gauti praėjus 2 mėnesiams, buvo uždelstas laikas bylos eigai dėl padarytos žalos sveikatai. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2016 m. gegužės 12 d. pažymoje Nr. 4D-2016/1-220 (toliau – ir Pažyma) nustatė, jog bylos eigos uždelsimą lėmė LAVL pareigūnų veiksmai ir teisės gauti atsakymą iš viešojo administravimo subjekto pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, LAVL pagal teisės aktus turėjo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo laiško gavimo dienos persiųsti jį adresatui. Komisijos 2015 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. PŽK-879 pareiškėjas turėjo gauti po kelių dienų. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad LAVL gavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus Pažymą, kurioje nustatyta, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 10 d. parašė prašymą Komisijai įvertinti jo sveikatą. Komisija į šį prašymą atsakė 2015 m. lapkričio 20 d. Į 2015 m. gruodžio 20 d. pareiškėjo prašymą Komisija atsakė 2016 m. sausio 5 d. Komisija pareiškėjui adresuotą 2015 m. lapkričio 20 d. raštą perdavė kurjerių tarnybai 2015 m. lapkričio 20 d., 2015 m. lapkričio 23 d. jį gavo akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos paštas“, 2015 m. lapkričio 25 d. siunta įteikta laiškininkui, kad būtų pristatyta gavėjui, tačiau 2015 m. lapkričio 25 d. siuntos įteikti nepavyko ir ji grąžinta siuntėjui. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 23 d. buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namus. LAVL vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytais nuteistųjų vardu gautų siuntų įteikimo, persiuntimo į kitas įstaigas reikalavimų ir įteikimo terminais. LAVL darbuotojai, atsakingi už įstaigos korespondenciją, dar kartą įvertino nustatytą siuntų įteikimo, persiuntimo tvarką ir įtvirtino nuostatą, kad laiškai, gauti nuteistųjų, kurie yra konvojuoti į kitas įstaigas, vardu, būtų persiunčiami pagal Taisyklių nustatytus terminus tik su lydraščiais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2015 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Komisiją dėl jo sveikatos įvertinimo; Komisija pareiškėjui atsakė 2015 m. lapkričio 20 d. raštu, kurį tą pačią dieną perdavė kurjerių tarnybai; 2015 m. lapkričio 23 d. siuntą gavo AB „Lietuvos paštas“, o 2015 m. lapkričio 25 d. siunta įteikta laiškininkui, kad būtų pristatyta gavėjui; 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas iš LAVL išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2015 m. lapkričio 25 d. siuntos pareiškėjui įteikti nepavyko, todėl ji grąžinta siuntėjui. Atsižvelgęs į Taisyklių 94 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog LAVL, gavusi pareiškėjui adresuotą laišką, pareiškėją perkėlus į Marijampolės pataisos namus, privalėjo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo laiško gavimo LAVL dienos šios įstaigos sąskaita persiųsti jį pareiškėjui į Marijampolės pataisos namus, tačiau to nepadarė; pareiškėjui adresuotas laiškas grąžintas siuntėjui – Komisijai. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatė Taisyklių 94 punkto pažeidimą.Įvertinęs tai, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant šio pažeidimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, taip pat tai, jog nustatytas LAVL pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, o pareiškėjas nenurodė, kokia konkreti byla dėl padarytos žalos jo sveikatai buvo nagrinėjama ir kokios neigiamos pasekmės atsirado dėl vėlesnio bylos išnagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, nors dėl netinkamo pareiškėjui adresuotos korespondencijos persiuntimo jis patyrė tam tikrų nepatogumų (laiku negavo atsakymo į jo išsiųstą skundą), tačiau jo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
III.
Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir priteisti pareiškėjui šį neturtinės žalos atlyginimą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Pažymoje bei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Dėl sąžiningumo ir protingumo nebuvimo pareiškėjas jaučia moralinę nuoskaudą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog kalba rusiškai, todėl teismo posėdyje, kuris vyko vaizdo konferencijos būdu, galbūt netiksliai paaiškino aplinkybes. Be to, vaizdo konferencija vyko nesklandžiai, strigo. Pareiškėjo teigimu, nustatyto pažeidimo neigiamas poveikis buvo nevienkartinis ir netrumpalaikis, o veikia pareiškėjo psichiką iki šiol. Du mėnesius laukdamas atsakymo iš Komisijos, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad Komisija taip elgiasi specialiai, kad užvilkintų pareiškėjo kreipimosi nagrinėjimą ir kad pasibaigtų nustatytas 3 metų terminas. Pasibaigus šiam terminui, pareiškėjui teks įrodinėti, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo vėliau. Dėl to, kad laiku negavo Komisijos rašto pareiškėjas patyrė psichinius sukrėtimus, depresiją, netgi regėjimo pablogėjimą ir pasekmes jaučia iki šiol. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti jo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo, bei priteisti pareiškėjui visą jo prašytą neturtinės žalos sumą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo patirtus išgyvenimus, taip pat į tai, kad neigiamas pažeidimo poveikis nebuvo vienkartinis ir trumpalaikis, jo pasekmes pareiškėjas jaučia iki šiol, kadangi pasibaigus 3 metų kreipimosi į Komisiją terminui, pareiškėjui teks įrodinėti, jog apie savo, kaip paciento, teisių pažeidimą jis sužinojo vėliau. Dėl to, kad laiku negavo Komisijos rašto pareiškėjas teigia patyręs psichinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, pablogėjo jo regėjimas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog kalba rusiškai, todėl teismo posėdyje jam buvo sunku tinkamai išreikšti savo mintis, be to, posėdis vaizdo konferencijos būdu vyko nesklandžiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, reiškia procesinio pobūdžio nusiskundimus dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio organizavimo būdo ir eigos. Pareiškėjo teigimu, teismo posėdžio organizavimas vaizdo konferencijos būdu nebuvo tinkamas, nes vaizdas strigo, o pareiškėjui, kalbančiam rusų kalba, buvo sunku išreikšti savo mintis. Remiantis ABTĮ nuostatomis, asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas teismo posėdžio metu mokama iš valstybės biudžeto (9 str. 4 d.). Proceso dalyvių, liudytojo, specialisto, eksperto, vertėjo dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka naudojant šias technologijas, turi būti užtikrintas patikimas proceso dalyvių tapatybės nustatymas ir paaiškinimų, parodymų, klausimų ir prašymų pateikimo objektyvumas (13 str. 7 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1R-309 patvirtinto Vaizdo konferencijų ir telekomunikacijų technologijų naudojimo nagrinėjant civilines ir administracines bylas tvarkos aprašo 16 punkte nustatyta, kad, kai per teismo posėdį, kuris vyksta naudojant vaizdo konferencijų įrangą, iškyla techninių kliūčių, teismas priima nutartį sustabdyti teismo posėdį. Jei per protingą laiko tarpą techninės kliūtys pašalinamos, teismas gali priimti nutartį tęsti teismo posėdį. Jei per protingą laiko tarpą techninės kliūtys nepašalinamos, teismas priima nutartį teismo posėdį nutraukti.Įvertinusi teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius duomenis (2017 m. sausio 25 d. įvykusio teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas, garso įrašą) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nors teismo posėdžio pradžioje buvo nesklandumų (buvo garso problemų), technines kliūtis pavyko pašalinti ir toliau teismo posėdis vyko sklandžiai. Iš posėdžio garso įrašo galima suprasti teisėjo pranešėjo pareiškėjui užduotus klausimus ir jo atsakymus. Pažymėtina, jog pareiškėjui neišgirdus tam tikrų teisėjo pranešėjo žodžių, šie, pareiškėjo prašymu, buvo pakartoti. Jokių nusiskundimų teismo posėdžio eiga pareiškėjas neišreiškė. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog visi pareiškėjo teismui pateikti dokumentai yra surašyti lietuvių kalba, nei skunde, nei sutikdamas dalyvauti vaizdo konferencijos būdu organizuotame teismo posėdyje pareiškėjas teismui nenurodė, kad jam reikalingas vertėjas, tokio prašymo neišreiškė ir teismo posėdyje. Iš pareiškėjui teismo posėdyje užduotų klausimų ir pareiškėjo atsakymų į juos akivaizdu, jog pareiškėjas suprato jam užduodamų klausimų esmę, pateikė į juos savo atsakymus bei paaiškinimus dėl bylos dalyko, aiškiai suformulavo reikalavimą teismui, identifikavo skundžiamus atsakovo veiksmus bei savo patirtos žalos pobūdį. Todėl konstatuoti kokius nors proceso teisės normų pažeidimus nagrinėjant pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismo posėdyje bei dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (ABTĮ 146 str.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik tada, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia patirtais nepatogumais, moraline nuoskauda, dvasiniais išgyvenimais, depresija, regėjimo pablogėjimu, teigia, kad dėl nustatyto LAVL pažeidimo – Taisyklių 94 punkte nustatytos pareiškėjo korespondencijos persiuntimo tvarkos nesilaikymo – neigiamus padarinius patiria iki šiol, kadangi pasibaigus 3 metų terminui kreiptis dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, turėjo Komisijai įrodinėti, jog apie savo, kaip paciento, teisių pažeidimus sužinojo vėliau. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai visų pirma dėl to, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie negrįžtamus savo sveikatos sutrikimus, nenurodė, kas ir kada tokius sutrikimus diagnozavo. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismui teiktame skunde apie jokius savo sveikatos sutrikimus, iš kurių kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas neužsiminė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.). Todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 3 metų terminu kreiptis į Komisiją dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, pažymėtina, kad aplinkybė, jog LAVL nesilaikė Taisyklių 94 punkte nustatytos korespondencijos persiuntimo tvarkos, t. y. nepersiuntė pareiškėjui jo vardu įstaigoje gautos korespondencijos, o ją grąžino siuntėjui, savaime nepaneigė pareiškėjo teisės kreiptis į Komisiją. Kaip skunde pirmosios instancijos teismui paaiškino pats pareiškėjas, jis tokią teisę realizavo, t. y. kreipėsi į Komisiją, tačiau Komisija nustatė kreipimosi trūkumų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad dėl pavėluoto Komisijos raštų gavimo jis turėjo teikti įrodymus apie tai, kada sužinojo apie savo, kaip paciento, teisių pažeidimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad Komisija būtų atsisakiusi priimti ir nagrinėti pareiškėjo kreipimąsi vien dėl to, kad pareiškėjas pavėluotai pateikė kokius nors dokumentus. Kitaip tariant, byloje nėra duomenų įrodančių konkrečių neigiamų padarinių, susijusių su pareiškėjo skundo (ne)nagrinėjimu Komisijoje, atsiradimą pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog aplinkybė, kad Komisija nenagrinėjo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 10 d. prašymo įvertinti jo sveikatai padarytą žalą, yra ne LAVL, o su paties pareiškėjo veiksmų rezultatas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka, kad dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų neteistų LAVL veiksmų nustatyta tvarka ir terminais nepersiunčiant pareiškėjui jam skirtos korespondencijos, A. Š. galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau jie nebuvo tokio pobūdžio ir masto, kad dėl jų patirtą žalą būtų pagrindas įvertinti pinigais. LAVL neteisėti veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, be to, pareiškėjas pakankamai greitai sužinojo apie susiklosčiusią situaciją (t. y. kad jam skirta korespondencija buvo grąžinta Komisijai). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo patirti nežymūs trumpalaikiai nepatogumai, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, jog pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija bei nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.