Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2012-02-29 · Civilinė byla Nr. 2-812-781/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
2-812-781/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas
AAS “Gjensidige Baltic“
Atsakovas
UADB „Industrijos garantas“
Trečiasis asmuo
E. Č.
Advokatai
Gitana Šimkutė, Martynas Stankevi
Civilinė byla Nr. 2-812-781/2012(Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12251-2011-1)Procesinio sprendimo kategorijos 38; 44.5.2.4; 73.2.6.1; 116.1 (S)
VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Vilnius
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė,sekretoriaujant Audingai Petrauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,atsakovo atstovei Editai Bernotavičienei,trečiojo asmens atstovei advokatei Gitanai Šimkutei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AAS “Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – E. Č.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas nurodė, kad 2008 m. spalio 8 d. Vilniuje, Laisvės pr. ir J. Baltrušaičio g. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ADB „RESO Europa“ draudėjui priklausantis automobilis BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). ADB „RESO Europa“ buvo reorganizuota ir jos teises bei pareigas perėmė ieškovas. Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta UADB „Industrijos garantas“. Ieškovas dėl minėto eismo įvykio išmokėjo 14 000, 00 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas dėl draudimo išmokos atlyginimo kreipėsi į atsakovą, tačiau jis patenkino ieškovo prašymą tik iš dalies ir sumokėjo ieškovui 8 655, 67 Lt, todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5 344, 33 Lt draudimo išmokos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu atsikirsdamas į ieškinį, prašė jį atmesti. Nurodė, kad gavęs ieškovo prašymą dėl žalos atlyginimo, įvertino ieškovo pateiktus dokumentus ir sugadinto automobilio sužalojimams įvertinti sudarė remonto darbų sąmatą programa AUDATEX. Minėta programa atlikus skaičiavimus nustatė, kad transporto priemonei BMW 320 padarytas nuostolis yra 8 655, 67 Lt (be PVM). Atsakovo teigimu, ieškovo pateiktas skaičiavimas nėra pagrįstas, sudarytas nesilaikant transporto priemonių vertinimo tvarkos nuostatų. Be to, ieškovas su ieškiniu kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo sprendimo mokėti draudimo išmoką dėl ginčijamo eismo įvykio, todėl atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo E. Č. pateiktu atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, kadangi ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškinį palaikė ir prašė tenkinti. Nurodė, kad atsakovo pateiktoje sąmatoje neatsižvelgta į visus transporto priemonės sugadinimus. Ieškovo atstovo manymu, ginčo atveju taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl jis nepraleistas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir ieškinį prašė atmesti.

Trečiojo asmens atstovė palaikė atsakovo poziciją, prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad 2008 m. spalio 8 d. Vilniuje, Laisvės pr. ir J. Baltrušaičio g. sankryžoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12–13). Minėtas automobilis priklausė ADB „RESO Europa“ draudėjui. ADB „RESO Europa“ buvo reorganizuota ir jo teises bei pareigas perėmė ieškovas. Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas, kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta UADB „Industrijos garantas“. Ieškovas dėl minėto eismo įvykio išmokėjo draudėjui 14 000, 00 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 16). Ieškovas dėl draudimo išmokos atlyginimo kreipėsi į atsakovą, kuris patenkino ieškovo prašymą iš dalies ir sumokėjo ieškovui 8 655, 67 Lt sumą (b. l. 65–73). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo likusią draudimo išmokos sumą, atsakovas prašė ieškinį atmesti ieškinio senaties pagrindu.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Įstatymas įtvirtina skirtingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles regresinėms prievolėms ir prievolėms, kuriose subrogacijos būdu nukentėjusį asmenį pakeičia jam žalą atlyginęs trečiasis asmuo. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai kreditoriui prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos būdu įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1.128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o to paties straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką.

Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Subrogacijos institutas turi mažiausiai du tikslus. Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, ką šiam išmokėjo nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė.

Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas v. UAB „Ergo Lietuva ir UAB „Litranspeda“, bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

Nagrinėjamoje byloje pasikeitė abu subjektai: tiek kreditorius, tiek skolininkas ir jų vietoje dėl padarytų eismo įvykyje nuostolių atlyginimo pretenziją reiškė viena draudimo bendrovė kitai draudimo bendrovei. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už nuostolių atsiradimą asmens, jeigu ko kito nenustatyta draudimo sutartyje. Šioje teisės normoje taip pat įtvirtintas subrogacijos negalimumas civilinės atsakomybės draudimo atveju. Aptariamu atveju civilinės atsakomybės draudimo sutartimis tiek nukentėjusysis, tiek žalą padaręs asmuo draudėsi nuo civilinės atsakomybės atsiradimo rizikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008 pažymėta, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą subrogacijos sampratą ir jos tikslą reikia aiškinti kaip įstatymo nustatytą bendrosios taisyklės, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išimtį. Išimtys nustatomos tam, kad draudikas, įstojęs vietoj draudėjo (naudos gavėjo), išlaikytų visas jo teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Įstatymų leidėjas, nustatydamas specialius subrogacijos atvejus (pvz., draudimo santykiuose), jau pačioje teisės normoje akcentuoja kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Draudėjo prievolę į atsakingą už žalą asmenį nulemia privalomojo transporto priemonių savininko ir valdytojo apdrausta civilinė atsakomybė, t. y. įvykus eismo įvykiui ir nustačius žalą, atsiranda galimybė reikšti pretenzijas šios rūšies draudimo sutartimis nustatyta tvarka ir sąlygomis. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas akcentavo, kad subrogacijos, įtvirtintos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, negalima sutapatinti su regresu, nustatytu draudimo santykiuose CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkte, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91 punkte, nes tuo atveju galimas draudiko regresinis reikalavimas draudėjui (apdraustajam). Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad, įvykus draudiminiam įvykiui, neturėtų nuostolių atlygindamas žalą. Jei civilinės atsakomybės draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, subrogacija įvyksta naudos gavėjui gavus draudimo išmoką, t. y. tada draudikui atsiranda teisė vietoj žalą patyrusio asmens reikalauti nuostolių atlyginimo iš žalą padariusio asmens ar jo draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“, UAB „Ritranspeda“; bylos Nr. 3K-3-503/2005). Tokiais atvejais draudiko subrogacinis reikalavimas reiškiamas žalą padariusio asmens draudikui jų draudimo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta procesinė tvarka, kaip patenkinamas subrogacinis reikalavimas. Draudikas, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis naudos gavėjas (žalą patyręs asmuo) būtų reikalavęs iš žalą padariusio asmens (apdraustojo) draudiko.

Dėl to, kad subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Dėl to subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Subrogacijos institutas draudimo teisiniuose santykiuose tam tikra prasme drausmina tiek draudiką, tiek draudėją. Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Draudėjas turi interesą kuo greičiau pranešti apie jam padarytą žalą savo draudikui, nes jeigu dėl delsimo pranešti subrogacija taps neįmanoma, draudikas įgis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Nagrinėjamu atveju, ieškovui, 2009 m. sausio 7 d. išmokėjusiam draudimo išmoką, atsirado subrogacijos teisė. Tuo tarpu ieškinio senatis prasidėjo 2008 m. spalio 9 d., t. y. kitą dieną po draudiminio įvykio. Draudimo bendrovė turėjo laikytis norminiais aktais nustatytų žalos administravimo terminų, kad nepraleisti ieškinio senaties termino, realizuoti subrogacijos teisę. Ieškovas pareiškė ieškinį daugiau kaip po dviejų metų, t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas, pavėluotai pareiškęs subrogacinį reikalavimą žalą padariusio asmens draudikui, prarado teisę į šį jo reikalavimo patenkinimą, nes praleido įstatymu įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Teismas, vadovaudamasis CK 1. 125 straipsnio 7 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, atsakovo prašymu taiko ieškinio senatį ir ieškinį atmeta.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Trečiasis asmuo prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių jas patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl reikalavimas pripažintinas neįrodytu; atsakovas bylinėjimosi išlaidų neturėjo.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistina 19, 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų) į valstybės biudžetą (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, į. k. 300633222, 19, 30 Lt (devyniolika Lt 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

Teisėja Jūratė Varanauskaitė