Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Valdauta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-6489-623/2009 pagal uždarosios akcinės bendrovės ,,Valdauta“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei ,,Swedbank lizingas“ dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Kreipiantis į teismą kito asmens interesais būtina pateikti suinteresuoto asmens išduotą įgaliojimą veikti jo vardu. CPK 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti visus procesinius veiksmus atstovaujamojo vardu, išskyrus įgaliojime nurodytas išimtis. Ši įstatymo nuostata reiškia, jog visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir sukelia teisinius padarinius būtent atstovaujamajam, jeigu jie atlikti neperžengiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų. CPK 59 straipsnio 2 dalyje išvardintos įstatymo nustatytos išimtys, nurodant procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime: atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą. Ši įstatymo norma imperatyviai reikalauja, kad jeigu norima atstovui pavesti atlikti CPK 59 straipsnio 2 dalyje išvardintus procesinius veiksmus, teisė atlikti šiuos veiksmus turi būti atskirai nurodyta įgaliojime. Antra vertus, pats įgaliotojas turi teisę nurodyti įgaliojime procesinius veiksmus, kurių jo atstovas neturi teisės atlikti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas UAB ,,Valdauta“ vardu paduotą advokatės A. B. ieškinį atsisakė priimti motyvuodamas tuo, jog prie ieškinio pridėtoje 2009 m. rugsėjo 7 d. atstovavimo sutartyje advokatės A. B. teisė kliento UAB „Valdauta“ vardu pareikšti ieškinį specialiai neaptarta. Kaip matyti iš byloje esančios atstovavimo sutarties, joje nurodyta, kad advokatei suteikiama teisė atstovauti ieškovą UAB ,,Valdauta“ civilinėje byloje dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu su visomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis (surašyti ir pasirašyti už įmonę visus procesinius dokumentus) (b. l. 9). Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad advokatė A. B. turėjo teisę ieškovo UAB “Valdauta“ vardu paduoti ieškinį.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškinio reikalavimas pripažinti vienašališką sutarčių nutraukimą negaliojančiu yra neturtinio pobūdžio reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr.3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009). Taigi pagal formuojamą teismų praktiką turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, kurios sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus.

Nagrinėjamu atveju pateiktu ieškiniu prašoma pripažinti keturių lizingo sutarčių nutraukimą negaliojančiu. Nutraukus lizingo sutartis, atsakovas įgijo teisę iš ieškovo reikalauti grąžinti lizingo sutarčių pagrindu jam perduotą turtą. Ieškovas ginčija atsakovo vienašališką lizingo sutarčių nutraukimą, t. y. ginčija atsakovo turtinę teisę gauti iš ieškovo lizingo sutarčių pagrindu perduotą turtą. Atmetus ieškinį, ieškovui liktų pareiga grąžinti turtą, t. y. liktų turtinė pareiga. Ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimu būtų panaikinta atsakovo teisė reikalauti perduoti turtą. Taigi sprendimas šio ginčo atveju sukurs turtines pasekmes. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu yra turtinio pobūdžio reikalavimas.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai įvertino aplinkybes, netinkamai taikė procesines teisės normas, todėl pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 338 straipsnį skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti UAB ,,Valdauta“ ieškinio priėmimo klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.