Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo I. I., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria įtariamajam I. I. skirtas įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios adresu Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) ir nesiartinti prie smurtą patyrusios S. S., gim. (duomenys neskelbtini), nebendrauti bei neieškoti ryšių su jai iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. I. įtariamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2012 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. sausio mėnesio vidurio, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., artimoje aplinkoje naudodamas psichinę prievartą sugyventinės S. S., gim. 1972 m., atžvilgiu, t.y. sakydamas, kad jam trukdo gyventi, kad nori ja atsikratyti ir ją atsikratys, baugino nukentėjusiąją S. S.. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gegužės 16 d. apie 19.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., artimoje aplinkoje naudodamas psichinę prievartą sugyventinės S. S. atžvilgiu, t.y. sakydamas, kad ją užmuš, jos atsikratys, baugino nukentėjusiąją naudodamas prieš ją psichinę prievartą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gegužės 25 d. apie 21.25 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., artimoje aplinkoje sukėlęs žodinį konfliktą, naudodamas psichinę prievartą sugyventinės S. S. atžvilgiu, t.y. sakydamas, kad ją užmuš, kad jam svarbu ją nužudyti, kad jam trukdo gyventi, kad ją užkas miške, tokiu būdu, I. I. sistemingai baugino nukentėjusiąją S. S. naudodamas jos atžvilgiu psichinę prievartą.

Šiais savo veiksmais I. I. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo I. I. skundas atmestinas.

Priešingai, nei teigia įtariamasis savo skunde, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad I. I. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką – tai nukentėjusiosios pareiškimas bei parodymai, liudytojos parodymai, daiktiniai įrodymai, kita ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Iš nukentėjusiosios S. S. parodymų matyti, kad I. I. sistemingai jai grasino nužudymu bei susidorojimu, ji nurodė, kad bijo, jog jis gali įgyvendinti savo žodžius, nes turi ginklą. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad miega su mažamečiu veiku rūsyje, nes bijo I. I.. Nukentėjusioji parodė, kad prieš tai pareiškimo nerašė, nes su įtariamuoju pažįstami labai seniai, jo gailėjosi, tačiau jos kantrybė truko dėl pastovių įtariamojo grasinimų. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio dalį atsako tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai turi būti realūs — turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti realizuoti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas; nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, kad kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu (kasacinė byla Nr. Nr. 2K-542/2011). Įvertinus byloje esančius duomenis, teismas pažymi, kad vertinant grasinimų realumą šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įtariamasis laikė namuose ginklą, t.y. bet kuriuo momentu galėjo juo pasinaudoti. Nukentėjusioji iš tikrųjų įtariamojo grasinimus galėjo įvertinti kaip neigiamą psichologinį poveikį, nes ėmėsi priemonių apsaugoti save ir vaiką – miegojo apsirengusi rūsyje, buvo paruošusi maišelį su vaiko daiktais bei nuėmė slapuką mašinoje, kad galėtų bet kurio momentu išvažiuoti su vaiku.

Įtariamojo argumentas, kad nukentėjusiosios atžvilgiu niekada jokio smurto nenaudojo, nukentėjusiosios nurodytomis dienomis buvo blaivus, su policijos pareigūnais nukentėjusiosios nurodytų įvykių iki sulaikymo, t.y. 2013 m. gegužės 29 d. nebendravo, policijos pareigūnas jo girtumo aplinkybės nenustatė, nepaneigia aplinkybės, kad įtariamasis galėjo naudoti prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą, todėl laikytinas nepagrįstu. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių nepagrįstu laikytinas ir įtariamojo argumentas, kad psichinio poveikio požymiai nenustatyti. Teismas pažymi, kad įtariamojo teiginys, jog daiktiniai įrodymai su psichinės prievartos požymiais nesietini, taipogi laikytinas nepagrįstu, kadangi daiktinių įrodymų buvimas, šiuo konkrečiu atveju šaunamojo ginklo laikymas namuose, kaip tik reiškia, kad grasinantis nužudymu ar susidorojimu asmuo kelia realią grėsmę nukentėjusiam asmeniui.

Įtariamasis teigia, kad nukentėjusiosios ir jam nežinomos liudytojos parodymai neatitinka tikrovės, nepatikrinti ir nenustatyti. Teismas pažymi, kad įtariamasis nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai neatitinka tikrovės, todėl teismas neturi pagrindo abejoti minėtais parodymais. Be to, teismas pažymi, kad liudytoja J. M. parodė, jog įtariamąją gerai pažįsta, nes jis buvo jos klientu.

Remiantis Lietuvos Remiantis BPK 132¹ str. 1 d., įtariamasis, gali būti įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad jis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Skiriant įpareigojimą gyventi skyrium, įtariamasis taip pat gali būti įpareigojamas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ir kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys. Būste, kuriame nuolat gyveno įtariamasis ir nukentėjusysis, gyventi lieka nukentėjusysis.

Įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios apylinkės teismas įtariamajam paskyrė remdamasis ikiteisminio tyrimo duomenimis ir padaręs išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad įtariamasis, gyvendamas su nukentėjusiąja S. S. gali daryti analogiškas nusikalstamas veikas ar pasikėsinti jas padaryti, t.y. smurtauti prieš jam artimą žmogų.

Priešingai nei teigia įtariamasis, apylinkės teismas tinkamai patikrino, įvertino bei nustatė psichinio poveikio požymius. Apylinkės teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad įtariamasis minėtus veiksmus atliko savo sugyventinės, su kuria kartu gyvena ir tvarko bendrą ūkį, atžvilgiu. Atsižvelgdamas į skundžiamojoje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, įtariamojo asmenį, apylinkės teismas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad įtariamasis, gyvendamas su nukentėjusiąja S. S. gali daryti analogiškas nusikalstamas veikas ar pasikėsinti jas padaryti. Taigi įtariamojo argumentas, kad apylinkės teismas nepatikrino, nevertino bei nenustatė psichinio poveikio požymių, laikytinas nepagrįstu.

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Įvertinus skundžiamąją apylinkės teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad joje nėra apkaltinamojo nuosprendžio bruožų, t.y. apylinkės teismas nepripažino įtariamojo kaltu ir neskyrė jam bausmės, todėl I. I. teiginys, kad teismo argumentus vertina kaip išankstinį apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jo kaltė jau neabejotinai nustatyta, yra nepagrįstas.

Įtariamasis teigia, kad priedo surašymo ir teismo nutarties dieną jo ir nukentėjusiosios santykiai neatitiko Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nustatytos artimos aplinkos sąvokos. Dėl šios priežasties smurto faktas artimoje aplinkoje neturėjo būti fiksuojamas. Įtariamojo argumentas yra nepagrįstas, nes remiantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 str. 1 d., artima aplinka – tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiojo bei įtariamojo buvo artimi ryšiai – jie gyveno kartu, augino bendrą vaiką, tvarkė namų ūkį.

Teismas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje vyksta siekiant nustatyti, ar I. I. iš tikrųjų padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. Įtariamojo nurodyta aplinkybė, kad pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą smurto faktas nebuvo nustatomas, nepaneigia aplinkybės, kad tai gali būti nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, todėl įtariamojo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. yra nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas tik to paties straipsnio 1 dalyje išvardintais atvejais. Kompetentingam subjektui nustačius, kad yra viena iš minėtų aplinkybių, pradėtas baudžiamasis procesas nutraukiamas, todėl įtariamojo teiginys, kad kol nebus panaikintas policijos pareigūno tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nustatytos kardomosios priemonės, įtariamojo atžvilgiu, turi būti taikomos, yra nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad skirtingai nei teigia įtariamasis, jo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. požymių, todėl jam turi būti taikomas draudimas gyventi gyvenamojoje vietoje iš kurios jis yra iškeldintas. Ta aplinkybė, kad jis nori gyventi kartu su savo vaiku, jį auginti bei auklėti, egzistavo ir anksčiau, tačiau nesulaikė įtariamojo nuo galimo nusikalstamų veikų padarymo.

Pažymėtina, jog šioje baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje apygardos teismas nevertina byloje esančių įrodymų ir nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenumato kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo – taikymo termino, todėl jo terminas iš esmės priklauso nuo viso bylos tyrimo trukmės. Atsižvelgiant į šios bylos ypatybes bei į mažamečio vaiko interesus, ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos privalo užtikrinti, kad tyrimas būtų atliktas kuo operatyviau ir išsamiau.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, įtariamojo skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti apylinkės teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

įtariamojo I. I. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.