- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-04
- Bylos Nr.
- eI2-3255-1066/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01507-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Fomičiova, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- L. A.
- Trečiasis asmuo
- A. Z., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjai L. A. (L. A.), jos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. Z. (A. Z.) atstovui advokatui A. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo L. A. (L. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir A. Z. (A. Z.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja L. A. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 24S84439 atsisakyti išduoti L. A. leidimą laikinai gyventi (toliau – Sprendimas 1) ir įpareigoti atsakovą L. A. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87638 uždrausti atvykti L. A. į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2029 m. kovo 26 d. (toliau – Sprendimas 2); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, skunde paaiškina, kad:
2.1. Sprendime 1 nurodyta, jog pareiškėja 2012–2013 m. dirbo Rusijos banke „Sberbank“, o darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, tai reiškia, kad ji, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėja pritaria Valstybės saugumo departamento išvadai dėl Rusijos politinio režimo agresyvumo ir išvadų dėl Rusijos žvalgybos tarnybų darbo metodų, tačiau teigia, kad su išdėstytais įtarimais jos atžvilgiu neturi nieko bendro. Ji pati geranoriškai nurodė, kur dirbo, smulkiai paaiškindama visas aplinkybes dėl darbo „Sberbank“ padalinyje. Nurodytą darbą gavo dar būdama universiteto ekonomikos fakulteto studente, jauno amžiaus, norėdama gauti patirties pagal jos pasirinktas studijas. Tačiau, pasak pareiškėjos, darbas „Sberbank“ padalinyje nepateisino jos lūkesčių, nes jai buvo pavestas tik techninis, skaičiavimo darbas, be to, darbas trukdė mokslams paskutiniame magistrantūros kurse, dėl to ji, neišdirbus vienerių metų, iš minėtos darbovietės išėjo savo noru. Pareiškėja „Sberbank“ padalinyje Tiumenės (Tuymen) mieste dirbo 2012–2013 metais būdama jauno amžiaus ir labai toli Rusijos Federacijos provincijoje, t. y. toli nuo centrinio „Sberbank“ skyriaus Maskvos mieste. Pažymi, kad Rusijos remiamas hibridinis karas prieš Ukrainą prasidėjo 2014 metais, pareiškėja gyveno ir dirbo toli nuo galimų Rusijos žvalgybos interesų srities, tuo labiau „Sberbank“ padalinyje dirbo nereikšmingu laikotarpiu.
Valstybės saugumo departamento išdėstyti įtarimai pareiškėjos atžvilgiu nepagrįsti jokiais faktais, jokia konkrečia informacija, žemina ją kaip žmogų, kuris nepalaiko Rusijos politinio režimo agresyvumo.
2.2. Taip pat pareiškėja tvirtina, kad pokalbio metu nurodė, kad pažįstamų, likusių dirbti banke „Sberbank“, ji turi, tačiau nepalaiko su jais jokių santykių. Tokiu būdu įtakos jos gyvenimui bendra darbovietė 2012–2013 metais su tam tikrais asmenimis neturi, dėl to negali būti jokios kalbos apie pareiškėjos pažeidžiamumą ir galimą jos išnaudojimą Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybomis.
2.3. Dėl Sprendime 1 nurodytos fiktyvios santuokos paaiškina, kad ji su savo sutuoktiniu naudojosi bet kokia galimybe susitikti. Nežiūrint į tai, kad jiems bendraujant galiojo tam tikri apribojimai dėl kelionių dėl COVID-19 pandemijos metu skelbtų karantinų, į tai, kad abu dirba ir turi įpareigojimų, pora turėjo daugiau nei 10 kelionių kartų, keliavo automobiliu po Europą, kartu ilsėjosi įprastose turistinėse vietose Graikijoje, Turkijoje, Dubajuje, susitikinėjo Minske. Kelis metus susitikinėjo, aktyviai naudojo bendravimo programėles ir sprendimą susituokti priėmė iš meilės, patikrinę vienas kitą bendravime.
Mano, kad klaidinga daryti išvadą dėl santuokos tikrumo ar fiktyvumo iš to, kaip buvo švenčiama santuokos registracijos diena. Abu sutuoktiniai nurodė, kad iškilmingai vakarieniavo su liudininkais. Su sutuoktinio A. Z. (toliau – ir A. Z.) tėvais pareiškėja yra supažindinta, ne kartą su jais bendravo, paliko gerą įspūdį. A. Z. tėvas daug metų po ištikto insulto nevaikšto, abu jo tėvai priėmė sprendimą nedalyvauti vestuvių oficialioje ceremonijoje, šį įvykį atšventė kartu namie. Pačios pareiškėjos situacija yra sudėtingesnė. Abu tėvai yra totorių tautybės (pareiškėja taip pat), laikosi senamadiškų pažiūrų, kad dukros sutuoktiniu gali būti taip pat tik totorių tautybės vyras. Jos tėvas turi invalidumą, pareiškėja vengė sujaudinti tėvus savo padarytu sprendimu sudaryti santuoką su kitataučiu iš kitos valstybės, kaip ji paaiškino – norėjo ir nori viską papasakoti, kai bus baigtos visos biurokratinės procedūros.
Taip pat mano, kad nekorektiška inkriminuoti sutuoktiniams faktą, kad jie neveda bendro ūkio. Jie gyvena kartu kaip įprasta sutuoktiniams, kai pagal savo galimybes susitinka. Sutuoktinis A. Z. su pasididžiavimu pasakoja, kaip puikiai jo žmona gamina, kartu jie sprendžia įvairius svarbius ir dienos rutinos klausimus – ir kai būna susitikę, ir bendraudami nuotoliniu būdu. Dalinasi įspūdžiais apie nugyventą dieną, apie kasdienius rūpesčius, aptaria ateities planus. Kasdienis aktyvus bendravimas įrodo tvirtą šeimyninį ryšį tarp pareiškėjos ir A. Z., jų tvirtą apsisprendimą gyventi kartu, gyventi šeimoje, turėti vaikų.
Šalies argumentai
2.4. Pareiškėjos teigimu, visi Sprendime 1 nurodyti teiginiai L. A. atžvilgiu yra deklaratyvaus pobūdžio, išvados paremtos prielaidomis ir subjektyviais vertinimais, nenurodant konkrečių faktų, taip pat tendencingai iškraipant geranoriškai pateiktus faktus.
Pabrėžia, kad, priešingai, nei nurodoma Sprendime 1, mano, kad pareiškėjos prašymas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šeimos susijungimo atvejis) bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui (pareiškėjai) leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas.
2.5. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 2, kuris pareiškėjai nėra atsiųstas. Dėl Sprendimo 2 nurodo, kad motyvas dėl galimos grėsmės valstybės saugumui vertinamas kaip prielaida, kurios pagrindu negali būti priimtas lemtingas žmogaus gyvenimui sprendimas, ir toks sprendimas kaip nepagrįstas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pateikia savo poziciją, kurią grindžia tokiais argumentais:
3.1. Pareiškėja 2012–2013 m. dirbo Rusijos banke „Sberbank“. Darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, tai reiškia, kad ji, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjos sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu yra fiktyvi, todėl ji neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
3.2. Pabrėžia, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.
3.3. Nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti, tačiau jais pagrįstai abejojama), socialiniai ir ekonominiai (nenustatyti). Taip pat Migracijos departamento atliktų sutuoktinių apklausų duomenys sudaro pagrindą įtarimams, jog pareiškėjos ir A. Z. santuoka sudaryta ne siekiant vesti bendrą ūkį ir sukurti šeimos teisinius santykius su jos teisinėmis pasekmėmis, o tik norint gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jos suteikiamomis teisėmis. Užsienietė apklausos metu paminėjo faktus, teiginius, kurie, anot atsakovo, reiškia, kad ji santuokos registracijos fakto nesuvokia, jog jau yra sukurta šeima. Sutuoktiniai nuo 2019 m. iki dabar buvo susitikę vos 6 kartus, susitikimų metu kartu praleisdavo daugiausia dvi savaites. Į Lietuvą L. A. buvo atvykusi 3 kartus tik 2023 m. Nors sutuoktiniai apklausų metu nurodė, kad dėl ribojimų jiems sunku susitikinėti dažniau, tačiau verta pastebėti, kad A. Z. nuo 2022 m. rugsėjo mėn. iki 2023 m. lapkričio mėn. keturis kartus lankėsi Baltarusijoje, tačiau galimybe susitikti Baltarusijoje pora nė karto nepasinaudojo, nors L. A. į Baltarusiją galėtų atvykti be jokių ribojimų. Santuoka buvo įregistruota dalyvaujant tik liudininkams, vestuvių šventės nebuvo, po santuokos L. A. nepakeitė pavardės, užsienietės tėvai net nepažįsta dukters sutuoktinio, nors nuo sutuoktinių susipažinimo praėjo 5 metai. Svarbu, kad sutuoktiniai negyvena kartu, neveda bendro ūkio, nepalaiko realių šeiminių santykių, o tik retkarčiais susitinka atostogų metu kitose valstybėse. Todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos tikslas – gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o ne sukurti šeimą, t. y. ji siekia legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis privilegijomis.
3.4. Teigia, kad pareiškėjos pateikti argumentai dėl jų bendrai vedamo ūkio vertintini kaip deklaratyvūs, ir tai matyti net iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio susirašinėjimo, kuris pateiktas kaip priedas. Pareiškėja ir jos sutuoktinis vienas kitam pasakoja tik savo dienos įvykius, kartu nesprendžia jokių klausimų, susijusių su jų bendru ūkių ir ateitimi (šeimos atostogos, gyvenamoji vieta, supažindinimas su pareiškėjos tėvais ir giminėmis, ateities kartu planavimas, finansiniai klausimai ir t. t.), o pareiškėjos pridėtas priedas tik dar labiau patvirtina keliančias abejones dėl jų santuokos realumo.
3.5. Migracijos departamento ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjos santuokos sudaryme dalyvavusių asmenų (tik liudytojai, be tėvų ir artimųjų), kai iš pareiškėjos apklausos matyti, kad ją su šeima sieja ypač artimi santykiai. Sudarant santuoką Vilniuje nedalyvavo ir pareiškėjos sutuoktinio motina, nors ji gyvena Vilniuje ir tai pirmoji pareiškėjos sutuoktinio santuoka.
3.6. Pažymi, kad pareiškėjos atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė: yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka (6.3 papunktis); kyla pagrįstų abejonių dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jos siekio sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas santuokos teisines pasekmes, t. y pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, tikrasis jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas).
3.7. Taip pat pažymi, kad pareiškėjai buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant ginčijamą Sprendimą 2, priešingai, nei teigia pareiškėja, buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir Valstybės saugumo departamento išvada, kurie leidžia daryti išvadą, kad jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
Atsiliepimas
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikia savo poziciją:
4.1. Pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė) 2012–2013 metais dirbo Rusijos banke „Sberbank“ ekonomiste. Banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sberbank“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos. Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Rusijos strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose (įstaigose, įmonėse) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjos skunde dėstomi argumentai, kad ji dirbo nuo centrinės banko būstinės geografiškai nutolusiame ,,Sberbank“ padalinyje ir dėl to negali kelti jokių grėsmių Lietuvos valstybės saugumui, neturi jokio pagrindo.
4.2. Valstybės saugumo departamento duomenimis, vertinant Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklos metodus, lojalumo Rusijos valdančiajam režimui kriterijus taikomas visiems asmenims, dirbantiems strateginiuose sektoriuose, nepriklausomai nuo geografinės vietovės. Be to, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėja, Rusijos Federacijos Tiumenės (Tuymen) miestas nelaikytinas Rusijos provincija. Tai yra Rusijos Federacijos srities centras, turintis virš 800 000 gyventojų. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
4.3. Valstybės saugumo departamento teigimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimuose nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.
Atsiliepimas
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Z. (A. Z.) atsiliepime į pareiškėjos skundą, palaikydamas skunde išdėstytą poziciją, prašo pareiškėjos skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5.1. Atsakovo sprendime padarytos išvados dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui yra paremtos tik spėjimais ir įtarimais, kurių pagrįstumo nepatvirtina faktiniai bylos duomenys. Atsakovas jam pateiktą išvadą dėl grėsmės valstybės saugumui tik perkėlė į skundžiamą spendimą, tačiau neatliko jokio individualaus aplinkybių, susijusių su pareiškėjos situacija, vertinimo ir nebuvo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėja kaip asmuo keltų grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Be to, atsakovas išvadas dėl pareiškėjos santuokos fiktyvumo padarė klaidingai nustatydamas šeimos susikūrimo faktines aplinkybes, todėl jos prieštarauja byloje esantiems faktiniams duomenims ir yra nepagrįstos.
5.2. Dėl sutuoktinės grėsmės valstybės saugumui paaiškina, kad, nesant jokių duomenų apie sutuoktinės keliamos grėsmės realumą jos laikino apsigyvenimo Lietuvoje atveju šeimos susijungimo pagrindu, atsakovo atliktas grėsmės valstybės saugumui vertinimas, kaip Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonė, yra itin sureikšmintas. Pareiškėja į atsakovą kreipėsi dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ne kokiu nors kitu tikslu, o šeimos susijungimo pagrindu. Tai reiškia, kad pareiškėjos tikslas gyventi Lietuvoje yra sąlygotas šeiminių santykių sukūrimu siekiant gyventi kartu šeimoje su savo sutuoktiniu – Lietuvos Respublikos piliečiu A. Z. Jokių kitų tikslų dėl apsigyvenimo Lietuvoje pareiškėja neturėjo ir neturi. Tai reiškia, kad tik sudaryta santuoka ir sukurti šeiminiai ryšiai buvo esminis motyvas ir priežastis pareiškėjai kreiptis į atsakovą dėl laikino leidimo gyventi išdavimo. Atsakovas į šias aplinkybes neatsižvelgė, o perkeldamas Valstybės saugumo departamento išvadą į priimtą sprendimą, nevertino jos realumo ir akivaizdumo laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu pagal pareiškėjos susiklosčiusią individualią situaciją, kaip to reikalauja formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose.
5.3. Akcentuoja, kad atsakovas, vertindamas Valstybės saugumo departamento išvadą, prieš priimdamas sprendimą, privalėjo atsižvelgti į su pareiškėjos asmeniu susijusias individualias aplinkybes dėl jos tariamo pažeidžiamumo ir įvertinti, ar tas pažeidžiamumas realiai egzistuoja išdavus leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu Lietuvoje, tačiau tokio individualaus vertinimo neatliko. Atsakovas visiškai nevertino ir sprendime visiškai nepasisakė (nutylėjo), kad pareiškėja „Sberbank“ padalinyje dirbo tik nepilnus metus 2012–2013 metų laikotarpiu žemiausios grandies specialiste, kai tarptautinės sankcijos minėtam bankui nebuvo taikomos ir nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad tokios sankcijos būtų pritaikytos ateityje. Rusijos karinė invazija į Ukrainą buvo pradėta tik 2022 m. vasario 24 d., t. y. praėjus daugiau nei dešimt metų, kai pareiškėja jau savo iniciatyva buvo nutraukusi darbo sutartį su banko padaliniu. Nepaneigta, jog pareiškėjos, kaip eilinės ekonomistės, darbo funkcijos banko padalinyje buvo elementarios, susijusios tik su buhalterinių duomenų suvedinėjimu.
Be to, svarbu ir tai, kad pareiškėja trumpalaikio darbo laikotarpiu „Sberbank“ padalinyje dėl savo pareigų pobūdžio nepriiminėjo ir objektyviai neturėjo galimybės priiminėti jokių strateginių banko veiklos ar valdymo sprendimų. Pareiškėja patvirtino, kad ji net nebuvo pažįstama ir niekaip nesusijusi su banko vadovaujančiais asmenimis ir akcininkais.
Taip pat atsakovas neanalizavo pareiškėjos asmeninių motyvų dėl darbo sutarties nutraukimo priežasčių, nulėmusių pareiškėjos asmeninį apsisprendimą nedirbti banke. Šių aplinkybių netyrė nei Valstybės saugumo departamentas, nei Migracijos departamentas.
5.4. Taip pat atsakovo sprendime neįvertinta grėsmės valstybės saugumo vertinimui svarbi aplinkybė dėl jos asmeninės pozicijos dėl Rusijos Federacijos vykdomos karinės agresijos Ukrainoje. Pareiškėja, atsakydama į Migracijos departamento klausimyno klausimus, taip pat ir bylą nagrinėjant teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos karinei agresijai Ukrainoje, o referendumus Rusijos okupuotose teritorijoje laiko neteisėtais, kad Krymas priklauso Ukrainai.
5.5. Skundžiamame Sprendime 1 suabsoliutinta pačios pareiškėjos nurodytos aplinkybės Migracijos departamentui reikšmė dėl grėsmės valstybės saugumui, kad ji palaiko ryšius su kurso draugais, su kuriais kartu dirbo banke „Sberbank“, taip pat su asmenimis, su kuriais susipažino banke, kad turi draugų, kurie yra persikėlę į kitą miestą – Sankt Peterburgą. Šias aplinkybes ji yra paaiškinusi teismui, o paaiškinimų duomenys patvirtina, kad tos pažintys yra labiau formalios ir atsitiktinės, nesudarančios pagrindo tvirtinti, kad dėl tokių pažinčių galėtų kilti bent kokia grėsmė valstybės saugumui pareiškėjai gyvenant Lietuvoje.
5.6. Dėl fiktyvios santuokos nurodo, kad:
5.6.1. Atsakovo padarytos išvados ir argumentai, kad apreiškėjos tikslas gauti leidimą laikinai gyventi buvo ne dėl šeimos susijungimo, o dėl siekio legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis privilegijomis, yra klaidingi, dėl to nepagrįsti ir neteisėti. Išvadų nepagrįstumą nulėmė atsakovo subjektyviai ir tendencingai įvertintos santuokos sudarymo ir šeiminių ryšių sukūrimo aplinkybės, sprendime nurodant, kad „užsienietė santuokos registracijos fakto nesuvokia, kaip sukūrusio šeiminius santykius“, „sutuoktiniai buvo susitikę vos 6 kartus“, „nepasinaudojo galimybe susitikti Baltarusijoje, kai L. A. ten lankėsi“, „vestuvių šventės nebuvo“, „registruojant santuoką dalyvavo tik liudininkai“, „L. A. tėvai net nepažįsta jos sutuoktinio“, „neveda bendro ūkio, nepalaiko realių šeimyninių santykių“, „tik retkarčiais susitinka atostogų metu kitose valstybėse“, „po santuokos L. A. nepakeitė pavardės“, „sutuoktiniai negyvena kartu“. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens A. Z. nuomone, atsakovas klaidingas išvadas apie santuokos fiktyvumą padarė dėl to, kad sutuoktinės prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išnagrinėjo formaliai, nevisapusiškai ir subjektyviai, vilkindamas prašymo tyrimą ir prioritetą suteikdamas subjektyviam ir tendencingam sudarytos santuokos fakto vertinimui.
5.6.2. Atsakovas visiškai netyrė ir nutylėjo aplinkybes, kurios paneigia santuokos fiktyvumą ir patvirtina realiai sudarytos santuokos požymius bei šeiminių ryšių sukūrimo faktą. Šių išvadų klaidingumą ir neteisingumą nulėmė atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), nustatant tikrąsias faktines L. A. ir A. Z. šeimos sukūrimo ir santuokos sudarymo aplinkybes, atsakovui nevykdant teisės aktais ir tarptautinės teisės dokumentais įtvirtintos pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti pareiškėjos prašymą pagal teisės aktais nustatytas tokių prašymų nagrinėjimo procedūras, užtikrinančias nepagrįstų įtarimų pašalinimą dėl šeimos sukūrimo ir santuokos fiktyvumo.
5.6.3. Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nustatęs Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 89 punkte nurodytų veiksnių požymių ir įtaręs, kad santuoka buvo sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka. Šiuo atveju informacija gaunama: sutuoktinius apklausus raštu (užpildomi apklausos lapai) ir (ar) žodžiu (padaromas garso įrašas arba surašomas apklausos protokolas); apklausus kaimynus; apklausus vieno iš sutuoktinių tėvus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, arba bendrus sutuoktinių draugus bei pažįstamus; kitais teisėtais būdais (Aprašo 90.1–90.4 papunkčiai). Šiuo atveju atsakovas apie santuokos fiktyvumą sprendė tik iš pradinių prašymo nagrinėjimo procedūroje gautų duomenų – iš 2024 m. vasario 14 d. vienu metu atliktos pareiškėjos nuotolinės apklausos ir jos sutuoktinio A. Z. apklausos raštu duomenų, kuriuos vertindamas konstatavo, kad jokių prieštaringų aplinkybių dėl santuokos sudarymo sutuoktinių paaiškinimuose nenustatyta.
Atsakovas nevykdė teisės aktais numatytos pareigos išsamiai surinkti duomenis, būtinus dėl santuokos ir šeiminių santykių sukūrimo vertinimo, ir juos įvertinti visapusiškai surinktų duomenų pagrindu, o tai nulėmė atsakovo neteisėto sprendimo priėmimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu.
5.6.4. Nagrinėjamos bylos atveju apskritai nėra nustatyta jokių požymių, kurie atitiktų prieš tai nurodytus fiktyvios santuokos sudarymo požymius. Pareiškėja ir jos sutuoktinis neveikė kaip bendrininkai sutikdami sukurti tarpusavio santykius ir vėliau įregistruoti santuoką, kad būtų galima piktnaudžiauti Europos Sąjungos teise dėl laisvo judėjimo. Jokie duomenys nagrinėjamoje byloje nepatvirtina, kad sudarytoji santuoka būtų susijusi su kriminalinės veikos darymo motyvais ar kad santuoka būtų netikra, nesant realios santuokos požymių.
5.6.5. Mano, kad atsakovas, nuspręsdamas, kad pareiškėjos santuoka buvo fiktyvi, klaidingai nustatė santuokos sudarymo ir šeimos santykių sukūrimo faktines aplinkybes.
5.6.6. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi, visiškai netyrė ir neanalizavo aplinkybių, kurios patvirtintų, kad L. A. yra Lietuvos Respublikos piliečio A. Z. šeimos narė, kokią reikšmę šeimos išsaugojimui turi sutuoktinės atvykimas gyventi į Lietuvą, visiškai nesiaiškino aplinkybių, kurios patvirtina apie šeimos santykių buvimą iki sutuoktinei atvykstant į Lietuvą ir jai atvykus.
5.7. Teigia, kad šiuo atveju egzistuoja faktinės aplinkybės, kurios patvirtina sudarytos santuokos realumą ir susikūrusių šeiminių ryšių su sutuoktine L. A. tikrumą, t. y. kad santuoka buvo sudaryta ne pareiškėjos (kaip nurodoma atsakovo sprendime), o Lietuvos Respublikos piliečio A. Z. iniciatyva, kuriam (kaip ir jo sutuoktinei) tai buvo pirmoji santuoka, kad A. Z., kaip sutuoktinis, itin rūpinosi, kad sutuoktinės gyvenimas šeimos susijungimo pagrindu Lietuvoje būtų įteisintas ir būtų sudarytos sąlygos abiem sutuoktiniams gyventi kartu. Atsakovui atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi sutuoktinei, buvo pažeistos A. Z., kaip Lietuvos Respublikos piliečio, teisės kurti šeimą Lietuvoje ir joje kartu gyventi su sutuoktine. Šeiminių santykių sukūrimą ir šeimos bendro ūkio tvarkymą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – pareiškėjos iniciatyva pateikta vedybinė (povestuvinė) sutartis, kurios sąlygomis aptarti sutuoktinių bendro šeimos turto tvarkymo reikalai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
6.1. Migracijos departamentui pareiškėja 2023 m. rugsėjo 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvoje).
6.2. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Sprendime 1 teigiama, kad pareiškėja 2012–2013 m. dirbo Rusijos banke „Sberbank“. Darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, tai reiškia, kad ji, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Yra rimtas pagrindas manyti, kad L. A. sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu yra fiktyvi, todėl ji neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2, 12 punktais.
6.3. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą2, kuriuo nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių (5 metai), nes asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendime 2 nurodo, kad pareiškėja 2012–2013 m. dirbo Rusijos banke „Sberbank“. Darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, tai reiškia, kad asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 15 punktu; Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“, 5 ir 37 punktais.
6.4. Priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, buvo vadovautasi Valstybės saugumo departamento 2023 m. lapkričio 22 d. išvada Nr. 18-12234, kurioje nurodyta, kad:
6.4.1. Rusijos Federacijos pil. L. A., 2023 m. spalio 4 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2012–2013 metais dirbo Rusijos banke „Sberbank“ ekonomiste. Banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sberbank“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos. L. A. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų.
6.4.2. Surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Rusijos įmonėse. Valstybės saugumo departamentas nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
6.4.3. Rusijos Federacijos pilietės L. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
7. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos L. A. ir jos atstovės advokatės L. N. apeliacinį skundą, jį patenkino bei, panaikinęs Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimą, perdavė bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
2024 m. spalio 2 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) konstatavo, kad Valstybės saugumo departamentas savo atsiliepime apeliacinės instancijos teismui nurodė aplinkybes, susijusias su dabartine pareiškėjos darboviete, kurios nebuvo įvertintos priimant skundžiamus sprendimus bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. nurodė, kad pareiškėja iki šiol tebedirba Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje – Rusijos įmonėje „Mostostroy-11“, kuri statė Rusijos okupuoto Krymo tiltą, ir šios aplinkybės papildomai pagrindžia pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui. Taigi pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimas nebuvo išsamus, nebuvo nustatytos visos svarbios aplinkybės, nebuvo išklausyti pareiškėjos paaiškinimai šiuo klausimu.
Be to, LVAT pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendime dėl leidimo, vertinant abiejų sutuoktinių bendravimo, susitikimų intensyvumą, šeimos ryšių susiformavimą ar kitus faktorius, atskleidžiančius poros šeimos gyvenimo tikrumą, nebuvo įvertintos abiejų sutuoktinių galimybės bendrauti, susitikinėti, susipažinti su šeimomis dėl karantino taikytų apribojimų, dėl kilusio karo Ukrainoje, taip pat nebuvo apklausti pareiškėjos sutuoktinio apklausos Migracijos departamente metu nurodyti jų bendri pažįstami, pareiškėjos sutuoktinio mama, kurie galėtų paaiškinti pareiškėjos santuokos sudarymo aplinkybes ir kt. Be to, pirmosios instancijos teismas, neapklausęs liudytoju pareiškėjos sutuoktinio, taip pat asmenų, kurie buvo pareiškėjos ir jos sutuoktinio vestuvių liudytojais, neišsiaiškino visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendžiant dėl santuokos fiktyvumo, ir tai galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą.
Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 62 dalį, fiktyvi santuoka yra Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje (2014 m. birželio 26 įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė, o jeigu nepilnametis užsienietis buvo įvaikintas, – ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įvaikinimas fiktyvus.
Veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė, yra: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio; iki santuokos arba iki registruotos partnerystės sutarties sudarymo asmenys niekada anksčiau nebuvo susitikę; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis; sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, nekalba abiem suprantama kalba; santuokai arba registruotos partnerystės sutarčiai sudaryti buvo sumokėti pinigai (išskyrus kraičio forma duotus pinigus, jeigu tuokiasi piliečiai tų šalių, kuriose kraičio davimas yra įprastas dalykas); yra įrodymų, kad vienas ar abu sutuoktiniai praeityje buvo sudarę fiktyvių santuokų arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, praeityje buvo sudarę fiktyvių registruotų partnerysčių; yra kitų požymių, kad vienas ar abu sutuoktiniai yra sudarę fiktyvią santuoką arba vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, yra sudarę fiktyvią registruotą partnerystę (Aprašo 91 punktas).
Įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 91 punkte nurodytų veiksnių ir įtaręs, kad santuoka arba registruota partnerystė buvo sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė. Šiuo atveju informacija gaunama: sutuoktinius arba asmenis, sudariusius registruotos partnerystės sutartį, apklausus raštu (užpildomi apklausos lapai); apklausus kaimynus; apklausus vieno iš sutuoktinių arba vieno iš asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, tėvus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, arba bendrus sutuoktinių arba asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, draugus bei pažįstamus; kitais teisėtais būdais (Aprašo 92 punktas).
Teismas, vertindamas ir apibendrindamas aktualias aplinkybes, susijusias su santuokos fiktyvumo nustatymu, negali vadovautis vien formaliu požiūriu. Priimant galutinį sprendimą arba darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo nustatymo negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju būtų padaryta žala žmogaus teisių apsaugai, o konkrečiai – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, inter alia (be to, be kita ko), įtvirtintai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje, bei pažeistų asmens teisę į santuoką, inter alia, įtvirtintą Konvencijos 12 straipsnyje, Chartijos 9 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2125-12). Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), valstybė (taip pat ir nacionaliniai teismai) turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste nustatyti tokį reguliavimą, kuris, esant pagrįstoms priežastims manyti, kad santuoka sudaroma išimtinai siekiant užtikrinti imigracinį pranašumą (pvz., gauti leidimą atvykti ar gyventi priimančiojoje šalyje), užkirstų kelią tokių fiktyvių santuokų sudarymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 34848/07).
10. Sistemiškai ir teleologiškai įvertinus teisės aktų nuostatas, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, yra grindžiamas tikslu suteikti galimybę Lietuvos Respublikos piliečiui arba leidimą laikinai gyventi turinčiam užsieniečiui, sudariusiems santuoką su užsieniečiu, susijungti (nusistatyti rezidenciją vienoje valstybėje) šiuo atveju Lietuvos Respublikoje. Taigi išduodant ar pakeičiant leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu vertinamas ne tik santuokos sudarymo faktas, bet ir santuokos turinys, t. y. egzistuojantis ryšys tarp asmenų. Jeigu santuokoje esančių asmenų ryšys yra stiprus (pvz., ilgametė pažintis, kartu gyvenama ir tvarkomas bendras ūkis, bendri finansai, asmenys vienas kitą gerai pažįsta ir kt.), jis pateisina reikalingumą šiems asmenims suteikti leidimą laikinai gyventi valstybėje, tačiau jeigu asmenų ryšys nelaikytinas stipriu, tada nėra pagrindo ir išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu santuoka šiems asmenims leidžia išlaikyti jų turimą ryšį kitais būdais, pvz., gavus Šengeno daugkartinę trumpalaikę (C) vizą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmenų ryšys yra vertinamas per santuokos fiktyvumo institutą. Silpnas sutuoktinių ryšys implikuoja, kad santuoka galimai sudaryta imigraciniais tikslais, t. y. fiktyvi. Svarbu pabrėžti, kad pagal anksčiau išdėstytą teisinį reguliavimą vertinimas, ar santuoka yra fiktyvi, ar ne, atliekamas išimtinai tik migracine prasme, siekiant nustatyti, ar leidimo laikinai gyventi išdavimas atitinka siekiamus tikslus, be to, nėra nustatinėjamas santuokos fiktyvumo faktas civiline prasme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.39 straipsnis), o tik konstatuojama, kad migracine prasme nustatytos faktinės aplinkybės sudaro rimtą pagrindą manyti, kad santuoka yra fiktyvi.
11. Migracijos departamentas sprendime pripažino, kad apklausus pareiškėją ir jos sutuoktinį esminių neatitikimų jų paaiškinimuose nenustatyta, tačiau padarė išvadą, kad pareiškėja kol kas nevertina, kad sukūrė tikrus šeimos santykius, nes nurodė, kad sukurs tvirtą šeimą tik gavusi leidimą gyventi, sutuoktinį su tėvais norėjo supažindinti tik susituokus. Taip pat Migracijos departamentas rėmėsi tuo, kad sutuoktiniai buvo susitikę tik kelis kartus, trumpam laikui, užsienio šalyse, pareiškėjos tėvai nepažįsta jos sutuoktinio, ji nepakeitė pavardės, vestuvių šventės nebuvo, vestuvėse dalyvavo tik liudininkai.
12. Atsižvelgdamas į 2024 m. spalio 2 d. LVAT nutartyje pateiktus pastebėjimus, teismas posėdžio metu apklausė liudytojais pareiškėjos sutuoktinį, vestuvėse liudininkais dalyvavusius asmenis, sutuoktinio motiną (D. Z.), kitus pažįstamus (vestuvių liudininkus Juliją ir M. M., sutuoktinio pusbrolį A. K., N. D.) apie sutuoktinių bendravimo, susitikimų intensyvumą, šeimos ryšių susiformavimą ir kitus faktorius, atskleidžiančius poros šeimos gyvenimo tikrumą.
13. Visų nurodytų liudytojų pasakojimai apie pareiškėjos ir A. Z. santykių vystymąsi, susitikimus, kitas aplinkybes iš esmės sutapo – A. Z. motina žinojo apie A. Z. santykius su pareiškėja dar iki vestuvių (paaiškino, kad sužinojo dar pandemijos metu), paaiškino, kad vestuvėse negalėjo dalyvauti, nes vyras sunkiai susirgo – jį ištiko insultas, o kitą dieną po vestuvių registracijos jau galėjo pasveikinti sutuoktinius, dovanojo jiems gėlių. Kiti pareiškėjos ir jos sutuoktinio pažįstami (M., sutuoktinio pusbrolis J. K.) taip pat paaiškino, kad apie pareiškėjos ir A. Z. santykius su pareiškėja sužinojo maždaug tuo metu, kai buvo pandemija. Julija ir M. M. paaiškino, kad prieš vestuves buvo susitikę bendrai vakarienei, o vestuvių dieną – per pietus. Liudytojai patvirtino, kad buvo susitikę su pareiškėja ir A. Z. pareiškėjai lankantis Lietuvoje (N. D. nurodė, kad atsitiktinai – „Akropolyje“), jie iš pareiškėjos girdėjo apie planus įsikurti Lietuvoje su vyru A. Z., kad būdama Lietuvoje apsistodavo pas A. Z. Nėra ginčo, kad pareiškėja ir A. Z. kartu keliavo ir kelionėse laiką praleisdavo kartu, kad nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki santuokos (2023 m. balandžio mėnesį) buvo susitikę kelis kartus (2021 m. gegužės mėnesį Jungtiniuose Arabų Emyratuose, 2022 m. liepos mėnesį Turkijoje, 2022 m. rudenį Europoje, 2023 m. balandį kartu atvyko iš Vokietijos į Lietuvą, kur buvo sudaryta santuoka). Vėliau pareiškėja dar du kartus (2023 m. birželį ir spalį) atvyko į Lietuvą pas A. Z. Šie liudytojų paaiškinimai sutampa ir su byloje esančiais objektyviais įrodymais – A. Z. telefone esančiu susirašinėjimu ir bendromis nuotraukomis su pareiškėja.
14. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio ji prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėjas siekė šeimos susijungimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą, (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė nustato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Chartijoje, t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsniu įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsniu nustatyta, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Nors teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94). Reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273), 1997 m. sprendimą byloje Boujlifa prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25404/94).
Santuoka negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą. Darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju, būtų padaryta nepataisoma žala žmogaus teisių apsaugai, būtent – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, be kita ko, įtvirtintai Konvencijos 8 straipsnyje, Chartijos 7 straipsnyje, bei būtų pažeista asmens teisė į santuoką, be kita ko, įtvirtinta Konvencijos 12 straipsnyje, Chartijos 9 straipsnyje. Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip savo praktikoje yra pripažinęs EŽTT, valstybė turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste nustatyti tokį reguliavimą, kuris, esant pagrįstoms priežastims manyti, kad santuoka sudaroma išimtinai siekiant užtikrinti imigracinį pranašumą (pvz., gauti leidimą atvykti ar gyventi priimančiojoje šalyje), užkirstų kelią tokių fiktyvių santuokų sudarymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 34848/07); LVAT 2012 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1727/2012).
15. Šiuo atveju taikytina sąžiningo elgesio prezumpcija, t. y. reikia laikyti, kad pareiškėja elgiasi sąžiningai, kol tai nėra paneigta, ir teismui įvertinus pareiškėjos, jos sutuoktinio, kitų liudytojų parodymus nėra pagrindo daryti pagrįstų abejonių nekeliančią išvadą, kad pareiškėjos kuriami šeimos santykiai yra fiktyvūs. Pripažintina, kad Migracijos departamento turima pirminė informacija indikavo apie santuokos netikrumo galimybę, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kad pareiškėja ir A. Z. iš tiesų negyvena kartu, iki santuokos susitikdavo tik kelionėse. Visgi reikia įvertinti, kad ginčo administracinėje procedūroje pareiškėja ir siekia gyvenimo kartu, jos galimybės gyventi kartu su sutuoktiniu buvo ribotos dėl objektyvių aplinkybių – pandemijos, vėliau – dėl karo Ukrainoje ir su tuo susijusiu atvykimo reguliavimu. Taigi aplinkybė, kad sutuoktiniai neveda bendro ūkio, negali būti pervertinama. Pliuralistinėje visuomenėje turi būti priimtina, kad sutuoktiniai įvairiai sprendžia bendro buvimo, gyvenimo, bendro ūkio klausimus, taigi šiuo atveju pareiškėjos ir A. Z. šeimos santykių kūrimo būdas savaime negali būti laikomas nepriimtinu ta prasme, kad paneigtų tokių šeiminių santykių tikrumą.
Apibendrindamas teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo šioje situacijoje pareiškėjos santuoką laikyti fiktyvia ir atsisakyti jai išduoti leidimą gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl Sprendimo 1 dalis, susijusi su šiuo pagrindu, naikintina kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad tai netrukdo atsakovui ateityje, net jeigu ir būtų pareiškėjai išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, kontroliuoti pareiškėjos buvimo Lietuvoje teisėtumą.
16. Dėl atsisakymo išduoti leidimą keliamos grėsmės pagrindu:
16.1. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Aprašo 64 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punkte reglamentuota tvarka dėl Migracijos departamento kreipimosi į Valstybės saugumo departamentą dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
LVAT išaiškino, kad, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024, 2024 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).
16.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr. 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).
16.3. Priimdamas skundžiamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi 2023 m. lapkričio 22 d. Valstybės saugumo departamento išvada Nr. 18-12234, kurioje nurodyta, kad, Valstybės saugumo departamento vertinimu, atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, jog pareiškėja, dirbdama „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Valstybės saugumo departamentas tik po to, kai buvo priimti skundžiami sprendimai, ir tik po to, kai pareiškėja pateikė apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimo, atsiliepime apeliacinės instancijos teismui nurodė aplinkybes, susijusias su paskesne pareiškėjos darboviete, kurios nebuvo įvertintos priimant skundžiamus sprendimus bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. nurodė, kad pareiškėja iki šiol tebedirba Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje – Rusijos įmonėje „Mostostroy-11“, kuri statė Rusijos okupuoto Krymo tiltą, ir šios aplinkybės papildomai pagrindžia pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybės saugumo departamento atsiliepime apeliacinės instancijos teismui nurodytos naujos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimas nebuvo išsamus, nebuvo nustatytos visos svarbios aplinkybės, nebuvo išklausyti pareiškėjos paaiškinimai šiuo klausimu, taigi galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintos visos svarbios aplinkybės. Taigi sprendimas šiuo aspektu neatitinka gero (atsakingo) valdymo principo keliamų reikalavimų administraciniam sprendimui. Pagal LVAT suformuotą praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai yra skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1068/2014).
Dėl to yra pagrindas panaikinti Sprendimo 1 dalį, kurioje pasisakyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šių aplinkybių buvimą atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turėtų įvertinti iš naujo, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo vertintos priimant skundžiamą sprendimą.
17. Apibendrinus išdėstytus motyvus, Sprendimas 1 panaikinamas visa apimtimi, atsakovas įpareigojamas pareiškėjos rašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos galima grėsme valstybės saugumui. Pažymėtina, kad teismas jau pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjos santuoka.
18. Dėl Sprendimo 2 (uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką):
LVAT praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A-146-1465/2008, 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018). Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendimo dėl draudimo atvykti teisėtumas ir pagrįstumas taip pat turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į sprendime dėl leidimo nustatytas aplinkybes. Teismui panaikinus Sprendimą 1, panaikinamas ir Sprendimas 2 dėl uždraudimo atvykti.
19.1. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjos skundo reikalavimai buvo patenkinti visiškai, nes panaikinti skundžiami sprendimai ir tuo pačiu atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
Pareiškėja prašo priteisti 37,50 Eur žyminio mokesčio (už skundus pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams), 8 937,60 Eur atstovavimo išlaidų (abiejų instancijų teismuose), 746,45 Eur kitų su procesu susijusių išlaidų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 papunkčiu, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas. Kadangi skundas surašytas 2024 m. balandžio mėn. (2024 m. II ketvirtyje), tai nagrinėjamu atveju aktualus 2023 m. IV ketvirtis, kurio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 2 110,30 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą sudarytų 5 275,75 Eur. Prašoma priteisti 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už parengtą skundą bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (pagal advokatės L. N. 2024 m. liepos 25 d. sąskaitą) nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nustatyto paslaugos dydžio, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl priteistina pareiškėjos naudai iš atsakovo.
Vadovaujantis Rekomendacijų 8.12 papunkčiu, už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas 1,7 koeficientas. Kadangi skundas surašytas 2024 m. liepos mėn. (2024 m. III ketvirtyje), tai nagrinėjamu atveju aktualus 2024 m. I ketvirtis, kurio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 2 161,00 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą sudarytų 3 673,70 50 Eur. Prašoma priteisti 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už parengtą apeliacinį skundą (2024 m. liepos 23 d. sąskaita už advokato paslaugas) nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nustatyto paslaugos dydžio, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl priteistina pareiškėjos naudai iš atsakovo.
Pareiškėja prašo priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas teikiant 2024 m. rugsėjo 9 d. papildomus paaiškinimus apeliacinėje instancijoje, – 605 Eur (2024 m. rugsėjo 9 d. sąskaita). Rekomendacijų 8.16 papunktyje už kito dokumento, kuriame pareikšti paaiškinimai, atsikirtimai, pan., parengimą numatytas 0,4 koeficientas. Pareiškėjos atstovo paaiškinimai parengti 2024 m. rugsėjo mėn. (2024 m. III ketvirtį), taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2024 m. I ketvirtis, kurio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 2 161,00 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už skundo, paaiškinimų ir atsikirtimų perengimą pirmosios instancijos teismui sudarytų 864,40 Eur. Prašoma priteisti 605 Eur suma už paaiškinimų apeliaciniame procese pateikimą (2024 m. rugsėjo 9 d. sąskaita už advokato paslaugas) nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nustatyto paslaugos dydžio, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl priteistina pareiškėjos naudai iš atsakovo.
Pareiškėja prašo priteisti advokato išlaidas bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – 6 062,00 Eur (2024 m. spalio 17 d. ir 2024 m. lapkričio 18 d. sąskaitos), nurodo, kad advokatas teikė 2024 m. spalio 17 d., 2024 m. spalio 28 d. ir 2024 m. lapkričio 18 d. prašymus ir paaiškinimus, atstovavo pareiškėją 2024 m. lapkričio 19 d. ir gruodžio 9 d. teismo posėdžiuose.
Rekomendacijų 8.16 papunktyje už kito dokumento, kuriame pareikšti paaiškinimai, atsikirtimai, pan., parengimą numatytas 0,4 koeficientas.
Pareiškėja 2024 m. spalio 21 d., atsižvelgdama į teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį, prašė pratęsti terminą paaiškinimams ir įtraukti trečiąjį suinteresuotą asmenį, o teismui pratęsus terminą, paaiškinimai buvo pateikti 2024 m. spalio 28 d. LVAT praktikoje pripažįstama, jog susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (žr., pvz., LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-239-575/2022 ir joje cituotą LVAT praktiką). Taigi teismas vertina atstovavimo išlaidų pagrįstumą pagrindu imdamas procesinius prašymus, o ne dokumentų analizės ar panašias laiko sąnaudas. Laikytina, kad buvo pateiktas vienas dokumentas su paaiškinimais (2024 m. spalio 28 d.), kuriam taikytinos Rekomendacijų 8.16 papunkčio nuostatos. Kadangi prašymas teiktas 2024 m. IV ketvirtį, taikytinas 2024 m. II ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (2 196,40 Eur), o maksimali priteistina suma sudaro 878,56 Eur. Nors pareiškėjos pateiktame prašyme nėra išsamiai detalizuota, 2024 m. spalio 28 d. paaiškinimų pateikimas sietinas su pareiškėjos advokato 2024 m. lapkričio 18 d. sąskaitoje nurodytomis paslaugomis (įvardijant kaip „procesinių prašymų teismui parengimas (2024-11-28)“, t. y. suklystant dėl datos). Už šio prašymo parengimą nurodyta 750,00 Eur suma nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nustatyto paslaugos dydžio, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl priteistina pareiškėjos naudai iš atsakovo.
Pareiškėja 2024 m. lapkričio 18 d. pateikė papildomus įrodymus – antstolio aplinkybių konstatavimo aktą, kuriame konstatuotos aplinkybės iš trečiojo suinteresuoto asmens A. Z. telefono turinio, t. y. nuotraukos ir žinutės nuo 2019 m. Šie įrodymai galėjo būti pateikti ir anksčiau (su ankstesniais prašymais). Todėl nėra pagrindo už tokį atskirą prašymą priteisti papildomas atstovavimo išlaidas.
2024 m. gruodžio 9 d. buvo pateikti įrodymai, susiję su aplinkybėmis arba dokumentai, kurie buvo sudaryti gerokai anksčiau (2023 m. birželio vedybų sutartis), todėl galėjo ir būti pateikti anksčiau. Pareiškėja nepateikia būtent su aptariamu prašymu pateikti įrodymus susijusių išlaidų pagrindimo (sąskaitos faktūros, pan.), todėl išlaidos už šį prašymą nepriteistinos.
Pasak pareiškėjos, į jos apmokėtą advokato 2024 m. lapkričio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 24-(2024/06)-06 yra įtrauktas ir advokato dalyvavimas 2024 m. lapkričio 19 d., 2024 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžiuose. Iš tiesų šiame procese vyko trys teismo posėdžiai (2024 m. lapkričio 19 d., 2024 m. gruodžio 9 d. ir 2025 m. sausio 7 d.). Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį, už atstovavimą teisme taikomas 0,1 koeficientas už valandą. Šiuo atveju posėdžiai vyko 2024 m. IV ketvirtį ir 2025 m. I ketvirtį, todėl taikytinas 2024 m. II ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio dydis (2 196,40 Eur), taigi maksimali priteistina suma už 1 atstovavimo valandą sudaro 219,64 Eur. Šiuo atveju posėdžiai iš viso truko 12.10 val., pareiškėjos advokato 2024 m. lapkričio 18 d. sąskaitoje faktūroje už atstovavimą teismo posėdžiuose nurodyta 360,00 Eur suma nesiekia maksimalios priteistinos sumos, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl priteistina iš atsakovo.
Pareiškėjos advokato 2024 m. lapkričio 18 d. sąskaitoje faktūroje nurodytas baigiamosios kalbos parengimas teismo posėdyje (4 val. po 150 Eur, iš viso 600 Eur). Savo esme tokia paslauga pagal Rekomendacijas priskirtina 8.19 papunktyje nurodytam pasirengimui teismo posėdžiui, ir jam taikytinas 0,1 koeficientas už valandą. Šioje byloje, įvertinus jos sudėtingumą, pasirengimas teismo posėdžiui pagrįstai galėtų sudaryti 4 valandas. Maksimali priteistina suma sudarytų 878,56 Eur (219,64 x 4val.). Taigi prašoma priteisti suma (600 Eur) nesiekia maksimalios priteistinos sumos, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl priteistina iš atsakovo.
Šiuo atveju neturi reikšmės, kad advokato sąskaitos faktūros išrašytos ir apmokėjimai už jas atlikti trečiojo suinteresuoto asmens A. Z. vardu. Jeigu ABTĮ nustatytu terminu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam buvo suteikta advokato teisinė pagalba, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3271-602/2016, 2019 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-14-502/2019).
Taigi, iš viso pareiškėjai priteistina 4 585,00 Eur atstovavimo išlaidų: 1 000 Eur už skundo parengimą, 1 270 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 605 Eur už paaiškinimų apeliaciniam teismui parengimą, 750 Eur už papildomų paaiškinimų parengimą bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme, 360 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose, 600 Eur už pasirengimą teismo posėdžiams. Kitų atstovavimo išlaidų teismas pareiškėjos naudai nepriteisia.
Pagal ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą, prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos sumos, išmokėtos vertėjams, o pagal 3 punktą – kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.
Pareiškėja nurodo, kad patyrė išlaidas antstoliams, teikdama faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus: 2024 m. balandžio 10 d. protokolas Nr. 28-51-2024K, 2024 m. gegužės mėn. 13 d. protokolas Nr. FA-0008-24-3506, 2024 m. spalio 22-23 d. protokolas Nr. FA-0008-24-3631, 2024 m. lapkričio 15 d. protokolas Nr. FA-0008-24-3643.
2024 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 28-51-2024K ir 2024 m. gegužės mėn. 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. FA-0008-24-3506 fiksuoti A. Z. telefono įrašai susirašinėjant su pareiškėja ir bendros nuotraukos. Patirtas išlaidas pagrindžia 2024 m. balandžio 10 d. antstolio M. D. išrašyta sąskaita faktūra AMD Nr. 008012, kurioje nurodyta 193,60 Eur suma su PVM, ir apmokėjimo dokumentai; ši suma priteistina pareiškėjos naudai. Į bylą nėra pateikti įrodymai apie sumokėjimą už 2024 m. gegužės 13 d. antstolio protokolą.
2024 m. spalio 22–23 d. protokole Nr. FA-0008-24-3631 pateikti viešojoje erdvėje randami pranešimai apie bendrovės „Mostostroy-11“, kurioje dirbo pareiškėja, veiklą. Atsakovas papildomuose paaiškinimuose, pateiktuose po LVAT 2024 m. spalio 2 d. nutarties, rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su šia bendrove. Taigi negalima laikyti, kad patirtos išlaidos nesusijusios su byla. Šio protokolo sudarymo išlaidas pagrindžia antstolio 2024 m. spalio 22 d. sąskaita faktūra Nr. BIG-240874, kurioje nurodyta 200,00 Eur suma.
2024 m. lapkričio 15 d. protokole Nr. FA-0008-24-3643 fiksuotas A. Z. telefono turinys, susirašinėjimas ir nuotraukos su pareiškėja. Patirtas išlaidas pagrindžia 2024 m. lapkričio 15 d. antstolio M. D. sąskaita faktūra BIG-240945, kurioje nurodyta 250,00 Eur su PVM suma, ir apmokėjimo dokumentai; jos priteistinos pareiškėjos naudai.
Pareiškėjos pateiktos vertimų biuro sąskaitos nėra susietos su konkrečiais vertimais, 2024 m. gruodžio 9 d. prašyme dėl jų priteisimo taip pat nėra nurodyti išrašytų sąskaitų (jose nurodytų paslaugų) ryšiai su pateiktais į bylą vertimais. Taigi laikytina, kad pareiškėja neįrodė šių išlaidų būtinumo.
Taigi, pareiškėjos naudai priteistina 643,60 Eur išlaidų, patirtų pateikiant antstolių fiksuotas aplinkybes.
Taip pat pareiškėjai priteistinas sumokėtas žyminis mokestis (iš viso 37,50 Eur už dvi instancijas).
19.4. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. Z. bylinėjimosi išlaidų:
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Z. prašo priteisti iš atsakovo 1 452,00 Eur (įskaitant PVM) išlaidas už advokato pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju laikyta, kad A. Z., kaip pareiškėjos sutuoktinis, turi suinteresuotumą bylos baigtimi, nes taip pat siekia šeimos susijungimo, todėl įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Laikytina, kad panaikinus skundžiamus sprendimus jo interesai taip pat buvo patenkinti, todėl jis turi teisę į išlaidų atlyginimą.
Išlaidas trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia 2024 m. gruodžio 11 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra. Iš šios sąskaitos matyti, kad iš esmės advokato paslaugas sudaro atsiliepimo parengimas ir atstovavimas 2024 m. sausio 7 d. teismo posėdyje. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už atsiliepimo parengimą taikomas 2,5 koeficientas. Visgi šioje byloje pareiškėją ir trečiąjį suinteresuotą asmenį A. Z. atstovavo tas pats advokatas, atstovaujamųjų interesai sutapo, pozicijos iš esmės taip pat. Įvertinus, kad pareiškėjai nepriteistos išlaidos už atstovavimą 2025 m. sausio 7 d. posėdyje, trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistina minėtoje sąskaitoje nurodyta atstovavimo šiame posėdyje suma (600 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. A. (L. A.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 24S84439 atsisakyti išduoti L. A. (L. A.) leidimą laikinai gyventi ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjos L. A. (L. A.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87638 uždrausti atvykti L. A. (L. A.) į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjai L. A. (L. A.) priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4 585 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) atstovavimo išlaidų, 643,60 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 60 centų) proceso išlaidų, 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus 50 centų) sumokėto žyminio mokesčio.
Trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Z. (A. Z.) priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 600 Eur (šešis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.