Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Dalyvaujant pareiškėjai V. J., jos atstovei advokato padėjėjai J. M.,

Teismo posėdžio metu išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjos V. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui S. S. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo S. S. į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą informuota viešo paskelbimo būdu, atsiliepimo negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad E. S., mirė (duomenys neskelbtini). ( b.l. 5). Po palikėjos mirties liko paveldėtinas turtas: žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini) (b.l. 16-18). Pas notarą dėl palikimo priėmimo po E. S. mirties niekas nesikreipė, paveldėjimo byla neužvesta ir paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas (b.l. 14). Duomenų apie tai, kad E. S. būtų sudariusi testamentą nėra, todėl turtas paveldėtinas pagal įstatymą. Nustatyta, kad įstatyminiai įpėdiniai yra du: pareiškėja ir suinteresuotas asmuo S. S. ( b.l. 6-14,19 ).

Byloje nagrinėjami paveldėjimo teisiniai santykiai atsirado 1999 m., todėl ginčo sprendimui taikytinos 1964 m. CK normos su išimtimis, nustatytomis 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme.

Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (1964 m. CK 568 str.). Palikimas bendriausia prasme – tai mirusiam fiziniam asmeniui priklausęs turtas. Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 str. 1 d.). Asmens valią dėl palikimo priėmimo ar nepriėmimo gali lemti įvairios priežastys, asmens ūkiniai, buitiniai ir kiti interesai. Savo esme palikimo priėmimas ar nepriėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikrus teisinius padarinius (1964 m. CK 40 str.). Taigi palikimo priėmimas ir atsisakymas yra įpėdinio valios aktas, kuriuo sąmoningai siekiama tam tikro teisinio rezultato. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreikšta tam tikra įstatyme nustatyta forma ir tvarka. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str. 2 d.). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 str. 2 d., turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tokiu atveju nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti.

Kaip jau minėta, palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Tiek pagal nagrinėjamam ginčui spręsti taikytiną 1964 m. CK 587 str. 2 d. tiek pagal dabar galiojantį CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Pagal 1964 m. CK 587 str. įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinė V. J. palikimo priėmimo veiksmus po savo mamos E. S. mirties turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio CK 5.50 str. nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Palikimo atsiradimo diena laikoma palikėjo mirties diena, šiuo atveju tai būtų palikėjos E. S. mirties diena - (duomenys neskelbtini) ( 2000 m. CK 5.3 str. 1 d., 1964 m. CK 568 str.)

Juridinis faktas dėl palikimo priėmimo gali būti nustatomas tada, kai konstatuojami CK ir teismų praktikoje suformuoti kriterijai, įrodantys palikimo priėmimo faktą. Apie tokių veiksmų atlikimą sprendžiama iš konkrečių įpėdinio veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad gali būti reikšmingi asmens veiksmai atlikti ir po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to bylose dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, yra pagrindas daryti išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes atsiranda pagrindas patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet galima juos ir atmesti dėl nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius vėlesniems veiksmams ir aiškinimams. Iš pareiškėjos, liudytojos G. G. paaiškinimų matyti, kad iš karto po savo motinos E. S. mirties pareiškėja liko gyventi mamos name, naudojosi juo, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, dirbo žemės sklypą. Šie veiksmai buvo pradėti atlikti 6-jų mėnesių terminu po palikėjos mirties. Savo aktyvius palikimo priėmimo veiksmus pareiškėja V. J. tęsė ir toliau, t.y. remontavo namą, mokėjo mokesčius. Taigi, pareiškėja palikėjos E. S. turtu naudojosi nuo 1999 metų ir iki šiol naudojasi kaip savu. Būdama įsitikinusi, kad palikėjos turtu ji naudojasi teisėtai kaip turto savininkė ir nesant pretenzijų į palikimą iš kitų asmenų pusės, pareiškėja nežinojo, kad dėl palikimo priėmimo būtina kreiptis pas notarą ir to nepadarė. CK 5.50 str. 1 d. draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, tai įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Tokiu būdu byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjos, liudytojos G. G. paaiškinimų ir rašytinių įrodymų visuma, įvertinus pareiškėjos faktinius veiksmus ir jų pobūdį, elgesio nuoseklumą, aktyvumą, tai , kad pareiškėja su mamos turtu elgėsi kaip paveldimo turto savininkė ir tai trunka ilgą laiką ( nuo 1999 metų) darytina išvada, kad pareiškėja V. J. po savo mamos E. S. mirties 1999-07-09 priėmė palikimą faktiniu valdymu, todėl pareiškimas tenkintinas ir nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 259-260 str., 270, 448 straipsniais teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Tikslu įteisinti paveldėjimo teisinius santykius ir gauti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) po savo motinos E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), įstatymo nustatytu 6-jų mėnesių terminu priėmė palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti nuosavybės teise ir valdo iki šiol.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos galima skųsti apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio miesto apylinkės teismą.