Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Kauno rajono savivaldybės tarybos ir Kauno rajono savivaldybės administracijos, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-500/2013 pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių R. Ž., V. P. A., E. K. pareiškimą atsakovams Kauno rajono savivaldybės tarybai, Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir Kauno LEZ valdymo UAB) prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjų skunde nurodyto argumento, jog Tarybos sprendimu patvirtinto Kauno LEZ Specialiojo plano sprendiniais yra pažeidžiamos į Kauno LEZ teritoriją patenkančių žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės, teismas pasisakė, kad Kauno LEZ teritorijoje esančių individualių žemės sklypų atžvilgiu minėti sprendiniai vertintini kaip abstraktūs (nekonkretūs), šie sprendiniai bus realizuojami tik paskesniuose individualiuose teisiniuose santykiuose, susijusiuose ir su konkrečių administracinių procedūrų (sklypų formavimo statinių, kitų pastatų statybai, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams, statybos leidimo išdavimo ir t.t.), atlikimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymo) 33 str.). Be to, ir patys Specialiojo plano sprendiniai adresuoti visiems visuomeninių teisinių santykių, susijusių su veikla Kauno LEZ teritorijoje, dalyviams – t. y. ne konkretiems, bet rūšiniais požymiais apibrėžtiems subjektams.

Remiantis pateiktais argumentais, teismas taip pat darė išvadą, jog visi atidūs ir rūpestingi asmenys, norėdami susipažinti su, anot pareiškėjų, per prastos kokybės grafine Specialiojo plano dalimi, turėjo realią galimybę Kauno rajono savivaldybėje susipažinti su dokumentų originalais. Todėl teismas konstatavo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 8 dalies reikalavimai buvo įgyvendinti tinkamai, pareiga informuoti visuomenę įvykdyta pilnoje apimtyje.

II.

Kauno rajono savivaldybės taryba nebuvo kompetentinga tvirtinti Specialųjį planą, kadangi Vyriausybės nutarimu Nr. 508 tiesiogiai Specialųjį planą buvo pavesta tvirtinti Kauno apskrities viršininko administracijai, kuri pagal Teritorijų planavimo įstatymą buvo Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybė turėjo teisę įgalioti, o Kauno apskrities viršininko administracija turėjo teisę ir pareigą atitinkamai patvirtinti Specialųjį planą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teritorijų planavimo rūšys ir lygmenys yra atskiri ir nepriklauso vienas nuo kito (t. y. jeigu nustatytas rajono lygmuo pagal planuojamos teritorijos dydį, tai dar nereiškia, kad tvirtinanti institucija yra atitinkama savivaldybė). Pareiškėjai teigia, jog Kauno LEZ Specialiojo plano lygmuo pagal teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančią instituciją yra Vyriausybės įgaliotos institucijos tvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 2 d. 3 p.). Todėl Kauno LEZ Specialųjį planą buvo aiškiai pavesta tvirtinti būtent Kauno apskrities viršininko administracijai. Kauno LEZ teritorija yra valstybinės reikšmės projektas. Tokiu jis pripažintas 1999 m. spalio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1094 „Dėl laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“, todėl teritorijos Specialusis planas privalėjo būti tvirtinamas Vyriausybės įgaliotos institucijos – buvusios Kauno apskrities viršininko administracijos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomas faktas, kad Kauno rajono savivaldybė patvirtino ir bendrąjį planą, ir detalųjį planą, visiškai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Vyriausybės nutarimas Nr. 508 ir Specialusis planas pažeidžia į Kauno LEZ teritoriją patenkančių savininkų nuosavybės teises, kadangi nuosavybės teisės yra apribojamos nepaisant konstitucinio proporcingumo principo, t. y. jos yra apribojamos daugiau nei būtina įstatymų tikslams pasiekti. Žemės savininkai likusių mažų sklypelių negalės naudoti pagal paskirtį, kadangi juose yra įvairios gamtinės kliūtys ar teisiniai apribojimai. Specialiojo plano pristatymas visuomenei ir viešas susirinkimas vyko pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas (Teritorijų planavimo įstatymo 27 str. 1 d. 1 p., 30 str. 2 d., 31 str. 3 d. 2 p., 31 str. 4 d. ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Pareiškėjai pažymi, jog nepagrįstai sutrumpintas viešos ekspozicijos laikotarpis, planavimo organizatoriaus pasirinktas trumpiausias metų mėnuo (vasaris). Sistemiškai aiškinant Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinti terminai yra imperatyvaus pobūdžio ir bet koks (net ir minimalus) šių terminų pažeidimas yra imperatyvių reikalavimų pažeidimas. Viešo susirinkimo metu pristatant Susitarimą, žemės savininkai buvo suklaidinti, todėl viešo susirinkimo tikslas nebuvo pasiektas. Tarybos sprendimu Nr. TS-346 patvirtinto Specialiojo plano strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita nebuvo pristatyta visuomenei pagal teisės aktų reikalavimus. Viešas susirinkimas dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo vyko 2008 m. gegužės 8 d. 10 val., pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Pagal Kauno LEZ Specialiojo plano IV tomo „Strateginis pasekmių aplinkai vertinimas“ 2 priede „Visuomenės informavimas“ pateiktą informaciją apie Kauno LEZ Specialiojo plano strateginių pasekmių aplinkai vertinimą visuomenei buvo pranešta 2008 m. balandžio 8 d. internetu ir spaudoje. Remiantis Visuomenės dalyvavimo nuostatų 20.3 punktu ir Vertinimo tvarkos aprašo 9.3 ir 27 punktais, į Specialiuoju planu suplanuotą Kauno LEZ teritoriją patenkančių žemės sklypų savininkai apie rengiamą strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą ir viešą susirinkimą privalėjo būti informuoti asmeniškai išsiunčiant laiškus jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresais, tačiau, to nepadarius, buvo pažeistos minėtos teisės aktų nuostatos ir žemės sklypų savininkų teisės susipažinti ir aktyviai dalyvauti vertinant strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą. Vietoje teisės aktų reikalaujamo 1 mėnesio laikotarpio, žemės sklypų savininkams buvo suteikta tik 10 kalendorinių dienų, o vietoj 15 darbo dienų, žemės sklypų savininkams buvo leidžiama tik 7 darbo dienas susipažinti su strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita. Tas pats subjektas negali būti teritorijų planavimo organizatorius ir atlikti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeisti atitinkamus santykius reglamentuojantys teisės aktai (Teritorijų planavimo įstatymo 27 str. 1 d. 3 p., 34 str. 1 d., 2 d. 1 p., 35 str., Priežiūros nuostatų 3.1, 20 p. bei Tikrinimo tvarkos aprašo 5, 8, 16, 18 p.). Nagrinėjamu atveju Kauno apskrities viršininko administracija atliko valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos funkcijas, todėl susidarė situacija, kai teritorijų planavimo organizatorius ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija yra vienas subjektas – Kauno apskrities viršininko administracija. Specialusis planas yra norminis administracinis aktas ir jam yra taikomi atitinkami įstatymų reikalavimai dėl oficialaus paskelbimo. Nepaskelbtas Specialusis planas, kaip norminis administracinis aktas, negali būti pripažintas galiojančiu. Pareiškėjai pažymi, jog adresu <www.krs.lt>, skiltyje „Savivaldybė“, „Teisės aktų paieška“ atlikus paiešką, kaip rezultatas yra pateikiamas tik Kauno rajono tarybos sprendimas dėl Specialiojo plano tvirtinimo, tačiau paties Specialiojo plano nėra įkelta. Taip pat Specialiojo plano nėra paskelbta ir specializuotoje Kauno rajono savivaldybės svetainės skiltyje „Teritorijų planavimas“, „Viešinami teritorijų planavimo dokumentai“. Pareiškėjai daro išvadą, kad atsakovai netinkamai paskelbė oficialų informacinį pranešimą vietinėje spaudoje apie Specialųjį planą, kadangi tokiame pranešime nebuvo pateikta informacijos, kur galima rasti Specialųjį planą, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymas. Internetiniame puslapyje buvo paskelbta tik dalis teritorijų planavimo dokumento, kadangi nebuvo paskelbta strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita, kiti svarbūs dokumentai. Neatsižvelgiant į sudarytos darbo grupės priimtus sprendimus ir tolesnius veiksmus priimant Tarybos sprendimą Nr. TS-346, buvo pažeisti Viešojo administravimo ir Vietos savivaldos įstatymuose įtvirtinti principai. Vyriausybės nutarimas Nr. 508 prieštarauja Konstitucijai, kadangi jame nustatytas teisinis reguliavimas yra dviprasmiškas ir prieštaraujantis tiek konstituciniams principams, tiek ir teisės aktų reikalavimams. Vyriausybės nutarimas Nr. 1515 (Vyriausybės nutarimo Nr. 508 pakeitimas) prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, tačiau pirmosios instancijos teismas nepaisė pareiškėjų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir visiškai neišsprendė šio klausimo. Pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 508 ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1515 (Vyriausybės nutarimo Nr. 508 pakeitimo), o ne dėl Specialiojo plano, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog Specialusis planas pagal tvirtinančią instituciją yra savivaldybės lygmens, todėl darytina išvada, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 508, pagal kurio nuostatas Specialusis planas pagal tvirtinančią instituciją yra Vyriausybės įgaliotos institucijos tvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Teismui nusprendus, kad Specialusis planas pagal tvirtinančią instituciją yra savivaldybės lygmens (o pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 508 2 punktą yra akivaizdu, kad Kauno LEZ Specialusis planas pagal tvirtinančią instituciją yra Vyriausybės įgaliotos institucijos tvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas), kyla pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 508 2 dalis ta apimtimi, kad paveda Kauno apskrities viršininko administracijai parengti ir patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsniui ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktui. Pareiškėjai pažymi, jog specialiojo teritorijų planavimo dokumentų organizatorius ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija negali būti tas pats subjektas. Vyriausybės nutarimu Nr. 1515 patvirtintas Planas tiek, kiek iš Kauno LEZ iškelia 22,86 hektarų teritoriją ir dėl šios priežasties Kauno LEZ teritorijos apsuptyje žemės savininkams palieka mažus bei elektros linijų ir dujotiekio apsaugos zonomis apribotus žemės sklypus, taip pat nenustato aiškių kriterijų, pagal kuriuos žemė yra priskiriama arba iškeliama iš Kauno LEZ, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir teisinės valstybės principui.Pirmosios instancijos teismas nevertino, netyrė ir nepasisakė dėl argumentų, kurie turi esminę reikšmę nagrinėjant bylą: ar Tarybos sprendimu Nr. TS-346 patvirtintas Specialusis planas atitinka Kauno LEZ įstatymo 4 straipsnį; ar Tarybos sprendimu Nr. TS-346 patvirtintas Specialusis planas neprieštarauja Vertinimo tvarkos aprašo 9.3, 27 punktams, Visuomenės dalyvavimo nuostatų 9.3, 20.3, 20.4 punktams ir Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktui; ar Tarybos sprendimu Nr. TS-346 patvirtintas Specialusis planas neprieštarauja Priežiūros nuostatų 3.1, 20 punktams, Tikrinimo tvarkos aprašo 5, 8, 16, 18 punktams ir Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 34 straipsnio 1 daliai, 2 dalies 1 punktui, 35 straipsniui; ar Tarybos sprendimu Nr. TS-346 patvirtintas Specialusis planas atitinka Vyriausybės nutarimo Nr. 508 1 dalį; ar Tarybos sprendimu Nr. TS-346 patvirtintas Specialusis planas neprieštarauja Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 daliai; ar viešas susirinkimas dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (kuris vyko 2008 m. gegužės 8 d. 10 val.) buvo įvykdytas nepažeidžiant imperatyvių teisės aktų reikalavimų; teismas visiškai nepasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės nutarimą Nr. 580.

Ta aplinkybė, kad pavedimą įvykdyti nurodyta „vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu“, nesudaro pagrindo šią nuostatą aiškinti kitaip. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis įstatymas, atitinkamą veiklą reglamentuojantys įstatymai ir specialiųjų planų rengimo taisyklės. Specialieji planai, kuriems nėra patvirtintų rengimo taisyklių, rengiami pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus. Pagal kompetenciją ministerijos rengia atskirų rūšių specialiųjų planų rengimo taisykles ir tvirtina jas kartu su Aplinkos ministerija. Pažymėtina, kad šiuo atveju būtent Kauno LEZ Specialiojo plano rengimo taisyklės nėra patvirtintos.

Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, darytina išvada, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktu aiškiai įtvirtintas pavedimas būtent Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno laisvosios ekonominės zonos specialųjį planą. Šiuo Vyriausybės nutarimu turėjo būti vadovaujamasi. Todėl teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Kauno rajono savivaldybės taryba buvo tinkamas subjektas patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą.

III.

1. Padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Kauno LEZ Specialiojo plano tvirtinimo stadijos. Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 580 2 punkte pateikta formuluotė suteikti įgaliojimus vienai institucijai parengti ir patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui, kadangi įgaliota institucija negali būti specialiojo plano rengėja, bei tai pačiai institucijai negali būti suteikta teisė ir rengti, ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus. Pažymi, kad sąvokos specialiojo plano organizatorius ir specialiojo plano rengėjas yra skirtingos ir tai atsispindi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 18 punkte ir 2 straipsnio 19 punkte. Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkte nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijai pavedama parengti Kauno LEZ specialųjį planą, tačiau pagal Teritorijų planavimo įstatymą apskrities viršininko administracija negali būti specialiojo plano rengėju, o gali būti tokio plano rengimo organizatoriumi. Apskrities viršininko administracija negali tokio plano rengti pati. Pažymi, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktą planavimo organizatorius turi teisę teikti tvirtinti specialųjį planą, o ne pats tvirtinti. Taigi planavimo organizatoriui yra numatyta tokio plano teikimo tvirtinimo teisė. Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktas surašytas ydingai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui.

Remiasi Aplinkos ministerijos raštu Nr. (14-1)-D8-6331 „Dėl išaiškinimo“, kuriame, Aplinkos ministerijos nuomone, Kauno LEZ Specialųjį planą turi tvirtinti Kauno rajono savivaldybės taryba. Atkreipia dėmesį, kad Aplinkos ministerija yra Vyriausybės dalis, o akto leidėjas turėtų geriausiai žinoti, kaip turėtų būti taikomas tam tikras teisės aktas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nusprendė nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkto nurodytiems Teritorijų planavimo įstatymo straipsniams.

2. Teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.). Nurodo, kad teisė būti išklausytam yra vienas iš pagrindinių sąžiningo proceso principų, todėl šiuo pagrindu proceso atnaujinimą gali inicijuoti tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Pažymi, kad Vyriausybė 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1094 „Dėl laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ pripažino Lietuvos Respublikoje įsteigtas Klaipėdos ir Kauno ekonomines zonas valstybei svarbiais ekonominiais projektais, kurie turi valstybinę svarbą ir yra svarbūs visuomenės poreikiams. Toks Vyriausybės nutarimas įgalino pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesą. Administracinis teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, į ją privalėjo įtraukti ir Vyriausybę, nes buvo pažeistas Vyriausybės interesas vykdyti žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nes žemė gali būti paimama, kai ji reikalinga svarbiems ekonominiams projektams. Taigi Specialiojo plano panaikinimas lemia tai, kad yra užkertamas kelias sklandžiai vykdyti Kauno laisvosios ekonominės zonos projekto vystymą, pažeidžiamas viešasis interesas.

3. Sukelta didelė žala. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimu visiškai nevertino galimų teisinių pasekmių panaikinus Specialųjį planą. Tokiu atveju neapibrėžtam laikui sustoja žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, kadangi reikia parengti naują specialųjį planą, o tokio plano parengimas gali trukti iki 3 metų. Tokiu būdu sustoja svarbaus ekonominio projekto vystymas ir plėtra, pažeidžiamas viešasis interesas. Taip pat nukenčia užsienio investuotojų į Kauno LEZ interesai, nes specialiuoju planu nustatomi susisiekimo, inžinerinės infrastruktūros, inžinerinių koridorių ir kitos infrastruktūros sprendiniai. Be šių specialiojo plano sprendinių Kauno LEZ teritorijoje negalima jokia investicinė veikla. Taigi kyla reali grėsmė neįsisavinti Europos Sąjungos skiriamų lėšų nustatytais terminais.

Prašyme taip pat siekiama, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo vykdymo sustabdymo iki kol bus išnagrinėta byla.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 15 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą.

1. Padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pažymi, kad ginčijant Specialiojo plano teisėtumą, vienas iš esminių argumentų buvo, kad jį patvirtino nekompetentingas subjektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi tik lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodu ir be pagrindo Nutarimo Nr. 580 2 punkto pavedimų parengti ir patvirtinti detalųjį planą neaiškino ir netaikė kartu Teritorijų planavimo įstatymu. Pažymi, kad Kauno apskrities viršininko administracija neturėjo teisės rengti Specialiojo plano Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jį rengė tinkamą kvalifikaciją ir atestaciją turintys juridiniai asmenys. Kauno apskrities viršininko administracija buvo planavimo organizatoriumi ir niekam nagrinėjant bylą nekilo abejonių, jog tokiu būdu Kauno apskrities viršininko administracija netinkamai įgyvendino pavedimą parengti Specialųjį planą.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymą planavimo organizatoriai organizuoja teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, konsultavimąsi ar viešą svarstymą ir teikimą tvirtinti. Taigi Vyriausybės nutarimo Nr. 580 nuostatas aiškinant kartu su Teritorijų planavimo įstatymu, darytina išvadas, kad Kauno apskrities viršininko administracijai buvo pavesta organizuoti Kauno LEZ Specialiojo plano rengimą ir tvirtinimą, o ne pačiai parengti ir patvirtinti planą.

Pažymi, jog tai, kad Kauno LEZ Specialusis planas apėmė teritoriją, esančią Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pagal tvirtinančią instituciją Kauno LEZ Specialusis planas yra būtent savivaldybės lygmens ir todėl Kauno LEZ Specialųjį planą turėjo tvirtinti savivaldybės taryba (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 2 d. 5 p.).

Nurodo, kad jeigu Kauno LEZ Specialųjį planą būtų patvirtinusi ne savivaldybės taryba, o Kauno apskrities viršininko administracija, būtų pažeistas subsidiarumo principas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 punkte. Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punktą aiškinant pažodžiui, kaip tai darė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Kauno apskrities viršininko administracija turėjo organizuoti Kauno LEZ Specialiojo plano rengimą, atlikti jo patikrinimą ir galiausiai pati priimti sprendimą dėl jo patvirtinimo (visus specialiojo teritorijų planavimo etapus atlieka vienas ir tas pats viešojo administravimo subjektas).

Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad nėra patvirtintos Kauno LEZ Specialiojo plano rengimo taisyklės. Pagal teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį specialių planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato: 1) šis įstatymas; 2) atitinkamą veiklą reglamentuojantys įstatymai ir 3) specialiųjų planų rengimo taisyklės, o kai jų nėra, specialieji planai rengiami pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad specialiųjų planų tvirtinimas gali būti reguliuojamas tik įstatyminio lygmens teisės aktais arba specialiose taisyklėse. Jei taisyklių nėra, tik specialių planų rengimas, bet ne tvirtinimas gali būti nustatomas ir kitais teisės aktais.

2. Būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad ne kiekvienas pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio sprendimo teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Teigia, jog reikia atsižvelgti, jog Kauno LEZ yra svarbus ekonominis projektas, o Specialiojo plano panaikinimas sukelia neigiamus padarinius, teisinį neapibrėžtumą, Kauno LEZ Specialusis planas turėtų būti pripažintas teisėtu net ir pripažįstant, kad jį formaliai patvirtino ne tas subjektas.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teigia, kad Konstitucinio Teismo kompetencija dėl Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymams yra išimtinė. Teigia, jog nagrinėjant bylą buvo kilę abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkto teisėtumo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino minėtos nuostatos atitiktį įstatymams, taigi nepagrįstai įsikišo į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Administraciniams teismas, kilus abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkto teisėtumo, jie turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Prašyme taip pat pateikiami argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo vykdymo sustabdymo. Teigia, kad kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc), nagrinėjant prašymą dėl sustabdymo įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto, turi būti sprendžiama atskirai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino sprendimą, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, remiantis tik formaliu pažeidimu, tačiau nenustatė, kad ginčijamu sprendimu būtų pažeistos kurių nors asmenų teisės ar teisėti interesai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija), nedalyvavę bylos nagrinėjime, 2013 m. gruodžio 12 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą atnaujinti procesą.

1. Teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.). Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai į jos nagrinėjimą neįtraukė Vyriausybės ir Ūkio ministerijos. Vyriausybė nutarimu Nr. 580 nustatė Kauno LEZ teritorijos ribas. Aptartas teisinis reglamentavimas ir faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad būtent Vyriausybė, pripažinusi Kauno LEZ valstybei svarbiu ekonominio projektu bei nustačiusi Kauno LEZ teritorijos ribas, yra tiesiogiai suinteresuota Kauno LEZ įstatyme nurodytų Kauno LEZ įsteigimo tikslų pasiekimu. Taigi Vyriausybė, turėdama tiesioginį suinteresuotumą dėl Kauno LEZ, kaip valstybinės svarbos ir svarbaus visuomenės poreikiams ekonominio projekto sėkmingo vystymo ir plėtros, privalo dalyvauti teisminiuose procesuose ir būti išklausyta, kada yra nagrinėjami ypatingas neigiamas pasekmes Kauno LEZ atžvilgiu galintys sukelti kitų asmenų reikalavimai.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, viena iš pagrindinių sąlygų pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą yra specialiojo plano galiojimas. Kadangi teismo sprendimas buvo paskelbtas 2013 m. rugsėjo 20 d., todėl nuo šios dienos aptariama sprendimo dalis nebegali būti taikoma, o tuo pačiu nebeegzistuoja ir viena iš pagrindinių sąlygų inicijuoti žemės, esančios Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Aptartos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, kad teismo sprendime yra pasisakyta dėl Vyriausybės teisių ir pareigų, o teismo sprendimas Vyriausybei sukėlė ypač neigiamas pasekmes – po teismo sprendimo priėmimo Vyriausybei iškilo reali grėsmė neįvykdyti dėl Kauno LEZ prisiimtų įsipareigojimų, jog iki 2017 m. liepos 1 d. bus įsisavinta ir Kauno LEZ valdymo bendrovei išnuomota visa Kauno LEZ teritorijoje esanti žemė.

Nurodo, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta ir kita suinteresuota institucija – Ūkio ministerija. Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1708 buvo nustatyta, kad Ūkio ministerija yra Kauno LEZ esančios žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija ir teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl šioje zonoje esančios privačios žemės įsisavinimo. Kadangi teismas ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Specialusis planas pripažino prieštaraujančiu teisės aktams, todėl šiuo metu Ūkio ministerija negali inicijuoti žemės, esančios Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų ir vykdyti jai Vyriausybės nutarimu Nr. 1708 nustatytų funkcijų. Pateikia pavyzdį, kad viena iš žemės savininkių jau kreipėsi ir prašė kuo skubiau imtis visų priemonių ir veiksmų, kad būtų panaikintas Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 02-05-2379 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (Kauno r.)".

2. Padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pažymi, kad tarp Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje išvardintų asmenų, turinčių teisę rengti teritorijų planavimo dokumentus nėra apskričių viršininkų bei apskričių viršininkų administracijų. Be to, iš Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 18 ir 21 dalyse pateiktų teritorijų planavimo proceso subjektų sąvokų matyti, kad planavimo organizatorius ir plano rengėjas yra du visiškai skirtingi subjektai. Vienas iš Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkte nurodytų Vyriausybės pavedimų Kauno apskrities viršininko administracijai buvo vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu parengti specialųjį planą. Nei vykdant šį pavedimą, nei, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, nagrinėjant Bylą teisme nekilo jokių abejonių dėl šio pavedimo esmės, t. y. aptariamu pavedimu Kauno apskrities viršininko administracijai buvo pavesta ne tiesiogiai parengti, bet organizuoti Specialiojo plano rengimą. Kaip minėta, pirmasis Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkte nurodytas pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai parengti Specialųjį planą buvo ir yra suprantamas kaip pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai organizuoti Specialiojo plano parengimą, todėl pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai patvirtinti Specialųjį planą turi būti suprantamas kaip pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai organizuoti parengto Specialiojo plano pateikimą tvirtinti pagal Teritorijų planavimo įstatymą kompetentingai institucijai – Kauno rajono savivaldybės tarybai.

Pažymi, kad, kaip matyti iš Vyriausybei pateikto pirminio Vyriausybės nutarimo Nr. 580 projekto, jo 2 punkte buvo nurodytas Vyriausybės pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai parengti ir patvirtinti Specialųjį planą, tačiau nebuvo nuorodos į tai, kad Specialusis planas turi būti rengiamas ir tvirtinamas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu. Tačiau vėlesniame Vyriausybės nutarimo Nr. 580 projekte, šio nutarimo 2 punkte buvo įrašyta nuoroda į Teritorijų planavimo įstatymą, kuri išliko ir priimtame Vyriausybės nutarime Nr. 580. Taigi, rengiant Vyriausybės nutarimą Nr. 580, buvo siekiama, kad Specialųjį planą tvirtintų ne tiesiogiai Kauno apskrities viršininko administracija, o pagal Teritorijų planavimo įstatymą kompetentinga institucija. Kadangi Vyriausybės nutarimo Nr. 580 priėmimo metu visa Kauno LEZ teritorija buvo išsidėsčiusi Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, todėl Specialusis planas buvo rajono lygmens teritorijų planavimo dokumentas.

3. Žalingos sprendimo panaikinimo pasekmės. Nurodo, kad nors Kauno LEZ svarba valstybei ir visuomenei teismui nekėlė abejonių, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, Kauno LEZ svarbos valstybei ir visuomenei visiškai neįvertino. Kadangi šiuo metu Specialusis planas negalioja, todėl tai ypač apsunkina Kauno LEZ vystymą ir investuotojų numatytų ekonominių projektų įgyvendinimą. Nesant galiojančio Specialiojo plano, negalės būti vykdomi darbai susiję su Kauno LEZ infrastruktūros įrengimu bei nebus įsisavinamos Europos Sąjungos fondų lėšos ir valstybės biudžeto (bendrojo finansavimo) lėšos. Teigia, kad pareiškėjai nenurodė jokių neigiamų pasekmių, kurias sukėlė faktas, kad Specialųjį planą patvirtino Kauno rajono savivaldybė, o ne Kauno apskrities viršininko administracija.

Prašyme pateikiamas ir pageidavimas stabdyti teismo sprendimo vykdymą, nes teismo sprendimas sukėlė ypač neigiamas pasekmes Vyriausybei bei Ūkio ministerijai, kadangi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, nesant galiojančio Kauno LEZ Specialiojo plano, negalima inicijuoti naujų žemės, esančios Kauno LEZ teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų.

Dėl neva sukeltos didelės žalos pažymi, kad demokratinėje teisinėje valstybėje yra privalu laikytis teisės aktų reikalavimų, negali būti pateisinamas neteisėto norminio teisės akto įteisinimas motyvuojant tuo, kad gali pailgėti tam tikro ekonominio projekto įgyvendinimas. Akcentuoja, kad ekonominio pobūdžio argumentai nagrinėjamoje byloje negali turėti jokios įtakos teismo priimtam sprendimui.

Dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo pažymi, kad ABTĮ nenustato, kad jau panaikintas norminis administracinis aktas galėtų būti vėl pripažintas galiojančiu tol, kol jo teisėtumas yra iš naujo nagrinėjamas teisme.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos pažymi, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos minimos administracinės bylos Nr. A14-416/2005 bei A143-46/2011 yra nesusijusios su Teritorijų planavimo įstatymu, taip pat šiose bylose nėra nagrinėjamas norminio administracinio teisės akto teisėtumo klausimas. Be to, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra imperatyviai įtvirtinta, kad aktas ar jo dalis turi būti panaikintas, jeigu jį priėmė nekompetentingas subjektas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymai atnaujinti procesą netenkintini.

Byloje nustatyta, jog Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 109-2474) buvo įsteigta Kauno LEZ (1 str. 1 d.). Kauno rajono savivaldybės tarybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 44 buvo patvirtintas Kauno LEZ detalusis planas. Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1 patvirtintas Kauno rajono savivaldybės bendrasis planas.

2006 m. birželio 14 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“, kurio 1 punktu patvirtino Kauno LEZ teritorijos ribas, o 2 punktu pavedė Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą.

Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ 1 punktu buvo patvirtintas Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos Specialusis planas. Minėtu sprendimu taip pat atlikti šie veiksmai: Kauno LEZ valdymo UAB įpareigota laiduoti, kad planuojamoje teritorijoje būtų įrengta inžinerinė infrastruktūra, užtikrinanti ne tik funkcinį objektų naudojimą, bet ir aplinkinių teritorijų vientisumą funkciniu, estetiniu ir urbanistiniu požiūriu (2 punktas); Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas, rengiant Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą, užtikrinti, kad būtų panaikinta jame numatyta prioritetinė miškų ir želdynų plėtros teritorija aplink Kauno LEZ teritoriją (3 punktas); Kauno apskrities viršininko administracijai rekomenduota išperkamiems žemės sklypams, kuriuos Kauno LEZ teritorijos riba padalija ir dėl to ne visas sklypas paimamas visuomenės poreikiams, išmokos dydį skaičiuoti įvertinus žemės savininkų patiriamus nuostolius dėl neišperkamos sklypo dalies vertės sumažėjimo (4 punktas) (I t., b. l. 55).

Pareiškimu į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi trys Lietuvos Respublikos Seimo nariai ir prašė ištirti norminio administracinio akto teisėtumą – t. y. prašė nustatyti, ar Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktų reikalavimus. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. TS-346, kuriuo patvirtintas Kauno laisvosios ekonominės zonos Specialusis planas, pripažino teisėtu, pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių R. Ž., V. P. A., E. K. prašymą dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 ir juo patvirtinto Kauno laisvosios ekonominės zonos Specialiojo plano panaikinimo atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių R. Ž., V. P. A., E. K. apeliacinį skundą tenkino. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą tenkino. Pripažino, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ dalis, kuria patvirtintas Kauno laisvosios ekonominės zonos Specialusis planas, prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“ 2 punktui.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pabrėžtina ir tai, kad griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro?ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Paminėtina ir EŽTT pozicija, išdėstyta 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Varnienė prieš Lietuvą (Nr. 42916/04). Spręsdamas bylą iš esmės, EŽTT pakartojo anksčiau įtvirtintą praktiką ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko ir kolegijos argumentai dėl bylos atnaujinimo buvo iš esmės tie patys, kuriais rėmėsi vietos savivaldos institucija pirmąkart nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teismas nurodė, kad tie argumentai jau buvo išnagrinėti, įvertinti ir atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. nutartimi, todėl proceso atnaujinimas vertintinas kaip vietos savivaldos institucijos mėginimas remiantis tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti apeliacinėje instancijoje, iš naujo ginčyti tuos pačius faktus. Įvertinęs visas aplinkybes, EŽTT galiausiai konstatavo, kad buvo pažeistas teisinio tikrumo principas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje garantuojama teisė į teismą.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje yra pateikti keturi prašymai dėl proceso atnaujinimo, tačiau juose pateikti proceso atnaujinimo pagrindai kartojasi, dėl to teisėjų kolegija pasisako bendrai dėl tam tikrų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo. Prašymai atnaujinti procesą grindžiami ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7,10 ir 12 punkte įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr. 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-133/2010). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-272/2009).

Nagrinėjamu atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu dėl proceso atnaujinimo pateiktuose prašymuose remiasi atsakovai Kauno rajono savivaldybės taryba, Kauno rajono savivaldybės administracija, byloje nedalyvavusios Vyriausybė ir Ūkio ministerija. Visuose prašymuose pasisakoma, kad į teisminį bylos nagrinėjimą nepagrįstai nebuvo įtraukta Vyriausybė. Pažymima, kad Vyriausybė 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1094 „Dėl laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ pripažino Lietuvos Respublikoje įsteigtas Klaipėdos ir Kauno ekonomines zonas valstybei svarbiais ekonominiais projektais, kurie turi valstybinę svarbą ir yra svarbūs visuomenės poreikiams. Toks Vyriausybės nutarimas įgalino pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesą. Administracinis teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, į ją privalėjo įtraukti ir Vyriausybę, nes buvo pažeistas Vyriausybės interesas vykdyti žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nes žemė gali būti paimama, kai ji reikalinga svarbiems ekonominiams projektams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, pagal aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovai neturi teisės prašyti atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, nes prašyti atnaujinti procesą šiuo pagrindu gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Atsakovai dalyvavo nagrinėjant bylą, todėl jie prašymo grįsti aptartu pagrindu negali. Tačiau, kaip matyti pagal bylos aplinkybes, Vyriausybė ir Ūkio ministerija bylos nagrinėjime nedalyvavo, dėl to jų prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinu pagrindu svarstytinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš ABTĮ 110 straipsnio 1 dalies matyti, jog šios kategorijos bylose tyrimo dalykas yra norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, taip pat konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumas. Įvertinusi Vyriausybės ir Ūkio ministerijos prašyme atnaujinti administracinį procesą pateiktus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje administracinėje byloje iš esmės buvo sprendžiama dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. TS-346 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos specialiojo plano tvirtinimo“ dalies dėl Kauno LEZ Specialiojo plano tvirtinimo teisėtumo.

Pažymėtina, kad Vyriausybė nėra ginčijamą sprendimą priėmęs subjektas, ji tik nustatė tvarką – Vyriausybės nutarimo Nr. 580 1 dalimi buvo patvirtintos Kauno LEZ ribos, o 2 dalimi pavesta Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno LEZ Specialųjį planą. Prašymas grindžiamas tuo, kad sutrikdytas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo nepasisakė. Tai, ar šis procesas gali vykti ir kokiomis sąlygomis, yra visai kitas klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės ir Ūkio ministerijos pateikiamas argumentas, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra negali vykti panaikinus Specialųjį planą, nelaikytinas pakankamu įrodymu dėl Vyriausybės ir Ūkio ministerijos teisių pažeidimo, nes nėra aišku, ar tokia procedūra negali vykti kitų teritorijų planavimo dokumentų (pvz., detaliųjų planų) pagrindu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisminis ginčas dėl Kauno LEZ Specialiojo plano, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, buvo nagrinėjamas teismuose nuo 2009 m., tačiau per visą šį laiką Vyriausybė nepareiškė noro dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime ir neprašė teismo įtraukti ją kaip trečiąjį suinteresuotą asmenį.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienoje iš bylų pažymėjo, kad nors ABTĮ šešioliktame skirsnyje nėra atskirai aptartas klausimas dėl proceso šalių ir dalyvių šio pobūdžio bylose, tačiau norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, iš esmės besiskiriantis nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo, šiuo procesu siekiama ne išspręsti konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimą, o nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog įvertinus vieną iš norminių administracinių aktų požymių, o būtent – šiuose aktuose įtvirtintų taisyklių visuotinį privalomumą, akivaizdu, jog asmenų, kurių teisėms ar pareigoms bylų dėl tokių aktų teisėtumo baigtis galėtų turėti įtakos, rato apibrėžimas yra neįmanomas. Taigi ir teisinio suinteresuotumo institutas, taikytinas nagrinėjant individualias administracines bylas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles, negali būti mechaniškai perkeltas ir taikomas norminių administracinių bylų teisenoje (2010 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-4/2010). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad asmenų teisinis suinteresuotumas bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo neturi būti vertinamas mechaniškai pagal bendrąsias taisykles, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybė ir Ūkio ministerija neįrodė, kad jos turėjo būti laikomos suinteresuotais asmenimis ir dėl to įtrauktos į bylos nagrinėjimą, todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, prašant atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, iš esmės turėtų būti nurodomos aplinkybės ir argumentai, kurie atnaujinus procesą galėtų lemti kitokį teismo sprendimą, t. y. kokiais argumentais ir aplinkybėmis remdamasis atnaujintame procese pareiškėjas siektų apginti savo tariamai pažeistas teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–81/2006). Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė ir Ūkio ministerija pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia iš esmės tokius pačius argumentus, kaip ir kiti prašymus atnaujinti procesą pateikę subjektai, tie argumentai jau buvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausybė ir Ūkio ministerija nepateikė aplinkybių, kurios, atnaujinus procesą, galėtų lemti kitokį teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nustatytu pagrindu kreipėsi visi prašymus atnaujinti procesą padavę subjektai: atsakovai Kauno rajono savivaldybės taryba ir Kauno rajono savivaldybės administracija, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir bylos nagrinėjime nedalyvavusios Vyriausybė ir Ūkio ministerija. Įvertinusi atsakovų, trečiojo suinteresuoto asmens ir byloje nedalyvavusių asmenų prašymų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nurodyti asmenys nesutinka su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui. Atsakovai, trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia tuos pačius argumentus, kuriais jie grindė savo atsiliepimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pateiktuose prašymuose dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų (pvz., nagrinėjamu atveju aktualaus Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkto) aiškinimo variantas. Teigiama, kad pirmasis Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkte nurodytas pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai parengti Specialųjį planą buvo ir yra suprantamas kaip pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai organizuoti Specialiojo plano parengimą, todėl pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai patvirtinti Specialųjį planą turi būti suprantamas kaip pavedimas Kauno apskrities viršininko administracijai organizuoti parengto Specialiojo plano pateikimą tvirtinti pagal Teritorijų planavimo įstatymą kompetentingai institucijai – Kauno rajono savivaldybės tarybai. Taigi Vyriausybės nutarimo Nr. 580 nuostatas aiškinant kartu su Teritorijų planavimo įstatymu, daroma išvada, kad Kauno apskrities viršininko administracijai buvo pavesta organizuoti Kauno LEZ Specialiojo plano rengimą ir tvirtinimą, o ne pačiai parengti ir patvirtinti planą.

Nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų Vyriausybės nutarimo Nr. 580 2 punkto aiškinimo variantą, tačiau jie nepaneigia fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendime argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėto punkto, kuriame įtvirtinta „pavesti Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno laisvosios ekonominės zonos specialųjį planą“ aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog ši nuostata turėtų būti suprantama kaip aiškiai įtvirtintas pavedimas būtent Kauno apskrities viršininko administracijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, parengti ir patvirtinti Kauno laisvosios ekonominės zonos Specialųjį planą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos minėtos nuostatos formuluotę, sprendžia, kad iš jos negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašymuose dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymuose dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusiu teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Asmenys, pateikę prašymus dėl proceso atnaujinimo, nepagrįstai akcentuoja, jog sutikus su teismo pateiktu vertinimu dėl viešojo administravimo subjektų taikytų teisės normų, būtų klaidingai taikomos Teritorijų planavimo įstatymo normos dėl planavimo organizatoriaus, rengėjo, planą tvirtinančios institucijos, o tuo pačiu būtų klaidingai aiškinamas Vyriausybės nutarime Nr. 580 Kauno apskrities viršininko administracijai suteikto įgaliojimo turinys. Prašymuose atnaujinti procesą yra pateikiamas vien lingvistinis pavedimo dalies dėl plano parengimo aiškinimas, kuriuo vadovaujantis apskrities viršininko administracija būtų laikoma plano rengėju, kas neatitiktų Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, jog tai gali atlikti tik atestuoti specialistai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 21 p., 36 str.). Byloje nekyla abejonių, jog viešojo administravimo institucija, kuriai buvo priskirtos tam tikros funkcijos teritorijų planavimo srityje, nėra priskirtina prie minėtų subjektų, galinčių būti plano rengėjais. Vyriausybė ir Ūkio ministerija pagrįstai nurodo, kad apskrities viršininko administracijai buvo pavesta būti specialiojo plano organizatoriumi, šis pavedimas rengiant planą ir buvo įvykdytas, Kauno apskrities viršininko administracija buvo planavimo organizatoriumi. Tai, kad apskrities viršininko administracija buvo specialiojo plano organizatoriumi, nepaneigia galimybės tai pačiai institucijai būti ir planą tvirtinančia institucija. Asmenys, pateikę prašymus dėl proceso atnaujinimo, neigė galimybę, jog ta pati valstybės institucija būtų planavimo organizatoriumi ir planą tvirtinančia institucija, aiškindami vien planavimo organizatoriaus sąvoką ir neatsižvelgė į teisės aktuose nustatytą teritorijų planavimo procesą (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 18 p.). Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusį teritorijų planavimo procesą, bendra taisyklė buvo tokia, kad planavimo organizatoriumi buvo institucija, tvirtinanti planą, tačiau buvo nustatyta galimybė, kad ši institucija planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti fiziniam ar juridiniam asmeniui. Tokio reglamentavimo taisykles patvirtina detaliojo planavimo pavyzdys (Teritorijų planavimo įstatymo 20 str.). Taigi pagal bendrą taisyklę planavimo organizatoriui esant institucijai, ta pati institucija buvo ir planą tvirtinanti institucija. Todėl nepagrįsti yra argumentai dėl to, jog negalėjo sutapti planavimo organizatorius ir tvirtinanti institucija, ir nepagrįsti yra prašymų motyvai, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 580 aiškinimas, jog planavimo organizatoriumi ir tvirtinančia institucija būtų ta pati įstaiga, būtų neteisėtas ir neatitinkantis Teritorijų planavimo įstatymo.

Pastebėtina ir tai, jog teismas, nustatęs, kad buvo nesilaikoma Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto, t. y. buvo pažeistos normos dėl teritorijų planavimo lygmens, būtent teritorijų planavimo dokumento nepatvirtino Vyriausybės įgaliota institucija, atkreipė dėmesį ir į tai, kad tai lėmė kitų Teritorijų planavimo įstatymo normų pažeidimą, būtent normų dėl teritorijų planavimo dokumento tikrinimo. Nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius ir planavimo procesą tikrinusi institucija sutapo, tai buvo Kauno apskrities viršininko administracija. Pagal galiojusį teritorijų planavimo procesą planavimo organizatorius (kuris pagal bendrą taisyklę sutapdavo su tvirtinančia institucija) ir planavimo procesą prieš jo tvirtinimą tikrinanti institucija, yra skirtingos institucijos, šių taisyklių paneigimas darytų neveiksminga ir formalia nustatytą planavimo proceso tikrinimo stadiją, tuo pačiu ir pagrindines Teritorijų planavimo proceso taisykles (Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 5 d., 34 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso atnaujinimo pakankamu pagrindu negali būti ir pareiškėjų nurodomi argumentai susiję su teismo priimto sprendimo, kuriuo panaikintas specialusis planas, galimu reikšmingumu tuo aspektu, kad be specialiojo plano bus apsunkintas bet kokios veiklos vystymas ginčo teritorijoje. Minėta, kad teritorijoje yra patvirtintas detalusis planas, kuris sudaro prielaidas vykdyti ginčo teritorijoje investicinę veiklą. Be to, pagal plano tvirtinimo metu galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą nebuvo nustatyta, jog buvęs patvirtintas specialusis planas yra taikomas tiesiogiai ir be atskiro administracinio sprendimo sudaro pagrindą atlikti projektavimo ir statybos darbus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011). Nustačius, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261–59/2011).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2011 m. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-46/2011), kurioje konstatuota, kad ne kiekvienas pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio sprendimo teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Teigia, jog reikia atsižvelgti, jog Kauno LEZ yra pripažintas svarbiu ekonominiu projektu, o Specialiojo plano panaikinimas sukelia neigiamus padarinius, teisinį neapibrėžtumą, todėl Kauno LEZ Specialusis planas turėtų būti pripažintas teisėtu net ir pripažįstant, kad jį formaliai patvirtino ne tas subjektas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos (Nr. A14-416/2005, Nr. A143-46/2011) yra susijusios su individualių administracinių aktų ginčijimu ir jų panaikinimo pasekmėmis. Tačiau, kaip buvo minėta anksčiau, ABTĮ nustato specifinį reguliavimą ir taisykles norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo byloms, tad normos, skirtos byloms dėl individualių administracinių aktų ginčijimo, negali būti mechaniškai taikomos norminių aktų teisėtumo tyrimo byloms. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodytų administracinių bylų aplinkybės negali būti laikomos tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, nes nagrinėjamoje byloje buvo tiriamas norminio administracinio akto teisėtumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas bylas su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, sprendžia, kad jos nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Atsakovai ir byloje nedalyvavusios Vyriausybė bei Ūkio ministerija pateiktuose prašymuose dėl proceso atnaujinimo remiasi aplinkybe, kad teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neįvertino Kauno LEZ svarbos valstybei ir visuomenei. Kadangi šiuo metu Specialusis planas negalioja, todėl tai ypač apsunkina Kauno LEZ vystymą ir investuotojų numatytų ekonominių projektų įgyvendinimą. Nesant galiojančio Specialiojo plano, negalės būti vykdomi darbai susiję su Kauno LEZ infrastruktūros įrengimu bei nebus įsisavinamos Europos Sąjungos fondų lėšos ir valstybės biudžeto (bendrojo finansavimo) lėšos. Įvertinusi minėtus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pagal anksčiau aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Nagrinėjamu atveju atsakovų ir Vyriausybės bei Ūkio ministerijos nurodomas argumentas dėl to, kad teismas nevertino ekonominių ginčijamo akto panaikinimo pasekmių neatitinka nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų proceso atnaujinimo pagrindų. Taigi teisėjų kolegija nesvarsto nurodomų argumentų pagrįstumo, o tik pasisako, jog jie negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad jeigu asmuo, prašantis atnaujinti procesą, nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Kauno rajono savivaldybės administracijos ir Kauno rajono savivaldybės tarybos, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir byloje nedalyvavusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašymus atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A520-500/2013 pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių R. Ž., V. P. A., E. K. pareiškimą atsakovams Kauno rajono savivaldybės tarybai, Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė), neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.