- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-29
- Bylos Nr.
- 1S-125-531/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
dalyvaujant prokurorei Reginai Tamelienei, naudojantis nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis,
asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė G. B., naudojantis nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis,
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjęs G. B., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir G. B. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Utenos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi G. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kuris tęsiamas iki šiol. Paskutinį kartą pratęstas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi.
Šalies argumentai
2. G. B. gynėjas advokatas V. Kupcikevičius pateiktu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartį. Nurodo, kad G. B. nesutiko su VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimu ir prašė jį iš stacionaro paleisti. Įsipareigojo būdamas ambulatoriškai stebimas lankyti gydytoją, vartoti vaistus. Nežiūrint į tokią paties asmens poziciją, jam skirta gynėja šios ginamojo pozicijos nepalaikė, jai prieštaravo ir siūlė pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą stacionare, todėl mano, kad tokiomis sąlygomis priėmus skundžiamą nutartį, buvo pažeista asmens teisė į veiksmingą jo gynybą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. B. priverčiamoji medicinos priemonė yra skirta už baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri savo pobūdžiu nėra smurtinė ir jei ji būtų nusikalstama – būtų laikoma apysunkiu tyčiniu nusikaltimu. Už tokios nusikalstamos veikos padarymą įstatymas numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir alternatyvias, nesusijusias su laisvės atėmimu, bausmes. Tuo tarpu tokio pobūdžio įstatymo uždraustą veiką padariusio G. B. laisvė šiuo metu yra suvaržyta jau beveik trejus metus. Būtina pažymėtina, kad per priverčiamojo gydymo laiką jokia ligonio fizinė agresija neišryškėjo (arba bent nėra apie tai byloje duomenų). Teismo nutartyje išdėstyti teiginiai tik apie tariamą ligonio verbalinę agresiją, tačiau ir šie teiginiai niekuo, jokiais faktiniais duomenimis, nėra konkretizuoti. Iš nutartyje išdėstyto teiginio galima spėti, kad ligonio verbalinė agresija pasireiškia tik grasinant „teisiniu susidorojimu“, tačiau tokio grasinimo verbaline agresija įvardinti tikrai negalima. Iš komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) įrašų seka tik tai, kad paciento psichikos būklė nėra pakankamai stabili, jis priešiškai reaguoja į jam taikomas vidaus tvarkos taisykles, yra gynybiškas, rašo tariamai nepagrįstus skundus į įvairias institucijas, jam išlieka adaptacijos prie vidaus tvarkos taisyklių sunkumai, jis yra nepakankamai kritiškas ligai ir padarytai veikai. Tokie medicininėje dokumentacijoje fiksuoti duomenys, viena vertus, leidžia padaryti išvadą, kad G. B. psichikos būklė yra iš esmės stabili, tik nepakankamai, kaip ir jo kritika tiek savo ligai, tiek ir prieš trejus metus padarytai veikai stebima, tik ir ši kritika nėra, vertintojų nuomone, pakankama. Kita vertus, jei beveik trejus metus asmens, dėl ligos padariusio įstatymo uždraustą nelabai pavojingą ir nesmurtinę veiką, būklė stacionare nėra stabilizuojama pakankamai, tai tikrai tikslinga spręsti dėl gydymo metodų, o tuo pačiu ir priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo. Kaip matyti iš minėtų medicininių dokumentų, G. B. sunkiausia prisitaikyti prie specifinių vidaus tvarkos taisyklių, kurias jis priima kaip tam tikrą muštrą, netgi susijusį su fizine prievarta. Tokia situacija tikrai gali pasunkinti asmens gydymą. Kadangi byloje nėra pateikta jokių duomenų apie gydomo asmens agresiją (fizinę agresiją, bet ne grasinimus teisiškai susidoroti) ar autoagresiją, tai spręsti, kad pakeitus stacionarų tokio asmens gydymą į ambulatorinį jo gydymą būtų sukeltas pavojus pačiam asmeniui ar aplinkiniams, pagrindo tikrai nėra. Byloje yra pakankamai duomenų, kad gydomas ambulatoriškai G. B. gyventų su motina A. Š. ir būtų jos prižiūrimas, todėl ambulatorinis gydymas būtų galimas ir, tikėtinai, būtų veiksmingas.
3. Teismo posėdyje gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius ir asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė G. B. prašo skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Skundas atmetamas.
5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs G. B. gynėjo skundą, pateiktą bylos medžiagą bei skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pratęsė G. B. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą.
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.
7. Iš kartu su 2021 m. balandžio 22 d. teikimu teismui dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo pateiktos 2021 m. balandžio 16 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada), matyti, kad Komisija, rekomenduodama G. B. tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis nurodė, kad stebimuoju laikotarpiu paciento būklė buvo nepakankamai stabili. Klinikoje išlieka dezorganizuoto elgesio ir verbalinės agresijos epizodai, mąstymo sutrikimai pagal formą (klampus, stokoja logikos, smulkmeniškas) ir turinį (santykio, nuostolio kliedesiai), kritikos ligos, gydymosi bei elgesio atžvilgiu stoka. Pacientas nesugeba laikytis vidaus tvarkos taisyklių, verbalinei korekcijai nepasiduoda, į personalo pastabas nereaguoja. Personalo pastabas laikytis vidaus tvarkos taisyklių interpretuoja kaip priešišką nusistatymą prieš jį, piktybišką kenkimą jam. Apie tai rašo skundus į įvairias institucijas. Emocinių impulsų kontrolė silpna, kartojasi disforinės reakcijos, neadekvataus ir neprognozuojamo elgesio epizodai. Koreguojamas gydymas. G. B. dirglus, gynybiškas, disforiškos nuotaikos. Emocijos labilios, primityvios. Mąstymas klampus, linkęs į smulkmeniškumą. Kliedesių, haliucinacijų neišsako. Stebima silpna impulsų kontrolė. Greitai provokuojasi disforinės reakcijos. Kritika ligos, gydymosi, nusikalstamos veikos atžvilgiu nepakankama.
8. Taip pat iš Išvados matyti, kad stebimuoju laikotarpiu paciento elgesys stokoja stabilumo, išlieka liguista praeities įvykių fiksacija. Epizodiškai išsako nuodijimo kliedesius gydymo atžvilgiu. Stebima santykio kliedesinė simptomatika medicinos personalo, gydančio gydytojo atžvilgiu, išlieka padidintas nerimas. Paciento sprendimai kategoriški, sunkiai prieinami verbalinei korekcijai, objektyvius faktus interpretuoja savaip. Išsako grasinimus „teisiniu susidorojimu“. Dėl gretutinės somatinės patologijos, psichofarmakoterapijos tolerancija ribota, nepasiekiama medikamentinė remisija. Buvo koreguotas gydymas, tačiau psichinė būklė nepakankamai stabili, išlieka adaptacijos prie vidaus tvarkos taisyklių sunkumai, konfliktinės situacijos bei nesutarimai su kitais pacientais, priešiškumas jų atžvilgiu, užimtumo veikloje dalyvauja pagal savo galimybes. Neigia buvusį smurtą motinos atžvilgiu. Palaiko ryšį su motina A. Š..
9. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog G. B. vis dar būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Kol kas ją pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas neabejoja pateiktais įrodymais, kadangi nebuvo pateikta jokių objektyvių juos paneigiančių duomenų. Nustatyta, kad stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis G. B. yra taikomas jau daugiau nei dvejus su puse metų, tačiau, kaip matyti iš Komisijos išvadoje pateiktų duomenų, per šį laikotarpį jo būklė nepagerėjo tiek, jog jau būtų galima jam taikyti ambulatorinį stebėjimą – ji vis dar nėra pakankamai stabili. Priešingai nei teigiama pateiktame skunde, tai, kad G. B. būklė per minėtą terminą jį gydant stacionare nebuvo pakankamai stabilizuota, nesudaro pagrindo leisti jam gydytis ambulatoriškai, tai tik įrodo, kad gydymas ir stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis kol kas jam yra itin reikalingas. Pažymėtina, kad kiekvieno paciento būklė yra skirtinga, jiems taikomi skirtingi gydymo metodai, taigi ir gydymo efektyvumas visiems jiems pasireškia per skirtingą laiką.
10. Kaip matyti, G. B. nėra pakankamai kritiškas savo ligos, gydymosi, nusikalstamos veikos atžvilgiu. Ligoninės personalo atžvilgiu yra nusiteikęs priešiškai, verbalinei korekcijai nepasiduoda, į personalo pastabas nereaguoja, išsako nuodijimo kliedesius dėl jam taikomo gydymo, nesutaria ir konfliktuoja su kitais pacientais, jam sunku adaptuotis prie vidaus tvarkos taisyklių, jo sprendimai kategoriški, sunkiai prieinami verbalinei korekcijai, kas sudaro pagrindą manyti, kad gydomas ambulatoriškai jis būtų linkęs nevykdyti jam nustatytų pareigų gerti vaistus ar lankytis pas gydytojus, kas tik dar labiau apsunkintų jo gydymą bei keltų riziką jo būklės pablogėjimui.
11. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas G. B. vis dar reikalingas ir pratęsė jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo atveju dar negalima daryti išvados, kad G. B. socialinis pavojingumas yra sumažėjęs tiek, jog jam galėtų būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Šios teismo išvados nekeičia G. B. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdis bei tai, kad gydymo laikotarpiu jam neišryškėjo fizinė agresija ar autoagresija.
12. G. B. gynėjo pateiktame skunde nurodoma, kad priimant skundžiamą nutartį buvo pažeista jo ginamojo teisė į veiksmingą gynybą, kadangi jam skirta gynėja nepalaikė jo prašymo paleisti jį iš stacionaro ir siūlė pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Tokie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad gynėjo pareiga yra tinkamai atstovauti savo ginamojo interesus. Nagrinėjamu atveju G. B. interesus apylinkės teisme atstovavusi gynėja advokatė R. Č. neprieštaravo Komisijos teikimui pratęsti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi jos nuomone, tai atitinka G. B. būklę ir tikruosius interesus. Vien tik tai, kad jos pozicija buvo kitokia, nei paties G. B., kuris prašė nebetaikyti jam stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, nereiškia, jog gynėja minėtą turimą pareigą įvykdė netinkamai ir tuo buvo pažeista G. B. teisė į veiksmingą gynybą.
13. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad priverčiamosios medicinos priemonės asmeniui taikymas nėra prilyginamas bausmei - ji skirta stebėti asmens elgesį bei neleisti jam padaryti pavojingų veikų ir yra taikoma, tol kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Esant šiai aplinkybei, atmetami gynėjo skundo argumentai, susiję su galimomis, už BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, skirtinomis bausmėmis bei G. B. laisvės suvaržymo terminu.
14. Esant šioms aplinkybėms, Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
G. B., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.