Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (pranešėja),

dalyvaujant ieškovei M. K., jos atstovams V. S. ir adv. V. Mikšai, atsakovei O. R. Š., jos atstovui adv. S. Butkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės M. K. ir atsakovės O. R. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-90-223/2010 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovei O. R. Š., tretiesiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centras Panevėžio filialui, dėl patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos gyvenamosiomis patalpomis nustatymo ir atsakovės O. R. Š. priešieškinį ieškovei M. K. dėl trukdymų pašalinimo,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Pagal paveldėjimo teisės liudijimą ji įgijo nuosavybės teisę į ½ namo dalį, bet prašo atidalinti 52,89 kv. m patalpas, kurios viršija ½ dalį, kadangi bendraturčiai turi teisę atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nustatyti naudojimosi tvarką, atsižvelgiant į faktinį naudojimąsi (CK 4.81 str.).

Su atsakovės reikalavimu dėl namo rekonstrukcijos, leidžiant jai perplanuoti kambarį 2-5, nesutinka ir jos prašymas dėl rekonstrukcijos negali būti tenkinamas, nes vadovaujantis STR minimalus patalpos plotas gali būti 3,3 kv. m, o pagal atsakovės pateiktą projektą rekonstruotos patalpos gaunasi mažesnės. Ji sutikimą, susitarimą pristatyti verandą (atsakovė faktiškai pastatė namo priestatą 1-1) pasirašė, jo neskaičiusi ir atsakovei jai neparodžius projekto, tai yra atsakovė ją apgavo.

Ieškinį dalyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė.

Teismas O. R. Š. priešieškinį dėl trukdymų pašalinimo nusprendė palikti nenagrinėtą (atsakovei neatvykus į teismo posėdį). Teismas sprendimu priteisė iš O. R. Š. ieškovei M. K. 131,00 Lt žyminio mokesčio ir 700,00 Lt advokato pagalbos išlaidų ir valstybei 29,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nusprendė grąžinti O. R. Š. 132,00 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2009-08-08 mokėjimo nurodymą Nr. 320913 AB Ūkio bankas.

Teismas sprendė, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, o priešieškinis paliktinas nenagrinėtas (CPK 246 str. 1 d., 296 str. 1 d. 12 p.).

Ieškovė reiškia reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei prašo nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamosiomis patalpomis (CK 4.75 str. 1 d.). Įstatymas nustato, kad bendraturčių teisės yra lygios, nei vienas iš bendraturčių neturi prioritetinių teisių ir negali naudotis savo turtu kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir privalo naudotis turtu priimtiniausiu visiems bendrasavininkiams būdu. Bet kuris turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4. 93, 4.98 str.), todėl ieškovė turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, siekdama nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką arba atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės (CPK 5 str.). Teismas nurodė, kad sprendžiant šį klausimą svarbu užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą ir patogumą bei padėti išvengti konfliktų .Esminė aplinkybė yra ta, kad atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmiausia yra privaloma prisilaikyti bendrasavininkių turimų nuosavybės idealiųjų dalių. Tik nesant galimybės tiksliai atidalyti bendrasavininkiams jų turimas idealiąsias dalis, bendrasavininkio, siekiančio atsidalyti iniciatyva ir kitos šalies sutikimu, gali būti kitam bendrasavininkiui išmokama piniginė kompensacija. Byloje nustatyta, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės turimos idealiosios dalys yra lygios – abiem priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo. Įvertinus ieškovės siūlomą atidalijimo variantą nustatė, kad ieškovė siekia atsidalyti didesnę turto dalį, nei jai priklauso nuosavybės teise. Visas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., plotas yra 99,58 kv. m, ½ gyvenamojo namo sudarytų 49,79 kv. m, o ieškovė siekia sau atsidalyti 52,89 kv. m. Toks atidalijimas būtų galimas, jei ieškovė keltų klausimą dėl piniginės kompensacijos atlyginimo atsakovei, nes už paimtą nuosavybę turi būti teisingai atlyginama. Su piniginės kompensacijos priteisimu nesutinka nei ieškovė, nei atsakovė.

Esminis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl patalpos 2-5, kurią norėtų atsidalyti ieškovė ir į kurios dalį pretenduoja atsakovė, norėdama atlikti rekonstrukciją. Nors ieškovė (jos atstovė) tvirtina, kad ieškovė nuo pat nuosavybės įsigijimo momento naudojasi siekiamomis atsidalinti patalpomis, tačiau tai nėra pagrindas padidinti ieškovės turimą nuosavybės dalį. Nuosavybė gali būti įgyjama tik įstatymo nustatytais pagrindais (CK 4.47 str.), o faktinis naudojimasis gyvenamąja patalpas automatiškai nepereina į nuosavybės teisę. Teismas nustatė, kad patalpa 2-5 yra priskirta faktiniam ieškovės naudojimui ir priskirta prie 2-ojo buto – ieškovės buto, tačiau nei ieškovė, nei atsakovė nuosavybės teisių į atskirus butus neįgijo, o buvo įgyta tik po ½ dalį gyvenamojo namo. Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., yra vientisas nekilnojamojo turto objektas, kuris yra taip įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o tokių nuosavybės objektų kaip butas Nr.1 ir Nr. 2 nėra. Faktinis naudojimas nebūtinai turi sutapti su nuosavybės dalimis. Iš to teismas padarė išvadą, kad ieškovės siūlomas atidalinimo būdas yra ydingas ir toks reikalavimas negali būti laikomas teisėtu bei negali būti tenkinamas, nes ieškovė siekia atsidalyti didesnę turto dalį, nei jai priklauso nuosavybės teise, kurį tenkinus būtų pažeistos atsakovės nuosavybės teisės ir nepagrįstai nusavinta jos nuosavybės dalis. Ieškovei (jos atstovei) kategoriškai atsisakius spręsti klausimą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo atsakovei už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį, o ir atsakovei nesutinkant dėl kompensacijos priteisimo bei nesant šalių sutikimo, sprendė, kad teismas priverstine tvarka negali priteisti piniginės kompensacijos, todėl ieškinys dalyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmestinas.

Priešieškinį teismas nutarė palikti nenagrinėtą, kadangi atsakovė ir jos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuoti laiku ir tinkamai (CPK 246 str. 1 d., 296 str. 1 d. 12 p.). Teismas nurodė, kad gautas atsakovės advokato prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, nes jis dalyvauja kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiajame teisme arba šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki kol bus išnagrinėta tarp tų pačių šalių kita byla, nagrinėjama Panevėžio apygardos administraciniame teisme, atmestinas, nes šalies atstovo dalyvavimas kitoje byloje nepripažintinas svarbia neatvykimo priežastimi. Bylos sustabdymo klausimas jau yra išspręstas 2010-03-02 teismo nutartimi. Ieškovės atstovės neprašo priimti sprendimo už akių, o prašo palikti priešieškinį nenagrinėtą.

O. R. Š. teismas nutarė grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, nes priešieškinis paliktas nenagrinėtas (CPK 87 str. 1 d. 3 p.).

Tai, kad bendrojo naudojimo patalpos priklauso visiems namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, reiškia, jog patalpos nėra atidalytos, yra tik kiekvienam bendraturčiui priklausančios idealiosios nuosavybės teisės dalys (CK 4.72, 4.73 str.).

Namas, kurio unikalus Nr. 2794-0013-1014, plane pažymėtas kaip 1 Al m ir esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, įregistruotas viešajame registre (registro Nr. 35/64897) kaip privačios nuosavybės vienetas, susideda iš dviejų atskirų nevienodo dydžio butų, kurie atskirai valdomi dviejų bendrasavininkų. Tai registruota viešajame registre ir tai patvirtina namo inventorizacijos byla, išduota namų knyga. Butai Nr. l ir Nr. 2 yra atskirti vienas nuo kito pertvarinėmis konstrukcijomis. Žemės plotas (650 kv. m), kur stovi minėtas namas, savininkų valdomas jų asmeninės bei bendrosios nuosavybės teise. Iki 2005-03-31 pirkimo–pardavimo sutarties tarp namo dalies savininkės Z. N., pardavusios savo namo dalį O. R. Š. ne kartą keitėsi namo atskirų butų savininkai, tačiau butų plotas ir namo bendrasis plotas likdavo nepakitęs, jis visados buvo 94,34 kv. m, o žemės valdos dalys ne kartą kito. Butai Nr. l ir Nr. 2 namo bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra nevienodo ploto, turintys atskirus įėjimus į juos iš lauko, atskirti atitvaromis ir neturintys jokių bendro naudojimo patalpų.

Nuosavybės teisė buvo įregistruota viešajame registre kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektas, su kadastrinių matavimų nustatytomis nevienodomis proporcinėmis dalimis, pagal bendrasavininkų valdomus butus. Tai patvirtina 1982-03-23 Panevėžio m. kadastro atlikta inventorizacijos byla ir Registrų centro turimi dokumentai. Pagal juos nustatyta, kad M. K. butas Nr. 2 (kurį ji paveldėjo pagal testamentą) yra 52.89 kv. m (kas atitinka 53/100 ), o žemės valda – 365 kv. m. Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atkreipti dėmesį į J. A. 1992-01-11 testamento turinį. Jame aiškiai parašyta, kad J. A. testamentu jai paliko „visą man priklausančią dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, kiemo įrenginių ir t.t.“ Teismas į šią svarbią aplinkybę neatkreipė dėmesio, todėl neteisingai nustatė, kad jai priklauso ½ dalis gyvenamojo namo.

Ji yra įsitikinusi, kad notaras, 1993-11-15 jai išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą privalėjo atkreipti dėmesį į 1982-03-23 pastato vidaus ploto eksplikaciją, iš kurios matyti, kad J. A. testamentu jai paliko patalpas 2-1, (9.80 kv. m), 2-2 (12.34 kv. m), 2-3 (15.93 kv. m), 2-4 (6,81 kv. m), 2-5 (7,97 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., o ne vadovautis 1955-12-23 vien tik namo pirkimo–pardavimo sutartimi, nes tuo metu buvo padaryta esminė klaida, kurios ji, nesuprasdama notarinių veiksmų, negalėjo numatyti teisinių pasekmių, kurios galėtų iškilti dėl patalpų naudojimosi. Tuo labiau, kad iki O. R. Š. jos namo dalyje pasikeitė, net keli savininkai ir niekam jokių problemų dėl naudojimosi patalpomis nekilo. Trečiojo asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovės paaiškino, kad numatoma rekonstruoti patalpa 2-5 yra per maža, kad ją būtų galima padalinti. Teismas šios aplinkybės nevertino. Trečiojo asmens VĮ Registrų centro Panevėžio filialo atstovės tik formaliai teismui patvirtino, kad abu bendrasavininkiai yra įgiję po ½ dalį gyvenamojo namo, tačiau į pačią problemos esmę visiškai nesigilino. Kitos buvusios savininkės Z. N. butas Nr. 1 yra 41,45 kv. m (kas atitinka 47/100 ), o žemės valda – 296 kv. m. Prašo atkreipti dėmesį, jog iš 658 kv. m privačiame namų valdos žemės sklype esančios žemės yra atidalinta asmeninės nuosavybės žemė ir ji įregistruota registre kaip asmeninė nuosavybė. Ji, M. K., savo teises yra įregistravusi į 220 kv. m sklypą o Z. N. į 154 kv. m žemės sklypą, kas sudaro 374 kv. m. Likusi 284 kv. m žemės dalis yra bendrosios nuosavybės, kurioje stovi gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, kurių naudojimosi ir disponavimo teisę apibrėžia CK Ketvirtoji knyga. O. R. Š., kaip namo bendrasavininkė, statydama verandą, turėjo be kitos savininkės sutikimo statybai, gauti ir žemės sklypo bendraturtės sutikimą dėl žemės užstatymo. Tai nebuvo padaryta.

Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Jeigu šis susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis. Ta tvarka tarp bendrasavininkų buvo nustatyta pagal nuosavybės atsiradimo dokumentus ir nusistovėjusi esant ilgametei butų naudojimosi tvarkai. Savininkai keisdavosi, o naudojimosi tvarka išlikdavo nepakitusi. Laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, savininkas gali jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą parduoti, išmainyti, dovanoti, perduoti pagal paveldėjimą ir t. t. CK 4.78 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio teisė perleisti kitiems asmenims visą savo idealiąją dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Bendrasavininkis neturi teisės perleisti kitam asmeniui nuosavybėn savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, kol ta dalis nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte, išskyrus atvejus, kai daiktas paveldimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 4.88 str. 3 p.).

O. R. Š., 2005-03-31 įsigijusi namo dalį, neatidalino jo iš bendrosios nuosavybės, o atliko šio namo rekonstravimo darbus, neturėdama M. K. sutikimo rekonstrukcijai ir nustatyto leidimo statybai vykdyti. O. R. Š. apgaulės būdu, prisidengdama atviros verandos statyba, išprašė, jos, bendrasavininkės sutikimą. Sutikimas duotas tik konkretaus tipo statiniui, kuriam nereikalingas leidimas, tad neturėjo būti statinio priėmimo akto, neturėjo būti atlikti kadastriniai matavimai, jis neturėjo būti registruotinas viešajame registre ir neturėjo turėti įtakos savininkų valdomai nuosavybei. Tačiau O. R. Š., apeidama įstatymus, neturėdama bendrosios žemės nuosavybės panaudos sutarties su M. K., savavališkai pastatė priestatą bendroje žemės valdoje, jį įregistravo kaip gyvenamąjį, nutiesė ir įvedė į savo namo dalį vandentiekį, atliko kitus namo rekonstrukcijos darbus. Tuo ji nesilaikė CK 4.82 str. ir 4.83 str. o taip pat STR 1.07.01:2002 14 str., 15.2 str., 15.3 str. reikalavimų. Pagal įstatymą fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, rekonstravo, statosi arba persistato ar rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį ar jų dalis, neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas, arba nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti. Toks susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo nebuvo sudarytas, sutikimas pastato rekonstrukcijai bendrasavininko neduotas, todėl statybiniai darbai atlikti neturint tam leidimo, pažeidžiant kito savininko teises ir teisėtus interesus. Nepaisant to, Panevėžio apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2005-02-03 paskirtos komisijos nutarimu, išduodamas atliktų statybos ir rekonstravimo darbų atitikties aktas, kuriuo neteisėtos statybos įteisinamos.

Registrų centras, nesilaikydamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d.; 3 d.; 4 d.; 13 str.; 16 str. ir 20 str. priestatą įregistravo. Remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. l d. 2 p., laikinas statinys ar nesudėtingas statinys, kuriam nereikia statybos leidimo, negali būti laikomi nekilnojamojo turto kadastro objektais, todėl teisinė registracija yra negalima. L. T. IĮ Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje (žemės sklypo kadastrinis Nr. 2701/0023:122, bylos Nr. 23485/3183, registro Nr. 35/64897) adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje prie gyvenamojo namo pastatytos verandos, kuriai nereikalingas statybos leidimas, įtraukimas į kadastro duomenis yra neteisėtas (Kadastro įstatymas 5 str. 1 d. 2 p.). Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti statinių kadastro duomenys turi būti keičiami, jei statiniai buvo rekonstruoti, kapitališkai remontuoti ar jei buvo atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbai (Kadastro įstatymas 9 str. L d. ). Namo bendras plotas nuo 94,34 kv. m padidėja iki 99.54 kv. m. Pastatytas priestatas yra bendrosios nuosavybės dalis, pastatytas ant bendrosios nuosavybės žemės ir prie bendrosios nuosavybės pastato, padidinant viso namo bendrąjį plotą, todėl Registrų centro Panevėžio filialo jo įregistravimas O. R. Š. vardu yra neteisėtas, pažeidžiantis kito bendraturčio teises (CK 4.87 str..) ir sukeliantis teisines pasekmes (BK 182 str.). Po atliktos rekonstrukcijos galėjo būti atliktas tik padidinto bendro daikto teisių registravimas, tačiau kartu su juo neteisėtai perregistruojama ir M. K. iki rekonstrukcijos priklaususios turėtos nuosavybės dalis, ją iš jos atimant ir priskiriant O. R. S. Registrų centras tuo visiškai nesilaiko CK, Registrų įstatymų bei Nuostatų, Kadastro įstatymo bei jo Nuostatų reikalavimų.

Registrų centras neva remiasi 2006-11-16 laisvos formos rašytiniu prašymu, kuri VĮ Registrų centras fiksuoja kaip susitarimą tarp savininkų, kuriame nenurodomas nei namo patalpų pasidalinimas, nei kiti turto pasidalijimo kriterijus ar naudojimosi tvarką atitinkantys dokumentai. CK 4.47 str. nustato, kokiais pagrindais nuosavybės teisė įgyjama, o CK 1.73 str. išvardinti rašytinių sandorių formos. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimą sudaryti sandorį notarine forma gali nustatyti tik Civilinis kodeksas.

2006-01-11 prašymą O. R. Š. ir M. K. VĮ Registrų centras fiksuoja kaip susitarimą. Teismas, spręsdamas ginčą, tos aplinkybės neįvertino. Bet kokiam nekilnojamojo turto sandoriui, nustatyta privaloma notarinė forma. Jei įstatymas reikalauja notarinės sutarties formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas yra išreikštas įstatymų reikalaujama forma, t. y., kai sutartį patvirtina notaras. Šiais atvejais svarbus sutarties sudarymo momento nustatymas, nes nuo šio momento atsiranda šalių teisės ir pareigos, nuo jo priklauso, kokia teisė taikytina aiškinant sutartį. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 3 p.). Tai nėra susitarimas, o O. R. Š. ranka surašytas prašymas, kuriame surašytos O. R. Š. palankios sąlygos, o iš jos apgaule išgautas parašas, teigiant, kad, be to jos parašo ji negalinti naudotis verandėle. VĮ Registrų centras įpareigotas viešajame registre daryti įrašus tik laikantis nustatytų įstatymų. Jų nesilaikymas sukelia teisines pasekmes, o dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymų reikalavimų, neturi įrodomosios vertės. Įvertinus nurodytus argumentus, VĮ Registrų centro ir Kadastrų skyriaus padaryti nekilnojamojo turto duomenų pakeitimai Centriniame duomenų banke yra neteisėti ir taisytini.

Apeliaciniu skundu atsakovė O. R. Š. prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m kovo 16 d. dalinį sprendimą visą ir perduoti bylą pirmosios institucijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

CPK 261 straipsnio 1 d. nustato, kad daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad apskundus dalinį sprendimą dėl kitų reikalavimų ar reikalavimo dalies byla nagrinėjama toliau. Tai reiškia, kad priėmus dalinį sprendimą procesas toje byloje nesibaigia, jis tęsiasi, kadangi lieka dalis reikalavimų (reikalavimų dalis) neišspręsti. Tuo tarpu skundžiamu daliniu sprendimu tesimas jos reikalavimus paliko nenagrinėtais ir vienus ieškovės reikalavimus patenkino, kitus atmetė, t. y. dėl visų reikalavimų pasisakė ir nepaliko ateičiai, pirmąja instancija šioje byloje spręsti nei vieno klausimo, todėl byla išnagrinėta visa apimtimi. Kodėl procesinis sprendimas įvardintas daliniu sprendimu nesuvokiama. Be to, pačiame skundžiamame sprendime nenurodyta, kokie reikalavimai neišnagrinėti ir bus sprendžiami pirmos instancijos teisme šioje byloje.

Teismas, atsisakydamas atidėti bylos nagrinėjimą ryšium su advokato užimtumu baudžiamojoje byloje, šiurkščiai pažeidė pamatinį civilinio proceso – būti išklausytam – principą ir spręsdamas šį klausimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos. Ji, apeliantė savarankiškai vesti bylos nesugeba, todėl naudojasi advokato pagalba. Iki teismo posėdžio pranešimo (teisme įregistruotas 2010-03-01 Nr. 1-2349) prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-75-279/2010 arba bylos nagrinėjimą atidėti vėlesniam laikui, kadangi jos advokatas tą dieną užimtas baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje Lietuvos Aukščiausiame Teisme (byla Nr. 2K-179/2010) ir pridėjo šią aplinkybę patvirtinantį dokumentą – teismo pranešimo kopiją. Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 4 p. be motyvų jos pranešimą atmetė, nurodęs tik tiek, kad jai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, t. y., padarė išvadą, kad ši civilinė byla, nagrinėjama žemiausioje teisminėje institucijoje yra svarbesnė už baudžiamąją bylą, nagrinėjamą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Taip išsprendęs bylą, teismas šiurkščiausiai pažeidė ne tik pamatinį civilinio proceso principą – būti išklausytam, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką nurodytu klausimu. Taip dar 2001 m birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2001 kat. 102 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad „... negalima advokato dalyvavimo baudžiamojoje byloje gynėju pripažinti nesvarbia neatvykimo į teismą priežastimi. Teismas tokiu atveju privalo civilinės bylos nagrinėjimą atidėti“. Kartu tuo pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas (CPK 17 str., Konstitucinio Teismo 1996 m balandžio 18 d. nutarimas), kadangi ieškovė buvo atstovaujama advokatės. Be to, iš viso neturėjo pagrindo manyti, kad byla gali būti nagrinėjama iš esmės. Ieškovė Panevėžio apygardos administraciniame teisme yra iškėlusi bylą dėl įrašo viešame registre pakeitimo, o tai yra ne kas kita, kaip reikalavimas pakeitus nuosavybės idealiąsias dalis, pakeisti ir naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką (tapatus reikalavimas šioje byloje). Taip pat ieškinys neatitinka imperatyvių, CPK 135, 115 straipsnių reikalavimų, todėl turėjo būti taikomas privalomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas.

Netinkamai suformuluotas ieškinio dalykas, todėl teismas privalėjo arba ieškinį palikti nenagrinėtu kaip nepašalinus ieškinio trūkumų arba dar kartą skirti papildomą terminą ieškinio dalykui suformuluoti. Absoliučiai išeita už ieškinio dalyko ribų (CPK 265 str.)

Ieškovė 2009-11-26 patikslintame ieškinyje pateikia ne du alternatyvius reikalavimus: arba atidalinti patalpas iš bendrosios nuosavybės, arba nustatyti naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarką, o vieną reikalavimą - susidedantį iš dviejų dalių – atidalinti iš bendrosios dalies nuosavybės ir kartu nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką. Tai neįmanoma, kadangi po atidalijimo bendrų patalpų nelieka, o atidalintomis patalpomis jau asmeninės nuosavybės teise naudotųsi ieškovė. Prašomą sprendimą teismas būtų galėjęs priimti tik tokiu atveju, jei ieškovė būtų reikalavusi arba atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, arba nustatyti naudojimosi tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje (pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-13 Nr. 3K-3-485/2008) yra suformulavęs taisyklę, kad „... ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliau suformuluoti ieškinio dalyką, t. y., suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teismo rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teises kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises“. Jeigu ieškovas nevykdo ar netinkamai vykdo šią procesinę pareigą, teismas taiko CPK 115 straipsnyje nustatytas procesines priemones. Teismas šioje byloje nesivadovavo teismų praktika .

Antras argumentas, kad teisiškai neįmanoma kartu atidalinti patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kartu nustatyti atidalintų patalpų naudojimosi tvarką taip pat konstatuotas teismų praktikoje. „Naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-02-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-21/2009, o taip pat c. b. Nr. 3K-3-536/2006, c. b. Nr. 3K-7-466/2008 ir kt.) Be to, prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 481 straipsnio dalis). Be to, šioje byloje, šalys 2006-01-0909 susitarimu jau buvo nustačiusios ginčo patalpų naudojimosi tvarką ir ieškovė neprašė panaikinti šio susitarimo, o teismas, tenkindamas tokį reikalavimą, panaikindamas šalių susitarimą, išėjo už ieškinio ribų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimas.

Liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 str. l d. 2 p.), o teismo nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, ignoravus esamą susitarimą dėl naudojimosi patalpomis tvarkos ir priėmus šio klausimo kitokį sprendimą, pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės „Procesinis sprendimas turi absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, nustatytus CPK 329 str. 2 d. 4 p. (sprendimas be motyvų). Šios kategorijos bylose pagrindinis sprendžiamas klausimas yra galima ar ne atlikti atidalijimą iš bendrosios dalines nuosavybės natūra, nepadarant daiktui neproporcingos žalos jo paskirčiai. Šio klausimo teismas iš viso nenagrinėjo, apsiribojęs formaliu motyvuojamosios sprendimo dalies surašymu. Teismas motyvuojamąją sprendimo dalį iš esmės surašė pasiremdamas viena teisine klaida, kad atidalijimams iš bendrosios dalinės nuosavybės negalimas, jei bendraturtis ignoruodamas protingumo ir sąžiningumo principus, nori daikto didesnės realiosios dalies negu jam priklauso pagal idealiąją dali ir nenori primokėti (gauti) piniginę kompensaciją. Teismas ne tik gali, bet ir privalo atidalindamas priteisti šaliai tiek dalinę, tiek pilną (nesant galimybėms atidalinti natūra) piniginę kompensaciją. Dar daugiau, teismas nėra įpareigotas turtą atidalinti remiantis vien tik ieškinyje, atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje nurodytu būdu. Ginčo dalykas nagrinėjamuoju atveju yra turto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o turto padalijimo būdas parenkamas remiantis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais ir taikytina materialiosios teisės norma. Todėl tai nėra nei išėjimas už ieškinio dalyko ribų, nei dispozityvumo principo pažeidimas. Teismo diskrecija nustatyti atidalijimo būdą.

Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės būtinas, nes taip toliau gyventi nebeįmanoma. Jame pateikė konkretų pasiūlymą kaip tai galima padaryti bei nurodė prielaidas, kodėl taip galima atsidalinti. Su ieškove dar 2006-01-09 ji susitarė, kad vieninteliu ginčo kambariu 2-5 naudosis lygiomis dalimis, po ½ dalį, o pertvaros padarymas mediniame name pats paprasčiausias ir ekonomiškiausias atsidalijimas, nedarantis neproporcingos žalos daiktui bei nereikalaujantis didelių lėšų, laiko. Jos pasiūlymas visiškai atitinka bendraturčių teises ir teisėtus interesus, kadangi jį realizavus bendraturčiu turimos namo realiosios dalys visiškai sutaptų su idealiosiomis dalimis. Teismui pateikti įrodymai apie 2006-01-09 susitarimą bei šio susitarimo pagrindu VĮ registrų centre padaryti įrašai (juos padarė ieškovė), iš kurių matosi, kad šalių idealiosios dalys sudaro ne po 50/100 dalis kaip teigė teismas, o 51/100 (jos atsakovės) ir 49/100 (ieškovės) dalys. Teismas ne tik netyrė ir nevertino šių rašytinių įrodymų, tačiau apskritai nevertino nei vieno jos argumento išdėstyto atsiliepime į ieškinį, t. y., elgėsi taip, tarytum ji iš viso nebūtų pateikusi atsiliepimo. Nuo 2006-01-09 tarp šalių egzistuoja susitarimas, kad ginčo kambariu 2-5 šalys naudosis bendrai. Sutartis ją sudariusioms šalims turi įstatymo galią. Ieškovės siekis naudotis didesniu plotu, negu jai priklauso pagal idealiąsias dalis, nieko nekompensuojant už šį naudojimąsi bei atsidalinti daugiau negu priklauso, yra savanaudiškas, prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo principams, todėl logiška, kad negali būti pagrįstai motyvuotas. Nereikalaujama nuginčyti esamo susitarimo dėl naudojimosi.

Apeliantės nuomone, apeliacinis teismas neturi galimybės ištaisyti pirmos instancijos teismo sprendimo, kadangi tektų bylą nagrinėti visa apimtimi, pradedant nuo leidinio atlikti ginčo kambario pertvarkymo projekto be ieškovės sutikimo paruošimo, o esant byloms faktinėms aplinkybėms, bendroji dalinė nuosavybė turi būti užbaigta, atidalijimo būdu, nes ne tik to proceso šalys siekia ir tam yra visos būtinos sąlygos. .

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė O. R. Š. nurodo, kad su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsiliepimu į atsakovės O. R. Š. apeliacinį skundą Panevėžio miesto savivaldybės administracija nurodo, kad apeliantės skundą palieka spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad O. R. Š. turėjo bendrasavininkės M. K. sutikimą verandos statybai, projektą derino Savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje 2005-11-14. Pagal LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 184 patvirtintą nesudėtingų statinių sąrašą, tokiems nesudėtingiems statiniams kaip negyvenamosios paskirties priestatams prie pastato statybos leidimas nėra reikalingas. Pagal LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 1 d. 2 punktą nesudėtingas statinys, kuriam nereikia statybos leidimo, nėra nekilnojamojo turto kadastro objektu, tokiu būdu jų registracija yra negalima.

Apeliaciniai ieškovės ir atsakovės skundai tenkintini iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m kovo 16 d. dalinis sprendimas naikintinas ir perduotina byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (320 str.), kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apylinkės teismo sprendime daromos išvados neatitinka byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu ir dėl to nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 185 str., 327 str. 1 d. 2 p.), nes esant ginčui dėl nuosavybės teisėmis valdomų turto dalių tarp bendraturčių, teismas sprendė naudojimosi patalpomis nustatymo tvarką.

Byloje nustatyta, kad ieškovė M. K., kaip įrašyta VĮ Registrų centro 2009-05-05 pažymoje, nuosavybės teisėmis valdo 49/100 gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), Panevėžio m, dalis, o O. R. Š. – 51/100. Šie duomenys yra kol kas nenuginčyti ir galiojantys, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, privalėjo vadovautis ir atsižvelgti į ieškovės ir atsakovės turimas nurodytas nuosavybės teisės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.72-4.83 str.). Šis faktas yra pradinis išeities taškas ir pagrindinis įrodymas, kad būtų galima tinkamai išspręsti kilusį tarp šalių ginčą dėl atidalijimo ar dėl naudojimosi tvarkos nustatymo (CK 4.81 str. 1 d.). Byloje yra duomenų, kad atsakovė O. Š. 2005 m pasistatė verandą, todėl šalys sutarimu pakeitė nuosavybės teisėmis tenkančias namo dalis (CK 4.77 str.) ir kreipėsi į VĮ Registrų centras 2006-01-11. Šio prašymo VĮ Registrų centrui ieškovė M. K. neginčija, nors su jo pagrindu padarytu įrašu ji nesutinka, nes įrašas neatitinka nuo seno nusistovėjusios patalpomis name naudojimosi tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš sprendimo motyvų ir argumentų, spręsdamas ieškovės reikalavimus atidalinti ieškovei priklausančias gyvenamąsias patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės, esančias gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., klaidingai nustatė ir laikė, kad ieškovė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu, o atsakovė pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įgijusios nuosavybės teisę kiekviena po ½ bendro turto, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. (t. 2, b. l. 7, 92, 93–95), kai jos 2006-01-11 bendru prašymu VĮ Registrų centras nuosavybės teisėmis valdomas dalis pakeitė. Kad būtų bendraturtės susitarusios patalpa 2-5 naudotis bendrai, byloje jokių objektyvių duomenų nėra, nėra O. R. Š. procesiniuose dokumentuose minimo susitarimo.

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė M. K. nesutinka su jos nuosavybės teisių įregistravimu VĮ Registrų centras, prašo pripažinti jai nuosavybės teises į 53/100 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Kol neišspręstas ginčas dėl namo dalių, priklausančių nuosavybės teisėmis, nėra galimybės nei nustatyti naudojimosi tvarkos ginčo gyvenamojo namo patalpomis, nei jas atidalinti. Teismas reikalavimo dėl dalių, valdomų nuosavybės teisėmis, nustatymo nagrinėjimą sustabdė, jo nenagrinėjo, bet naudojimosi tvarką gyvenamojo namo patalpomis nustatė, kas neatitinka CK 4.81 str. 1 d. Akivaizdu, kad ir ieškovės M. K. keliamą ginčą dėl dalių ir dėl atidalijimo galima išspręsti tik nuginčijus šalių 2006-01-11 pareiškimą VĮ Registrų centras, o ne skundžiant VĮ Registrų centras veiksmus. Todėl verta suabejoti, ar buvo pagrindas stabdyti bylos dalies nagrinėjimą.

Be to, šioje byloje O. Š., tvirtindama, kad ji naudojasi ginčo patalpa, žymima indeksu 2-5 (7.97 kv. m), nurodo, kad ją būtina rekonstruoti, nes ji negali į ją patekti, prašo pripažinti, kad atliekant šios patalpos rekonstrukciją pagal jos paruoštą projektą, ji gali gauti projektavimo sąlygų sąvadą be M. K. sutikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ji nesutinka su M. K. ieškiniu dėl naudojimosi tvarkos ir dėl atidalijimo, o kad jau yra nustatyta ir įregistruota naudojimosi tvarka namo patalpomis tarp bendraturčių, kaip ji tvirtina, įrodymų nepateikia. Jos minimas susitarimas nepateiktas, o 2006-01-11 prašymas negali būti laikomas susitarimu dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nes juo pakeistos namo nuosavybės dalys. Atsakovės R. O. Š. keliamą ginčą dėl trukdymų pašalinimo galima išspręsti tik nustačius naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką ar reiškiant reikalavimą dėl atidalijimo pagal jos siūlomą variantą. Ji iš esmės savo procesiniuose dokumentuose tokių variantų neišdėsto, neprašo atidalinti pagal jos variantą, nors tvirtina, kad pasiūlė pasidalijimo projektą.

O. Š. bylą veda per advokatą S. Butkevičių, pagal 2009-09-15 sudarytą atstovavimo sutartį. Advokatas tik 2010-03-01 teismo paprašė arba atidėti paskirtos bylos nagrinėjimą iš 2010-03-02 dienos į kitą dieną, nes 2010-03-02 jis užimtas kitoje byloje, arba sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus išnagrinėtas M. K. atstovės skundas Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Į teismo posėdį nei advokatas S. Butkevičius, nei O. R. Š. neatvyko. Teismas vertina, kad dėl užsitęsusio ginčo, 2010-03-02 nebuvo pakankamo pagrindo palikti nenagrinėtus ir O. R. Š. reikalavimus, nes akivaizdu, kad jos advokatas nerūpestingai atliko savo pareigas, neinformavo atstovaujamosios dėl atvykimo į teismo posėdį, nesirūpino, kad nebūtų jos reikalavimas paliktas nenagrinėtas, kaip atsitiko. Juk advokatas, pareikšdamas prašymus byloje, tuo labiau teismo posėdžio išvakarėse, negali būti užtikrintas, kad jo pareikšti prašymai bus patenkinti. Jis privalo savo elgesiu užtikrinti, kad nebūtų pažeisti atstovaujamosios teisės ir interesai ir imtis atitinkamų priemonių, jeigu pats negali atvykti į paskirtą teismo posėdį. Teismo posėdžio data 2010-03-02 su juo buvo asmeniškai suderinta, ką liudija teismo posėdžio protokolas.

Dėl to, kas pasakyta, įvertinant ir tai, kad ne visi reikalavimai buvo nagrinėti iš esmės, Panevėžio apygardos teismas negali išspręsti tarp šalių kilusio ginčo, nes procesiniuose šalių ieškovės M. K. ir atsakovės O. R. Š. dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės, įrodymai, ir jų pagrindu pareikšti reikalavimai prieštaringi. Sudėtinga išspręsti pareikštus ieškovės ir atsakovės reikalavimus, kai tarp šalių iš esmės kilo ginčas tik dėl vienos patalpos, žymimos indeksu 2-5, naudojimo. Šalys daugiau viena kitą kaltina, nei siekia išspręsti kilusį ginčą.

Vadovaujantis, tuo kas pasakyta, apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., CPK 329 str. 1 d., 330 str., CK 4.81 str.), kad būtų sutikslinti reikalavimai, nurodytos visos kilusiam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 4 p. kolegija

nutaria:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m kovo 16 d. dalinį sprendimą ir bylą perduoti pirmosios institucijos teismui nagrinėti iš naujo.