Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2012-10-08 · Civilinė byla Nr. 2-2166-772/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-10-08
Bylos Nr.
2-2166-772/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Stubrys
Ieškovas
V. Ž.
Atsakovas
UAB Šiaulių
Kategorijos
  • 11.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2166-772/2012Teisminio proceso Nr. 2-07-3-01341-2012-6Procesinio sprendimo kategorija: 11.5.6.; 11.9.3.; 11.9.6.;114.11. (S)
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 8 d.Šiauliai
Šiaulių m. apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,sekretoriaujant E. Andrulienei,dalyvaujant ieškovui V. Ž., jos atstovui adv. V. Falkauskui,atsakovo atstovui adv. M. Bakanui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovui UAB Šiaulių taksi dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškinyje nurodė, kad praėjusių metų spalio mėnesį kreipėsi į teismą su analogišku ieškiniu tam pačiam atsakovui tuo pačiu teisiniu pagrindu. Šių metų pradžioje teismas priėmė nutartį palikti pirminį ieškovo ieškinį nenagrinėtu. Apie tai sužinojau ne iš teismo, tačiau iš savo atstovo, kuris ėmė domėtis dėl kokių priežasčių neskiriamas teismo posėdis. Teismo nutartis apie ieškinio palikimo man nebuvo išsiųsta arba išsiųsta netinkama tvarka, nes dokumentas manęs nepasiekė. Nutarties negavo ir mano atstovas, todėl aš negalėjau savo teisių apginti nei per savo atstovą. Nors buvo pažeista mano teisė į teisminė gynybą, neskundžiau teismo nutarties, nes tai prieštarautų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams. Todėl naudojuosi ta teise, kurią teismas man paliko - iš naujo kreipiuosi su ieškiniu į teismą dėl neteisėto mano atleidimo iš darbo ( CPK 297 str. 2 d.).

2011 liepos mėnesį iš joniškiečio, dirbusio atsakovo įmonėje, nusipirkau automobilį, pritaikytą verstis taksi paslaugų piliečiams teikimu. Automobilį įgijau pageidaudamas užimti jo paliktą laisvą darbo vietą Joniškio mieste ir teikiant taksi paslaugas, užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Nuvykus į atsakovo buveinę Šiaulių mieste aukščiau nurodytu adresu parašiau prašymą priimti mane į darbą. Mano prašymas dėl priėmimo į darbą buvo patenkintas 2011 m. liepos 25 dieną. Po dviejų dienų man buvo išduotas darbo pažymėjimas Nr. 95, kuriame buvo nurodyta, kad nuo 2011- 07- 25 pagal darbo sutartį Nr. 320 dirbu taksi vairuotoju. Be to man buvo išduota kortelė, su paslaugų tarifais ir duomenimis apie mane bei licencijos numeriu bei galiojimo data, pasirašyta jog atsakovo direktoriaus, o taip pat kelionės lapas 2011 metų rugsėjo mėnesiui. Liepos 25 dieną man buvo duota pasirašyti mano darbo sutarties forma, kuri nebuvo užpildyta reikiamas įrašais. Man, buvo paaiškinta, kad viskas bus užpildyta be manęs. Joks antrasis darbo sutarties egzempliorius man nebuvo įteiktas nei liepos 25, nei kitą dieną. Taip pat nebuvau supažindintas su jokiomis vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Girdėjau, kad yra galimybė iš klientų surinktus pinigus pasilikti sau ir tai laikoma darbo užmokesčiu. Tačiau rašant prašymą dėl priėmimo į darbą šis faktas nebuvo patvirtintas. Nei darbo užmokesčio dydis, nei darbo apmokėjimo sąlygos nebuvo aptartos, todėl turėjau pagrįstą lūkestį, kad mano atlyginimas sudarys mažiausiai vieno MMA dydį, t y. 800 litų per mėnesį. Tik tada, kai teismas pradėjo nagrinėti bylą pirmą kartą, iš gautos darbo sutarties teksto pamačiau, kad man nustatytas 800 litų mėnesinis darbo užmokestis ir įrašyta, kad man nustatomas bandomasis laikotarpis. Sudarant darbo sutartį nebuvo aptartas nei pats išbandymo faktas ir išbandymui keliami reikalavimai.

2011 m. rugpjūčio 3 dieną su savo automobiliu atvykau į taksi aikštelę Joniškio mieste į Upytės gatvės pradžioje. Užėmiau bendrą eilę klientų laukiančių automobilių tarpe. Eilei judant po kurio laiko pamačiau, kad mano automobilį užblokavo priekyje ir gale stovintys taksi automobiliai ir užkirto kelią privažiuoti prie keleivių įlaipinimo vietos. Kiti automobiliai mus aplenkinėjo ir įsisodinę keleivius, išvykdavo į reisą. Supratau, kad tokiais brutaliais veiksmais kiti Joniškio miesto taksistai stumia mane iš verslo. Pabandžiau aiškintis priežastis, tačiau man to padaryti nepavyko, išskyrus tai, kad buvo duota suprasti, kad esu nepageidaujamas. Dėl tokių priešiškų veiksmų nepradėjau darbo nei minėtą, nei kitomis dienomis. Kreipiausi pagalbos į policiją, tačiau man buvo paaiškinta, kad dėl savo darbo vietos turėčiau kreiptis į savivaldybę, kuri atsakinga už taksi stovėjimo aikštelę. Žodžiu kreipiausi į savivaldybės vicemerą, tačiau realios pagalbos nesulaukiau. Kreipiausi į bendrovės buveinę. Du kartus šnekėjau su bendrovės direktoriumi. Ten man buvo pažadėta pabandyti išspręsti problemą Tačiau ilgą laiką jokio atsakymo negavau ir supratau, kad niekas nėra išaiškinta.

Rugpjūčio mėnesio pabaigoje nuvykau į bendrovės buveinę. Ten neaišku už ką sumokėjau 200 litų į bendrovės kasą, 4 litus profsąjunginio mokesčio. Gražinau tuščią ( neužpildytą) kelionės lapą už rugpjūčio mėnesį ir man buvo išduotas kelionės lapas rugsėjo mėnesiui. Kelionės lapas buvo neužpildytas todėl, kad negalėjau dirbti dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Tačiau ir turėdamas naują lapą aš negalėjau pradėti dirbti dėl tų pačių priešiškų mano atžvilgiu priežasčių. 2011 m. rugsėjo 5 dieną iš pašto gavau atsakovo - įspėjimą, kad esu atleidžiamas iš darbo nuo rugsėjo 9 dienos. Pranešime buvo nurodyta, kad būsiu atleistas dėl netinkamumo pavestam darbui. Kuo pasireiškia tas mano netinkamumas - pranešime duomenų nebuvo. Taip pat iš šio pranešimo pirmą kartą gavau informaciją, jog esą buvau priimtas į darbą su trijų mėnesių bandomuoju laikotarpiu. Tai man sukėlė didelę nuostabą, nes aukščiau minėtoje atsakovo išduotoje kortelėje apie paslaugų tarifus licencijos duomenis buvo nurodyta, kad licencija galioja iki 2013 m. liepos 29 dienos. Tai rodo, kad mano darbo sutartis buvo neterminuota ir be jokio išbandymo laikotarpio, nes licencija patvirtina mano gebėjimą dirbti šioje sferoje.

Rugsėjo 9 dienos ryte telefonu bendrovės buhalterė man paskambino ir pranešė, kad pirmadienį - rugpjūčio 12 dieną, atvykčiau atsiskaityti. Pasidariau kopijas tų dokumentų, kurie man buvo įteikti ryšium su darbu ir dalį jų susidėjau į aplanką. Nuvykus minėtą dieną ryte nuvežiau visus bendrovės išduotus dokumentus ir paprašiau, kad man būtų įteikta mano darbo sutarties kopija ir įsakymas apie mano atleidimą iš darbo. Man buvo pateikta darbo sutartis ir nurodyta pasirašyti atgaline data, t. y. darbo sutarties sudarymo dienos data. Atsisakiau tai padaryti ir tada iš manęs buvo ištraukta mano darbo sutartis. Taip pat buhalterė iš manęs pagriebė mano turėtų dokumentų kopijas - rugsėjo mėnesio kelionės lapą, atsišviestą licencijos kortelę. Supratau, kad taip elgiamasi norint nuslėpti kažkokias esmines aplinkybes. Tokią prielaidą patvirtino faktas, kad man buvo įduotas naujai surašytas rugsėjo mėnesio kelionės lapas, prie kurio buvo prisegtas ne mano pateiktas degalų pirkimo kvitas ir buvo prašoma pasirašyti tą kelionės lapą. Atsisakiau tai padaryti ir pasielgiau analogiškai kaip buhalterė - paėmus naujai išrašytą kelionės lapą jo buhalterei negrąžinau. Bendrovėje buvo atsisakyta išduoti įsakymo apie atleidimą kopiją ir buvau priverstas palikti atsakovo buveinę. Dėl šios priežasties jokio oficialaus dokumento apie tai, kad esu atleistas iš darbo pirmą kartą kreipdamasis į teismą neturėjau, nes savo darbo sutarties egzemplioriaus niekada nebuvau gavęs ir joks įrašas man į jį nebuvo padarytas, o įsakymo apie atleidimą iš darbo man taip pat niekas neįteikė.

Dėl iš manęs pagrobtų dokumentų telefonu kreipiausi į policiją ir man buvo pasiūlyta atvykti parašyti pareiškimą. Taip ir pasielgiau. Jokio atsakymo apie tyrimo eigą kol kas neturiu. Taip pat j kreipiausi į Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrių. Ten parašiau pareiškimą dėl pažeistų mano teisių. Tyrimas dar nebaigtas, tačiau supratau, kad inspekcijai šis darbdavys yra gerai žinomas iš neigiamos pusės. Manau, jog pastarąją aplinkybę patvirtina ir bendrovės teismui pateiktas aktas apie tai, kad esą atsisakiau pasiimti man priklausančias sumas už darbą bei kompensacijas ir nenurodžiau savo banko sąskaitos. Šis aktas surašytas tam, kad darbdavys išvengtų teisinių sankcijų už įstatymo pažeidimus. Be to iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad jie patys nežino kam vadovauja direktorius D. D. - UAB „Šiaulių taksi“ ar UAB „Šiaulių taksi“ Joniškio filialui). Darbo sutarties kopija rodo, kad darbo sutartis sudaryta su UAB „Šiaulių taksi“ Joniškio filialu, kuris yra Tilžės g. Nr. 103 Šiauliuose. Įsakymas dėl atleidimo rodo, kad iš darbo mane atleidžia UAB „Šiaulių taksi“ Joniškio filialas, kuris yra Melioratorių kv. 11-133, Joniškyje !?... Bendrovės ir tariamo jos filialo kodai skirtingi ir tai turėtų reikšti, kad yra du skirtingi juridiniai asmenys. Tačiau pridėti filialo nuostatai šį faktą paneigia. Tariamus kelionės lapus išdavinėjo bendrovė, o darbo laiko apskaitos tabelius pildė filialas. Iš pridėtų filialo nuostatų darytina išvada, kad darbuotojus į darbą priima ir atleidžia filialas, tačiau mane į darbą priėmė filialas Šiauliuose (ne Joniškyje), o atleido bendrovė.

Tik 2011 m. spalio 7 dieną iš „Sodros“ sužinojau, kad esu atleistas nuo 2011 m. rugsėjo 9 dienos pagal LR Darbo Kodekso 107 str. 1 dalį.

Manau, kad iš darbo esu atleistas be jokio teisinio pagrindo ir be mano kaltės, todėl atleidimas turėtų būti pripažintas neteisėtu. Manau, kad dėl potencialiai neigiamų pasekmių ir nepalankių sąlygų dirbti negaliu būti gražintas į ankstesnes pareigas, todėl teismas turėtų priimti sprendimą pripažinti mano atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti man LR Darbo Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą išeitinę išmoką, kuri mano atveju būtų vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio, o taip pat priteisti man vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, o taip pat laikyti, kad darbo sutartis tarp manęs ir atsakovo nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo priėmimo dienos ( LR DK 297 str. 4 d.).

Atsakovas, sudarydamas su manimi darbo sutartį, pažeidė LR DK 95 straipsnio j reikalavimus, nes nenustatė mano darbo užmokesčio dydžio ir mokėjimo tvarkos, neužgarantavo man darbo vietos ir darbo sąlygų. Aš visiškai nebuvau informuotas apie tai, kad Joniškyje yra kažkoks bendrovės filialas, man nebuvo nurodytas jos adresas, kas jam vadovauja ir kokiu būdu jis gali reguliuoti darbo santykius, vidaus tvarką ir pan. Aš visiškai nebuvai informuotas apie tai, kokia sutartis su manimi sudaroma - terminuota, ar neterminuota, su manimi nebuvo lygstamasi dėl jokių išbandymo sąlygų ir neaptarta jų esmė. Nesu supažindintas su jokiomis darbdavio išvadomis apie tai, kad mano išbandymo rezultatai yra nepatenkinami. Gauto įspėjimo forma rodo, kad ji siunčia atsakovo bendrovės filialas. Tačiau su filialu aš jokių darbo santykių nenustatinėjau. Įspėjimą pasirašė filialo direktorius D. D., tačiau jis yra ne filialo, o pačios bendrovės vadovas. Butas, kuriame esą įregistruotas filialas, priklauso ne direktoriui, o vienam iš Joniškio mieste dirbančių taksistų. Tai reiškia, kad atleidimas iš darbo pagal DK 107 straipsnį yra realizuotas pažeidžiant šios normos reikalavimus.

Manau, kad atsakovas, teikdamas man įspėjimą apie atleidimą iš darbo, pažeidė LR DK 130 straipsnio reikalavimus, nes jame nenurodė atleidimo iš darbo priežasčių ir aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 dienos nutartyje civilinėje byloje V.V. v. „Jonavos grūdai“ ( bylos Nr. 3K-3-186/2008) išaiškintas įspėjimo tikslas ir paskirtis. Šiame išaiškinime nurodyta, kad įspėjime turi būti pateikiama detali informacija apie konkrečias priežastis ir jų realumą, kad darbuotojas galėtų įgyvendinti savo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą arba ginti savo teises teisme. Ši informacija yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, kurios sprendžia ar nebuvo pažeistos darbuotojo teisės. Esu įsitikinęs, kad atsakovas nesilaikė įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų, nes įspėjime nurodė tik abstrakčius duomenis ir įstatymo formuluotę apie netinkamumą pavestam darbui.

LR Darbo Kodekso 141 str 1 dalis numato, kad darbdavys privalo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jei įstatymas ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias sumas ( DK 141 str. 2 d.). Nei 2011 m. rugsėjo 9 dieną, nei rugsėjo 12 dieną atsakovas neišmokėjo man priklausančio atlyginimo už darbą. Kai uždelsiamą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką ( DK 141 str. 4 d.). Atsakovas man yra neišmokėjęs viso darbo užmokesčio už 2011 m. rugpjūčio mėnesį - 800 litų, bei dalies darbo užmokesčio pagal išdirbtas darbo dienas iki rugsėjo 9 dienos - 266 litų. Tai sudarytų bendrą 1066 litų sumą.

LR Darbo Kodekso 297 str. 4 dalis numato, kad tais atvejais, kai teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būt sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 str. 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Manau, kad aš nebegaliu būti grąžintas į darbą, nes atsakovas bei jo darbuotojai – Joniškio mieste dirbantys taksistai gali imtis priemonių sudaryti man nepalankias darbo sąlygas, todėl mano atžvilgiu taikytinas aukščiau nurodytas teisių gynimo būdas - išmokėta įstatymo nustatyto dydžio išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už įstatyme nurodytą laikotarpį. Pagal mano darbo stažą atsakovo bendrovėje man priklausytų vienos minimalios mėnesinės algos išeitinė išmoka - 800 litų. Ši suma turi būti pagrindu skaičiuojant ir vidutinį mėnesinį uždarbį už priverstinės j pravaikštos laiką.

Motyvuojamoji dalis

LR DK 250 straipsnis numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas vadovaudamasis Civiliniu Kodeksu. LR CK 6.250 str. 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teisme įvertinti pinigais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 dienos nutartyje (c.b. Nr. 3K-3-10/2006) yra konstatuota, kad sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos darbuotojui žalos atlyginimo klausimus, svarbu įvertinti tai, kad darbuotojas darbo teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji šalis, o darbdaviui, kaip stipresniajai šio santykio šaliai, keliami griežtesni teisių bei pareigų ir atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgaliojimais. Nurodoma, kad šiandien ypač svarbu tai, kad asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą ir leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai yra susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo. Atsakovo elgesys man sukėlė didelius dvasinius pergyvenimus, nes aš tikėjausi normalaus darbo ir pragyvenimo šaltinio. Atsakovas nesivargino aptarti su manimi esmines darbo sąlygas, surašyti darbo sutartį, pateikti man ją pasirašyti pirmą darbo dieną bei užtikrinti darbo vietą. Toje darbo vietoje, kur maniau dirbąs, susidūriau su reiškiniu, kuri galima lyginti tik su mafijos apraiškomis. Toks elgesys yra daugiau nei pažeminimas, nes turi tam tikrų prievartos požymių. Darbdavys nesistengė nei išsiaiškinti Joniškio miesto taksistų nusistatymo prieš mane, nei įvykio aplinkybių, nei ėmėsi priemonių užtikrinti man saugias ir ramias darbo sąlygas. Vargu ar yra paimti kokie nors darbuotojų pasiaiškinimai, vargu ar kam nors skirtos drausminės nuobaudos. Toks neveiklumas sukėlė papildomų problemų ir dėl pajamų bei faktinės šeimos išlaikymo, mokesčių mokėjimo ir pan. Buvau priverstas ieškoti kito pragyvenimo šaltinio ir tam sugaišti daug laiko bei pastangų. Papildomi nepatogumai kėlė papildomus pergyvenimus ir stiprino netikrumo ir nesaugumo jausmą. Maža to, kad mano teisėti interesai buvo ignoruojami, atsakovo buhalterių elgesys tvarkant mano atleidimo iš darbo formalumus sukėlė psichologinį šoką ir stresą. Tas įžūlumas, su kuriuo moteris iš manęs pagriebė jau įteiktus arba mano atsineštus dokumentus, buvo beribis. Nenorėjau ir negalėjau prieš moterį vartoti analogiško smurto. Kaip pilietis ir darbuotojas buvau pažemintas, nes nei mano asmeniui, nei mano teisėms nebuvo rodoma jokios pagarbos. Šiuo metu neturiu kito oficialaus darbo ir darbinių pajamų - pragyvenu tik iš savo ūkio. Dėl tokio elgesio patyriau visą eilę nepatogumų - važinėti į policiją, darbo inspekciją, teisinėms konsultacijoms, pažymų paieškoms ir t.t. Dėl atsakovų kaltės sugaišau aibę laiko. Dėl šių aplinkybių man sukeltą neturtinę žalą vertinu aukščiau įvardinta suma – 15 000 litų.

Dėl procesinio dokumento pradžioje išdėstytų aplinkybių manau, kad nesu praleidęs įstatymo nustatyto vieno mėnesio termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CK 1.130str. 4d.).

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR DK 140 str. 1 d., 130 str., 229 str., 236 str., 237 str. 1 d., 238 str., 250 str., 297 str. 4 d. ieškovas teismo prašė:

1. Pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Šiaulių taksi“ neteisėtu.

2. Nustatyti, kad ieškovas į turėtą darbą negali būti grąžinamas dėl galimai nepalankių sąlygų dirbti ir priteisti jam iš atsakovo vieno vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką - 800 litų bei vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2011 m. rugsėjo 9 dieną iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

3. Pripažinti, kad ieškovo ir atsakovo darbo sutartis Nr. 320, sudaryta 2011-07-25, yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo datos.

4. Priteisti iš atsakovo ieškovo naudai neišmokėtą darbą užmokestį už 2011 m. rugpjūčio mėnesį - 800 litų, o už 2011 m. rugsėjo mėnesį - 266 litus.

5. Priteisti ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį - 800 litų už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t.y. nuo 2011 m. rugsėjo 9 dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

6. Priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

7. Priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas pagal dokumentus, kurie bus pateikti parengiamajame posėdyje.

8. Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio atlyginimo priteisimo vykdyti skubiai.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindė į bylą pateiktais ir šiais įrodymais.

Liudytojas R. A. parodė teismui, kad dirba Joniškio raj. kriminalinėje policijoje ir tiria ekonominius nusikaltimus. Teigė, jog ieškovą pažįsta senokai kaip Joniškio m. gyventoją. Prisiminė, kad ieškovas pas jį lankėsi, nors jis jokio tyrimo dėl ieškovo neatliko, nes jam buvo problemos su įsidarbinimu taksi firmoje ir su šios firmos darbuotojais. Nurodė, kad davė ieškovui darbo inspekcijos darbuotojų telefonus, nes problema buvo susijusi su darbo santykiais, o ne su nusikaltimu. Pripažino, kad žino, jog ieškovas turėjo problemų dėl padarytų pažeidimų pagal ATPK.

Liudytojas G. G. parodė teismui, jog dirba vietos savivaldybėje mero pavaduotoju. Nurodė, jog pažįsta ieškovą kaip joniškietį ir prisiminė, kad jis maždaug prieš metus laiko lankėsi pas jį įstaigoje per priėmimo valandas. Prisiminė kad kalbėjosi apie taksi paslaugas, ieškovas jam sakė, kad pradėjo dirbti taksistu, tačiau jam neleidžia naudotis paslaugų telefonu, veja ji iš eilės. Parodė, jog taksistai minėtą telefoną įsirengė bendrai. Pripažino, kad kalbėjo apie tai ir su administracijos skyriaus darbuotojais, kur išduoda korteles taksi paslaugoms. Po to ieškovas daugiau pas jį nesilankė. Papildomai paaiškino, kad taksistai telefoną įsirengė valstybinėje žemėje, jis yra laidinis ir tai yra jų nuosavybė. Ar galėtų telefonas būti UAB Šiaulių taksi nuosavybė jis nežino. Dėlto savivaldos institucija savininkams negali nurodyti ką leisti, o ko neleisti prie telefono. Kokiu būdu ieškovas buvo vejamas iš taksi eilės jis nežino, tačiau siūlė ieškovui kreiptis į įmonės administraciją.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą dėl ieškovo ieškinio reikalavimų, kuriame nurodė šiuos atsikirtimus.

Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo gavome nutartį 2012-03-05, kurioje teismas atnaujino ieškovo V. Ž. terminą ieškiniui paduoti dėl atleidimo iš darbo UAB „Šiaulių taksi“ pripažinimo neteisėtu, atlyginimo už darbą priteisimo, priverstinės pravaikštos apmokėjimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi, ieškovas V. Ž. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su alogišku ieškiniu antrą kartą tai atsakovas UAB „Šiaulių taksi“ pateikia teismui analogišką atsiliepimą į ieškinį. Ieškovas V. Ž. pateikė teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atlyginimo už darbą priteisimo 1 066 Lt, išeitinės išmokos 800 Lt ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-09-09 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo, dėl 800 Lt priteisimo už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011-09-09 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei neturtinės žalos atlyginimo 15 000 Lt. Toliau atsiliepime į ieškinį ieškovas V. Ž. bus vadinamas - ieškovu, o atsakovas UAB „Šiaulių taksi“ - atsakovu.

Kadangi, atsakovas nesutinka su ieškovo pateiktu ieškiniu, o terminas nėra pasibaigęs, tai atsakovas pateikia atsiliepimą į ieškinį. Savo atsiliepimą grindžia sekančiais motyvais.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo mėn. 24 d. aprobuotose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant bylas, kylančias iš darbo teisinių santykių, santraukos. BENDROSIOSIOSE NUOSTATOSE (Teismų praktika Nr. 30) yra nurodęs, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, nesutikdamas su darbo sąlygų pakeitimu, per mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Šis vieno mėnesio terminas sietinas tik su teismine pažeistų teisių gynyba, todėl pagrįstai teismų įvertintas kaip ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnis), o ne procedūrinis terminas, nurodytas DK 29 straipsnyje. DK 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta apie sutrumpintus ieškinio senaties terminus, prie kurių priskirtinas ir vieno mėnesio terminas darbuotojui teisme ginčyti darbo sąlygų pakeitimą. Kadangi Darbo kodekso normose nustatyta tik ieškinio senaties terminų trukmė, tai, sprendžiant šių terminų atnaujinimo klausimą, taikomos Civilinio kodekso normos.

Teismai ieškinio senaties terminą atnaujino, nes pripažino, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. CK 1.131 straipsnio 2 dalis - teisės norma, kurios taikymas priklauso nuo atitinkamų faktų vertinimo. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Analizuodami reikšmingas aplinkybes, bylos šalių veiksmus, teismai, vadovaudamiesi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, pagal nusistovėjusius standartus vertina asmens atidumą, rūpestingumą, atliekant konkrečius veiksmus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino svarbiomis aplinkybėmis ieškovo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją ir kitas institucijas. Kolegija konstatuoja, kad vien kreipimasis į kitas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais, išaiškinimo nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą. Toks kreipimasis gali būti reikšmingas, jeigu jis, vertinant su kitais faktais, patvirtina darbuotojo siekimą išspręsti darbo ginčą taikiu, ne teisminiu būdu, ir kad pagrindas tikėtis tokio rezultato galėjo būti ginčo šalių elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-258/2004).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi CK 1.127 straipsnio 1 dalies bendrąja taisykle, pagal kurią ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą specialiąją teisės normą, pagal kurią ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą darbuotojui, nesutinkančiam su jo atleidimu iš darbo, prasideda nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Šioje DK teisės normoje, skirtingai negu kasatoriaus nurodytoje CK 1.127 straipsnio 1 dalies normoje, nustatytas objektyvus ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus - atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena.

Taigi, pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą.

Darbo ginčams galioja bendroji taisyklė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo teisme dienos yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog asmuo apie pažeistas teises realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, kurio pradžią įstatymas susiejo su objektyviais įvykiais, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes, ji gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ar yra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, yra fakto klausimas, kurį tiria ir remdamiesi byloje esančiais duomenimis nustato pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-203/2005).

DK 27 straipsnyje yra suformuluotos bendrosios ieškinio senaties taikymo nuostatos darbo teisiniams santykiams. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams taikomas trejų metų bendrasis ieškinio senaties terminas, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 297 straipsnio 1 dalyje, kuria rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas ne visiems darbo ginčams, o tik reikalavimams dėl darbo sutartyje numatytų darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo.

Atsakovas mano, kad būtina taikyti ieškinio senatį, nes pagal LR DK 297 str. 1 d. darbuotojas nesutikdamas su atleidimu iš darbo gali pareikšti ieškinius teismui per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo gavimo dienos. Tačiau ieškovas jam įstatymo suteiktomis teisėmis nepasinaudojo. Kai su analogišku ieškiniu ieškovas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą 2011-10-10, o teismas 2012-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-210-883/2012 ieškovui ir jo atstovui be pateisinamų priežasčių neatvykus į teismo posėdį, ieškinį paliko nenagrinėtu. Todėl ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka LR CK 1.130 str. 1 d., tačiau ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės pagal LR CK 1.130 str. 4 d. Kadangi, ieškovas taip elgdamasis nepasinaudojo jam suteiktomis įstatymo teisėmis, tai manome, kad tikslinga vėl to paties ieškinio nenagrinėti. Be to, šiuo atveju, yra praleistas vieno mėnesio ieškinio padavimo terminas. Vadovaujantis tuo kas aukščiau išdėstyta esme įsitikinę, kad tikslinga ieškinį atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškovo argumentų dėl darbo sutarties pasirašymo ir susipažinimo su ja.

Ieškovas pateiktame ieškinyje teigia, kad neva jam nebuvo duota susipažinti ir pasirašyti darbo sutarties su atsakovu. Nors jis buvo 2011-07-25 parašęs prašymą dėl priėmimo į darbą, po dviejų dienų jam išduotas darbo pažymėjimas, kortelė su paslaugų tarifais bei licencijos numeriu ir galiojimo data.

2011-07-25 buvo gautas ieškovo prašymas jį priimti į darbą UAB „Šiaulių taksi“ Joniškio filiale taksistu. Tą pačią dieną pasirašyta tarp ieškovo ir atsakovo neterminuota sutartis Nr. 320, kuria buvo sutarta, kad ieškovas dirbs 0,5 etato. Ieškovas buvo įdarbintas taksi vairuotoju su trijų mėnesių bandomuoju laikotarpiu (sutarties 4 punktas) pagal LR DK 105 str. Išbandymas buvo nustatytas tuo tikslu, kad atsakovas įsitikintų, jog ieškovas tinka kaip darbuotojas. Ši darbo sutartis įsigaliojo nuo 2011-08-03. Ieškovo argumentai, kad jam neva nebuvo duota pasirašyti ir susipažinti su darbo sutartimi neatitinka tikrovės. Ieškovo parašas minimoje darbo sutartyje patvirtina, jog ieškovas dalyvavo sudarant darbo sutartį ir jos turinys jam yra žinomas. Be to, jis negalėjo nežinoti apie išbandymo laikotarpį, nes pasirašytoje darbo sutartį buvo įrašytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis (sutarties 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-03-16 dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010 „dėl LR DK normų, reglamentuojančių išbandymą sudarant darbo sutartį, jo termino bei išbandymo rezultatų nustatymo, taikymo ir aiškinimo (LR DK 105-107 str.) bei kitų su atleidimu iš darbo susijusių klausimų“ išaiškino išbandymo laikotarpio nustatymo terminą.

Dėl ieškovo argumentų dėl licencijos kortelės, kaip įrodymo, jog jo kvalifikacija yra tinkama ir darbo sutartis yra neterminuota.

Ieškovas teigia, kad jam išduota licencijos kortelė galioja ilgiau nei 3 mėnesiai, todėl jo darbo sutartis yra neterminuota. Jis taip pat teigia, kad jam pateikta licencijos kortelė yra jo tinkamumo dirbti pavestą darbą įrodymas.

Ieškovui 2011-07-29 buvo išduota kortelė su paslaugų tarifais, kuri galioja iki 2013-07-29. Joje nurodytas licencijos kortelės Nr. KT-23-109. Minima licencijos kortelė taip pat buvo perduota ir galiojo nuo 2011-07-29 iki 2013-07-29. Tačiau licencinė kortelė yra išduodama ne fiziniams asmeniui, t.y. konkrečiai ne ieškovui, o automobiliui. Todėl ieškovui buvo perduota licencinė kortelė Nr. KT-23-109 automobiliui Opel Omega valst. Nr. TO 1284. Tačiau kortelės galiojimas nėra niekaip susijęs su darbo sutartimi, o darbo sutartis, sudaryta su ieškovu, kaip jau minėta anksčiau, buvo neterminuota. Ieškovas teigia, kad ši licencijos kortelė, jo manymu, yra įrodymas patvirtinantis jo gebėjimą dirbti. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, licencijos kortelė yra išduodama ne asmeniui, o automobiliui, kad automobilis yra tinkamas kaip priemonė atlikti tokį darbą. 2003-08-07 LR Vyriausybės nutarimo Dėl kelių veiklos transporto licencijavimo 3 d. apibrėžia licencijos kortelės terminą. Licencijos kortelė - vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei išduodamas leidimas, suteikiantis teisę šia transporto priemone vežti keleivius arba krovinius. Šiuo atveju pačią licenciją turi UAB „Šiaulių taksi“, o ieškovui buvo pateikta licencijos kortelė, o ne licencija. Minėto LR Vyriausybės nutarimo 5 d., nurodo, kad vežėjui, turinčiam licenciją keleivių vežimo paslaugai teikti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama atitinkanti licenciją licencijos kortelė. Transporto priemonė gali turėti tik vieną licencijos kortelę. Pagal 2003-08-07 LR Vyriausybės nutarimą dėl kelių veiklos transporto licencijavimo 18 d. 1 p. Licencijos kortelių galiojimo laikas nustatomas iki 2 metų lengviesiems automobiliams. Todėl ieškovo automobiliui išduotos licencijos kortelės galiojimo laikas ir yra ne 3 mėnesiai kaip bandomasis laikotarpis, o lygiai 2 metai. Taigi, ieškovo teiginiai, kad jam išduota licencijos kortelė patvirtina jo gebėjimą dirbti yra visiškai nepagrįsti. O licencijos kortelės galiojimo terminas tikrai neįrodo, kad ieškovas buvo priimtas dirbti ne terminuotai, tiksliau be 3 mėnesių išbandymo laikotarpio, kaip jis nurodo. Licencijos kortelės galiojimo terminas reiškia tik šios kortelės galiojimą, kuri suteikia teisę dirbti su licencijos kortelėje nurodytu automobiliu.

Dėl ieškovo argumentų dėl darbo užmokesčio dydžio ir apmokėjimo sąlygų.

Ieškovas nurodo, kad nei darbo užmokesčio dydis, nei apmokėjimo sąlygos nebuvo aptartos, tačiau jis vis tik kažkodėl buvo įsitikinęs, kad jo atlyginimas sudarys mažiausiai vieno MMA dydį 800 Lt per mėnesį.

Darbo sutarties Nr. 320 3 punkte nurodomas darbo užmokestis: 0,5 LR vyriausybės nustatyto MMA, mokamas 1 kartą per mėnesį iki 10 dienos. Ieškovas teigia, kad taip buvo padaryti pažeidimai LR DK 95 str. nenustatytas darbo užmokesčio dydis ir mokėjimo tvarka. Ieškovas 2011-07-28 pasirašė prašymą dėl atlyginimo mokėjimo kartą per mėnesį. Todėl ieškovo minimi argumentai, jog šalys nebuvo susitarusios dėl darbo užmokesčio ir apmokėjimo tvarkos yra nepagrįsti. Iš pateiktos darbo sutarties Nr. 320 akivaizdu, jog ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl darbo užmokesčio dydžio ir apmokėjimo sąlygų, o sudarytoje darbo sutartyje yra aiškiai nurodytos tiek darbo valandos (sutarties 5, 6 punktai) tiek ir darbo užmokestis bei jo apmokėjimas (sutarties 3 punktas). Iš jo rašytų prašymo taip pat akivaizdu, kad jam buvo žinomas jo tikslus darbo užmokesčio dydis ir mokėjimo tvarka.

Dėl atleidimo iš darbo ir jo pranešimo.

Ieškovas teigia, kad tik tuomet sužinojo apie 3 mėnesių bandomąjį laikotarpi kai gavo pranešimą dėl atleidimo iš darbo. Taip pat jam nėra žinomi atleidimo iš darbo motyvai. Jis pasisako, kad sužinojo, jog yra atleistas iš darbo 2011-09-09 pagal LR DK 107 str. 1 d. tik 2011-10-07 iš „Sodros“. Mano, kad yra atleistas be jokio teisinio pagrindo ir nepagrįstai.

Atsakovas 2011-09-05 išsiuntė pranešimą ieškovui dėl atleidimo iš darbo nuo 2011-09-09 pagal LR DK 107 str. 1 d., t.y. dėl netinkamumo pavestam darbui, nes jis buvo priimtas 3 mėnesių bandomajam laikotarpiui. Tik įmonės vadovas ar tam įgaliotas asmuo gali nuspręsti ar asmuo tinkamas pavestam darbui ar ne, juolab, kad buvo paskirtas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-03-16 dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2005 LR DK 107 str. išaiškino taikymo ir aiškinimo klausimus: „LR DK 105 str. 1 d. nustatyta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstama dėl išbandymo, kuris nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu norint patikrinti, ar darbas tinka darbuotojui. Byloje nustatyta, kad sudarant darbo sutartį su ieškovu buvo nustatytas išbandymo laikotarpis. LR DK 107 str. 1 d. numato, kad jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Taigi darbuotojo atleidimo pagal šį straipsnį pagrindas - neigiami išbandymo rezultatai. Kolegija, atsižvelgdama į darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį, grindžiamą šalių laisva valia ir sudarant sutartį specialiai nustatytu išbandymo terminu, sutikdama su kasatoriaus argumentais, pažymi, kad išbandymo rezultatų vertinimas yra darbdavio prerogatyva, o tai reiškia, kad teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka dirbti sulygtą darbą. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika nagrinėjamu klausimu (pvz. Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Wellman“, Nr. 3k-3-1012/2000; Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. AB bankas „NORD/LB Lietuva“, Nr. 3K-3-122/2004)“.

Buvo gauta nusiskundimų dėl ieškovo darbo tiek iš kolegų, tiek ir iš klientų. Todėl administracijos direktorius nusprendė, kad ieškovas nėra tinkamas dirbti pavestą darbą ir turi būti atleistas iš darbo dėl jo netinkamumo ir asmeninių savybių. Be to, gauta informacija, kad ieškovas yra ne kartą baustas administracine nuobauda dėl vairavimo išgėrus ir iš jo buvo anksčiau atimta teisė vairuoti transporto priemones. Oficialaus tai patvirtinančio dokumento neturime ir patys jo gauti negalime. Tačiau šie duomenys yra prijungtoje byloje LR CPK 199 str. Ši informacija galėtų patvirtinti tai, jog ieškovo asmeninės savybės nebuvo tinkamos dirbti taksi vairuotoju, nes vairavimas išgėrus galėjo pasikartoti, o be to jis būtų rizikavęs ne tik savo, bet ir klientų sveikata ir gyvybėmis.

Tarp ieškovo ir atsakovo 2011-09-09 buvo nutraukta darbo sutartis Nr. 320. Ieškovas buvo atvykęs į UAB „Šiaulių taksi“ buveinę, adresu Tilžės g. 103, Šiauliai. Tačiau dėl mums nesuprantamų aplinkybių ieškovas atsisakė pasirašyti nutrauktą darbo sutartį.

Ieškovas, kaip teigia ieškinyje, kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl neva pažeistų jo teisių. Valstybinė darbo inspekcija tikrino atsakovą, mūsų žiniomis, dėl ieškovo parašyto skundo, tačiau jokių pažeidimų susijusių su ieškovo atleidimu iš darbo nerado. Konkrečiai dėl ieškovo mums darbo inspekcija nepateikė jokio atsakymo, tačiau Valstybinės darbo inspekcijos tyrimo medžiaga yra prijungtoje byloje.

Dėl aukščiau pateiktų motyvų esame įsitikinę, kad ieškovo argumentai yra tik jo žodžiai be jokių įrodymų, todėl prašome teismo atmesti šią ieškinio dalį kaip neteisėtą ir nepagrįstą pagal LR CPK 135 str. 1 d. 3 p. dėl įrodymų nebuvimo ieškinyje.

Todėl esame įsitikinę, jog ieškovas buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai bei buvo išlaikytos visos LR DK numatytos procedūros.

Dėl išeitinės išmokos.

Ieškovas teigia, kad jam turi būti taikoma LR DK 297 str. 4 d., t.y. nustatyti, kad ieškovas negali būti grąžinamas į tą patį darbą dėl galimai jam nepalankių darbo sąlygų, o dėl to priteisti jam iš atsakovo 800 Lt išeitinę išmoką.

Ieškovas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo pagal LR DK 107 str. 1 d. Todėl jokios išeitinės išmokos jam nepriklauso. Tačiau jei teismas nuspręstų, kad vis dėl to ieškovas buvo atleistas neteisėtai, ieškovui priklauso ne 800 Lt išmoka, o žymiai mažesnė. Paskaičiavimą pateiksime teismo posėdžio metu.

Dėl vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo ir vidutinį mėnesio darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-09-09 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Ieškovas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo pagal LR DK 107 str. 1 d. Todėl joks vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriklauso. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų, jog ieškovas buvo atleistas neteisėtai, prašome teismo priteisti vidutinį darbo užmokestį pagal pateiktą pažymą.

Dėl ieškovo argumentų dėl neišmokėto darbo užmokesčio.

Ieškinyje ieškovas nurodo, kad jam turi būti išmokėtas darbo užmokestis už 2011-08 mėn. - 800 Lt ir 2011-09 mėn. - 266 Lt, tai viso sudarytų 1 066 Lt.

2011-09-09 buvo nutraukta darbo sutartis Nr. 320 sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo. Ieškovas buvo atvykęs į atsakovo buveinę, tačiau jis atsisakė pasirašyti nutrauktą darbo sutartį ir atsisakė priimti darbo užmokestį. Buvo išsiųstas 2011-09-29 pranešimas ieškovui dėl atsiskaitymo, kuriame prašėme, kad pastarasis atvyktų į atsakovo buveinę, adresu Tilžės g. 107-19, Šiauliuose, ir pasiimtų jam priklausančias išmokas. Kadangi, ieškovas atleidimo iš darbo dieną atsisakė pasiimti jam priklausančias sumas, darbdavys siuntė pranešimą ieškovui dėl atvykimo pasiimti darbo užmokestį, tačiau ieškovas atsiimti jam priklausančių piniginių sumų neatvyko, tai jis negali būti kaltinamas uždelstu atsiskaitymu su darbuotoju. Atsakovas neturi ieškovo banko sąskaitos numerio ir duomenų, todėl pervesti jam priklausantį atlyginimą į sąskaitą banke tiesiog nebuvo galimybės. Šis pranešimas patvirtina, kad atsakovas ėmėsi priemonių, jog būtų atsiskaityta su ieškovu, tačiau atsiskaitymas neįvyko dėl paties ieškovo kaltės.

Atsakovas dėl šių priežasčių neperdavė pinigų ieškovui ir LR DK 141 str. 1 d. nepažeidė. Pagal sudarytą darbo sutartį Nr. 320 (3 punktą) ieškovui už išdirbtą 2011-08 mėn. priklauso 327,27 Lt ( darbo užmokesčio žiniaraštis Nr. 65), o už 2011-09 mėn. priklauso 162,97 Lt taip pat į šią sumą įskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogos (darbo užmokesčio žiniaraštis Nr. 68). Neišmokėta bendra suma sudaro 490,24 Lt. Ieškovas nurodo 1 066 Lt neišmokėto atlyginimo dydį, tačiau kuo vadovaudamasis jis pateikė tokius skaičiavimus lieka neaišku. Todėl priteistinos iš atsakovo sumos yra būtent šios, o ne tos kurias nurodo ieškovas.

Dėl ieškovo reikalavimų dėl 800 Lt priteisimo už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011-09-09 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti darbo laiką.

Taip pat teismo prašo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį 800 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011-09-09 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Su šiais ieškovo argumentais kategoriškai nesutinkame, nes ieškovas pats atsisakė priimti jam priklausančias pinigines sumas jo atleidimo iš darbo dieną. LR DK 141 str. 3 d. nustato, kad tuo atveju, kai uždelsiamą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, ieškovo reikalaujamas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos 2011-09-09 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos gali būti priteisti tik nesant darbuotojo kaltės. Iš aukščiau pateiktų argumentų akivaizdu, jog pats ieškovas vengė pasiimti atsiskaitymą. Su ieškovu iki jo atleidimo iš darbo dienos atsiskaityti uždelsta nebuvo, nes pagal pasirašytą ieškovo su atsakovu darbo sutartį Nr. 320 (3 punktą) atsiskaitymas vyksta vieną kartą per mėnesį 10 mėnesio dieną. Tai atlyginimas už 2011-08 mėn. turėjo būti perduotas 2011-09-10 dieną. Tačiau ieškovas 2011-09-09 buvo atleistas iš darbo. Kadangi dėl atsisakymo su ieškovu uždelsimo yra kaltas pats ieškovas, tai ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiakyti laiką ieškovui nepriteistinas. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų, jog visgi atsakovas uždelsė atsikaityti su ieškovu ir tame nėra ieškovo kaltės, prašysime teismo priteisti vidutinio darbo užmokesčio sumą pagal pateiktą pažymą o ne 800 Lt sumą kaip nurodo ieškovas.

Dėl ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas reikalauja atlyginti esą jam padarytą 15 000 Lt neturtiną žalą pagal LR DK 250 str. Ieškovas nurodo, kad atsakovo elgesys jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus.

Esame įsitikinę, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai. Atleidimas iš darbo vyko įprastais ir teisėtais pagrindais, numatytais LR DK, todėl ieškovas galėjo patirti tik tokius nepatogumus, kuriuos patiria kiekvienas darbuotojas atleidžiamas iš darbo, bet nieko daugiau, o tokie emociniai išgyvenimai nėra didesni ar mažesni už kitų žmonių atleidžiamų iš darbo. LR DK nereglamentuoja atlyginti už nepatogumus kilusius dėl įprastų atleidimo iš darbo sąlygų, todėl atsakovas paprasčiausiai ir negali atlyginti neturtinės žalos, nes jos visiškai nebuvo arba buvo tiek kiek įprasta vykstant atleidimo iš darbo procedūrai.

Tačiau tuo atveju, jei teismas nuspręstų, jog ieškovas buvo atleistas neteisėtai ir nepagrįstai, norime pasisakyti sekančiai. Ieškovas dėl didelių dvasinių išgyvenimų nepateikė jokių rašytinių įrodymų, t.y. nėra pateiktų gydymosi išlaidų, gydytojo diagnozės dėl sveikatos sutrikimo, nėra net pateiktos pažymos, kad jis išvis lankėsi pas gydytoją ar prastai jautėsi. Esame įsitikinę, kad ieškovo prašymas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą 15 000 Lt yra teisėtai nepagrįstas ir neįrodytas. Be to, prašytina 15 000 Lt suma yra tikrai per didelė. Atsakovas neturi atlyginti ieškovui neturtinės žalos, kai ji yra neįrodyta. Ieškovas buvo tinkamai atleistas iš darbo, jam buvo tinkamai pranešta apie atleidimą iš darbo, be to, jis buvo net atvykęs, bet nepanoro nei pasirašyti darbo sutarties nutraukimo nei pasiimti atlyginimo.

Todėl šioje dalyje ieškinys turi būti atmestas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis LR CPK 64 str., 66 str., 93 str., 270 str. 5 d. 1 p., 285 str., 199 str. 79 str., 88 str., LR DK 297 str. 1 d. atsakovas teismo prašė:

1. Taikyti ieškinio senatį ir ieškovo V. Ž. ieškinį atmesti;

2. Priteisti iš ieškovo V. Ž. bylinėjimosi išlaidas;

3. Neatvykus į teismo posėdį ieškovui V. Ž. priimti spendimą už akių.

Atsakovas savo atsikirtimus ieškovui dėl pareikšto reikalavimo grindė į bylą pateiktais rašytiniais ir šiais įrodymais.

Liudytoja V. B. parodė teismui, jog dirba UAB Šiaulių taksi ir neturi jokių sąsajų nei tarp su ieškovu, nei su bendrovės direktoriumi. Nurodė, kad tvarko bendrovėje apskaitos dokumentus. Teigė, jog ieškovas buvo pakviestas pasirašyti dokumentus dėl jo atleidimo iš darbo, kurie jam buvo pateikti, tačiau jis atsisakė juos pasirašyti. Iki to momento jai neteko bendrauti su ieškovu. Tačiau prisiminė, kad ieškovui išdavė kelionės lapą, kada jis pradėjo dirbti bendrovėje. Parodė, kad maždaug nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio ieškovu ėmė skųstis kiti Joniškio filiale dirbantys taksistai, kurie teigė, kad jis trukdo dirbti, kelia triukšmą, nenori ramiai stovėti aikštelėje. Šie darbuotojai dėl ieškovo skundėsi ir bendrovės direktoriui. Pirmiausia, jie skundėsi paskambinę telefonu, o po atvykę darbo reikalais į Šiaulius. Vadovo ir taksistų pokalbio smulkmenų ji nežino, tačiau žino, kad toks pokalbis buvo, nes apie tai jai sakė patys taksistai. Kodėl ieškovas atsisakė pasirašyti jam pateiktus dokumentus ji nežino, tačiau parodė, jog tuo metu bendrovės patalpose jis sukėlė didelį triukšmą. Tuo metu ieškovas ne tik triukšmavo, bet ir grasino, o po to išbėgo iš patalpų. Teigė, kad ji ir buhalterė jo grasinimų išsigando. Parodė, kad buvo nuspręsta surašyti aktą dėl ieškovo atsisakymo pasirašyti dokumentus. Prisiminė, kad į bendrovę buvo atvykęs ir keleivis kuris skundėsi ieškovu, o po to parašė skundą. Taip pat kiti taksi vairuotojai jai sakė, kad ieškovas atvažiuoja su kvapu į darbą. Prisiminė, kad ieškovas turėjo bendrovei grąžinti jam išduotą kelionės lapą už 2011 m. rugsėjo mėnesį, nes dirbo tik 9 dienas. Taip pat nurodė, kad ieškovas turėjo grąžinti bendrovei ir kitus dokumentus (darbo pažymėjimą, licencijos kortelę ir kt.) ir tik po jos reikalavimo juos grąžino, tačiau po to iškvietė ir policiją, teigdamas, kad iš jo atėmė dokumentus. Teigė, kad ieškovas turėjo dirbti kaip yra nurodyta jo darbo grafike. Prisiminė, kaip užpildė už ieškovą jo pateiktą kelionės lapą už 2011 m. rugpjūčio mėnesį, kadangi pastarasis to nemokėjo padaryti.

Liudytojas A. J. parodė teismui, kad yra atsakovo bendrovės darbuotojas ir dirba Joniškyje. Nurodė, kad jokių artimų ryšių tarp jo, ar bylos šalių nėra. Teigė, kad tuo metu kada ieškovas dirbo jam buvo nedarbo diena ir jis tuo metu nebuvo taksi stovėjimo aikštelėje kur įrengtas telefonas. Teigė, kad iškvietimo telefoną įsirengė keletas taksistų dirbančių Joniškyje ir šis daiktas yra A. D. įmonės nuosavybė. Norint gauti priėjimą prie telefono reikia tartis su įmonės savininku. Parodė, kad taksi stovėjimo aikštelė priklauso vietos savivaldybei, kuria gali naudotis kiekvienas taksistas, tačiau tai netaikoma iškvietimo telefonui. Šis įrenginys yra rakinamas, kad negalėtų juo naudotis nesąžiningi vairuotojai. Pripažino, kad darbo sutartį yra sudaręs su UAB Šiaulių taksi, tačiau žino, kad yra ir Joniškio filialas. Parodė, kad matė ieškovą važiuojant mieste su taksi, tačiau ant automobilio buvo ne jų bendrovės logotipas, o velionio K. J. individualios įmonės. Apie buvusi konfliktą taksi stovėjimo aikštelėje jis nieko nežino ir nematė, o tik girdėjo, jog ieškovas nori naudotis iškvietimo telefonu. Mano, kad telefono bendrasavininkai nesutiktų, jog ieškovas naudotųsi jų bendrai įsirengtu telefonu. Taip pat negirdėjo ir jokių atsiliepimų apie ieškovą.

Liudytojas V. M. parodė teismui, kad dirba UAB Šiaulių taksi taksistu Joniškio mieste. Patvirtino, kad tie savininkai, kam priklauso iškvietimo telefonas, neleis ieškovui naudotis juo, nes jie taip yra nutarę. Nurodė, kad matė ieškovą važiuojant ne su jų bendrovės, o su kitos įmonės logotipu. Apie tai, kad buvo blokuojamas išvažiavimas ieškovui jis nematė ir nežino. Taksistui Rudžiui leido naudotis iškvietimo telefonu, nors jis nedalyvavo jį įrengiant, kadangi jis mandagus, o ieškovas nemandagus. Parodė, kad su taksi dirbanti Sakalauskienė nesinaudoja jų telefonu, tačiau kartu su kitais taksistais irgi laukia keleivių bendroje eilėje. Patvirtino, kad girdėjo iš kitų taksistų, jog ieškovui nebuvo leista naudotis iškvietimo telefonu. Taip pat iš keleivių girdėjo atsiliepimų, jog ieškovas nėra mandagus su keleiviais.

Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas sprendime pasisako ne tik dėl ieškovo ieškinyje nurodytų reikalavimų, bet ir dėl kitų byloje nustatytų faktų, kurie susiję su ieškovo ieškiniu atsakovui. Tuo pačiu teismas vertina ne tik šalių nurodytas aplinkybes ir faktus, bet ir nagrinėdamas ieškovo ieškinį remdamasis CPK 414 str. 3d. ir 417 str. nuostatomis sprendime pasisako plačiau ir dėl kitų įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie susiję su šalių ginču.

Dėl darbo sutarties sudarymo ir jos sąlygų.

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti jam sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis).

DK 93 straipsnyje apibrėžti pagrindiniai darbo sutarties požymiai, kitaip tariant, pateikiamas darbo sutarties apibrėžimas. Darbo sutarties požymiai formuluojami kaip pagrindinės sutarties šalių - darbuotojo ir darbdavio – pareigos. Pirmoji darbdavio pareiga pagal šį straipsnį - suteikti darbuotojui sutartyje numatytą darbą. Šios darbdavio pareigos įvardijimas įstatyme reiškia, kad ji tampa ne tik įstatymine (kad ją pažeidus tam tikrų padarinių kyla tik įstatyme numatytais atvejais), bet ir sutartine, - savo teises darbuotojas gali ginti remdamasis tuo, kad buvo pažeista sutartis. Kita svarbi darbdavio pareiga ir darbo sutarties požymis - darbo, atliekamo esant darbo teisiniam santykiui, atlygintinumas. Vadinasi, darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą nustato ne formalius darbo sutarties formos reikalavimus, o susitarimo esmę. Darbdavys įsipareigoja užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Įsipareigojama atlikti ne tam tikrus konkrečius darbus, o tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Kita vertus, darbuotojas įsipareigoja ne tik paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai - laiku ateiti į darbą ir pan., bet ir laikytis nustatytų technologinių taisyklių, taigi atlikdamas savo sutartines funkcijas jis nėra savarankiškas.

Įvertinus DK 93 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias darbdavio pareigą suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą ir už jį apmokėti, užtikrinti tinkamas darbo sąlygas ir darbuotojo pareigą paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, galima daryti išvadą, kad už darbų organizavimą atsako darbdavys ir jo atstovai (organai). Taigi didesnė atsakomybė už gamybinę ar ūkinę riziką tenka darbdaviui.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys 2011-07-25 sudarė darbo sutartį Nr. 320 (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 69-70 b.l.). Pagal šią sutartį šalys susitarė, kad ieškovas yra priimtas pas atsakovą taksi vairuotoju Joniškio filiale (46-47 b.l.).

Pažymėtina, kad darbo sutarties sąlygų nustatymo tvarka ir reikšmė nėra vienoda. Pagal nustatymo tvarką skiriamos darbo sutarties sąlygos, nustatytos įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinių sutarčių, ir sąlygos, sulygstamos darbo sutarties šalių susitarimu. Pavyzdžiui, ginčo atveju darbo sutarties šalių santykiams taikytinas ir norminis teisės aktas, tai yra Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurios nustato joms privalomus reikalavimus (patvirtintos LR Susisiekimo ministerijos 1997-04-15 įsakymu Nr. 130, galiojo iki 2012-05-01) ir kiti teisės aktai (110-141 b.l.).

Sąlygos, nustatomos šalių susitarimu teisės teorijoje paprastai skirstomos į būtinąsias ir papildomas.

DK 95 straipsnio 1 dalyje išvardytos būtinosios darbo sutarties sąlygos. Šalims dėl jų nesusitarus laikoma, kad darbo sutartis nesudaryta. Šios bendros sąlygos, būtinos bet kokiai darbo sutarčiai, yra dvi - tai susitarimas dėl darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų.

DK vartojami du terminai: darbovietė ir darbo vieta. Kalbine prasme abu jie yra lygiaverčiai, nes pagal žodžių darybos taisykles sudurtinis žodis reiškia tą patį, ką reiškia žodžiai, iš kurių jis yra sudarytas. Pagal DK 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, DK vartojami žodžiai ir žodžių junginiai turi būti suprantami jų bendrine reikšme, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialia - teisine - prasme. Čia kaip tik ir yra toks atvejis: DK terminas darbovietė nusako įmonę, įstaigą, organizaciją ar kitokią organizacinę struktūrą, kitaip tariant, darbdavį. Terminas darbo vieta vartojamas dvejopa prasme. Dažniausiai juo įvardijama darbo funkcijų atlikimo vieta - cechas, baras, skyrius, agregatas ir t. t. Kartais sąvoka darbo vieta suprantama kaip darbuotojo pareigos, jo dirbamas darbas.

Remiantis paminėtu darytina išvada, darbo sutarties šalys susitarė, jog ieškovo darbo vieta bus Joniškio mieste, kur darbdavys yra įregistravęs ir filialą. Tiek bendrovės vadovu, tiek filialo vadovu juridinių asmenų registre yra nurodytas D. D. (46-51 b.l.). Bendrovė veikia atstovaujama jos organų, todėl laikytina, kad darbo sutartį su ieškovu sudarė tinkamas atsakovo valdymo organas.

Pažymėtina, kad darbovietė darbo sutartyje apibrėžiama nurodant, į kokią įmonę, įstaigą, organizaciją darbuotojas priimamas dirbti arba su kokiu fiziniu asmeniu jis sudarė darbo sutartį. Kitaip tariant, apibrėždami darbovietę, apibrėžiame kitą sutarties šalį - darbdavį. Nors ieškovas teigė, kad jis sudarė darbo sutartį su neįgaliotu asmeniu, tai yra atsakovo bendrovės buhaltere B. G., tačiau tokių duomenų byloje nėra. Iš teismui į bylą pateiktos darbo sutarties matyti, kad sutartį pasirašė ieškovas ir darbdavio bendrovės atstovas direktorius. Tai kas užpildė šalių sudaromą darbo sutartį šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi byloje kilo ginčas tik dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo esant išbandymo sąlygai.

Darbo funkcija sutartyje apibrėžiama nurodant profesiją, specialybę, kvalifikaciją, pagal kurią dirbs darbuotojas, arba jo pareigas. Profesija - tai darbinės veiklos sritis, apimanti darbo funkcijos tikslus ir pobūdį (pavyzdžiui, gydytojas, vairuotojas ir pan.). Specialybė yra siauresnė darbinės veiklos pagal tam tikrą profesiją sritis, reikalaujanti specialių žinių ir įgūdžių (pavyzdžiui, gydytojas chirurgas, lengvojo automobilio vairuotojas, ir t. t.). Kvalifikacija - darbuotojo pasiruošimo tam tikrai specialybei laipsnis, paprastai apibrėžiamas kvalifikacine kategorija, specialiu išsimokslinimu, pareiginiais laipsniais, vardais ir t.t. (pavyzdžiui, mokytojas metodininkas, A kategorijos vairuotojas ir t.t.).

Todėl pripažintina, kad šalys šioje tinkamai sudarė darbo sutartį pagal kurią ieškovas įsipareigojo dirbti taksi vairuotoju būtent Joniškyje, kur yra įsikūręs ir darbdavio filialas (48-51 b.l.).

Be to pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę ir filialui atlikti visas arba dalį juridinio asmens funkcijų (CK 2. 53 str. 1d.). Iš paminėto seka, kad filialas gali atlikti visus veiksmus, kuriuos atlieka savarankiškas juridinis asmuo savo (filialo) vardu. Pastebėtina, kad nuo 2010-01-01 pagal CK pakeitimą, nebereikalaujama nuostatuose nurodyti filialo buveinę (CK 2. 54 str. 1d. 2p.).

DK 95 straipsnio 4 dalis leidžia šalims sulygti ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.). Tokios sąlygos nėra būtinos, kad darbo sutartis galiotų, todėl jos vadinamos papildomomis. Vis dėlto, jeigu jau dėl jų susitarta, tai ir būtinosios, ir papildomos sąlygos darbo sutarties šalims yra vienodai privalomos. Šalys gali sulygti tik dėl tokių darbo sutarties sąlygų, kurias nustatyti nedraudžia įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis. Šios normos negalima siaurinti ir draudžiamosiomis laikyti tik tokias normas, kurios norminiuose teisės aktuose suformuluotos neigiamaisiais sakiniais (neleidžiama, draudžiama ir pan.). Laikytina, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti jokių darbo sąlygų, nustatytų įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje sutartyje, išskyrus atvejus, kai tie norminiai teisės aktai leidžia tai daryti (žr., pavyzdžiui, DK 128 straipsnio 3 dalį; 141 straipsnio 1 dalį). Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja įstatymui, kitiems norminiams teisės aktams arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos DK, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. DK 95 straipsnio 4 dalies nuostata sudarant darbo sutartį nepažeisti teisės normų taikoma ne tik papildomoms, bet ir visoms darbo sutarties sąlygoms.

Ieškovo motyvas, kad jis negavo antro darbo sutarties egzemplioriaus irgi nepagrįstas, kadangi, atsižvelgiant į jo darbo ir gyvenimišką patirtį, jis turėjo teisę reikalauti šio egzemplioriaus ne tik sudarant sutartį, bet ir po to. Dėl to pripažintina, kad šalys sudarant darbo sutartį susitarė iš esmės dėl visų darbo sutarties sąlygų tinkamai, išskyrus dėl išbandymo, šios sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms DK, įstatymų, kitų norminių teisės aktų nuostatoms.

Remiantis aukščiau nustatytu pažymėtina, kad ir nutraukiant šalių sudarytą darbo sutartį dalyvavo ir tinkamas atsakovo valdymo organas (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 69-70 b.l.). Todėl ieškovo motyvai ir dėl netinkamo šalies atstovo nutraukiant šalių sudarytą darbo sutartį atmestini.

Dėl išbandymo šalims sudarant darbo sutartį.

Išbandymas priimant į darbą gali būti nustatytas, kai darbuotojas priimamas dirbti tiek į pagrindinę įmonę, įstaigą, organizaciją (toliau - įmonė), tiek į nepagrindinę darbovietę, neatsižvelgiant į tai, ar yra sudaromos terminuotos, ar neterminuotos darbo sutartys. Atskirai pažymėtina, kad išbandymo termino nustatymas darbo sutartyje nedaro jos nei terminuota, nei neterminuota. Kitaip tariant, išbandymas gali būti nustatomas visais atvejais, kai darbuotojas pradeda darbą įmonėje, išskyrus jei jis į darbą priimamas sudarant laikinąją darbo sutartį. Darbo kodekse (toliau — DK) išliko pagrindinės išbandymą sudarant darbo sutartį reglamentuojančios nuostatos, kurios buvo įteisintos iki 2003 metų sausio 1 dienos galiojusiame Darbo sutarties įstatyme, o tai suteikia pagrindą kai kuriuos teiginius pagrįsti ankstesnės teisminės praktikos pavyzdžiais.

Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, išbandymas nėra priskiriamas prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurias numato DK 95 str. 1 ir 2 dalys, tačiau šalys, sudarydamos darbo sutartį, turi teisę tokią sąlygą numatyti sutartyje (DK 95 str. 4 d.). Laikomasi formalios nuostatos, kad išbandymas, kaip ir bet kuri kita darbo sutarties sąlyga, gali būti numatytas tik darbuotojo ir darbdavio tarpusavio susitarimu nustatyti tokią sąlygą darbo sutartyje priimant darbuotoją į darbą. Pagal DK 105 straipsnį išbandymas, atsižvelgiant į tai, kurios šalies iniciatyva dėl jo su­sitariama, gali būti dviejų rūšių:

a) kai darbdavys nori patikrinti stojančio dirbti asmens sugebėjimus atlikti sutartą darbą ir,

b) kai būsimasis darbuotojas nori įsitikinti, ar siūlomas darbas jam tinka. Įstatymai nedraudžia vienu metu darbo sutartyje nustatyti abi išbandymo rūšis.

Darbo sutartyje bandomojo termino rūšies nustatymas turi svarbią teisinę reikšmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės S. K. grąžinimo į darbą bylą, pažymėjo, kad kai darbo sutartyje nurodomas tik išbandymo terminas, bet neįvardijama, kieno iniciatyva jis yra nustatytas, vien ši aplinkybė išbandymo sąlygos nedaro negaliojančios, ir todėl nereiškia, kad dėl išbandymo sąlygos iš viso nebuvo susitarta. Tačiau kai kyla ginčas, kieno iniciatyva buvo nustatytas išbandymas, tokia darbo sutarties sąlyga, aiškintina darbuotojo naudai, tai yra, kad išbandymas nustatytas darbuotojo pageidavimu pasitikrinti, ar darbas jam tinka, jeigu darbdavys neįrodo priešingai (Aukščiausiojo Teismo 2000 09 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-860). Ieškovas nurodė, kad šalys sudarant darbo sutartį dėl išbandymo termino iš vis nesitarė, o atsakovas teigė priešingai. Kaip jau teismas yra nurodęs, išbandymas gali būti nustatytas abiejų šalių pageidavimu, tačiau tokiu atveju darbo sutartyje turi būti aiškiai nurodyta kieno iniciatyva išbandymas yra taikomas. Iš byloje esančios darbo sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl išbandymo, tačiau nėra nurodyta kurios šalies ar kartu abiejų pageidavimu tai daroma. Darbo sutartyje vien tik įrašas apie išbandymo terminą nesudaro pagrindo išvadai, kad jis yra nustatytas darbdavio iniciatyva. Tokiu atveju darbo sutarties penktame punkte turėjo būti nurodyta tik DK 105 straipsnio viena ar kita dalis, nors pati darbo sutarties forma to ir nereikalauja. Taip pat šalys galėjo ir kituose dokumentuose (pvz. ieškovo prašyme dėl priėmimo į darbą arba darbdavio įsakyme dėl darbuotojo priėmimo į darbą, su juo supažindinant darbuotoją ir pan.) nurodyti kieno iniciatyva yra nustatomas išbandymo terminas. Jau aukščiau yra konstatuota, kad šalių sudaromą darbo sutartį užpildė atsakovo darbuotoja, todėl laikytina, kad DK 105 str. nuostatos jai turėjo būti gerai žinomos. Todėl remiantis aukščiau paminėta kasacinio teismo nutartimi darytina išvada, kad išbandymas nustatytas darbuotojo, o ne darbdavio pageidavimu, todėl pastarasis netenka teisės remtis šia darbo sutarties sąlyga nutraukiant šalių sudarytą darbo sutartį.

Priimamo į darbą asmens raštu pateiktas prašymas priimti į darbą irgi nereiškia, kad norima sudaryti darbo sutartį be išbandymo (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 67 b.l.). Todėl nedetalizavus, kurios šalies iniciatyva yra nustatomas išbandymas, kaip jau minėta atsiranda iš to išplaukiančios pasekmės. Darbo sutartis įsigalioja ir teisės bei pareigos šalims atsiranda nuo jos sudarymo dienos. Veikiantys įstatymai ir kiti teisės aktai nustato, kad darbo sutartis turi būti sudaryta raštu, todėl šalys sąlygą dėl išbandymo turi nurodyti darbo sutartyje ir ja gali remtis tik esant apie tai įrašams darbo sutartyje (Aukščiausiojo Teismo 1999 05 31 nutartis ieškovės L. R. civilinėje byloje Nr. 3K-3-217).

Pastebėtina, kad priimdamas darbuotoją į konkrečią darbo vietą ir pareigas, darbdavys tikisi, kad darbuotojo žinių (kvalifikacijos) ir darbo įgūdžių lygis bus reikiamas ir jam pavestą darbą jis atliks kokybiškai. Kaip tik šios darbuotojo savybės ir yra patikrinamos per išbandymo laikotarpį. Darbdaviui nustačius, kad nurodytos darbuotojo savybės, kuriomis jis pagrindė, kad yra tinkamas tam tikroms pareigoms, neatitinka darbdavio reikalaujamo lygio, atsiranda pagrindas pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais ir atleisti tokį darbuotoją iš darbo darbdaviui palankesnėmis sąlygomis, nei atleidžiant darbuotoją po išbandymo (DK 107 str. 1 d.). Todėl atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad ne darbuotojo asmeninės savybės, o tik aukščiau paminėti faktoriai lemia jo išbandymo rezultatus. Asmeninės darbuotojo savybės gali būti darbuotojo atleidimo pagrindu tik nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog priimto į darbą darbuotojo išbandymas negali būti nei pratęstas, nei kartojamas (Aukščiausiojo Teismo 1999 05 26 nutartis ieškovės L. T. grąžinimo į darbą byloje Nr. 3K-3-200). Kitaip tariant, tokie įmonės veiksmai būtų laikytini prieštaraujančiais įstatymams ir pažeidžiančiais darbuotojo teises.

Kaip minėta, išbandymas iniciatyvos požiūriu gali būti dviejų rūšių ir nuo sutartos išbandymo rūšies priklauso darbo sutarties nutraukimo tvarka, tačiau kitos darbuotojų teisės ir pareigos niekuo nesiskiria nuo kitų darbuotojų teisių ir pareigų.

Darbo kodeksas nereglamentuoja konkrečios tvarkos, pagal kurią būtų galima patikrinti, ar darbuotojas išlaikė išbandymą. Jeigu šalys papildomai nesusitarė dėl kitų įstatymams ne­prieštaraujančių išbandymo kriterijų, darbdavys savo nuožiūra sprendžia, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, - tai darbdavio prerogatyva. Lygiai tokią pat sąlygą taiko ir darbuotojas, kai jam tenka apsispręsti, ar darbas jam tinka, jei toks priimamo dirbti asmens pageidavimas buvo pareikštas ir įteisintas darbo sutartyje.

Kadangi atsakovas savanoriškai (netinkamai) įgyvendino savo teisę dėl išbandymo rūšies nustatymo, o darbuotojas nesutinka su jo atleidimu iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezul­tatų ir dėl to kreipėsi į teismą, darbdavys netenka teisės remtis DK 105 str. 1 d. nuostata, kaip ieškovo atleidimo pagrindu (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 68 b.l.). Darbo sutartyje nenurodžius, kad išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva, pastarasis gali atleisti darbuotoją iš darbo tik remiantis kitomis DK nuostatomis. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į DK 107 str. 3 d. nuostatą. Nors atsakovas atsikirtimuose į pareikštą ieškinį rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kur teismas nagrinėdamas ieškovo E. K. grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad darbuotojo išbandymo rezultatų vertinimas yra darbdavio prerogatyva, tačiau šio ginčo atveju nėra teisinio pagrindo remtis šia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-02-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-225).

Atskirai pažymėtina, kad darbo įstatymai draudžia darbdaviui savavaliauti, nutraukti darbo sutartį be motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, kad darbuotojas nesusitvarkė su jam pavestu darbu ir dėl to jis netinka pavestam darbui.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus darytina išvada, kad darbdavys nepagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 105 str. 1d., todėl naikintinas darbdavio 2011-09-09 įsakymas Nr. 16 Dėl ieškovo atleidimo iš darbo (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 68 b.l.) (CPK 417 str.).

CPK 185 str. 1 dalyje nustatyta, jog teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (LAT 2009 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-20/2009).

Atskirai pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas tokias bylas, negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, todėl jis nekompetentingas pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Tačiau nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas laiko savo pareiga patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Aukščiausiojo Teismo 2001 05 23 nutartis ieškovės L. V. grąžinimo į darbą byloje Nr. 3K-3-617).

Nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi užtikrinti, kad bus atsižvelgta į abiejų darbo sutarties šalių interesus, nes jos yra lygiateisės. Todėl teismas gina darbuotoją, jeigu nustatoma, kad per išbandymo laikotarpį darbdavys nebuvo pareiškęs darbuotojui jokių pretenzijų dėl jo netinkamo darbo. Tačiau pripažinimas, kad išbandymas neišlaikytas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu, jeigu darbdavys pateikia teismui konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad per bandomąjį laikotarpį darbuotojas netinkamai atliko darbą. Šias aplinkybes galima įrodinėti visomis Civilinio proceso kodekso leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsižvelgiant į konstatuotus faktus, darbo sutartis dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų gali būti nutraukta tiek dėl darbuotojo kaltų veiksmų, tiek ir nesant juose jo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 10 16 nutartis ieškovės D. L. grąžinimo į darbą byloje Nr. 3K-3-1012).

Pastebėtina, kad atsakovo teismui pateiktas bendrovės kliento taksi keleivio N. D. skundas irgi kelia abejonių, nes jis nebuvo pateiktas su atsiliepimu ankstesnėje byloje, jo nenurodė darbdavys ir Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnui, atliekant patikrinimą bendrovėje pagal ieškovo skundą (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 91-113 b.l.). Tačiau kaip jau teismas yra nurodęs, ginčo atveju spręstinas klausimas kieno iniciatyva nustatytas išbandymo terminas, o ne dėl ieškovo netinkamai atlikto darbo per išbandymo terminą. Todėl teismui nėra teisinio pagrindo vertinti ir vėliau į bylą pateiktą to paties keleivio N. D. vėlesnį paaiškinimą, kuris jau neturi tiesioginės įtakos vertinant šalių veiksmus teisiniu aspektu (142 b.l.).

Įstatymas numato, kad jeigu teismas konstatuoja, kad darbdavys neturi objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išbandymas neišlaikytas, arba nustatys, kad buvo pažeista darbuotojo atleidimo iš darbo tvarka (pavyzdžiui, darbuotojas atleistas jau pasibaigus išbandymo terminui ir pan.), toks darbuotojas teismo sprendimu grąžinamas į pirmesnį darbą ir jam išieškomas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką (DK 297 str. 1 d.). Todėl teismui pripažįstant, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atleisti ieškovą iš darbo remiantis DK 107 str. 1d. pagrindu, toliau spręstinas klausimas dėl kitų ieškovo ieškinio reikalavimų patenkinimo.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš darbdavio vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai bei atsakovo neigiamas ieškovo vertinimas, leidžia daryti išvadą, kad šalių santykiai yra konfliktiniai. Kadangi ieškovas, būdamas neteisėtai atleistas, nesutinka ir neprašo grąžinti jo į ankstesnį darbą, dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos, teismas, vadovaudamasis DK 297 str. 4 d. taiko pažeistų teisių gynimo būdą – darbuotojo negrąžinimą į darbą ir jam priteistina DK 140 str. numatyta išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taip pat laikytina, kad darbo sutartis tokiu atveju yra nutraukiama DK 297 str. 4 d. pagrindu – teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo datos.

Atsakovas pateikė teismui pažymą apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 60-63,110,112,113 b.l.). Vidutinis ieškovo darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal 2003-05-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojų ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą (Žin., 2003, Nr. 52-2326). Vadovaujantis minėtu nutarimu ir atsakovo 2012-09-14 pateiktomis pažymomis, bei teismui atlikus perskaičiavimą nustatytina, kad ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 23,92 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti). Atskirai pažymėtina, kad priverstinės pravaikštos laikotarpis nustatytinas pagal DK 141 str. nuostatą, kadangi atleidimo iš darbo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-09-10 iki 2012-10-08 įskaitytinai nustatytinas dauginant vidutinį dienos darbo užmokestį iš vidutinio metinio mėnesio darbo dienų skaičiaus, kas sudaro 6 554,08 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti). Tuo pačiu ieškovui apskaičiuotos išeitinės išmokos dydis yra 504,71 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti), kuris irgi jam priteistinas pagal DK 140 str. 1d., 297 str. 4d. nuostatas.

Taip pat iš atsakovo ieškovui priteistinas vidutinis dienos darbo užmokestis (23,92 Lt privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str., 300 str.), taikant penkių dienų darbo savaitės grafiką, o darbo laiko trukmė 20 val. per savaitę.

Pagal DK 299 str., CPK 282 str. 2 d. 2 p. sprendimo dalis dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio sumos (504,71 Lt privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) priteisimo ieškovui vykdytina skubiai.

Šios ieškovui priteistinos išmokos apskaičiuotos be privalomų mokėjimų, kadangi darbdavys išmokėdamas darbuotojui minėtas sumas privalo pats apskaičiuoti ir sumokėti viešosios teisės aktais nurodytus privalomus mokėjimus.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

DK 250 str. nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, o jos dydis nustatomas vadovaujantis CK. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai ypač svarbu ir dėl to, kad asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas be teisėto pagrindo buvo atleistas iš darbo. Teismas mano, kad toks ieškovo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, o tokiu atveju jo nepagrįstumo klausimas beveik nesprendžiamas. Ieškovas pas darbdavį iki neteisėto atleidimo dirbo tik neilgą laikotarpį ir 0,5 etato, kas neabejotinai negalėjo sukelti jam išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo ir kitų neigiamų emocijų. Darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigė teismo sprendimo pagrindu, darbo rinkoje nėra vertinamas nepalankiai ir turi neblogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į kitas darbo vietas. Be to, ieškovas ankstesnėje civilinėje byloje kartu su ieškiniu nepateikė teismui jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. Apie tai jis neužsiminė ir skunde pateiktame VDI dėl neteisėto jo atleidimo iš darbo (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 91-113 b.l.). Atskirai pažymėtina, kad ieškovas po jo neteisėto atleidimo iš darbo neliko ir be pajamų šaltinio, kadangi dar nuo 1995-04-03 savo vardu yra įregistravęs individualią įmonę. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad dėl patirtų išgyvenimų jis susirgo, sutriko jo sveikata ar patyrė kitus nepatogumus, apart ieškinyje nurodytų motyvų (1-5 b.l.). Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nurodytus bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir teismų praktikoje įtvirtintus darbo santykius apibūdinančius kriterijus – neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes, darbo trukmę ir kt.

Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, įvertinant tai, kad ieškovo darbo trukmė pas atsakovą buvo nedidelė (virš 1 mėn.), jam priteistos dėl darbo teisių pažeidimo negautos pajamos už gana ilgą laikotarpį, todėl ieškovui iš atsakovo nepriteistina kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Be to atskirai pažymėtina, kad teisės pripažinimas, užkirtimas kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams yra savarankiški pažeistų asmens teisių gynimo būdai (CK 1.138 straipsnio 1, 3 punktai). Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003, § 33; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006, § 52).

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių negalima daryti išvados apie tai, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, įvertintiną pinigais, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardytus kriterijus, nes ieškovo patirtų neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai. Teisės pažeidimo dėl neteisėto atleidimo iš darbo pripažinimas, laikytinas pakankama kompensacija ieškovui, todėl netenkintinas jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies ir dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo (DK 141 str. 3d.).

Konstitucijos 48 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą ap­mokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Kai vienas asmuo pagal susitarimą atlie­ka kitam asmeniui tam tikrą darbą, už tai paprastai atlyginama pinigais. Tokiu būdu atlyginama ir už darbą, kai dirbama pagal rangos, pavedimo, autorinę ir kitas civilinio pobūdžio sutartis. Darbo užmokestis apibūdinamas kaip darbdavio pinigais mokamas atlyginimas už darbą, kurį darbuotojas pagal darbo sutartį atlieka darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Vadinasi, ši prievolė darbdaviui atsiranda iš egzistuojančių tarp darbo sutarties šalių (darbdavio ir darbuotojo) darbo teisinių santykių ir ją reglamentuoja DK bei kiti teisės aktai.

DK 186 straipsnis nustato, kad darbo užmokestis apima ne tik pagrindinį, bet ir visus kitus papildomus uždarbius, kurie bet kuriuo būdu darbdavio išmokami darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis nepriklausomai nuo darbuotojų lyties, tautinės priklausomybės, religinių įsitikinimų ir kitų veiksnių, tiesiogiai nesusijusių su darbu, atliekamų pagal darbo sutartį.

Šalių 2011-07-25 sudarytoje darbo sutartyje jos susitarė ir dėl darbo užmokesčio, tai yra nurodyta, jog ieškovo mėnesinė alga bus 0,5 LRV nustatytos MMA (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 69-70 b.l.). Ten pat nurodyta, kad darbo užmokestis ieškovui mokomas vieną kartą per mėnesį iki 10 d. (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 44 b.l.). Ieškovas atsakovui pateiktame prašyme dėl priėmimo darbą irgi nenurodė, kur turi būti pervedamas jam apskaičiuotas darbo užmokestis (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 67 b.l.). Ieškovui už 2011 m. rugpjūčio mėnesį priklausantis darbo užmokestis buvo išmokėtas darbdavio buveinėje (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 92 b.l.). Tačiau 2011-09-09 darbdaviui nusprendus nutraukti su ieškovu darbo sutartį ir išmokėti pastarajam priklausantį darbo užmokestį bei kitas išmokas, ieškovas atsisakė jas priimti (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 55 b.l.). Tuomet atsakovas 2011-09-30 išsiuntė ieškovui pranešimą dėl atsiskaitymo nutraukus darbo sutartį (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 46 b.l.). Todėl teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į ieškovo ieškinį atsikirtimais, kad ne dėl darbdavio kaltės ieškovui nebuvo išmokėtas apskaičiuotas darbo užmokestis ir kitos išmokos (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 18-23 b.l.). Dėl to teismas daro išvadą, kad nesant atsakovo kaltės dėl darbuotojui neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir kitų išmokų, ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką atmestinas.

Atskirai pastebėtina, kad Darbo kodekso (DK) 141 str. 1 dalis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymai ar darbdavio ir darbuotojo susitarimai nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos. Praktikoje dažni atvejai, kai nutraukiant darbo sutartį darbuotojo nėra darbe, nes jis, pavyzdžiui, yra teismo nuteistas ir atlieka bausmę arba ilgą laiką serga, daro pravaikštas ir pan. Tokiam darbuotojui turėtų būti raštu pranešta apie darbo sutarties pasibaigimo aplinkybes ir teisinį pagrindą bei apskaičiuotą darbo užmokestį ir kartu pasiūlyta nedelsiant atsiskaityti su darboviete, o jam neišmokėti pinigai laikomi įmonės depozitinėje sąskaitoje. Atsakovas ir 2011-10-27 teismui pateiktoje pažymoje pakartotinai nurodė, kad pats ieškovas neatsiėmė jam priklausančios darbo užmokesčio dalies ir kitų išmokų (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 56 b.l.). Iš teismui pateiktos pas atsakovą VDI atliktos patikrinimo medžiagos ir jo išdavoje priimto sprendimo irgi darytina išvada, kad pats ieškovas atsisakė priimti jam priklausančias pinigų sumas (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 92 b.l.). Taip pat valstybės įgalioti pareigūnai atlikę patikrinimą priimtame reikalavime nekonstatavo, kad dėl ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų, būtų kaltas darbdavys (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 97-98 b.l.). Šio dokumento kaip turinčio didesnę įrodomąją galią, ieškovas leistinais įrodymais irgi nepaneigė (CPK 197 str. 2d.).

Todėl teismas remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti šio ieškovo ieškinio reikalavimo ir priteisti jam iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Dėl ieškinio senaties taikymo šalių ginčui.

Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Ieškinio senaties terminas yra tik įstatymo nustatytas terminas. Bendrasis maksimalus ieškinio senaties terminas nustatytas DK 27 straipsnyje, trumpesni ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti tiek DK, tiek kituose darbo įstatymuose.

Ieškinio senaties terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisės subjektų teisių gynyba. Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis terminas. Šio termino pasibaigimas neatima galimybės pareikšti ieškinį ir apginti pažeistas teises teisme. Tai lemia faktas, kad teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos viena nuo kitos nepriklausančios teisės. Teismas privalo priimti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Ši teismo pareiga yra įtvirtinta atsižvelgiant į tai, kad nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, galima tik ištyrus bylos aplinkybes, nustačius šio termino pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas, sustabdytas ir kt. Be to, ieškinio senatis taikoma tik tais atvejais, kai kita šalis to reikalauja, ir negali būti taikoma vien teismo iniciatyva. Pažymėtina ir tai, kad teismas turi teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

DK 27 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Kaip minėta, bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas yra maksimalus. Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tam tikroms teisėms apginti gali nustatyti tik sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pavyzdžiui, pagal DK toks sutrumpintas ieškinio senaties terminas - vieno mėnesio yra nustatytas ginčyti atleidimą iš darbo (DK 297 str.).

Teismuose darbo ginčai yra nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Todėl valstybė yra suinteresuota užtikrinti proceso vientisumo principo įgyvendinimą ir vienodai taikyti atitinkamas darbo teisės ir civilinės teisės normas. Dėl šios priežasties ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir panašūs klausimai yra sprendžiami pagal CK ir CPK nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai DK ar darbo įstatymai dėl reguliuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles.

Ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisę pareikšti ieškinį - nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos. Tam tikrais atvejais įstatymai nustato konkretų momentą, su kuriuo yra siejama ieškinio senaties termino pradžia. Dažniausiai tai yra ta diena, kai asmuo gauna atitinkamą dokumentą, kuriuo ir yra ginčijamos pažeistos teisės (pvz., darbo ginčų komisijos sprendimą, dokumentą, patvirtinantį atleidimą iš darbo, ir kt.).

Ankstesnėje civilinėje byloje ieškovas pripažino, kad apie jo atleidimą iš darbo sužinojo iš atsakovo gavęs 2011-09-05 pranešimą ( CPK 187 str. 1d.). Į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovas kreipėsi 20011-10-10 pateikdamas ieškinį (civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 1-4 b.l.). Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nekėlė klausimo dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo ieškinio reikalavimams, tačiau į teismo posėdį neatvykus ieškovui ir jo atstovui, teismas pastarojo ieškinį paliko nenagrinėtu (2012-01-18 teismo nutartis, civ. byla Nr. 2-210-883/2012, 129-130 b.l.).

Ieškinio senaties termino eigoje gali atsirasti tokių aplinkybių, kurios kliudo asmeniui, siekiančiam apginti savo teises, pareikšti ieškinį teisme (pvz., pareikšti ieškinį kliudo nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga), arba yra sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas). Tokiais atvejais, siekiant apginti asmens teisę ginti savo pažeistas teises teismine tvarka, ieškinio senaties terminas yra sustabdomas. Sustabdžius ieškinio senaties terminą, laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, nėra įskaitomas į ieškinio senaties terminą. Darbo teisėje nėra nustatyti pa­grindai, kuriais vadovaujantis ieškinio senaties eiga sustabdoma. Todėl šiuo atveju reikia vadovautis CK normomis, kurios pateikia aplinkybių esančių pagrindu sustabdyti ieškinio senaties terminą, sąrašą. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų sustabdytas, nepakanka, kad egzistuotų viena ar kita įstatyme numatyta aplinkybė. Pagal įstatymą reikalaujama, kad tokia aplinkybė egzistuotų pakankamai ilgą laiką. Ieškinio senaties terminas yra stabdomas tik jei tam tikra aplinkybė atsirado ar buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o jeigu terminas yra trumpesnis nei šeši mėnesiai, - visą ieškinio senaties laiką. Atitinkamai išnykus aplinkybei, kuri buvo pagrindu sustabdyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas nuo aplinkybės išnykimo dienos tęsiasi toliau. Ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra pratęsiamas iki šešių mėnesių, o jeigu jis buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, - iki viso ieškinio senaties termino. Teismas sutinka su atsakovo motyvais, kad ieškovui pakartotinai kreipiantis į teismą jau buvo praleistas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Tačiau teismas vėlesnėje byloje priimdamas ieškovo ieškinį tuo pačiu išsprendė ir jo prašymą dėl termino atnaujinimo priimant pakartotinį ieškovo ieškinį (8-9 b.l.).

Minėtu atveju, teismas konstatavo, kad yra aplinkybės kurios sudaro pagrindą atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą, kadangi ir ginčo teisinis santykis leidžia pareikšti analogišką reikalavimą (CK 1. 131 str. 2d.). Tai yra bendros taisyklės išimtis, kuria įstatymas leidžia kuomet ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Pastebėtina, kad ginčo atveju, ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi į teismo posėdį neatvyko ieškovo atstovas, o tuo pačiu ir ieškovas, kurio dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo privalomas (CPK 51 str. 2d.). Pastaroji aplinkybė yra labai svarbi, kadangi taikant ieškinio senatį pirmiausia, turi būti atsižvelgiama į ieškovo kaltę. Todėl teismui ankstesnį ieškovo ieškinį palikus nenagrinėtu ne dėl ieškovo kaltės, vėliau priimant analogišką jo ieškinį atsakovui buvo pagrindas atnaujinti ieškinio senatį. Tuo pačiu nagrinėjamoje byloje išnagrinėjus faktines aplinkybes irgi nustatyta, kad neegzistuoja teisinis pagrindas taikyti ieškinio senatį pagal atsakovo prašymą ieškovo ieškinio reikalavimams. Todėl šis atsakovo atsikirtimas į ieškovo pareikštą ieškinį atmestinas, kadangi kaip jau nurodyta ieškovas nebuvo praradęs teisės pareikšti naują ieškinį.

Dėl atskirųjų nutarčių priėmimo.

Ieškovas 2012-09-18 teismo posėdžio metu pateikė teismui prašymą dėl dokumentų klastojimo priimti atskirąją teismo nutartį. Įstatymas suteikia teismui teisė priimti tokias nutartis, tačiau tik tuomet kai yra nustatomi akivaizdūs teisės pažeidimai ir asmenys juos padarę. Šioje byloje tokių teisės pažeidimų teismas nenustatė, o taip pat atsakovo atstovai ar liudytojai dalyvavę teismo posėdžiuose nepadarė ieškovo nurodyto teisės normos pažeidimo. Tokia teismo išvada seka išanalizavus visas bylos aplinkybes. Teismas įgyvendindamas teisingumą gali priimti atskirąją nutartį, tačiau tik tuomet kai teisėtumo pažeidimas yra siejamas tik su viešojo intereso apsauga. Pagrindinė teismo funkcija yra išspręsti individualų ginčą, o ne teisės pažeidimų prevencija, todėl jis negali atskirąja teismo nutartimi reaguoti į neesminius, neturinčius visuomeninės reikšmės teisės pažeidimus arba pažeidimus, susijusius su akivaizdžiai privačiais santykiais. Būtent šioje byloje ir buvo sprendžiamas privatus ginčas. Atskirąją nutartį teismas priima savo iniciatyva, o byloje dalyvaujantys asmenys neturi teisės reikalauti, kad teismas byloje priimtų atskirąją nutartį jų prašymu. Dėl to netenkintinas šis ieškovo prašymas, nurodant, jog jis turi teise asmeniškai įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teisėsaugos įstaigas dėl jo manymu padarytos nusikalstamos veikos. Be to pažymėtina, kad teismo proceso metu bylos dalyvių kalboms ir pasisakymams netaikytini tokie griežti reikalavimai, kokie taikytini visuomeniniame gyvenime, suprantama, jeigu jie atitinka įstatymo reikalavimus.

Apibendrinant aukščiau paminėta, teismas nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Civilinėje byloje nereikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo. Civilinėje byloje klausimas, ar faktas įrodytas sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai visuma įrodymų rodo, kad labiau tikėtina, kad tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (LAT nutartis 2003-01-29, civ. byl. Nr. 3k-3-98/2003).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ieškovas kreipdamasis į teismą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau tokiu atveju teismui patenkinus jo ieškinį iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovo (CPK 93 str. 1d.). Dėl to iš atsakovo priteistina 139,00 Lt žyminio mokesčio už neturtinio pobūdžio reikalavimą, 212,00 Lt už patenkintą iš dalies ieškovo ieškinio turtinių reikalavimų dalį. Taip pat iš abiejų šalių priteistinos išlaidos valstybei susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 92 str. 1d.). Tokiu būdu valstybei iš ieškovo priteistina 52,50 Lt, o iš atsakovo 19,50 Lt.

Ieškovas teismui pateiktame ieškinyje nurodė šešis savarankiškus reikalavimus, iš kurių teismas patenkino tris, todėl proporcingai patenkintai ieškovo ieškinio savarankiškų reikalavimų daliai (50 proc.) iš atsakovo priteistinos ir kitos su bylinėjimusi susijusios išlaidos. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovo priteistina 200 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą byloje, o atsakovui iš ieškovo proporcingai atmestai ieškinio daliai šios išlaidos nepriteistinos atsižvelgiant į pastarojo kaip silpnesnės ginčo šalies padėtį (CPK 93 str. 4d.). Teismas bylinėjimosi išlaidas šalims apskaičiuoja ir paskirsto pagal šios, o ne ankstesnės civilinės bylos duomenis, kadangi pastarojoje byloje yra 2012-01-19 priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taip pat netenkintinas ir ieškovo prašymas priteisti jam kitas bylinėjimosi išlaidas (6,35 Lt), kadangi jos nors ir yra pagrįstos, tačiau teismas jų nelaiko būtinomis, nes susijusios su ieškovo korespondencijos išsiuntimu N. D.. Be to šis asmuo nedalyvavo ir teismo posėdyje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 260-270 str.,

nusprendžia:

Ieškovo V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589) tenkinti iš dalies.

1. Pripažinti ieškovo V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinti atsakovo UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589) 2011-09-09 įsakymą Nr. 16 „Dėl atleidimo iš darbo“.

2. Negrąžinti ieškovo V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) į darbą UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589) ir laikyti, kad darbo sutartis, sudaryta 2011-07-25 tarp V. Ž. ir UAB ,,Šiaulių taksi“ yra nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 str. 4 d. nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

3. Priteisti ieškovui V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589, Tilžės g. 103, Šiauliai), 504,71 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) (penkių šimtų keturių litų 71 ct) išeitinę išmoką, 6 554,08 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) (šešių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt keturių litų 08 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2011-09-10) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (2012-10-08 įskaitytinai).

4. Priteisti ieškovui V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589, Tilžės g. 103, Šiauliai), vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (pradedant skaičiuoti nuo 2012-10-09) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, nustatant, kad vidutinis ieškovo darbo dienos užmokestis yra 23,92 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) (dvidešimt trys litai 92 ct), taikant penkių dienų darbo savaitės režimą ir 20 darbo valandų laiko trukmę.

5. Priteisti ieškovui V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589, Tilžės g. 103, Šiauliai), 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už advokato teisines paslaugas.

6. Priteisti iš atsakovo UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589, Tilžės g. 103, Šiauliai), į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 139,00 Lt žyminio mokesčio neturtinio pobūdžio reikalavimą patenkinimą, 212 Lt už turtinio pobūdžio reikalavimo patenkinimą iš dalies ir 19,50 Lt už procesinių dokumentų įteikimą, iš viso: 370,50 Lt (tris šimtus septyniasdešimt litų 50 ct).

7. Priteisti iš ieškovo V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 52,50 Lt (penkiasdešimt du litus 50 ct) už procesinių dokumentų įteikimą.

8. Sprendimo dalį dėl 504,71 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti) (penkių šimtų keturių litų 71 ct), tai yra vieno vidutinio darbo užmokesčio ieškovui V. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB ,,Šiaulių taksi“ (į/k 145492589, Tilžės g. 103, Šiauliai) priteisimo vykdyti skubiai.

9. Likusioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimus ir atsakovo prašymus atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Šiaulių m. apylinkės teisme.

Teisėjas Jonas Stubrys