- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-19
- Bylos Nr.
- A-442-1334-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Audrius Bakaveckas
- Trečiasis asmuo
- L. S.
- Pareiškėjas
- biudžetinės įstaigos Vilniaus, biudžetinės įstaigos Vilniaus Universitetas
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Vitalija Kopūstienė, Vaida Pecenkaitė
- Kategorijos
- 11.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Vilniaus Universitetas apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Vilniaus Universitetas skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui L. S., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 13d. sprendimą Nr.13-23114 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. J. S., a.k. (duomenys neskelbtini), į 2,4106 ha žemės sklypą, Nr. 286-10, esantį Molėtų rajono savivaldybėje, Čiulėnų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Levaniškių k.v., žemės sklypo unikalus Nr (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis prieštarauja: 1)1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms, pagal kurias minėtas žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamų objektų kategorijai, šiuo sprendimu pažeidžiami teisėti biudžetinės įstaigos Vilniaus Universitetas (toliau – BĮ Vilniaus Universitetas) ir visos visuomenės interesai; 2) 1997m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 70 punkto nuostatoms. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo žemės sklypas valdomas bei naudojamas Vilniaus Universiteto statuto 2 straipsnyje numatytiems visuomeniniams tikslams įgyvendinti ir priskirtinas valstybės išperkamai žemei pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktą, todėl į šį žemės sklypą negali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisės A. J. S. buvo atkurtos remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu; Valstybinio registro 1998-04-07 pažymoje (registro Nr. 62/6254) pateikti duomenys apie žemės sklype Nr. 286-10 esančius statinius. 2,4106 ha žemės sklypas Nr. 286-10 nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei, o grąžinamas natūra. Atsakovas nurodo, kad 2,4106 ha žemės sklypas Nr. 286-10 nėra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-13 nutarimo Nr.1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės bei veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ 2 priedo sąrašą. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija nurodė, kad sklypo nereikia įtraukti į atitinkamą Vyriausybės nutarimo sąrašą, nes panauda yra tinkamas pagrindas, kad pareiškėjas sklype įgyvendintų savo interesus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. prašė skundą atmesti.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 13d. sprendimas Nr.13-23114 yra teisėtas, nuosavybės teisės į 13,90 ha žemės sklypą, esantį Molėtų r. sav., Čiulėnų sen., (duomenys neskelbtini) k. A. J. S. atkurtos pagrįstai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovas nepagrįstai teigia, jog Molėtų raj. apylinkės teismo 2005-10-21 sprendimas turi prejudicinę galią, civilinėje byloje dalyvavo ne tie patys tretieji suinteresuoti asmenys, todėl Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma. Teismas nurodė, kad antstolio D. Šidlausko 2008-10-20 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 178-08-118 ir prie jo pateiktoje vaizdinėje medžiagoje patvirtinamos priešingos aplinkybės, nei nurodomas pareiškėjo atstovo. Pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjo atstovo argumentų, kad Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentų mokomojoje praktikos bazėje vykdoma mokslinė veikla, galima daryti išvadą, kad ši bazė skirta poilsiui. Šią aplinkybę pagrindžia ir 2008-10-01 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodoma bazės pastato, unikalus Nr. 6298-304-0019, tikslinė naudojimo paskirtis – poilsiui. Todėl turėtų būto taikomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto numatyta išlyga, kad valstybė neišperka poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtų žemės sklypų.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog nėra priimta jokio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriame būtų nurodyta, kad ginčo žemės sklypas yra priskirtinas išperkamiesiems sklypams ar būtų įtrauktas į sąrašą žemės sklypų, suteiktų mokslo ir mokymo įstaigoms, savaime nesudaro pagrindo tvirtini, kad toks žemės sklypas negali būti priskirtas valstybės išperkamiesiems sklypams pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punkto nuostatas, taip pat kad teismas ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo klausimą turėjo spręsti nustatęs, ar yra konkretus visuomenės poreikis, kurio pagrindu žemės sklypas būtų laikomas turinčiu valstybės išperkamo žemės sklypo statusą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į daugumą bylos aplinkybių, kurios patvirtina faktą, jog žemės sklypas yra teisėtai valstybės suteiktas pareiškėjui BĮ Vilniaus Universitetas ir yra naudojamas šios mokslo institucijos visuomeniniams poreikiams tenkinti bei padeda užtikrinti Vilniaus Universitetui visuomeninę reikšmę turinčių mokslo srities uždavinių įgyvendinimą. Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, analogiška nuostata Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodekso 182 straipsnio 2 punkte, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2005m. spalio 21 d. sprendimas neturi prejudicinės galios šioje byloje, nes skiriasi civilinėje byloje ir šioje administracinėje byloje dalyvaujantys asmenys. Toks aiškinimas nepagrįstai ir neprotingai užkerta kelią pasiremti teisėtu ir galiojančiu teismo sprendimu bylos šalims, dalyvavusioms abiejose bylose. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje esantys dokumentai, t.y. D. Šidlausko 2008-10-20 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 178-08-118 bei Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano įsakymai dėl mokomosios praktikos, neįrodo aplinkybės, kad ginčo žemės sklype esančioje praktikos bazėje organizuojamas praktinis mokymas ir tyrimai. Pareiškėjas nurodo, kad antstolio užfiksuotų aplinkybių visuma bei įsakymų iš mokomosios praktikos turinys pakankamai patvirtina ginčo žemės sklypo naudojimą praktiniams moksliniams tyrimams, taip pat kad teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodytais įrodymų vertinimo principais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja tas pačias esmines bylos aplinkybes, kurios jau buvo nurodytos skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir iš esmės ištyrė byloje esančią medžiagą, šalių ir suinteresuotų asmenų pasisakymus, surinktus įrodymus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 8 punkte numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė.
Kadangi pareiškėjas nėra Vyriausybės nutarimu įtrauktas į žemės naudotojų, kurie naudoja žemės sklypus mokslo reikmėms, sąrašą ir pareiškėjo naudojamas žemės sklypo dydis nėra nustatytas Vyriausybės nutarimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo naudojamas ginčo žemės sklypas pagal Įstatymo 12 straipsnio 8 punktą negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei.
Tačiau įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatyta, jog žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo valdomi pastatai ir statiniai bei prie šių pastatų pareiškėjui suteiktas žemės sklypas yra naudojami studentų praktiniam mokymui ir moksliniams tyrimams, yra pagrindas konstatuoti, kad žemės sklypo dalis, reikalinga pareiškėjo valdomiems pastatams eksploatuoti, priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 punktą.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo naudojama bazė (pastatai ir žemės sklypas) yra skirta poilsiui, nėra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, be to, tiriant byloje surinktus įrodymus, buvo pažeistos procesinės normos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien to fakto, jog ginčo žemės sklype esantis pareiškėjo valdomas pastatas nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip poilsio namai, nepakanka konstatuoti, kad jis yra skirtas poilsiui ir priskirtinas poilsiaviečių pastatų kategorijai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pastato naudojimo paskirties, turėjo atsižvelgti ir į kitus byloje esančius įrodymus, liečiančius pastatų ir statinių naudojimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjui panaudos teise suteikto žemės sklypo paskirtį, nurodytą valstybinės žemės panaudos sutartyje ir įregistruotą nekilnojamojo turto registre (b.l. 18-21), nevertino pareiškėjo atstovo pateiktų Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dekano įsakymų dėl mokomosios praktikos (b.l. 83-93).
Be to, pirmosios instancijos teismas, nepilnai išsiaiškinęs bylai reikšmingas aplinkybes, nevertino įsiteisėjusio Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. sprendimo (b.l. 35-38). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią. Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Todėl, vertindamas minėto apylinkės teismo sprendimo prejudicialumą, pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, kokiu pagrindu ir kokia apimtimi tretysis suinteresuotas asmuo L. S. perėmė A. J. S., mirusio 2007 m. (duomenys neskelbtini), teises. Nustačius, kad tretysis suinteresuotas asmuo L. S. yra A. J. S. teisių perėmėja, Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. sprendimas turėtų pripažintas turinčiu prejudicinę galią šioje administracinėje byloje, nes administracinės bylos proceso šalys dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, o šio apylinkės teismo sprendimo prejucinė galia trečiojo suinteresuotojo asmens L. S. atžvilgiu taikytina kaip proceso dalyvio teisių perėmėjui. Pripažinus Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. sprendimo prejudicialumą, šiuo apylinkės teismo sprendimu nustatyti faktai šioje administracinėje byloje būtų neįrodinėtini. Todėl, atsižvelgiant į šiuos motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis)
Be to, pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje esančius įrodymus, pažeidė procesines teisės normas.
ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Šios procesinės normos imperatyviai nustato, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje surinktais įrodymais, nors jie nebuvo ištirti teismo posėdyje (b.l. 105-108). Tuo pažeidė procesines teisės normas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.