Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant A. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės. Pareiškėjas teigia, kad nuo 2014-10-02 iki 2015-07-27 būdamas Vilniaus pataisos namuose ir atlikdamas jam paskirtas nuobaudas kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Bausmių vykdymo kodekso 72 straipsnis numato, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Kodekso 75 straipsnio 2 dalis numato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Kodekso 142 straipsnis numato, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos, tarp jų, pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų, taip pat pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių. Kodekso 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kodekso 86 straipsnis nustato, kad nuteistieji turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą, vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose. Kodekso 146 straipsnis nustato, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014-10-02 nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 15 parų (b. l. 24). Nuobauda buvo įvykdyta 2014-10-02 – 2014-10-13 laikotarpiu (b. l. 25). Vilniaus pataisos namų 2014 m. rugsėjo mėn. nutarimu (tiksli data neįskaitoma) pareiškėjui paskirta nuobauda ir jam skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 26). Ši nuobauda įvykdyta 2014-10-13 – 2014-10-28 (b. l. 27). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014-10-29 nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 3 mėnesiams (b. l. 28). Ši nuobauda įvykdyta nuo 2014-10-29 iki 2015-01-28 (b. l. 29). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-01-14 nutarimu pareiškėjui skirtas 10 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 30), ši nuobauda įvykdyta 2015-01-28 – 2015-02-07 (b. l. 31). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-02-09 nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 3 mėn. (b. l. 30), nuobauda buvo vykdoma nuo 2015-02-09 (b. l. 41). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-03-17 nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 32), nuobauda atlikta nuo 2015-04-01 iki 2015-04-16 (b. l. 33). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-04-01 nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 34), nuobauda atlikta nuo 2015-04-24 iki 2015-05-09 (b. l. 35). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-05-18 nutarimu pareiškėjui paskirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 36), nuobauda įvykdyta nuo 2015-05-18 iki 2015-06-02 (b. l. 37). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-06-09 nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 38), nuobauda atlikta nuo 2015-06-17 iki 2015-07-02 (b. l. 39). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-07-07 nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 42), ši nuobauda įvykdyta nuo 2015-07-07 iki 2015-07-21 (b. l. 43). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-07-22 nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams (b. l. 120).

Iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014-10-02 iki 2015-07-27, pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė konkrečias patalpas, kuriose pareiškėjas buvo laikomas atlikdamas minėtas nuobaudas, tai – patalpos Nr. 2K, 4K, 12K, 18K. Pareiškėjas neginčija, kad būtent šiose patalpose jis atliko nuobaudas, tačiau teigia, kad jose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85, 11¹.2 punkte (redakcija, galiojusi nuobaudų atlikimo metu) nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros Nr. 2K plotas yra 14,35 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kameros Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kameros Nr. 12K plotas – 14,01 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, o kameros Nr. 18K plotas – 30,47 kv. m., joje įrengtos 7 miegamosios vietos. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis apie kamerų plotus patvirtina patalpų kadastrinių matavimų duomenys (b. l. 23), todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad atsakovo atstovas pateikė netikslius duomenis apie kamerų plotą. Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose kamerose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų kamerų nebuvo pažeisti, vienam asmeniui teko ženkliai daugiau, nei 4 kv. m., ploto. Iš atsakovo atstovo pateiktų kadastrinių matavimų duomenų matyti, kokį iš minėto bendro kamerų ploto užima sanitarinių mazgų plotis. Net ir atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko apie 4 kv. m. ploto ar daugiau. Pastebėtina, kad inventorius ir baldai yra naudojami nuteistųjų, taigi šiais daiktais užimamu plotu nuteistieji faktiškai naudojasi. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktas nenumato, kad skaičiuojant šiame punkte nurodytą vienam asmeniui tenkantį plotą, turėtų būti neįskaičiuojamas baldais ir kitu inventoriumi užimamas plotas. Kita vertus, negalima pripažinti, kad atmetus baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, pareiškėjui teko itin mažai vietos. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų.

Dėl kamerose buvusios drėgmės, vėdinimo, apšvietimo teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 16.9 punktas nustato, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą, taisyklių 16.10 punktas nustato, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN), 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 22 punktas nustato, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc.

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų teiginių, kad kamerose buvo įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą ir galimybę vėdinti kamerų patalpas. Toks vėdinimo būdas tinkamas ir atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus. Iš 2015-03-17 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-532 (b. l. 44-46) matyti, kad atlikus baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimus, nei šio patikrinimo metu, nei ankstesnio patikrinimo metu, kurio rezultatai įforminti 2014-12-04 patikrinimo akte, nebuvo nustatyti natūralaus apšvietimo, drėgmės ar vėdinimo teisės aktų reikalavimų pažeidimai, tačiau buvo nustatyti pažeidimai, susiję su dirbtine kamerų apšvieta. Buvusius pažeidimus, susijusius su kamerų dirbtiniu apšvietimu atsakovas iš esmės pripažįsta 2015-07-22 rašte pareiškėjui (b. l. 5-6) ir atsiliepime į skundą. Taigi pareiškėjo argumentai dėl kamerose buvusios drėgmės, vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti, tačiau pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo laikytini pagrįstais.

Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pažeistų teisės aktų reikalavimų jį išvedant pasivaikščioti vieną valandą į gryną orą. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Kaip minėta, Kodekso 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kodekso 86 straipsnis nustato, kad nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Kodekso 146 straipsnis nustato, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi pareiškėjui suteiktas pasivaikščiojimų laikas atitiko Bausmių vykdymo kodekso nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas su prašymais dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo į įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 107).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad baudos izoliatoriuje nebuvo įrengtas signalinis mygtukas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 puntas numato, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas dėl neveikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos 2015-06-22 skundu kreipėsi į pataisos namų direktorių (b. l. 113). Iš Vilniaus pataisos namų 2015-07-22 rašto (b. l. 111-112) matyti, kad 2015-07-20 buvo patikrinta baudos izoliatoriaus kamerų būklė ir nustatyta, jog kamerose Nr. 1-5 neveikia prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl neveikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos pripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas 2015-10-08 skundo papildyme (b. l. 125) nurodė, kad iš jo būdavo paimamos higienos priemonės ir jis negalėjo naudotis šampūnu, dušo žėlė, skutimosi peiliukais, skutimosi putomis, veido, rankų kremu, žirklėmis, dezodorantu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, neleidžiama su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę. Vadinasi, pareiškėjas baudos izoliatoriuje jo nurodomų higienos reikmenų neturėjo teisės turėti, todėl šie skundo papildyme nurodyti argumentai nepagrįsti.

Galiausiai, pareiškėjas 2015-10-08 skundo papildyme (b. l. 125) nurodė, kad uždarant jį į baudos izoliatorių, jo neapžiūrėdavo gydytojas. Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnis nustato, kad nuteistojo, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarime, kuriuo paskirtos šios nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Nagrinėjamu atveju įvertinus Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimų, kuriuo pareiškėjui paskirtos nuobaudos, turinį matyti, kad visais atvejais pareiškėjo sveikata buvo patikrinama, nutarimuose yra gydytojų įrašai apie tai, kad pareiškėjas paskirtą nuobaudą atlikti gali.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant nuobaudas Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, kai kuriais laikotarpiais nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis dieninis apšvietimas, neveikė prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nenustatyta, kad kitos skunde nurodytos gyvenimo sąlygos buvo netinkamos ir pažeidė teisės aktų reikalavimus. Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų pobūdį ir vertinant pareiškėjo gyvenimo sąlygų visumą, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, pažeidžiančiomis žmogaus orumą sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad natūralus apšvietimas pareiškėjui būnant Vilniaus pataisos namuose buvo užtikrinamas, o dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas ir iš esmės užtikrinamas, tačiau tam tikrais laikotarpiais apšvietimo sistema nebūdavo laiku sutvarkoma (pakeičiamos lempos ir pan.). Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis negalėjo skaityti, jam pradėdavo skaudėti akis. Susipažinus su teismo išreikalauta originalia pareiškėjo asmens sveikatos istorija (priedas prie bylos) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus dėl suprastėjusio regėjimo, akių skaudėjimo ar kitų nusiskundimų, nesikreipė. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, šių pažeidimų atsiradimo priežastis, negalima vertinti, kad jie pareiškėjui sukėlė intensyvius neigiamus išgyvenimus, kuriuos būtų galima pripažinti neturtine žala.

Teismas konstatuoja, kad byloje neįrodytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai ir jais padaryta neturtinė žala), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam iš valstybės 7000 eurų neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. T. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.