Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteista už tai, kad 2007 m. vasario 11 d. apie 17 val., tikslus laikas nenustatytas, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, J. K. gyvenamojoje vietoje, veikdama kartu su nenustatytu asmeniu, šiam sugriebus J. K. į glėbį, paguldžius į lovą, surišus rankas ir kojas, užkimšus skuduru burną, taip atėmus galimybę priešintis, pagrobė J. K. priklausantį turtą – pilkos spalvos puskailinius 50 Lt vertės, rudos spalvos puskailinius 30 Lt vertės, spalvoto vaizdo televizorių su nuotolinio valdymo pulteliu 170 Lt vertės, viso 250 Lt vertės turto.

Apeliaciniu skundu nuteistoji E. B. prašo išsamiai peržiūrėti bylą ir sumažinti bausmę, kuri apeliantės nuomone, yra per didelė, nes jos padaryta veika yra vagystė, o ne plėšimas. Apeliantė nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, iš J. K. paėmė tik 80 Lt vertės kailinius, atsiprašė nukentėjusiosios ir pastaroji jai atleido, atsisakė ieškinio ir prašė jai skirti mažesnę bausmę. Nuteistoji taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad darydama nusikaltimą ji nebuvo iš anksto susitarusi ir už praeitus nusikaltimus senai yra atlikusi bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji E. B. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino E. B. kalta ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Skunde E. B. teigia, kad jos veika turėtų būti kvalifikuojama kaip vagystė, o ne kaip plėšimas, motyvuodama tuo, kad ji paėmė tik 80 Lt vertės kailinius.

Tiek vagystės, tiek plėšimo metu kėsinamasi į visų rūšių ir formų nuosavybę – svetimą turtą, tačiau plėšimas Baudžiamojo įstatymo prasme yra pavojingesnė nusikalstama veika, nes jo objektą sudaro ne tik visų rūšių ir formų nuosavybė, bet ir žmogaus sveikata bei žmogaus veiksmų laisvė. Turtas pagrobiamas vagystės būdu tuomet, kada kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto ar kitaip neatima galimybės nukentėjusiajam ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistoji E. B. kartu su nenustatytu asmeniu buvo nukentėjusiosios J. K. namuose, akivaizdžiai matė, kaip nenustatytas asmuo, vadinamas Sauliumi, ėmėsi neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusiąją, pati nuteistoji detaliai papasakojo, kaip Saulius surišo J. K. rankas, skuduru užkimšo jos burną, po to pasiėmė nukentėjusiosios televizorių, o ji pasiėmė dvejus nukentėjusiosios kailinius, kuriuos vėliau pardavė (t. 2, b. l. 132). Nukentėjusioji J. K. teisiamajame posėdyje iš esmės patvirtino minėtus nuteistosios parodymus (t. 2, b. l. 132-133). Be to ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji E. B. neneigė, kad įvykio metu jos bendrininkas vartojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu.

Taigi, byloje esančiais ir skundžiamame nuosprendyje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad apeliantė, veikdama kartus su nenustatytu asmeniu, pastarajam atėmus galimybę nukentėjusiajai J. K. ginti savo nuosavybę, iš spintos pagrobė dvejus nukentėjusiosios kailinius, o nenustatytas asmuo pagrobė nukentėjusiosios televizorių, kurį liudytojui S. M. pardavė E. B. (t. 2, b. l. 140).

Esant tokioms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistoji E. B. suvokė visą nusikalstamo veikimo esmę, tai yra suprato, kad grobiant nukentėjusiosios turtą kaip priemonė tam tikslui pasiekti buvo panaudoti veiksmai, kuriais atimta galimybė nukentėjusiajai ginti savo nuosavybę. Nors apeliantė teigė, kad minčių apvogti nukentėjusiąją neturėjo, tačiau ji savo aktyviais veiksmais – pagrobdama svetimą turtą, pritarė plėšimui, o vėliau realizavo pagrobtą svetimą turtą. Apeliantė smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo ir tokie veiksmai apeliantei ir neinkriminuoti, tačiau kolegija dėl anksčiau minėtų priežasčių pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. B. yra lygiavertė plėšimo bendravykdytoja.

Nusikalstamo sumanymo turinys bei jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu aiškiai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apeliantė su nenustatytu asmeniu kartu realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę. Visa tai byloja apie jos bendrą pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, ar E. B. tarėsi daryti nusikalstamą veiką iš anksto, ar toks pasiryžimas jai atsirado nusikalstamos veikos darymo metu, kadangi bendrininkavimas yra galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip padarytą dviejų nusikalstamos veikos vykdytojų ir nuteisė E. B. už plėšimą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., o ne už vagystę (BK 178 str.).

Nuteistoji E. B. skundu prašydama skirti jai mažesnę bausmę apeliuoja į tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, kuri jai atleido, kad už ankščiau padarytus nusikaltimus yra atlikusi bausmes.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas ir teismo gali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe tuomet, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pirmiausia turi būti grindžiamas pozityviais motyvais – atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos, noru sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina ir tai, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo prisipažįsta ne tik dėl savo padarytos veikos, tačiau kai atskleidžia savo bendrininkus ir jų padarytas veikas, jei nusikalstama veika buvo padaryta kartu su bendrininkais.

Kaip jau minėta, E. B. nusikalstamą veiką padarė kartu su bendrininku, kurio nustatyti nepavyko. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad E. B. klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nurodydama skirtingus asmenis (V. R., R. V. ir kt.), neva, su kuriais 2007 m. vasario mėn. įvykdė nusikalstamą veiką – pagrobė J. K. turtą (t. 1; b. l. 158-159; 164-166; 190-192; t. 2, b. l. 5; 6-7). Minėtiems asmenims net buvo pareikšti įtarimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, o vėliau jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 181-185; 186-187) ir teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 131-132) E. B. parodė, kad nepažįsta to asmens, su kuriuo padarė nusikalstamą veiką, nurodydama, jog jis vadinamas Sauliumi.

Aptarti apeliantės parodymai viso baudžiamojo proceso metu leidžia manyti, kad E. B. nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tik deklaratyvus pareiškimas – siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui nepripažinti minėtos aplinkybės lengvinančia E. B. atsakomybę.

Kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes ji yra pilnai atlikusi. Tai patvirtina bylos medžiaga (t. 2, b. l. 12-17). Pirmosios instancijos teismui buvo žinoma ši aplinkybė, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė ir nebuvo bendrinama su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Tačiau apylinkės teismas, skirdamas bausmę E. B., pagrįstai įvertino apeliantės asmenybę apibūdinančius duomenis – kad praeityje buvo teisiama 8 kartus, kad charakterizuojama neigiamai, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, atsižvelgė į tai, kad naują tyčinį nusikaltimą ji padarė neišnykus teistumui už ankščiau padarytą apysunkį tyčinį nusikaltimą, tai yra nepraėjus trejiems metams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo (BK 97 str. 3 d. 3 p. ,,a“ p. p.). Todėl nuteistoji E. B. yra laikoma recidyviste (BK 27 str. 1 d.).

Įvertinęs visumą šių bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., pagrįstai paskyrė E. B. griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, nes asmuo – recidyvistas, kelia didesnį pavojų visuomenei ir tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs vieną E. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad ji nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 d.), ir nenustatęs jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė apeliantei laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nuteistajai E. B. paskirta bausmė yra per griežta, kaip skunde teigia apeliantė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė nukentėjusiosios poziciją, kad pastaroji pretenzijų E. B. neturi, kad atleido, nors žala jai ir nebuvo atlyginta. Tokiu būdu yra aišku, kad pirmosios instancijos teismui buvo žinoma nukentėjusiosios nuomonė apie E. B. Minėtos aplinkybės leidžia manyti apie nuteistąją teigiamai, tačiau, kolegijos nuomone, tai nesumenkina asmens pavojingumo ir nėra pakankamas pagrindas švelninti E. B. paskirtą bausmę. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantė skunde nenurodė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios E. B. apeliacinį skundą atmesti .